Referatas
KONKURENCIJOS GALIMYBĖS LIETUVOJE
Vilnius – 2004
TURINYS
1. KONKURENCIJOS SAMPRATA 3
2. KONKURENCIJOS POLITIKA LIETUVOJE ŠIANDIEN 3
3. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS 4
3.1. Koncentracija 6
3.2. Nesąžininga konkurencija 7
3.3. Konkurencijos taryba 8
3.4. Ūkio subjektams taikomos sankcijos 9
4. ANTIDEMPINGO ĮSTATYMAS 10
5. IŠVADOS 13
LITERATŪRA 15
1. KONKURENCIJOS SAMPRATA
Konkurencija – tai savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Konkurencija yra būtinas šiuolaikinės ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.
Laisvos ekonomikos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę ar paslaugą parduoda keletas pardavėjų, o tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą.
2. KONKURENCIJOS POLITIKA LIETUVOJE ŠIANDIEN
1999 m. priimtas Konkurencijos įstatymas. Šio įstatymo tikslas – suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais. Šiame įstatyme jau yra nuostata, kad valdžios institucijų priimti teisės aktai negali diskriminuoti ūkio subjektų ar jų grupių. Visgi čia apibrėžti dideli apribojimai privatiems sprendimams, o efektyvių priemonių, kaip apriboti rinkos monopolizavimą valdžios pagalba – nenumatyta.
Lietuvoje komunalinių paslaugų, elektros energijos, geležinkelio transporto ir kitose srityse vis dar vyrauja senosios monopolijos. Jos dažnai įtvirtinamos teisės aktais. Todėl galima teigti, jog viena vertus Lietuvoje sudaromos sąlygos konkurencijai, kita vertus, konkurencija ribojama, proteguojant kai kurias monopolijas.
Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas. Dažnai restruktūrizavimas įsivaizduojamas kaip būtinas žingsnis iki privatizavimo. Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir apskritai nėra tikslingas.
Kai kuriuos produktus ar paslaugas parduoti rinkoje įmanoma tik esant koncentracijai rinkoje. Dažnai verslo suskaidymu iš rinkos tiesiog pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma, kuri, beje, gali būti priimtiniausia vartotojui.
Kitas būdas, kuriuo bandoma apriboti monopolijų veiklą – administracinis kainų reguliavimas. Tačiau ir tai nėra optimalu ir efektyvu. Visų pirma kainos susiformuoja rinkoje, o dirbtinis jų nustatymas gali būti pražūtingas. Jei nustatomos kainų “lubos”, tuomet, esant mažesnėms kainoms, atsiranda mažiau norinčių gaminti panašią produkciją ar teikti panašias paslaugas. Jei nustatoma riba, žemiau kurios negali būti suformuotos kainos, tuomet potencialūs konkurentai, net ir galėdami pagaminti produkciją mažesnėmis išlaidomis, negalės jos pateikti žemesnėmis kainomis ir nežinia, ar potencialiam konkurentui tai atrodys priimtinas veiklos variantas.
2001 metais priimtas Antidempingo įstatymas, kuriame numatomi apsaugos nuo dempingo mechanizmai. Būta nusiskundimų dėl to, kad minėtieji mechanizmai netaikomi, tačiau LLRI nuomone, daugiau problemų kelia ne tų priemonių netaikymas, o pačios priemonės; pavyzdžiui antidempingo muitai – tai priemonė, kuri nedraudžiama tarptautiniais susitarimais, todėl priimtina tiems, kas reikalauja didesnės apsaugos nuo taip vadinamos nesąžiningos užsienio konkurencijos. Svarbu ir tai, kad panašiai kaip ir konkurencijos, taip ir antidempingo sąvokos dažnai neteisingai interpretuojamos – įvežamos produkcijos kainos lyginamos ne su panašios produkcijos kainomis kilmės šalyse, o su kainomis eksporto šalyje, t.y. Lietuvoje.
3. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS
Įstatymu siekiama suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančią teisę bei saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Čia numatoma, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, neatsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, išskyrus numatytas išimtis. Tačiau, jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys nustato kitokius konkurencijos apsaugos reikalavimus, taikomos tų sutarčių nuostatos.
Įstatyme apibrėžta konkurencijos ribojimo sąvoka, t.y. veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. Tokiais veiksmais laikomi:
1. susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti prekės
kainas ar kitas pirkimo – pardavimo sąlygas;
2. susitarimai pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ir pan.;
3. susitarimai nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius;
4. susitarimai riboti produkcijos techninę pažangą ar investicijas;
5. konkurentų susitarimai dalyvauti ar nedalyvauti arba pateikti suderintus pasiūlymus viešajame pirkime, konkurse ar kituose panašaus pobūdžio pirkimuose.
6. Kita.
Visgi įstatyme yra numatytos ir išimtys. Tarkim dėl paminėtų susitarimų gali būti suteikta bendroji ar atskiroji išimtys, jei susitarimas skatina investicijas ar techninę bei ekonominę pažangą, gerina prekių paskirstymą ir sudaro galimybes vartotojams gauti naudos. Tačiau jei susitariančiųjų šalių veikla neriboja įstatyme numatytų tikslų siekimo, nesuteikia šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje, tuomet tai laikoma išimtiniais atvejais, ir šie susitarimai taip pat nėra apribojami.
Bendrosios išimties taikymo sąlygomis gali būti susitarimai dėl licencijų naudoti prekių ir paslaugų ženklus, pramoninį dizainą ar kitus intelektinės nuosavybės objektus, dėl kurių gali būti tam tikrų prekių gamybos, pardavimo, kainų ar kitokių konkurencijos ribojimų, jei tai susiję su paminėtų elementų apsauga. Tokius susitarimus turi teisę sudaryti visi ūkio subjektai, jei tik jie tenkina bendrosios išimties suteikimo ir taikymo sąlygas. Šių sąlygų daugiau yra numatoma Europos sąjungos konkurenciją reglamentuojančiuose teisės aktuose. Įmonės turi teisę kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl patvirtinimo, kad numatoma sutartis atitinka bendrosios išimties sąlygas, ir jei per vieną mėnesį nuo kreipimosi įregistravimo Konkurencijos taryba nepateikia neigiamo atsakymo, laikoma, kad patvirtinimas yra duotas. Vėliau įmonės konkurencijos tarybai turi pateikti informaciją apie esmines sutarties sąlygas.
Norėdamos gauti atskirąją išimtį, įmonės privalo iki sutarties sudarymo ar jos įsigaliojimo pateikti Konkurencijos tarybai prašymą suteikti šią išimtį bei pateikti sutartis ir dokumentu, kurie pagrįstu, jog sutartis skatins investicijas, techninę ar ekonominę pažangą, pagerins prekių paskirstymą, nesukels apribojimų, kurie nereikalingi paminėtiems tikslams siekti ar kt. Jei per 3 mėnesius Konkurencijos taryba nepriima nutarimo dėl atsisakymo suteikti atskirąją išimtį, laikoma, kad atskiroji išimtis yra suteikta. Jei priimamas nutarime dėl atsisakymo, tuomet nurodomi pagrindiniai motyvai, dėl kurių atskiroji išimtis negali būti suteikiama. Atskiroji išimtis gali būti panaikinta, jei Konkurencijos taryba išsiaiškina, kad pasikeitė aplinkybės, kurios įgalino suteikti atskirąją išimtį, taip pat ir tuo atveju, kai nustatoma, jog buvo pateikta melaginga ar ne visa informacija bei susitariančios šalys pažeidė privalomus įsipareigojimus.