Konstitucines teises
5 (100%) 1 vote

Konstitucines teises

1121314151617181

1 tema. Kons. Teisės samprata

1.1.Pirmoji pasaulio konst. Buvo priimta XVIIIa. Pab JAV. K teisė neapsiriboja tik konstitucija. KT daugereikšmė sąvoka, ji nagrinėjama keliais aspektais: 1kaip ypatingas teisinis reiškinys, kaip savarankiška teisės šaka, reguliuojanti specifinius visuomeninius santykius; -2 kaip asmens subjektinė teisė įtvirtinta konst, tai teisinio santykio dalyvio..3.-konst teisė, kaip savarankiška mokslo šaka, tirianti konst teisės kaip mokslo šakos atsiradimą, jos veikimą; 4 kaip akademinė disciplina, tai spec mokymo kursas, skirtas konst t mokslo žinioms įsisąvinti ir galiojančiai konst t pažinti.

1.2 Atsižvelgiant į daugelio autorių išsakytas nuomones apie K teisės reguliavimo dalyką, reikia patebėti, kad yra išskiriamos 2 didelės visuomeninių santykių sritys:

1. valstybės organizacija, viešosios valdžios organozacija ir jos įgyvendinimo santykiai.

2.asmens ir valstybės santykiai.

1.3. teisinio regulaivimo metodas-tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama linkme. Tokie būdai: leidimas, draudimas, liepimas. Klasikinėje teisės teorijoje skiriami du teisinio reguliavimo metodai:

1) Dispozicinis, kuriam būdinga a) teisinių santykių dalyvių lygybė b) dalyviai gali savarankiškai nustatyti teisnius santykius c) subjektai gali veikti savo nuožiūra, kol nepažeidžia įstatymų.

2) Imperatyvusis, kuriam būdinga a) griežtas privalomumas, neleidžiama nukrypti nuo nustatytų taisyklių; b) teisinių santykių dalyviai nėra lygūs, jų tarpusavio santykiai grindžiami subordinacijos principu; c) dalyviai neturi veikimo laisvės, negali savo nuožiūra pasirinkti elgesio varianto, jų teisės ir pareigos griežtai nustatytos ir apibrėžtos teisės normose.

Ten kur vyrauja įpareigojimai ir draudimai-imperatyvusis metodas, kur leidimai-dispozytivusis. Konst teisėje vyrauja imperatyvusis, tačiau yra ir dispozityviojo elementų, kuris čia sudaro menką dalį.

2.1 konst teisės norma-tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, o taip pat svarbiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius.

2.2funkcijos:1) k t normos reguliuoja specf visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius.2) k t normų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valst valdžios inst statusas, šiomis normomis grindžiama šių inst veikla, jos lemia ir asmens padėtį.3) valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo bei civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. K t normos-visą terisės sistemą vienijančios normos. 4) k t normos yra aukščiausios teisinės galios. Jas turi atitikti visos kitos teisės normos.

2.3. klasifikavimo kriterijai: I. a)konst teisės siaurąja prasme normos; b) kitos K t normos; II. Pagal teisės šaltinius a)Kt normos įtvirtintos Konst; b) įtvirtintos įst; c) įtvirtintos poįstatyminiais aktais; d) įtvirtintos kitais K t šaltiniais; III. Pagal galiojimo trukmę a) pastovios; b) laikinisios; c) išskirtinės(karo padėties atveju). IV. Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą. A)imperatyviosios b) dispozityviosios; V. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme a) materialiosios; b) proceso. VI. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius a)reguliacinės; b) apsauginės. VII. Pagal t normose išdėstytų taisyklių pobūdį a) įpareigojamosios; b) draudžiamosios; c)įgalinančios. VIII. Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį a) bendrosios; b) konkrečiosios. IX. Pagal įtvirtinimo pobūdį a) statutinės; b) paprotinės; c) precedentinės.

2.4 K t struktūros ypatumai. Kiekviena teisės norma turi atsakyti į tis klausimus: 1) kokiomis aplinkybėms esant reikia vadovautis tam tikra norma(hipotezė); 2) kokie asmenys laikomi tos normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviais ir kos elgesys jiems privalomas ar draudžiamas(dispozicija); 3) kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų(sankcija).

3. konst t institutas – tai konst teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Liter jie skirstomi į paprastuosius ( jie neskirstomi į atskirus junginius) ir sudėtingus( pvz. Žmogaus teisių ir laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių, soxcialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių subinstitutai).

galima išskirti

4. konst principai. Normos ir principai yra glaudžiai susiję, juos skiriant lemema reikšmė teikiama principui kaip nukreipiančiam, vadovaujančiam pradui, kuriuo grindžiamas teisinis reguliavimas.

Galima išskirti 3 principų grupes:

1. Pirminiai principai-įtvirtinti tuo pavadinimu, kuriuo yra žinomi (teisinė valstybė, teisės į gynybą principas ir pan.)

2. Sudėtiniai principai-įtvirtinti keliose konstitucijos nuostatose ir parodyt, kad toks principas egzistuoja, užtenka
nurodyti tik į vieną normą.

3. Išvestiniai-tokie, kurie nėra deklaruojami pačioje konstitucijoje, bet yra įtvirtinami. Jie yra išvedami iš pirminių ir sudėtinių principų juos aiškinant. Atsiradus oficialiam aiškinimui, dėl principo egzistavimo jau nebegalima ginčytis-valdžių padalijimo, aukštosios mokyklos autonomijos principai. Taigi išvestiniai principai-konstitucijos aiškinimo rezultatas. Iš jų gali būti išvedami dar kiti principai-tai nėra baigtinis procesas. Iš kitos pusės, kartais sunku numatyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas principas.

5.Konst t santykiai- tai kons teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai.Šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, įgyvendinant konst t normas, nustatančias valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą, valstybės ir asmens santykių pagrindus.Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Tai asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Fiziniai ir juridiniai asmenys. K T santykių objektas- asmens teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija, politis pliuralizmas ir daugiapartiškumas ir kt.

5.1.K teisinių santykių sąvoka

K t santykiai – tai konstitucinių teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras teises ir teisines pareigas.

K t santykių objektas – socialinės vertybės. Tai tokios vertybės kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija ir t.t.

K santykių sritis – tai valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės tarpusavio santykių sritis.

Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda konstitucinių teisės normų pagrindu.

Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams bruožai: jie atsiranda teisės normų pagrindu; jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai; teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos yra garantuotos valstybės prievarta.

Skirtumus tarp paprastų ir konstitucinių teisės santykių galima pastebėti nagrinėjant šių santykių elementus: subjektus, turinį bei objektą, taip pat santykių sukūrimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindus.

5.2. K tsantykių struktūra

Teisnių santykių turinį sudaro teisinių santykių dalyvių subjektinės teisė ir teisinės pareigos. Šios teisės ir pareigos priklauso nuo teisės subjekto. Skirtingi teisės subjektai turi skirtingų teisių ir pareigų.

Subjektinė teisė – tai teisės normos suteikiama galimybė atlikti vieną ar kitą veiksmą arba reikalauti iš kito asmens atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Subjektinė teisė susideda iš:

a) galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą

b) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro elgesio

c) galimybė imtis teisėsaugos priemonių apsaugoti ar ginti savo teisę

Teisinė pareiga – tai teisės normų nustatytas teisinių santykių dalyvio privalomas elgesys, skirtas įgyvendinti kito asmens subjektinę teisę. Konstitucinės teisinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka subjektinę teisę turinčio asmens galimybes.

5.3.Konstitucinės teisės subjektai

Skirtingai nuo kitų teisės šakų, konstitucinės teisės subjektai nėra fiziniai ir juridiniai asmenys, čia teisinių santykių subjektų sąrašas yra gerokai platesnis. Tai:

1. Fiziniai asmenys. Tai Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai ( a) užsienio valstybių piliečiai b) asmenys be pilietybės), taip pat asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (visiems jiems teisės ir pareigos nevienodos). Subjektais gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės.

2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta, kuriai priklauso suverinitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių teritorinių vienetų gyventojai – Lietuvos respublikos piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas

3. Lietuvos valstybė

4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bai kitos valstybės valdžios institucijos

5. Vietos savivaldos institucijos

6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės organizacijos, visuomeninės organizacijos, ir t.t.)

7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai.

5.4.Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai

I. Pagal konstitucinius teisinius santykius reguliuojančias normas:

a) iš materialiųjų teisės normų – materialieji teisiniai santykiai

b) iš procesinių teisės normų – procesiniai teisiniai santykiai

c) iš imperatyviųjų – subordinaciniai teisiniai santykiai

d) iš dispozityviųjų – koordinaciniai teisiniai santykiai

e) iš reguliacinių – reguliaciniai teisiniai santykiai

f) iš apsauginių – apsauginiai teisiniai santykiai

g) iš bendrųjų – bendrieji teisiniai santykiai

h) iš konkrečiųjų – konkretieji teisiniai santykiai

II. Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą

d) paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas pareigą)

e) sudėtingieji (abu teisinių
santykių dalyviai turi ir teises ir pareigas)

III. Pagal teisinių santykių subjektų pareigas

a) aktyvieji ( teisinių santykių dalyviai turi atlikti tam tikras pareigas)

b) pasyvieji (teisinių santykių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų)

IV. Pagal kilmę:

a) konstitucijos

b) konstitucinius

5.5.Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

Tam, kad atsirastų konstituciniai teisiniai santykiai reikia:

1.Konstitucinės teisės normos

2.Teisinio santykio dalyviai tuti turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių

3.Būtinas teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu

Vienas svrrbiausių sąlygų konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti yra juridinis faktas, kuris ir lemia konstitucinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Pagal tai jie ir klasifikuojami į :

a)teisinius santykius sukuriančius

b)teisinius santykius pakeičiančius

c)teisinius santykius panaikinančius

Juridiniai faktai pagal turinį klasifikuojami į:

II. Įvykiai (jie atsiranda be teisinio subjekto valios

III. Veikos (atsiranda tik teisinio subjekto valia ir yra jos išorinė išraiška)

1. veiksmai (teigiami teisiniai faktai)

2. neveikimas (neigiami teisiniai faktai)

3. teisėtos (kurios neprištarauja konstitucinėms teisės normoms)

a. individualūs teisiniai aktai ( tai veikos, kurias subjektai padaro turėdami tikslą sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį)

b. teisiniai poelgiai (tai veikos, kurių pagrindu atsiranda teisiniai padariniai, tačiau subjektai specialiai jų nesiekia)

4. neteisėtos (tai įvairūs konstitucinės teisės pažeidimai, už kuriuos konstitucinės teisės normos numato teisinio poveikio priemones)

Juridinio fakto funkciją gali atlikti ir bendrieji teisiniai santykiai – teisinės būsenos (santuoka, pilietybė ir kt.)

Konstituciniai teisiniai santykiai pasikeičia :

1. pasikeitus teisinių santykių turiniui (teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu arba automatiškai, pvz., pasibaigus nustatytam terminui)

2. pasikeitus teisinių santykių subjektui

3. pasikeitus teisinių santykių objektui

Konstituciniai teisiniai santykiai pasibaigia teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu, automatiškai; išnykus bent vienam iš teisinių subjektui; išnykus teisinių santykių objektui.

6.KT vieta nacion t sistemoje. Materialinės ir proceso mokslų šakos. Materialinės- tiesiogiai reguliuoja visuomeninius santykius, proceso – nustato konst t šakų įgyvendinimo tvarką.

Matteisėsšakosskirstomos:1)fundamentaliosios(administr.teisė;civilinė,baudžiamoji).2)specialiosios(atsiranda iš fundament: šeimos, finansų)

Proceso t šakos: civilinio, baudžiamojo proceso ir t.t.

Konstitucinė teisė priskiriama prie fundamentaliosios. Ji yra viešosios teisės šaka. Ji reguliuoja patį teisės kūrimo procesą bei nustato teisės aktų rūšis, teisinio reguliavimo ribas. Jai būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. Svarb teisės šaltinis yra konstitucija, jos normomis remiasi visa teisė.

Sąveika Kadangi K t tenka ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja svarbiausius santykius visuomenėje-valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimą ir veiklos pagrindus, bei asmens valstybės santykius, tai ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sritims.todėl K t tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo ir todėl vadinama teisės sritimi. Šios aplinkybės leidža tvirtinti, kad K t yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Ji nekeičia ir nesiekia pakeisti kitų teisės sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus.

7. Europos sąjungos K t samprata. ES konst teisės terminas vartojamas suprantant ją kaip ES steigimo sutartis, jas keičiančias ir papildančias sutartis, o taip pat ir atskirų valstybių stojimo sutartys. ES k t jokiu būdu negalima suprasti kaip visų valstybių-narių konstitucinės visumos.

2 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS MOKSLAS

1.1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas

Konstitucinės teisės mokslas – tai visuma įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę (galiojančias konstitucines teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius), o taip jos istoriją, perspektyvą ir reikšmę.

Konstitucinės teisės mokslo objektas – tai Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka, o taip pat jos teisės institutai, jų raida, funkcionavimo ypatumai, konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktika, konstituciniai teisiniai santykiai, susidarantys įgyvendinant konstitucnės teisės normas, konstituciniai teisės šaltiniai, valstybės samprata, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita.

1.2.Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai

1. Teisės mokslininkų (ir Lietuvos, ir užsienio) darbai

2. Konstitucinės teisės normas įtvirtinantys šaltiniai (LR Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai, kiti konstitucinės teisės šaltiniai, užsienio šalių konstitucinės teisės šaltiniai, kuriais įtvirtintos konstitucinės teisės normos)

3. Konstitucinė praktika, teisinių įdėjų ir normų įgyvendinimas

2.1.Konstitucinės teisės, kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir
raida

Konstitucinės teisės mokslas susiformavo palyginti neseniai, tik XIX a. viduryje. Konstitucinio mokslo, kaip savarankiško teisės mokslo, raida sietina su modernios rašytinės institucijos įvtirtinimu, valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų sistemos ir šių valdžios institucijų veiklos, asmens ir valstybės santykių pagrindų kryptingu teisiniu reguliavimu. Valstybės valdžia, kurią riboja teisė, tampa ne tik idėja, bet ir realybe.

Konstitucinės teisės mokslo raida:

1. Mokslo apie valstybę užuomazgas regime jau antikos laikų graikų mąstytojų Platono, Aristotelio darbuose Vėliau ir senovės Romos autorių Cicerono ir Gajaus veikaluose.

2. Šv. Augustinas (354 – 430 m.) ir Šv. Tomas Akvinietis (1225-1274 m.) savo veikaluose konstravo politines bendreuomenes ir valstybės galią grindė Dievo delegacija, iš kurios ši galia kyla

3. XVI a. Fortescue ir Thomas Smithas savo darbuose aiškino Anglijos konstitucijos dėsnius ir valstybės sutvarkymą. Reikšmingų elementų apie valstybę randame N.Machiavelli (1469-1529 m.) “Valdove” ir Hugo Grotijaus (1583-1645 m.) “Apie karo ir taikos teisę”, B. Spinozos (1632-1677 m.) darbuose

4. Jeanas Bodinas (1530-1596 m.) savo knygoje “Šešios knygos apie rspubliką” yra monarchijos naudai išdėstyta vientiso ir absoliutaus suveriniteto teorija.

5. T.Hobsas (1588-1679 m.) “Leviatanas” išdėstė teisės ir valstybės teoriją. Pagal jį, žmogus iš prigimties yra blogas. Jei nebūtų socialinės ar valstybinės organizacijos, būtų taikomas stipresniojo įstatymas. Siekiant užtikrinti tvarką, kiekvieno ir visų sujungtos pajėgos ir valdžia perleidžiama vienam asmeniui ar žmonių sąjungai, kuri visas jai priklausančia valia daugumo balsų dėsniu suvertų į vieną valią. Tas asmuo turi didžiausią galią, o tas valstybė vadinama milžinu – “Leviathan”. Pagal T.Hobbesą valstybė naudoja visų žmonių jėgą ir priemones, kad užtikrintų tvarką ir gerovę. Taigi regime sutartinės valstybės kilmės formulavimą.

6. J.Locke’as (1632-1704 m.) darba “Du traktatai apie valdymą” dėstė sutartinę valstybės kilmės sampratą, bandė formuluoti valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją, esant pirmosios prioritetui idėją.

7. XVIII a. autorių Ch.L.Montesquieu (1689 – 1755 m.) ir J.J.Rousseau (1712 – 1778 m.) darbai – dar viena pakopa demokratinių revoliucijų ir naujos valstybės sampratos link. Ch.L.Montesquieu išdėstė klasikine tapusia teoriją – valdžių padalijimo sampratą, kuri turėjo nepaprastą reikšmę visai vakarų konstitucinei raidai.

8. 1758 m. E.Vattelis išleido knygą “Tautų teisė arba prigimtinio įstatymo principai”. Joje rašoma, kad svarbiausieji šalies įstatymai sudaro šalies konstituciją. Konstitucija – tai svarbiausias reglamentas, kuriuo apibrėžiamas viešosios valdžios įgyvendinimo būdas.

9. 1762 m. J.J.Rousseau išleido knygą “ Apie visuomenės sutartį arba Politinės teisės principai”, kurioje suformuluotos visuomenės sutarties, liaudies suvereniteto, suvereniteto nedalomumo idėjos.

10. Taip pat reikia paminėti 1765 m. pasirodžiusius V.Blackstone’o “Anglijos teisės komentarus”, kur išdėstyta Anglijos viešoji ir privatinė teisė, G.Bonnof de mably 1776 m. parašytą veikalą “ Traktatas apie įstatymų leidimą arba įstatymų principai”

Minėtų autorių idėjos apie valdžios padalijimą, tautos suverenitetą, asmens prigimtines teise, parlamentarizmą yra šiuolaikinio konstitucinės teisės mokslo pamatinės tiesos.

Konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimo poligonu tapo Naujasis žemynas. Čia jau 1768 m. Masačiųsetso kolonijos atstovai tvirtino, kad nuosavybės teisė yra “konstitucinė prigimtinė teisė”, kurią turi gerbti visi britų valdiniai kaip šventą ir neliečiamą, kad šitos teisės negalima varžyti padidinant mokesčius

1776 m. liepos 4 d. JAV Nepriklausomybės deklaracija yra dokumentas, kad, kuriuo įtvirtintos reikšmingos konstitucinės teisės idėjos, kad visi žmonės yra sutvarti lygūs ir turi neatimamas teises, kad šioms įgimtoms ir neatimamoms teisėms įgyvendinti žmonės sukūrė vyriausybes, kurių valdžia remiasi valdomųjų sutikimu ; o jei ta vyriausybė nevykdo susitarimo ir įgnoruoja įgimtas žmonių teises, tai tauta turi teisę ją paleisti arba panaikinti ir įkurti naują vyriausybę.

1787 m. priimta JAV Konstitucija, tapusi idealiu demokratinės konstitucijos pavyzdžiu demokratinės raidos kelią pasirinkusioms šalims, įtvirtino valdžios galių ribojimą, griežtai atskyrė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias.

Pasaulinės reikšmės yra ir tokie Europoje XVIII a. pabaigoje priimti dokumentai kaip 1789 m. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, skelbusi, kad žmogaus teisės yra šventos ir neatimamos ir, kad šalyje nėra konstitucijos jei žmogaus teisės neužtikrintos ir valdžių padalijimas neįgyvendintas. Nemaža reikšmė tenka ir 1791 m. Konstitucijai, įtvirtinusiai daugelį konstitucionalizmo idėjų.

Tačiau, kad ir kaip bevertintumėme įvairių autorių konstitucines idėjas ir besiklostančią konstitucinę praktiką, reikėjo sulaukti XIX a. vidurio, kad būtų galima konstatuoti atsiradus konstitucinės teisės mokslą kaip savarankišką teisės mokslą, tiriantį konstitucinį teisinį reguliavimą, valstybės valdžios
konstitucinius pagrindus, valstybės ir asmens santykius.

2.2. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos

Pagrindinės konstitucinės teisės mokyklos:

1. Juridinė (suklesti XIX a. antrojoje pusėje bei XX a. pradžioje). Suprantama, kad teisinio pozityvizmo laikais valstybė, jos institutai, valstybės ir asmens santykiai buvo tiriami iš teisės pozicijų. Nors šios krypties atstovai ir pripažino socialinį valstybės pobūdį, bet valstybę, jos institucijas, valstybės veiklą tyrė visų pirma kaip teisinį reiškinį. Nors ši mokykla prarado buvusias pozicijas, tačiau būtent šios mokyklos atstovai suformulavo pagrindines konstitucines sąvokas ir kategorijas. Jų darbuose suformuluotos konstitucinės teisės klasikinės teorijos, tokios kaip konstitucinė teisinė valstybė, parlamentarizmas ir t.t.

2. XX a. pradžioje į priekį išsiveržia kita konstitucinės teisės mokslo klyptis – sociologinė mokykla.(L.Duguit, M.Hauriou, L.Gumplowiczius) Šios mokyklos pasiekimai – socialinės teisės sampratos ir socialinio sulodarumo idėjos, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymų leidėjo atžvilgiu idėjos. Tiesa, šios krypties atstovas L. Gumplowiczius prioritetą teikė prievartai teigdamas, kad jėga visada eina teisės priekyje.

3. Politologinė – sociologinė kryptis (suklestėjo po II pasaulinio karo) – tai sociologinės mokyklos tąsa. Šios pakraipos mokslininkai savo konstitucinius tyrimus siejo su politikos mokslų tyrimais. Buvo studijuojamos ne tiek konstitucinės teisės normos, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realus vaidmuo, reikšmė visuomenės gyvenime.

4. Teologinei mokyklai atstovauja musulmoniškų valstybių teisininkai. Ji nėra vienalytė. Vieni laikosi radikalių, kiti – liberalių pažiūrų (pvz. Turkija). Šiom mokyklos ypatumas, kad vyrauja religinis požiūris į tikrovę> darbai persmelkti kalifato (teisingo valdymo, egzistavusio pranašo Mohameto ir jį pakeitusių keturių kalifų laikais) idėjų. Jos atstovai savitai supranta suvereniteto problemą (jis priklauso Alachui), rinkimus (dažniausiai neigia jų reikšmę), asmens teisinio institutą ir kita.

Dabar konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi kryptys: 7

1. Etatistinės kryptis atstovi konstitucinę teisę, kaip valstybės nustatytą teisę, nepripažįsta socialinės (sisuomenės sukurtos) teisės. Kai kurie iš jų vadinami radikalais, pavyzdžiui marksistinės pasaulėžiūros mokslininkai, kurie tyrinėja ir suvokia konstitucinę teisę klasių kovos, viešpataujančioas klasės arba klasių grupės diktatūros požiūriu

2. Liberaliosios krypties atstovai teigia, kad konstitucija ir apskritai konstitucinė teisė nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis. Ji turi reikšti įvairių visuomenės grupių, valdančiųjų ir pavaldinių socialkinį ryšį, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes (laisvę, demokratiją,žmogaus teises, socialinį teisingumą, teisingumą ir t.t.) Šios pakraipos atstovai deklaruoja teisinę, demokratinę valstybę, valdžių padalijimą, vietos savivaldą, valdininkų ir valstybės institucijų atsakomybę tautai ir jos atstovams, taikius konfliktų sprendimo būdus, kompromisų ir susitarimo paiešką, daugiapartinę sistemą ir t.t.

3. M.Riomerio konstitucinės pažiūros

Lietuvos konstitucinės teisės mokslo pradžia siejama su Kauno universiteto 1922 m. įkurimo ir šio universiteto profesoriaus Mykolo Riomerio vardu. M.Riomeris padrystai yra laikomas konstitucinės teisės pradininku Lietuvoje.

M.Riomerio iš esmės remiasi societarine teisės samprata. Teisė, pasak M.Riomerio, yra “pasirenkama iš socialinių junginių srities ir galingomis teritorino imepriumo priemonėmis apsaugojama”.

M.Riomeris laikosi tradicinės “trijų elementų” doktrinos. Valstybė, pagal M.Riomerį, yra žmonių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančiai vienai politinei valdžiai, sąjunga. M.Riomeris ypač pabrėžė funkcinį tautos požymį. Kalbėdamas apie tautą, jis turėjo galvoje ne pačius žmones, o jų atliekamus darbus. Patys žmonės – tik fizinis valstybės elemento pagrindas, bet ne valstybės elementas.

Naginėdamas suvereniteto sąvoką, M.Riomeris siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenumu. Tai valstybės valdžios požymis. Tuo tarpu išorinis suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nors suvereniteto sąvoka yra susisjusi su absoliutinės valdžios sąvoka, tačiau tiek išorinio, tiek vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti absoliutiniu. Valstybės valdžia yra viena, nedaloma, aukščiausia teritorijoje tik teisinio, bet ne socialiniu požiuriu. Valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių esančių jos visuje. Ji pati iš jų atsiranda. Išoriniu atžvilgiu valdžios suverenitetas reliatyvus tuo požiūriu, kad tarptautiniuose santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės. Ji yra savarankiška tik kiek apima jos teisinė kompetencija.

Nemažai dėmesio M.Riomeris skyrė visuomenės sampratai. Pagal M.Riomerį, plačiausiu požiūriu visuomenė – tai visas socialinis bendravimas. Siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma.
junginius jis skirstė į organizuotus (socialines organizacijas, arba koorporacijas) ir neorganizuotus (socialines grupes); priverstinius (pvz.valstybė) ir laisvus (pvz., draugijos); natūralius ir dirbtinius, pirminius ir antrinius. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritrinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį.

M.Riomeris nagrinėjo ir kitas konstitucinės teisės temas: konstitucinio teisėtumo problemas, analizuojama administracinio teismo problema.Pasak, M.Riomerio, tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę. Daug dėmesio M.Riomeris skyrė valstubės valdžios ir jos demokratinių teorijų – visuomenės sutarties ir bendrosios valios doktrinai, reprezentacinės demakratijos teorijai.

4. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje

Nors ryškiausi sovietiniu laikotarpiu išaugę Lietuvos konstitucinės teisės specialistai aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos konstitucinėje kūryboje, mokslinis paveldas šioje srityje dėl minėtų priežasčių yra ganėtinai kuklus. Natūralu, kad atkūrus nepriklausomybę, atsirado objektyvus poreikis susiklosčiusią mokslinės konstitucinės teisės literatūros spragą skubiai užpildyti. Tai buvo padaryta pakartotinai išleidžiant bent jau svarbiausius M. Romerio darbus: tris „Valstybės ir jos konstitucinės teisės“ tomus, monografiją „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, knygą „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, pirmą kartą paskelbiant antrą šio veikalo dalį dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., Lietuvoje išsaugoto autentiško egzemplioriaus pagrindu išleista „Lietuvos sovietizacija 1940-1941“. Parašytuose daugiau nei prieš pusę amžiaus M. Riomerio darbuose nagrinėjamos ir šiandienai aktualiausios teisės problemos, todėl jie šiandien vertinami ne tik kaip savo meto teisinės minties paminklai, bet ir kaip nūdienai reikšmingi konstitucinės teisės mokslo šaltiniai.

Spaudoje pasirodo darbų Lietuvos konstitucinių tradicijų, konstitucinių institutų, įstatymų konstitucingumo kontrolės ir kitomis temomis. Taip pat svarbus neseniai išleistas Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlis

5. Konstitucinė teisė, kaip studijų disciplina

Konstitucinė teisė – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Tradiciškai laikoma, kad teisės teorija, valstybės ir teisės istorija bei konstitucinė teisė – trys studijų disciplinos, kurias pirmiausia būtina studijuoti norint sėkmingai šveikti tolesmę teisės studijų programą.Konstitucinės teisės studijų kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Studentai susipažįsta tik su studijų programoje numatytomis svarbiausiomis konstitucinės teisės temomis, kurias būtina išmanyti norint suprasti valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus.

3TEMA.KT šaltiniai.

1. KT šaltinio sąvoka.klasifikavimo materialiniai ir teisiniai kriterijai. Jų sistema. Pasaulio KT šaltinių įvairovė. Lietuvos KT šaltinių sistemos ypatumai.

Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių: 1.teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma). Šiuo atžvilgiu sąvokos teisės šaltinis ir teisės forma sutampa. Taip teisės šaltinis suprantamas formaliuoju aspektu. 2.teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę.Taip TŠ suprantami materialiuoju aspektu. 3.TŠ yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai – įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose randame duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę. KT doktrinoje sąvoka TŠ-is dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą. Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo būdą skiriami trys klasikiniai KTŠ: konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas.Dabar dar pripažįstamos ir tarptautinės sutartys.

KTŠ sistema – tai nuosekli, logiška užbaigta tarpusavyje susijusių KTŠ visuma. KTŠ klasifikuojami:1.pagal kilmę į pirminius ir išvestinius; 2.į rašytinius ir nerašytinius; 3.į privalomus ir neprivalomus (pvz.L-je neprivalomi TŠ yra teisės doktrina); 4.Į materialiuosius ir proceso; 5.pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes (horizontaliai) pvz.rinkimų teisės, pilietybės teisės ir kt.; 6.pagal teisinę galią (vertikaliai) K-ja, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai ir kt.; 7.pagal apimtį ir taikymo pobūdį: į bendrojo galiojimo (galioja visoje valstybės teritorijoje ir yra privalomi visiems valstybės teritorijoje esantiems gyventojams), riboto galiojimo (galioja tam tikroje valstybės teritorijos dalyje arba yra skirti tik tam tikram asmenų ratui) ir išimtinio (ypatingo) galiojimo (galioja esant ypatingoms aplinkybėms);8.pagal tai, ar jie galioja dabar, ar galiojo praeityje: į galiojančius ir istorinius(pvz.Lietuvos Statutus, K-ja, priimtas 1918-1938 m.).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4500 žodžiai iš 8883 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.