Konstitucinės asmens pareigos
5 (100%) 1 vote

Konstitucinės asmens pareigos

TURINYS

ĮŽANGA……………………………………………………………………………………………………………2

1. Pareiga laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti kitų

žmonių teisių ir laisvių………………………………….……………………………………..3

2. Tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais

piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.……………………………………………7

3. Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje

ir tausoti jų palikimą…..………………………………………………………………………..9

4. Pareiga asmenims iki 16 metų mokytis…………………………………………………….10

5. Pareiga asmenims saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių……………………….14

6. Pareiga mokėti mokesčius………………………………………………………………………..15

7. Pareiga ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir piliečių

pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą……………………….17

IŠVADOS……………………………………………………………………..…..…..…….……………18

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………19

ĮŽANGA

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu“.

Konstitucijos 28 str. formuluojamas ypač svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas. Jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi viena pagrindinių asmens pareigų – ne tik laikytis Konstitucijos, įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai labai svarbus žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str.); vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (38 str.); asmenims iki 16 metų pareiga mokytis (41 str.); asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (53 str.); netiesiogiai įvardinta pareiga mokesčių mokėjimas (127 str.); kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 str.); piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 str.).

Asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir konstitucijose paprastai neskiriama daug dėmesio. Nėra susiformavusio ir vieningo pareigų katalogo. Kai kuriose kitų valstybių konstitucijose formuluojama pareiga mokėti mokesčius, pvz.: tokia pareiga formuluojama 1947 m. Italijos Konstitucijos 53 str.. Kartais yra išskiriama ir pareiga atlikti karo ar alternatyviąją tarnybą, kaip 1949 m. Vokietijos Konstitucijos 12 str., 1947 m. Italijos Konstitucijos 4 str. formuluojama bendro pobūdžio pareiga kiekvienam asmeniui pagal savo galimybes ir pasirinkimą veikti ar vykdyti funkcijas, kurios skatintų materialinį ir dvasinį visuomenės progresą, o šios konstitucijos 54 str. nurodoma, kad visi privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų.

Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio. Tarptautinėje žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svarbaus vaidmens.

Pareiga laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių

LR Konstitucijos (toliau Konstitucijos) 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Šis Konstitucijos straipsnis įtvirtina pamatinį principą, lemiantį labai svarbų šiuolaikinės civilizuotos visuomenės, kiekvieno jos žmogaus ir piliečio gyvenimo ir veiklos aspektą. Jis liečia ribas, kurių negali peržengti žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis.

Laisvė tradiciškai suprantama kaip galimybė daryti visa tai, kas nėra žalinga visuomenei. Kiekvienas žmogus, įgyvendindamas savo prigimtines teises, yra varžomas tik tų ribų, kurios suteikia galimybę naudotis tokiomis pat teisėmis kitiems visuomenės nariams. Tai nuo Konfucijaus laikų žinomas universalus moralės principas, kaip besąlyginis paliepimas suformuluotas Kanto kategoriniu imperatyvu „nedaryk kitiems to, ko tu nenori, kad kiti darytų tau“ ir kaip teisinis principas įtvirtintas Prancūzijos revoliucijos programiniame dokumente — Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789 m.).

Minėtas ribas nustato tik įstatymas, kuris gali drausti tik visuomenei žalingus veiksmus. Kas nedraudžiama įstatymo, tas leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti to, ko daryti neįpareigoja įstatymas.

Šie pamatiniai kiekvieno žmogaus ir piliečio elgsenos bei visuomenės egzistencijos principai yra konkretūs ir
aiškūs. Tačiau problemos kyla ne įtvirtinant šiuos principus Konstitucijoje, bet įgyvendinant juos praktikoje. Jeigu tas ribas, kuriomis vieno žmogaus teisės yra varžomos kito žmogaus teisėmis, pavaizduotume grafiškai, tai jos ne visada būtų aiškiai ir tiksliai nubrėžtos. Daugeliu atvejų šių ribų kontūrai nebūtų ryškūs, o ir pačios tokios ribos tarsi susilietų sudarydamos savotišką „buferinę zoną“, kurioje vienų žmonių poelgiai, teisės ir teisėti interesai gali nesutapti, prieštarauti kitų žmonių poelgiams, teisėms ir teisėtiems interesams. Tokia kolizija apima platų spektrą veiksmų – nuo visiškai teisėtų iki nusikalstamų kėsinimųsi į įstatymais ginamas socialines vertybes, įskaitant didžiausią jų – žmogaus gyvybe.

Teisėtų, tačiau nesutampančių ir tik tam tikrų žmonių grupių interesus išreiškiančių veiksmų iškalbingu pavyzdžiu galėtų būti disponavimas pelnu, gautu iš ūkinės-komercinės veiklos. Natūralu, kad akcininkai, siejantys savo likimą su įmonės ateitimi, siekia investuoti pelną į šiuolaikinę techniką ir technologijas, rinkotyrą, reklamą ir pan., tačiau visiškai suprantama bei pateisinama ir tai, kad kiti, sunkiai besiverčiantys ir (ar) smulkūs akcininkai siekia gauti dividendus, t. y. „pravalgyti“ pelną.

Civilizuota visuomenė turi suderinti skirtingus interesus, padėti pasiekti protingą kompromisą netgi tais atvejais, kai žmonės savo poelgiais, veiksmais siekia prieštaringų tikslų. Kartu labai svarbu pašalinti arba bent jau minimizuoti destruktyvius, valstybę ir visuomenę ardančius veiksnius, kuriais vieni siekia įgyvendinti savo teises ir laisves nesiskaitydami su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis.

Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl jo esmė neatsiejama nuo socialinės aplinkos, visuomenės. Joje pasireiškia individo dualistinė prigimtis: biologinis pradas ir socialinis statusas.

Žmogus negali būti laisvas nuo visuomenės, kurioje jis gyvena. Bolševizmas, padaręs žmogų valstybės sraigteliu, diskreditavo šios minties esmę. Diskreditavo, nes visiškai nuvertino individo autonomiškumą, laisvę ir, priešingai, suabsoliutino jo priklausomybę nuo visuomenės, kurią nepagrįstai sutapatino su valstybe. Tačiau minties iškraipymas nepadaro jos neteisingos. Čia kaip ir vaistai: tik dozė lemia, kad jų poveikis neprilygtų nuodams. Žmogus išties negali savavaliauti, savo laisvėmis naudotis beatodairiškai, ignoruodamas socialinę aplinką. Toks elgesys reikštų permanentinį karą – vieno prieš visus ir visų prieš vieną.

Dėsninga, kad istoriniuose žmogaus teisių dokumentuose „teisių“ ir „laisvių“ sąvokos tradiciškai apibrėžiamos pilietiškumo kontekste, apimančiame ir žmogaus pareigas visuomenei. Žmogaus, kaip piliečio, teisės ir laisvės negali būti atskiriamos nuo jo pareigų ir atsakomybės. Pareigų visuomenei vykdymą lemia pirmiausia individo vidinės paskatos, vidinė drausmė ir savikontrolė.

Demokratinė visuomenė, suteikdama žmogui galimybę ugdyti ir realizuoti save kaip asmenybę, atsisako autoritarinei visuomenei būdingos totalinės jo elgesio kontrolės ir apeliuoja į vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau visuomenė, išsivadavusi iš totalitarizmo, būna arba apsvaigusi nuo atgautos laisvės ir piktnaudžiauja ja, arba nežino ką su ja daryti. Žmonės, praradę moralinių sprendimų ir poelgių leistinumo kriterijus, iki galo nesuvokia, kad laisve reikia mokėti naudotis, kad ji neatskiriama nuo pareigos ir atsakomybės.

Todėl kyla būtinumas pažaboti žmogaus prigimčiai būdingą egoizmą, agresiją, narcisizmą ir savivalę, sudaryti sąlygas ir prielaidas siekti visuomeninės santarvės, socialinės partnerystės.

Siekiant šių tikslų labai svarbūs yra žmogaus teisių ir laisvių įstatyminio apribojimo kriterijai, tokių apribojimų įgyvendinimo tvarka ir procedūra. Tai globalinė problema, kurios sprendimui didelę reikšmę teikia tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. Dar 1948 metais Visuotinė žmogaus teisių deklaracija paskelbė, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, ir paragino juos elgtis vienas kito atžvilgiu kaip brolius (1 str.), priminė žmogaus pareigas visuomenėje, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė (29 str. 1 d.), ir numatė galimybę apriboti vienų žmonių teises ir laisves tik įstatymu ir vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą, siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje (29 str. 2 d.).

Kitas istorinis dokumentas -Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas nustato, kad „jokia šio Pakto nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti kurios nors valstybės, kurios nors grupės ar kurio nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba daryti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažįstamas teises ar laisves arba jas labiau apriboti, negu numatoma šiame Pakte“ (5 str. 1 d.).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos daugelio (8,9,10,11) straipsnių pirmosios dalys įtvirtina tam tikras žmogaus teises ir laisves, o jų antrosiose dalyse numatomos procedūros ir konkretūs pagrindai, kuriais remiantis šios teisės ir laisvės gali būti apribotos. Pavyzdžiui, pagal Konvencijos 8
2 dalį asmeninio ir šeimos gyvenimo, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas gali būti apribotas įstatymo nustatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ar laisvėms apsaugoti.

Čia paminėtas tarptautinių žmogaus teisių dokumentų nuostatas dažnai atkartoja ar kūrybiškai pritaiko Lietuvos Konstitucija, nustatydama žmogaus teisių ir laisvių, skelbiamų joje, apribojimus.

Antai žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą gali būti apribota tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (26 str. 4 d.); teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, laisvai išvykti iš Lietuvos negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą (32 str. 2 d.); teisė be ginklo rinktis į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves (36 str. 2 d.).

Lietuvos Konstitucija, numatydama išimtis iš joje skelbiamų žmogaus teisių ir laisvių, ne visada vartoja tik terminus „riboti“ ar „varžyti“ šias teises ir laisves. Antai pagal 25 straipsnio 4 dalį, laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižimu ir dezinformacija, o pagal 27 straipsnį, žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas arba įstatymų nevykdymas.

Tai ne tik lingvistinis – terminijos, bet ir esminis skirtumas. Konstitucija, pripažindama, gerbdama ir saugodama įsitikinimų, jų reiškimo, religijos ir tikėjimo laisvę, netoleruoja tik vieno – netolerancijos kitaminčiams, kitataučiams, kitakalbiams ir pan. Tokios netolerancijos kraštutinė išraiška – nusikalstami pasikėsinimai į Konstitucijos ginamas socialines vertybes, pasikėsinimai, kurių idėjinis credo – „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Tokie pasikėsinimai paprastai daromi užmaskuota, rafinuota forma, dangstantis žmogaus įsitikinimais, nesvarbu, ar jie remiasi ideologija ar religija, kuri pateisina ir įteisina individualius ar grupinius siaurus interesus, agresiją. Žmonija „persirgo“ baisiomis socialinėmis ligomis, pranokstančiomis maro siautėjimą viduramžiais. Šių ligų sąraše agresyvūs pasaulieti¬niai ir religiniai karai, gyventojų, priklausančių kokiai nors tautinei, etninei, rasinei, religinei ar politinei grupei, masinis naikinimas (genocidas). Tačiau žmonija, deja, nėra įgavusi imuniteto šių socialinių ligų užkratui. Todėl labai svarbu, kad Lietuvos Konstitucija, iš esmės atkartodama tarptautinių žmogaus teisių dokumentų nuostatas, suformuluoja ir įtvirtina nuostatas, draudžiančias veikas, dangstomas bet kokios formos ideologija ar įsitikinimais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1894 žodžiai iš 6025 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.