Kompiuterinių programų teisinė apsauga
5 (100%) 1 vote

Kompiuterinių programų teisinė apsauga

112131415161

Kompiuterinių programų teisinė apsauga

Kursinis darbas

Turinys

1.Įžanga 3

2.Kompiuterinės programos kaip autorinės teisės objektas. 5

2.1.Kompiuterinės programos sąvoka. 5

2.2.Kompiuterinės programos, kaip kūrybinės veiklos rezultatas 6

2.3.Autorinės teisės taikymas kompiuterinėms programos. 7

3.Kompiuterinių programų teisinės apsaugos subjektai 10

4.Teisių į kompiuterinę programą apsauga 12

4.1.Autorinė teisinė kompiuterinių programų apsauga 12

4.2.Autoriaus asmeninės neturtinės ir turtinės teisės 13

4.3.Programos naudojimas 16

4.4.Teisių į kompiuterinę programą gynimas 17

4.5.Kolektyvinė turtinių teisių apsauga 19

4.6.Autorinės teisės galiojimo laikas 20

5.Kompiuterinių programų teisinės apsaugos reglamentavimas tarptautinėje teisėje 20

6.Išvados 23

Literatūra 24

1.Įžanga

XXa. technikos ir technologijos revoliucija sukėlė panašaus masto pasikeitimus, kaip ir maždaug prieš dvejus amžius pramoninė revoliucija. Kompiuterių paplitimas ir informacinių technologijų tobulėjimas smarkiai pakeitė ir iki šiol keičia žmonių darbą, laisvalaikį ir net pačią visuomenę. Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos, todėl teisinė apsauga kompiuterinėms programoms nebuvo ypatingai svarbi ar reikalinga. Tačiau fenomenalus techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė kitą technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Toks masinis kompiuterių paplitimas ir naudojimas sąlygojo milžinišką kompiuterinių programų poreikį. Deja, tokie poreikiai buvo pradėti tenkinti neteisėtai kopijuojant kompiuterines programas. Staigiai augančiai kompiuterinių programų pramonei, siekusiai patenkinti paklausą naujoms ir tobulesnėms programoms, piratinės produkcijos apimtys ėmė kelti grėsmę. Esant didelėms piratinės produkcijos apimtims, be efektyvios teisinės kompiuterinių programų apsaugos, nebūtų ir investicijų į naujų kompiuterinių programų kūrimą ir tobulinimą, nes bet kokios programinės produkcijos kaina būtų per aukšta, dėl nedidelių pardavimų apimčių. Kompiuterinių programų pramonei pirmoji didelė problema ir buvo teisinių apsaugos priemonių nuo neteisėto kopijavimo nebuvimas, o, be to, įstatimleidystės abejingumas sprendžiant tokias problemas. Nuo septintojo iki aštuntojo dešimtmečio kompiuterinių programų gamintojai galėjo apsaugoti savo produkciją nuo piratavimo tik sudarydami sutartis su asmenimis ir organizacijomis, kurioms bus gaminama programinė įranga. Nuo aštuntojo dešimtmečio šią problemą daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių ėmė spręsti peržiūrėdamos ir keisdamos autorinių teisių įstatymus priderinant juos kompiuterinėms programoms apsaugoti. Tokiu būdu pirmosios problemos buvo išspręstos. Tačiau tai dar neišsprendė visų problemų, nes pasaulyje beveik pusė naudojamos kompiuterinių programų produkcijos yra piratinė („International Planning and Research Corporation“ atliktų tyrimų duomenimis 1996 metais ji sudarė 43%). Todėl kompiuterinių programų teisinė apsauga yra ypatingai svarbi ir reikalauja detalaus teorinio nagrinėjimo bei praktinio taikymo. Kompiuterinių programų teisinės apsaugos priemonių reikalingumas ir svarba yra neabejotina. Tačiau nesutarimai kyla dėl apsaugos priemonių formų ir apimties. Autorinės teisės teikiamos apsaugos priemonės gali būti taikomos tik jau sukurtoms kompiuterinėms programoms, tačiau autorinė teisė negali būti taikoma idėjoms, metodams, atradimams, principams kurie gali būti reikšmingi kuriant kompiuterines programas. Todėl kyla problema dėl patentų teisės ir kitų intelektualinės nuosavybės apsaugos priemonių taikymo kompiuterinėms programoms.

Kompiuterinių programų teisinė apsauga ypač aktuali Lietuvai, kurios teisinės sistemos kūrimas dar nėra išbaigtas. Nors Lietuvoje kompiuterinių programų pramonė nėra taip išvystyta kaip kitose šalyse, tačiau kompiuterinių programų teisinė apsauga yra svarbi užtikrinant Lietuvos, o ypač užsienio šalių autorių interesus ir teises, tokiu būdu sudarant sąlygas palankiam kompiuterinių progamų pramonės plėtojimui. Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje kompiuterinių programų teisinė apsauga nėra išplėtota ir efektyvi („International Planning and Research Corporation“ duomenimis 1996 metais Rytų europoje, taip pat ir Lietuvoje apie 80% naudojamų kompiuterinių programų buvo nelegaliai įsigytos), nes pagrindinis teisės aktas reglamentuojantis kopiuterinių programų teisinę apsauga – Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas – įsigaliojo palyginti neseniai, 1996 metų vasario 29 dieną. O iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 metų nutarimas „Dėl kompiuterinių programų ir duomenų bazių
teisinės apsaugos“ nebuvo išsamiai reglamentuojantis kompiuterinių programų teisinę apsauga, neaprėpė visos komputerinių programų, kaip autorinės teisės dalyko, specifikos. Todėl teisės aktai reglamentuojantys tokią apsaugą yra tobulintini, atsižvelgiant į jų praktinio įgyvendinimo galimybes, taip pat derinant juos prie sparčiai kintnčių reiškinių kompiuterinėje pramonėje. Svarbus vaidmuo turėtų tekti naujajam Civiliam kodeksui. Kuriant kompiuterinių programų teisinės apsaugos sistemą Lietuvoje turi būti atsižvelgta ir į tarptautinių sutarčių nuostatas, taip pat į kitų šalių patirtį šioje srityje. 2.Kompiuterinės programos kaip autorinės teisės objektas

2.1.Kompiuterinės programos sąvoka.

Sparčiai tobulėjant kompiuterių mokslui ir technologijoms, keičiasi kompiuterinių programų forma, elementai, išraiškos, o todėl ir pati kompiuterinės programos sąvoka. Paprastai kompiuterinė programa suprantama kaip visuma instrukcijų, komandų, išreikštų tam tikra forma, kurios yra reikalingos užtikrinti kompiuterių veikimą ir naudojimą. Tokia sąvoka apima tik pačias programas, t.y. komandų, instrukcijų seką kaip objektinį kodą, ar pradinį programos tekstą. Tačiau į šią sąvoką neįeina algoritmai, pradiniai programų aprašymai, instrukcijos jos vartotojams, programų išgaunamos garso ir vaizdo išraiškos, duomenų bazės, programavimo kalbos, operacinės sistemos, kita informacija, magnetinėse, optinėse ar kitose laikmenose, taip pat ir kompiuterio techninėje įrangoje, reikalinga programoms veikti. Visa tai sudaro programinę įrangą, tai yra visa kas susiję su kompiuterio veikimu, išskyrus techninę jo įrangą. Tačiau teisiniu požiūriu pirmenybę reiktų teikti sąvokai „kompiuterinė programa“, bet būtina nurodyti, kad į šią sąvoką įeina ir visa, kas yra gauta jos kūrimo procese ir yra reikalinga jos veikimui užtikrinti (algoritmai, pradiniai tekstai, vadovai vartotojams), taip pat jos veikimo rezultatai (garso ir vaizdo išraiškos). Be to, vartojant sąvoką „programinė įranga“, nebūtų galimybės išskirti kompiuterinės programos ir duomenų bazės sąvokų. Toks išskyrimas turi teisinę reikšmę. Pavyzdžiui, nustatant autorinių teisių apribojimus, kompiuterinėms programoms yra galimas programų dekompiliavimas, o duomenų bazėms tokio pobūdžio pakeitimai nėra įmanomi. Taigi teisine prasme tikslingiau yra vartoti sąvoką „kompiuterinė programa“. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse kompiuterinės programos ir duomenų bazės yra tik įvardintos kaip autorinės teisės objektai (Civilinio kodekso 515 straipsnio 3 dalies 13 punktas). Tikslios kompiuterinės programos ir duomenų bazės sąvokos yra pateiktos Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatyme. Kompiuterinė programa – tai komandų (instrukcijų), duomenų, paaiškinimų sistema, išreikšta objektyvia forma ir pritaikyta kompiuteriams arba kitiems analogiškiems įrenginiams norint gauti tam tikrą rezultatą. Programai priskiriama ir visa kita medžiaga, gaunama kuriant kompiuterių programą (programos ar(ir) problemos aprašymas, jos naudotojui skirtos instrukcijos ir pan.), taip pat joje esančios originalios garso ir vaizdo išraiškos. Duomenų bazė – tai duomenų visuma, taip parinkta, organizuota ir susisteminta, kad reikalingus duomenis būtų galima rasti ir apdoroti naudojant kompiuterių įrangą ( Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnis). Europos sąjungos direktyvoje „dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos“ pateikiamas apibrėžimas yra bendresnio pobūdžio. Pirmajame direktyvos straipsnyje nurodoma, kad kompiuterinė programa prilyginama literatūros kūriniui, kaip jį apibrėžia Berno konvencija „dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“, taip pat kompiuterinei programai priskiriamos pagalbinės medžiagos gautos jos kūrimo procese. Antrojoje straipsnio dalyje nurodoma, kad teisinė apsauga pagal šią direktyvą turi būti taikoma kompiuterinėms programoms išreikštoms bet kokia forma. Direktyvos preambulėje nustatyta, kad sąvoka „kompiuterių programa“ apima bet kokios formos programas, taip pat ir tas, kurios yra įrašytos techninėje kompiuterio įrangoje; sąvoka apima ir visą medžiagą gautą programos kūrimo procese, jei ta medžiaga yra tokio pobūdžio, kad ji vėliau gali būti panaudota programos kūrimui.

2.2.Kompiuterinės programos, kaip kūrybinės veiklos rezultatas

Civilinių teisinių santykių objektų sistemoje kompiuterinės programos priskirtinos kūrybinės veiklos rezultatams. Kūrybinės žmonių veiklos rezultatais gali būti literatūros, meno, mokslo kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai. Tačiau šios nematerialios vertybės teisinių santykių, o kartu ir subjektinių teisių, objektais laikomos tik tada, kai įgyja atitinkamos kūrybos rūšiai būdingą objektyvią formą arba nustatyta tvarka yra oficialiai pripažįstamos kūrybinės veiklos rezultatais. Nekyla abejonių, kad kompiuterinės programos yra nematerialios vertybės, kurios sukuriamos intelektualinės veiklos procese. Tačiau tam, kad būtų galima jas apsaugoti teisinėmis priemonėmis, ar apskritai sureguliuoti visuomeninius santykius, atsirandančius dėl jų sukūrimo ir naudojimo, jos turi būti išreikštos tam tikra objektyvia
forma. Kompiuterinių programų objektyvios išraiškos formos gali būti gana įvairios: rašytinė forma (rankraštis, mašinraštis), magnetinis, optinis ar kitoks įrašas. Civilinio kodekso projekte siūlomų objektyvių išraiškos formų sąraše garso ar vaizdo įrašu laikomas mechaninis, magnetinis, skaitmeninis, optinis ir kitoks (Civilinio kodekso projekto 978 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu bet koks techninis įrašas (mechaninis, magnetinis ar kitoks) turėtų būti laikomas tik garso ar vaizdo įrašu. Tačiau tai nėra tikslinga, nes, pavyzdžiui, kompiuterinės programos, duomenų bazės nėra nei vaizdo, nei garso įrašai, nors jos gali būti išreikštos magnetiniu, optiniu ar kitu įrašu. Todėl reikėtų vietoj garso ar vaizdo įrašo, kaip išraiškos formos, vartoti sąvoką techninis įrašas, nurodant, kad tai gali būti magnetinis, mechaninis, skaitmeninis, optinis ar kitoks. Tokiu būdu techninė išraiškos forma apimtų ir garso ar vaizdo įrašus, ir kompiuterinės programas ar duomenų bazes. Kadangi tiek garso ar vaizdo įrašai gali būti magnetiniai, optiniai ar kiti, tiek ir kompiuterinės programos ar duomenų bazės gali būti išreikštos magnetiniu, skaitmeniniu, optiniu ar kitu įrašu.

Tarptautinėje praktikoje kompiuterinės programos yra prilyginamos literatūros kūriniams (Europos Sąjungos direktyva „dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos“, 1 straipsnis, 1 dalis). Lietuvos respublikos Kompiuterių programų ir duomenų bazių apsaugos įstatyme kompiuterių programos taip pat prilyginamos literatūros kūriniams (2 straipsnis, 3 dalis). Kompiuterinės programos, be abejo nėra tapačios literatūros kūriniams nei savo paskirtimi, nei pagal forma. Tačiau nebūtų tikslinga kompiuterines programas išskirti kaip atskirą autorinės teisės objektą, nes didžioji dalis autorinės teisės normų vienodai taikytinos tiek literatūros, tiek meno kūriniams, o tuo pačiu jos tinka ir kompiuterinėms programoms teisine prasme.

2.3.Autorinės teisės taikymas kompiuterinėms programos.

Kompiuterinės programos yra kūrybinės (intelektualinės) veiklos rezultatas. Todėl kompiuterinės programos, kaip ir kiti kūrybinės (intelektualinės) veiklos rezultatai (mokslo, meno, literatūros kūriniai) yra autorinės teisės objektas. Tačiau esant didelei kompiuterinių programų ir joms priskirtinų elementų įvairovei (kompiuterinės programos, jų kompiliacijos, vartotojo aplinkos, monitoriaus vaizdai, programų struktūra, operacinės sistemos, programavimo kalbos, programinės priemonės apeiti kompiuterinių programų kopijavimo apsaugas, duomenų bazės, kompiuterinių programų išgaunamos garsinės ir vaizdinės išraiškos), skiriasi ir autorinės teisės taikymo mastas.

Kompiuterinės programos kaip autorinės teisės objektas yra literatūros kūrinys. Jos yra saugomos autorinės teisės normų tik tuomet, kai yra originaliai sukurtos ir išreikštos bet kokia kalba ir bet kokiu pavidalu, įskaitant pradinį tekstą ir objektinį kodą (Civilinio kodekso projekto 979 straipsnio 2 dalis). Pagal Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymą, autoriaus teisių apsauga yra taikoma visoms objektyvia forma išreikštoms nepaskelbtoms ir paskelbtoms programoms. Apsauga teikiama visų rūšių programoms (taip pat operacijų sistemoms bei programų paketams), kurios yra išreikštos visokiomis programavimo kalbomis ir formomis, įskaitant pirminį tekstą ir objektinį kodą (3 straipsnio 1,2 dalys). Kompiuterinė programa laikoma originaliai sukurta, jei programuotojas yra sukūręs ją pats, savo darbu, nenukopijavęs, ir jei ta programa yra nors minimalių sugebėjimų panaudojimo, kūrybinės, intelektualinės veiklos rezultatas. Visoms kompiuterinėms programoms sukurti, kad ir kokios mažos jos būtų, reikia tam tikrų sugebėjimų panaudojimo, vadinasi visos programos turėtų būti pripažįstamos autorinės teisės objektais. Tačiau autorinėje teisėje laikomasi bendros nuostatos, kad ypatingai mažos apimties kūriniai, kuriems sukurti nereikia didesnių sugebėjimų, nėra ginami autorinės teisės normomis. Pavyzdžiui, programa, atspausdinanti užrašą „Laba diena !“, arba prašanti įvesti vardą ir jį atspausdinanti ekrane, akivaizdžiai nereikalauja didelių sugebėjimų ir yra itin mažos apimties, todėl mažai tikėtina, kad tokioms programoms bus taikoma autorinė teisinė gynyba, dar ir dėl to, kad jų materiali vertė bus labai maža. O programa, veikimo pradžioje išvalanti ekraną prašanti įvesti vardą, po to pavardę, ir šiuos duomenis išsauganti kompiuterio atmintyje, reikalauja didesnių sugebėjimų, pastangų, kūrybinės veiklos, t.y. numatant programos struktūrą, pradžioje išvalomas ekranas, kad būtų patogiau naudotis programa, nustatoma duomenų įvedimo seka (vardas, paskui pavardė), ir duomenys įrašomi pastoviam saugojimui. Tokiai programai galimybės taikyti autorinę teisinę apsaugą yra didesnės, nes jai sukurti reikia panaudoti dagiau sugebėjimų ir žinių, taip pat ir pačios programos materiali vertė bus didesnė. Reikia pažymėti, kad tiek kompiuterinės programos pradinis tekstas, tiek ir objektinis kodas yra ta pati programa, skiriasi tik jos išraiškos forma, todėl objektinis kodas ir pradinis tekstas yra vienodai saugomi autorinės teisės.

Daugelis kompiuterinių programų iš tikrųjų dažniausiai yra kelių programų
kompiliacijos, rinkiniai, paketai. Autorinė teisė pripažįstama tiek visoms kompiuterinėms programoms, sudarančioms paketą, ar rinkinį, tiek ir visam paketui ar rinkiniui bendrai. Pavyzdžiui, „Microsoft“ firmos „Office“ paketas bus lygiai taip pat ginamas autorinės teisės, kaip ir atskiros programos, sudarančios paketą (WinWord, Excel, PowerPoint ir kt.).

Pagalbinės medžiagos, gautos kuriant kompiuterines programas, taip pat yra autorinės teisės objektas, kaip sudedamoji kompiuterinių programų dalis. Tai gali būti programos aprašymai, problemos aprašymai, kuriai spręsti bus kuriama programa, instrukcijos ir vadovai vartotojui. Tačiau autorinė teisinė apsauga negali būti taikoma kompiuterinių programų idėjoms, principams, algoritmams, programavimo kalboms (LR Kompiuterių programų ir duomenų bazių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Dabartiniame Civiliniame kodekse nėra nuostatos, kad autorinės teisės objektu negali būti idėjos, principai, metodai, atradimai ir kita. Naujojo Civilinio kodekso projekte siūloma nuostata, kad autorinė teisė netaikoma idėjoms, metodams, procesams, sistemoms, būdams, koncepcijoms, principams, atradimams arba paprastiems faktams, net ir tais atvejais, jeigu jie yra išreikšti, aprašyti, paaiškinti, iliustruoti kūrinyje (978 straipsnio 3 dalis). Tai svarbi nuostata, leidžianti apsaugoti kompiuterinių programų rinką nuo monopolizavimo. Jei autorinė teisė gintų programos idėją, tokiu atveju būtų apribota konkurencija kuriant tos pačios paskirties programas, o tai stabdytų tokių programų tobulinimą, o kartu ir kompiuterinių programų pramonės vystymąsi apskritai. Todėl jei du ar daugiau asmenų sukuria panašią programą ar duomenų bazę, kiekvienas jų turi autoriaus teisę į savo kūrybos rezultatą (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Taigi, algoritmai, programų struktūros, ekrano vaizdai, vartotojo aplinkos, piktogramos nėra ginamos autorinės teisės, nes laikytinos kaip idėjos, būdai, ar principai, kuriais naudotis gali bet kas.

Programavimo kalboms autorinė teisinė apsauga nėra teikiama. Nekyla abejonių, kad įprastos, natūralios kalbos nėra autorinės teisės objektas. Kalba yra įrankis mintims, išreikši ar informacijai perduoti įvairiais būdais, todėl autorinė teisė negali būti taikoma nei natūralioms kalboms, nei tokioms kurios yra sukurtos dirbtinai, kaip pavyzdžiui, Esperanto kalba, taip pat ir programavimo kalbos. Bet būtina pažymėti, kad tos programos, kurios yra naudojamos interpretuoti, kompiliuoti tam tikra programavimo kalba parašytus programų tekstus, be abejo, bus saugomos autorinės teisės. Taip pat autorinė teisinė apsauga turi būti teikiama ir programavimo kalbų, jų sintaksės aprašymams.

Kai kurios kompiuterinės programos savyje turi apsaugą nuo galimo jų neteisėto kopijavimo. Pavyzdžiui, kad programa veiktų, gali būt reikalinga įvesti tam tikrą kodą, arba programa gali būt apsaugoma kitokiomis kodavimo priemonėmis. Tačiau tokioms kompiuterinėms programoms gali būti sukurtos programinės priemonės apeiti programų apsaugą nuo kopijavimo. Akivaizdu, kad tokių programinių priemonių kūrimas, laikymas, naudojimas, platinimas yra pažeidžiantys autorių teises, todėl neteisėti. Taigi, kompiuterinės programos, kurios yra specialiai sukurtos apeiti kitų programų apsaugas nuo kopijavimo, neturi būti laikomos autorinės teisės objektais, ir joms negali būti teikiama teisinė apsauga.

3.Kompiuterinių programų teisinės apsaugos subjektai

Lietuvos Respublikos Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas detaliai apibrėžia kompiuterinių programų teisinės apsaugos subjektus. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad programos ar duomenų bazės autoriumi laikomas fizinis asmuo, savo darbu sukūręs kompiuterių programą ar duomenų bazę. Šis straipsnis nenumato galimybės pripažinti kompiuterinių programų autoriais juridinių asmenų. Be abejo, kompiuterines programas gali kurti tik fiziniai asmenys, nes tam reikalingas intelektinių sugebejimų panaudojimas. Todėl juridiniai asmenys savo prigimtimi negali būti kompiuterinių programų kūrėjais. Tačiau tai neatima galimybės juridiniams asmenims turėti turtinių teisių į kompiuterines programas.

Kad asmuo būtų pripažintas kompiuterinės programos autoriumi, jis ją turi būti sukūręs savo darbu, panaudodamas savo intelektualinius sugebėjimus. Jei du ar daugiau asmenų savo darbu savarankiškai sukuria panašią programą, kiekvienas jų turi autoriaus teisę į savo kūrybos rezultatą (Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Tam, kad asmeniui būtų pripažintos autoriaus teisės ir joms būtų teikiama teisinė apsauga, nebūtina kompiuterinės programos registruoti, deponuoti, kitaip specialiai ją įforminti ar laikytis kokių nors kitokių formalumų. Tai įtvirtina minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalis. Kaip ir kiekvieno literatūros kūrinio, taip ir kompiuterinės programos autorius gali informuoti visuomenę apie savo teises į programą naudodamas autoriaus teisių apsaugos ženklą, kurį sudaro trys elementai: C raidė apskritime arba tarp apvalių skliaustų, autoriaus vardas (pavadinimas) ir programos pirmojo paskelbimo metai. Paskelbimu laikomas bet kokia objektyvia forma
išreikštos arba atgamintos programos ar duomenų bazės pateikimas įvairiais būdais neribotam asmenų ratui ir neapibrėžtoje teritorijoje (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnis).

Kompiuterinėms programoms taikoma autorystės prezumpcija. Tai reiškia, kad kūrinio autoriumi yra laikomas asmuo, įprastu būdu nurodytas kompiuterinėje programoje kaip autorius, jei neįrodyta kitaip. Pagal Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymą, autorystės prezumpcija taikoma fiziniam asmeniui, savo vardu paskelbusiam kompiuterių programą. Tačiau taip formuluojama nuostata neapima tokių atvejų, kai programą paskelbia kitas asmuo, bet autoriaus vardu. Tokiais atvejais autorystės prezumpciją, be abejo, turės asmuo nurodytas skelbiamajame kūrinyje kaip autorius. Todėl tikslesnė nuostata yra formuluojama Civilinio kodekso projekto 981 straipsnio 3 dalyje. Dabar galiojantis Civilinis kodeksas autorystės prezumpcijos nenumato.

Pilietybė, pripažįstant asmenį kompiuterinių programų autoriumi, reikšmės neturi. Pagal Civilinio kodekso 517 straipsnį autorinė teisė į kūrinius, pirmą kartą paskelbtus Lietuvos Respublikos teritorijoje arba nepaskelbtus, bet esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje kuria nors objektyvia forma, pripažįstama autoriui ir jo įpėdiniams nepaisant jų pilietybės, taip pat kitiems autorinių teisių perėmėjams. Taigi autorinių teisių į kompiuterių programas subjektais gali būti tiek Lietuvos Respublikos piliečiai, tiek užsienio šalių piliečiai ar asmenys be pilietybės.

Dabartiniu metu, sparčiai augant techninėms kompiuterių galimybėms, kuriamos kompiuterinės programos tampa vis didesnės apimties ir sudėtingesnės. Todėl dauguma kompiuterinių programų yra kuriamos kelių asmenų. Tokie asmenys laikomi bendraautoriais ir autorinės teisės pripažintos ir jų apsauga teikiama visiems bendraautoriams kartu. Bendraautoriais laikomi tik tokie asmenys kurie, kurdami kompiuterių programas panaudoja savo intelektualinius sugebėjimus. Jei asmuo teikė techninę pagalbą kompiuterių programų autoriui ar autoriams, jis bendraautoriumi nelaikomas. Autorinės teisės į kompiuterių programą priklauso visiems bendraautoriams, neatsižvelgiant, ar kūrinys sudaro visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena turi ir savarankišką reikšmę. Tačiau kiekvienam bendraautoriui priklauso autoriaus teisė į jo sukurtą kolektyvinio kūrinio dalį, turinčią savarankišką reikšmę. Programos dalis, kiekviena programų paketo programa laikoma turinčia savarankišką reikšmę, jeigu ją galima naudoti atskirai (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1,2 dalys).

Dabartiniu metu kompiuterinių programų kūrimas reikalauja didelių finansinių ir kitų investicijų. Todėl pavieniai asmenys savo iniciatyva nėra pajėgūs sukurti didelių pajėgumų ir efektyvių kompiuterinių programų. Dažniausiai kompiuterinės programos kuriamos pagal įmonių užsakymus, darbo, samdos ar kitas sutartis, taip pat vykdant tarnybinę užduotį. Tokiais atvejais užsakovui ar darbdaviui priklauso tik turtinės teisės į kūrinį. Asmeninės neturtinės teisės visais atvejais priklauso autoriams. Užsakovo ar darbdavio sutikimu turtines teises į kūrinį gali įgyti ir autorius (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnis).

Autorius savo turtines teises į programą ar duomenų bazę gali sutartimi perduoti kitiems asmenims. Šias teises gali paveldėti ir autoriaus įpėdiniai. Tokie asmenys, įgiję autoriaus turtines teises į programą ar duomenų bazę, vadinami autoriaus teisių perėmėjais (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnis). Asmeninės neturtinės autoriaus teisės (autorystės teisė, teisė į vardą, teisė į kūrinio neliečiamybę) negali būti perduodamos kitiems asmenims, taip pat negali būti paveldėtos autoriaus įpėdinių.

4.Teisių į kompiuterinę programą apsauga

4.1.Autorinė teisinė kompiuterinių programų apsauga

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinti nuosavybės teisinės apsaugos pagrindai, kurie, be abejo, taikytini ir intelektualinei nuosavybei. Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisė neliečiama. Nuosavybę saugo įstatymai. Šios kertinės konstitucinės nuostatos detalizuojamos įstatymuose ir kituose teisės aktuose.

Teisinė apsauga – tai visuma valstybės nustatytų priemonių ir būdų, kurių pagalba siekiama užkirsti kelią teisės pažeidimams, sudaryti palankias sąlygas teisės subjektams patiems netrukdomai realizuoti savo teises, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Teisinė apsauga užtikrinama įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatant civilinių teisinių santykių dalyvių subjektines teises, jų įgyvendinimo tvarką, taip pat teisių apribojimus. Be to, teisinė apsauga apima ir teisinį gynimą. Todėl įstatymuose yra numatomos sankcijos, jei yra padaromas teisės pažeidimas. Taigi, teisinės apsaugos tikslas – įspėti, užkirsti kelią veiksmams, kurie pažeidžia teisės normas, neleisti įvykti teisės pažeidimams, o pažeidimo padarymo atveju apginti pažeistas teises, atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.

Dabartiniu metu, kompiuterinių programų teisinę apsaugą reguliuoja
normos. Septintajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo diskutuojama, kuriai iš intelektualinės nuosavybės rūšių reikėtų teikti pirmenybę apsaugant kompiuterines programas – patentų teisei ar autorinei teisei. Patentų teisė yra seniausia ir griežčiausia intelektualinės nuosavybės forma. Patentas suteikia monopolinę teisę jo savininkui ir galioja net 20 metų. Patentui gauti keliama daug griežtų, formalių reikalavimų, todėl tai yra gana brangu ir reikalauja nemažai laiko. Skirtingai nuo patentų, autorinė teisė nesuteikia autoriui jokių monopolinių teisių į kūrinį, nes ji gina tik objektyvia forma išreikštus kūrinius. Taip yra apsaugomi autoriaus intelektualiniai sugebėjimai, panaudoti kūriniui sukurti, nors pati kūrinio idėja nėra apsaugoma, kas ir nėra būtina. Todėl, taikant autorinę teisę kompiuterinių programomų apsaugai, paliekama galimybė skirtingiems autoriams sukurti atskiras programas atliekančias tas pačias funkcijas, tokiu būdu konkurencija nėra varžoma ir užkertamas kelias monopolijoms rastis. Todėl daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių kompiuterinių programų apsaugai yra taikoma autorinė teisė. Šio teisės pošakio normos įstatymuose įtvirtina, garantuoja teisinių santykių dėl kompiuterinių programų sukūrimo, naudojimo subjektams jų teises, nustato prevencines priemones šių teisių apsaugai, taip pat numato priemones šių teisių gynybai, kai jos pažeidžiamos.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4026 žodžiai iš 7743 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.