Konstitucinės asmens pareigos
5 (100%) 1 vote

Konstitucinės asmens pareigos

1121314151

TURINYS

ĮŽANGA……………………………………………………………………………………………………………2

1. Pareiga laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti kitų

žmonių teisių ir laisvių………………………………….……………………………………..3

2. Tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais

piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.……………………………………………7

3. Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje

ir tausoti jų palikimą…..………………………………………………………………………..9

4. Pareiga asmenims iki 16 metų mokytis…………………………………………………….10

5. Pareiga asmenims saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių……………………….14

6. Pareiga mokėti mokesčius………………………………………………………………………..15

7. Pareiga ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir piliečių

pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą……………………….17

IŠVADOS……………………………………………………………………..…..…..…….……………18

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………19

ĮŽANGA

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu“.

Konstitucijos 28 str. formuluojamas ypač svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas. Jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi viena pagrindinių asmens pareigų – ne tik laikytis Konstitucijos, įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai labai svarbus žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str.); vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (38 str.); asmenims iki 16 metų pareiga mokytis (41 str.); asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (53 str.); netiesiogiai įvardinta pareiga mokesčių mokėjimas (127 str.); kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 str.); piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 str.).

Asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir konstitucijose paprastai neskiriama daug dėmesio. Nėra susiformavusio ir vieningo pareigų katalogo. Kai kuriose kitų valstybių konstitucijose formuluojama pareiga mokėti mokesčius, pvz.: tokia pareiga formuluojama 1947 m. Italijos Konstitucijos 53 str.. Kartais yra išskiriama ir pareiga atlikti karo ar alternatyviąją tarnybą, kaip 1949 m. Vokietijos Konstitucijos 12 str., 1947 m. Italijos Konstitucijos 4 str. formuluojama bendro pobūdžio pareiga kiekvienam asmeniui pagal savo galimybes ir pasirinkimą veikti ar vykdyti funkcijas, kurios skatintų materialinį ir dvasinį visuomenės progresą, o šios konstitucijos 54 str. nurodoma, kad visi privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų.

Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio. Tarptautinėje žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svarbaus vaidmens.

Pareiga laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių

LR Konstitucijos (toliau Konstitucijos) 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Šis Konstitucijos straipsnis įtvirtina pamatinį principą, lemiantį labai svarbų šiuolaikinės civilizuotos visuomenės, kiekvieno jos žmogaus ir piliečio gyvenimo ir veiklos aspektą. Jis liečia ribas, kurių negali peržengti žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis.

Laisvė tradiciškai suprantama kaip galimybė daryti visa tai, kas nėra žalinga visuomenei. Kiekvienas žmogus, įgyvendindamas savo prigimtines teises, yra varžomas tik tų ribų, kurios suteikia galimybę naudotis tokiomis pat teisėmis kitiems visuomenės nariams. Tai nuo Konfucijaus laikų žinomas universalus moralės principas, kaip besąlyginis paliepimas suformuluotas Kanto kategoriniu imperatyvu „nedaryk kitiems to, ko tu nenori, kad kiti darytų tau“ ir kaip teisinis principas įtvirtintas Prancūzijos revoliucijos programiniame dokumente — Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789 m.).

Minėtas ribas nustato tik įstatymas, kuris gali drausti tik visuomenei žalingus veiksmus. Kas nedraudžiama įstatymo, tas leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti to, ko daryti neįpareigoja įstatymas.

Šie pamatiniai kiekvieno žmogaus ir piliečio elgsenos bei visuomenės egzistencijos principai yra konkretūs ir
aiškūs. Tačiau problemos kyla ne įtvirtinant šiuos principus Konstitucijoje, bet įgyvendinant juos praktikoje. Jeigu tas ribas, kuriomis vieno žmogaus teisės yra varžomos kito žmogaus teisėmis, pavaizduotume grafiškai, tai jos ne visada būtų aiškiai ir tiksliai nubrėžtos. Daugeliu atvejų šių ribų kontūrai nebūtų ryškūs, o ir pačios tokios ribos tarsi susilietų sudarydamos savotišką „buferinę zoną“, kurioje vienų žmonių poelgiai, teisės ir teisėti interesai gali nesutapti, prieštarauti kitų žmonių poelgiams, teisėms ir teisėtiems interesams. Tokia kolizija apima platų spektrą veiksmų – nuo visiškai teisėtų iki nusikalstamų kėsinimųsi į įstatymais ginamas socialines vertybes, įskaitant didžiausią jų – žmogaus gyvybe.

Teisėtų, tačiau nesutampančių ir tik tam tikrų žmonių grupių interesus išreiškiančių veiksmų iškalbingu pavyzdžiu galėtų būti disponavimas pelnu, gautu iš ūkinės-komercinės veiklos. Natūralu, kad akcininkai, siejantys savo likimą su įmonės ateitimi, siekia investuoti pelną į šiuolaikinę techniką ir technologijas, rinkotyrą, reklamą ir pan., tačiau visiškai suprantama bei pateisinama ir tai, kad kiti, sunkiai besiverčiantys ir (ar) smulkūs akcininkai siekia gauti dividendus, t. y. „pravalgyti“ pelną.

Civilizuota visuomenė turi suderinti skirtingus interesus, padėti pasiekti protingą kompromisą netgi tais atvejais, kai žmonės savo poelgiais, veiksmais siekia prieštaringų tikslų. Kartu labai svarbu pašalinti arba bent jau minimizuoti destruktyvius, valstybę ir visuomenę ardančius veiksnius, kuriais vieni siekia įgyvendinti savo teises ir laisves nesiskaitydami su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis.

Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl jo esmė neatsiejama nuo socialinės aplinkos, visuomenės. Joje pasireiškia individo dualistinė prigimtis: biologinis pradas ir socialinis statusas.

Žmogus negali būti laisvas nuo visuomenės, kurioje jis gyvena. Bolševizmas, padaręs žmogų valstybės sraigteliu, diskreditavo šios minties esmę. Diskreditavo, nes visiškai nuvertino individo autonomiškumą, laisvę ir, priešingai, suabsoliutino jo priklausomybę nuo visuomenės, kurią nepagrįstai sutapatino su valstybe. Tačiau minties iškraipymas nepadaro jos neteisingos. Čia kaip ir vaistai: tik dozė lemia, kad jų poveikis neprilygtų nuodams. Žmogus išties negali savavaliauti, savo laisvėmis naudotis beatodairiškai, ignoruodamas socialinę aplinką. Toks elgesys reikštų permanentinį karą – vieno prieš visus ir visų prieš vieną.

Dėsninga, kad istoriniuose žmogaus teisių dokumentuose „teisių“ ir „laisvių“ sąvokos tradiciškai apibrėžiamos pilietiškumo kontekste, apimančiame ir žmogaus pareigas visuomenei. Žmogaus, kaip piliečio, teisės ir laisvės negali būti atskiriamos nuo jo pareigų ir atsakomybės. Pareigų visuomenei vykdymą lemia pirmiausia individo vidinės paskatos, vidinė drausmė ir savikontrolė.

Demokratinė visuomenė, suteikdama žmogui galimybę ugdyti ir realizuoti save kaip asmenybę, atsisako autoritarinei visuomenei būdingos totalinės jo elgesio kontrolės ir apeliuoja į vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau visuomenė, išsivadavusi iš totalitarizmo, būna arba apsvaigusi nuo atgautos laisvės ir piktnaudžiauja ja, arba nežino ką su ja daryti. Žmonės, praradę moralinių sprendimų ir poelgių leistinumo kriterijus, iki galo nesuvokia, kad laisve reikia mokėti naudotis, kad ji neatskiriama nuo pareigos ir atsakomybės.

Todėl kyla būtinumas pažaboti žmogaus prigimčiai būdingą egoizmą, agresiją, narcisizmą ir savivalę, sudaryti sąlygas ir prielaidas siekti visuomeninės santarvės, socialinės partnerystės.

Siekiant šių tikslų labai svarbūs yra žmogaus teisių ir laisvių įstatyminio apribojimo kriterijai, tokių apribojimų įgyvendinimo tvarka ir procedūra. Tai globalinė problema, kurios sprendimui didelę reikšmę teikia tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. Dar 1948 metais Visuotinė žmogaus teisių deklaracija paskelbė, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, ir paragino juos elgtis vienas kito atžvilgiu kaip brolius (1 str.), priminė žmogaus pareigas visuomenėje, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė (29 str. 1 d.), ir numatė galimybę apriboti vienų žmonių teises ir laisves tik įstatymu ir vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą, siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje (29 str. 2 d.).

Kitas istorinis dokumentas -Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas nustato, kad „jokia šio Pakto nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti kurios nors valstybės, kurios nors grupės ar kurio nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba daryti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažįstamas teises ar laisves arba jas labiau apriboti, negu numatoma šiame Pakte“ (5 str. 1 d.).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos daugelio (8,9,10,11) straipsnių pirmosios dalys įtvirtina tam tikras žmogaus teises ir laisves, o jų antrosiose dalyse numatomos procedūros ir konkretūs pagrindai, kuriais remiantis šios teisės ir laisvės gali būti apribotos. Pavyzdžiui, pagal Konvencijos 8
2 dalį asmeninio ir šeimos gyvenimo, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas gali būti apribotas įstatymo nustatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ar laisvėms apsaugoti.

Čia paminėtas tarptautinių žmogaus teisių dokumentų nuostatas dažnai atkartoja ar kūrybiškai pritaiko Lietuvos Konstitucija, nustatydama žmogaus teisių ir laisvių, skelbiamų joje, apribojimus.

Antai žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą gali būti apribota tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (26 str. 4 d.); teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, laisvai išvykti iš Lietuvos negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą (32 str. 2 d.); teisė be ginklo rinktis į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves (36 str. 2 d.).

Lietuvos Konstitucija, numatydama išimtis iš joje skelbiamų žmogaus teisių ir laisvių, ne visada vartoja tik terminus „riboti“ ar „varžyti“ šias teises ir laisves. Antai pagal 25 straipsnio 4 dalį, laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižimu ir dezinformacija, o pagal 27 straipsnį, žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas arba įstatymų nevykdymas.

Tai ne tik lingvistinis – terminijos, bet ir esminis skirtumas. Konstitucija, pripažindama, gerbdama ir saugodama įsitikinimų, jų reiškimo, religijos ir tikėjimo laisvę, netoleruoja tik vieno – netolerancijos kitaminčiams, kitataučiams, kitakalbiams ir pan. Tokios netolerancijos kraštutinė išraiška – nusikalstami pasikėsinimai į Konstitucijos ginamas socialines vertybes, pasikėsinimai, kurių idėjinis credo – „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Tokie pasikėsinimai paprastai daromi užmaskuota, rafinuota forma, dangstantis žmogaus įsitikinimais, nesvarbu, ar jie remiasi ideologija ar religija, kuri pateisina ir įteisina individualius ar grupinius siaurus interesus, agresiją. Žmonija „persirgo“ baisiomis socialinėmis ligomis, pranokstančiomis maro siautėjimą viduramžiais. Šių ligų sąraše agresyvūs pasaulieti¬niai ir religiniai karai, gyventojų, priklausančių kokiai nors tautinei, etninei, rasinei, religinei ar politinei grupei, masinis naikinimas (genocidas). Tačiau žmonija, deja, nėra įgavusi imuniteto šių socialinių ligų užkratui. Todėl labai svarbu, kad Lietuvos Konstitucija, iš esmės atkartodama tarptautinių žmogaus teisių dokumentų nuostatas, suformuluoja ir įtvirtina nuostatas, draudžiančias veikas, dangstomas bet kokios formos ideologija ar įsitikinimais.

Žmonių teisės ir laisvės, kurios yra pažeistos ar suvaržytos kitų žmonių veiksmais ar poelgiais, turi būti ginamos visomis Konstitucijos ir įstatymų numatytomis priemonėmis.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens, kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, o pagal šio straipsnio 2 dalį, tokiais veiksmais asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Nors asmens teisė į teisminę gynybą yra svarbiausia ir veiksmingiausia jo pažeistų ar neteisėtai apribotų teisių ir laisvių gynybos priemonė, tačiau apskritai tokių gynybos būdų ir priemonių spektras yra daug platesnis. Asmuo gali kreiptis ne tik į teismą (daugeliu atvejų kreiptis į teismą jis gali tik išnaudojęs ikiteisminės gynybos priemones) ar kitas teisėsaugos institucijas. Jis taip pat gali naudotis asmenų bei turto saugos darbuotojų paslaugomis arba, gindamas save, kitą asmenį, būsto neliečiamybę, kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, gali pasinaudoti būtinosios ginties teise.

Pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimas tais būdais ir priemonėmis, kurių nedraudžia Konstitucija ir įstatymai, reiškia, kad asmuo ginti savo teises gali tik teisėtomis priemonėmis. Jeigu asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamas arba pripažįstamas, bet nerealizuotas savo ar kito asmens tikras arba tariamas teises ir tuo padaro žalą fizinio ar juridinio asmens teisėms ar teisėtiems interesams, tai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 224 straipsnyje, sudėtį.

Vadinasi, teisėtas turi būti ne tik tikslas – pažeistų teisių ir laisvių atkūrimas, bet ir priemonės, kuriomis siekiama šio tikslo.

Tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti

Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies norma, nustatanti tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, iš esmės atitinka Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri skelbia, kad
„tėvams tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes“. Vaiko lavinimo, kuris paprastai efektyviausias yra šeimoje, tikslas turi būti:

kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus;

ugdyti, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;

ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms;

parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais (Konvencijos 29 str. 1 d.).

Lietuvos nacionaliniai įstatymai – CK Šeimos teisė, Vaiko teisių apsaugos pagrindų, Vaiko globos ir kiti įstatymai detalizuoja ir plėtoja tiek Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies, tiek Vaiko teisių konvencijos nuostatas, įtvirtinančias tėvų teises ir pareigas. Antai CK Šeimos teisėje vartojama nauja teisės terminijoje sąvoka „tėvų valdžia“. Ši sąvoka iš esmės reiškia tėvų teisių ir pareigų visumą savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu, o šios valdžios turinys apibrėžiamas taip: „Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje“ (CK ŠT 3.155 str. 2 d.). Tai imperatyvus reikalavimas – tėvo ar motinos atsisakymas teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kuriomis remiantis tėvai galėtų atsisakyti šių teisių ir pareigų, motyvuodami, pavyzdžiui, tuo, kad vaikai yra neįgalūs, apsigimę, neveiksnūs ar ribotai veiksnūs.

Atsižvelgiant į Vaiko teisių konvencijos nuostatas, CK Šeimos teisėje vietoj tėvystės teisių atėmimo instituto įvestas tėvų valdžios apribojimo institutas. Jis reglamentuoja vaiko atskyrimą nuo tėvų ir laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą.

Vaiko atskyrimas nuo tėvų laikomas vaiko teisių ir interesų apsaugos priemone, kuri teismo sprendimu gali būti taikoma nesant tėvų kaltės, pavyzdžiui, kai tėvai negyvena kartu su vaikais dėl ligos ar kitų susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (CK ŠT 3.179 str. 1 d.).

Laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas teismo gali būti taikomas esant tėvų kaltei – jei jie vengia vykdyti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja savo valdžia, žiauriai elgiasi ir pan. Jeigu tėvų valdžia laikinai ar neterminuotai apribojama, tėvams sustabdomos turtinės ir asmeninės neturtinės teisės. Teisė matytis su vaiku išlieka, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Jeigu tėvų valdžia apribojama neterminuotai, vaikas be atskiro tėvų sutikimo gali būti įvaikintas (CK ŠT 3.180 str., 3 d.).

Tėvai (tėvas ir motina) privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus – proporcingai savo turtinei padėčiai. Išlaikymo minimalus dydis nėra fiksuojamas, tačiau jis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui ugdyti sąlygas. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai arba vienas jų nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba vaiko teisių apsaugos tarnybos ieškinį. Išlaikymo formos yra šios: kas mėnesį mokamos periodinės išmokos; konkreti pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą (CK ŠT 3.196 str. 1 d. 1-3 p.).

Įstatymas nustato ir kitas garantijas, užtikrinančias nepilnamečių vaikų materialinį išlaikymą: priverstinę hipoteką, pajamų, iš kurių išskaitomas priteistas išlaikymas, rūšis, išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, išlaikymo išieškojimą, kai vaikui įsteigta globa (rūpyba), ir t.t..

Tėvų teisės ir pareigos, taip pat ir pareiga materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus, baigiasi, kai vaikas sulaukia pilnametystės arba tampa veiksnus.

Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą

Vaikų, kaip ir kiekvieno asmens, teisės neturi pasireikšti kaip savivalė ir atsakomybės stoka, vadinasi, jų teisės suponuoja ir atitinkamas pareigas. Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nustatyta „vaikų pareiga -gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Išties, jeigu tėvai laikosi Konstitucijos straipsnio 6 dalies nuostatos savo vaikų atžvilgiu, tai ir vaikams privalu gerbti tėvus ir tinkamai vykdyti savo pareigas. Vaiko pareigas nustato CK Šeimos teisė, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Pagal pastarojo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Tačiau neturėtų būti laikomi kankinimu ar kitokiu žiauriu elgesiu tokie veiksmai, kurie yra būtinas įstatymuose numatytų drausminimo priemonių elementas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3027 žodžiai iš 6025 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.