Kristaus mirtis ir antrasis atėjimas
5 (100%) 1 vote

Kristaus mirtis ir antrasis atėjimas

11213141

Kristaus antrasis atėjimas yra bažnyčios palaimintoji viltis, didinga Evangelijos kulminacija. Išgelbėtojo atėjimas bus tiesioginis, asmeniškas, matomas ir pasaulinis. Jam sugrįžus, bus prikelti teisieji mirusieji ir, kartu su gyvaisiais Dievo vaikais, bus pašlovinti ir paiimti į dangų. Bedieviai mirs nuo Jėzaus šloves. Daugumos paranašysčių išsipildymas ir esamo pasaulio būsena rodo, kad Kristaus atėjimas jau netoli. Šio įvykio laikas nėra atskleistas. Todėl mes esame raginami būti visada pasiruošusiais. (Titui 2,13; Hebr 9,28; Jn 14,1-3; Apd 1,9-11; Mt 24,14; Apr 1,7; Mt 26,43.44; 1Tes 4,13-18; 1Kor 15,51-54; 2Tes 1,7-10; 2,8; Apr 14,14-20; 19,11-21; Mt 24,1-51; Mk 13,1-37; Lk 21, 1-38; 2Tim 3,1-5; 1Tes 5,1-6).

Mirtis ir prisikelimas. Nuodėmės alga yra mirtis. Tačiau Dievas, vienintelis nemirtingasis, suteiks amžinąjį gyvenimą Savo atpirktiesiems. Kristui atėjus, prikelti ir gyvi esantys teisieji bus pašlovinti ir pakylėti pasitikti savo Viešpaties. Antrasis prisikėlimas, neteisiųjų prisikėlimas, įvyks praėjus tūkstančiui metų po pirmojo prisikėlimo. (Rom 6,23; 1Tim 6,15.16; Eklez 9,5.6/Koheleto 9,6.7; Ps 146,4; Jn 5,28.29; 11,11-14; Kol 3,4; 1Kor 15, 51-54; 1Tes 4,13-17; Apr 20,1-10)

Biblija teigia, kad pasaulis vieną kartą baigsis. Susirūpinimas dėl ateities, savaime suprantama, kelia daug klausimų. Kas įvyksta mirštant? Ar žmogus pereina į kitą egzistencijos būvį, ar gyvenimas visiškai baigiasi? Ir jeigu žmogaus siela po mirties egzistuoja toliau, kas jos laukia? Gal visa kūrinija juda į vieną dieviškos pilnatvės tašką, Dievo nulemtąją „baigtį“? Ar šioje didingoje kulminacijoje dalyvaus visos per šimtmečius gimusios ir mirusios kartos?

Klausimams, susijusiems su ateitimi ar paskutinių laikų studijomis, teologai taiko eschatologijos terminą. Ateities įvykiais domisi ne vien krikščionybė. Klausimai apie atskiro žmogaus likimą bei kryptį, kuria juda visa žmonija, rūpi daugeliui didžiųjų pasaulio religijų. Kad suprastume krikščionišką pabaigos interpretaciją, pirmiausia turime suprasti įvairias eschatologijas.

Graikų kalboje žodį „paskutinis“ atitinka eschatos, kurio pagrindu ir sukurtas terminas eschatologija. Eschatologijos koncepcija remiasi tomis Šventojo Rašto dalimis, kurios kalba apie „paskutines dienas“ (Iz 2,2; Mch 4,1; Apd 2,17; 2 Tim 3,1; 2 Pt 3,3), „laikų pabaigą“ (1 Pt 1,20), „paskutinius laikus“ (Jud 18) ir „paskutinę valandą“ (1 Jn 2,18).

Jėzus išpildė Senojo Testamento mesijines pranašystes, savo prisikėlimu nugalėjo nuodėmę bei mirtį, ir prasidėjo naujosios sandoros metas. Vis dėlto Šėtono valdžia dar nepanaikinta, ir netvarka puolusiame pasaulyje yra istorinė tikrovė, kuri meta iššūkį krikščioniškai egzistencijai.

Krikščionys istoriją mato ne kaip nesibaigiantį ciklą, o veikiau kaip apibrėžtą procesą, kuris juda į Dievo nulemtą baigtį. Pabaiga, kurią turi omeny Dievas, yra ne evoliucinis perėjimas, o esminis persilaužimas. Šiuo ypatingu metu į žemę galybėje ir šlovėje grįš Jėzus, mirusieji kelsis, įvyks paskutinis teismas, Dievo Bažnyčios nariai, „pašauktieji“ iš kiekvienos tautos, gyvens ir valdys su juo naujame danguje ir naujoje žemėje, kurie niekada nesibaigs. Dievas atskirs nepaklusniuosius ir netikinčiuosius nuo savo vaikų, ir tie atskirtieji bus visiems laikams pašalinti iš jo akivaizdos. Kūrinija bus išvaduota iš nuodėmės valdžios bei įtakos ir blogis bus išvytas už visatos ribų. Galiausiai, kai Dievas bus viską sutaikęs su savimi Kristuje, šio pasaulio karalystė taps mūsų Viešpaties ir jo Kristaus karalyste, kurią jis valdys per amžių amžius (1 Kor 15,24. 28; Ef 1,10; Apr 11,15).

Ar Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo didžiausias Dievo Valios siekis? Pirmiausia panagrinėkime Biblijoje pateiktus mokinių žodžius ir darbus. Po Jėzaus mirties jo mokiniai jautė ta patį: jie sielojosi ir piktinosi. Pavyzdžiui, Steponas piktinte piktinosi žydų seniūnų ir kunigų nežinojimu bei netikėjimu ir pasmerkė jų veiksmus vadindamas juos žudikais ir maištininkais. (Apd 7, 51 – 53). Nuo to laiko krikščionys jautė tą patį, ką ir anuomet Jėzaus mokiniai. Jei Jėzaus mirtis būtų buvęs iš anksto nulemtas Dievo valios išsipildymas, tuomet būtų buvę natūralu mokiniams sielotis dėl jo mirties, bet jie nebūtų taip piktinęsi tuo ar griežę dantį ant žydų seniūnų ir kunigų, kaltų dėl jo mirties. Iš to, kaip skaudžiai jie reagavo į tai, mes galime daryti išvadą, kad Jėzaus mirtis buvo neteisinga ir nelaukta. Jėzus žinojo, jog žmonijos vargai nesiliaus iki pat jo Antrojo Atėjimo.

Jėzus sakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus.” (Jn 3, 14). Kada pakeliui į Kanaaną izraelitai ėmė nepasitikėti Moze, Viešpats pasiuntė jiems ugningus žalčius, kurie ėmė juos žudyti. Tuomet Dievas liepė Mozei pasidirbti vario žaltį ir pridėti jį prie stulpo tam, kad kiekvienas, kuris pažvelgtų į jį, liktų gyvas. (Sk 21, 4 – 9)

Panašiai ir Jėzus numatė, jog išrinktajai tautai nepatikėjus juo, žmonija bus pasmerkta pragaro kančioms. Jis numatė, jog bus prikaltas prie kryžiaus it vario žaltys tam, kad išgelbėtų visą žmoniją išganydamas visus, kurie žvelgtų į jį. Numatydamas tokią baigtį, Jėzus ištarė šiuos pranašingus žodžius gedinčia
širdimi.

Kitas įrodymas, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus greičiau buvo ne Dievo valia, o žmonių netikėjimas juo, yra tas, kad Izraelis atsimetė nuo jo po nukryžiavimo. Juk buvo išpranašauta, jog Jėzus ateis, atsisės į Dovydo sostą ir įkurs amžinąją karalystę: „ Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės kunigaikštis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Dalybių Viešpaties narsa tai įvykdys!” (Iz 9,6-7)

Angelas, apsireiškęs Marijai dar šiai nepradėjus Jėzaus, irgi ištarė panašią pranašystę: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jos karaliavimui nebus galo” (Lk 1, 31-33).

Kas būtų nutikę, jei Jėzus nebūtų buvęs nukryžiuotas? Jėzus būtų išpildęs abu – fizinį ir dvasinį – išganymo aspektus. Neabejotina, jog jis būtų įkūręs amžiną ir nesunaikinamą Dangaus karalystę žemėje. Juk tai jau numatė pranašas Izaijas, Marijai paskelbė apsireiškęs angelas ir pasakė pats Jėzus, kai paskelbė, jog prisiartino Dangaus karalystė. (Iz 9, 6-7); (Lk 1,31-33); (Mt 4, 17).

Kada Dievas sukūrė žmogų, „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą; taip žmogus tapo gyva būtybe.” (Pr 2,7)

Taigi Žmonės buvo sukurti tiek dvasia, tiek kūnu. Jų nuopuolis irgi buvo tiek dvasinis, tiek fizinis. Kadangi Jėzus atėjo pasiekti visišką išganymą, jis buvo atsakingas tiek už visišką dvasinį, tiek už visišką fizinį išganymą. Tikėti Jėzumi reiškia tapti viena su juo. Todėl Jėzus ir palygino save su vynmedžiu, o mokinius – su jo šakelėmis. (Jn 15,5). Jis taip pat pasakė: „Tai dienai atėjus jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.” (Jn 14,20).

Siekiant nupuolusius žmonės išganyti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, Jėzus neišvengiamai turėjo įsikūnyti į žmogų. Jei žmonės būtų tikėję Jėzumi ir susijungę su juo dvasia ir kūnu, jie būtų buvę dvasiškai ir fiziškai išganyti. Tačiau žmonės netikėjo Jėzumi; jie verčiau pasmerkė jį mirti ant kryžiaus. Jėzaus kūnas nebuvo apsaugotas nuo Šėtono, ir jis buvo nužudytas. Todėl net tuomet, kai ištikimi krikščionys yra susivieniję su Jėzumi, jų kūnai lieka neapsaugoti nuo Šėtono lygiai taip pat, kaip Jėzaus kūnas.

Vadinasi, kad ir koks pamaldus yra tikintysis, jis negali pasiekti fizinio išganymo per atpirkimą Jėzaus kryžiumi. Jo gimtoji nuodėmė, kurią jis paveldėjo nuo pat pirmojo protėvio Adomo, nėra išrauta su šaknimis. Netgi pats pamaldžiausias krikščionis vis tiek turi gimtąją nuodėmę ir gimdo vaikus, kurie irgi nešios gimtąją nuodėmę. Remdamiesi asmeniniu tikėjimu mes manome, jog būtina marinti ir neigti savo kūną stengiantis atsispirti Šėtonui, kuris nuolat bando mus per mūsų kūnus įvilioti į spąstus. Mes esame mokomi „be paliovos melstis” (1 Tes 5, 17), kad pašalintume sąlygas, kuriomis Šėtonas gali mus užpulti; šioms sąlygoms pradžią davė gimtoji nuodėmė, kurios nepanaikino ir išganymas per atpirkimą kryžiumi.

Jėzus negalėjo išpildyti visiško išganymo – dvasinio ir fizinio – tikslą, nes jo kūną pakirto Šėtonas. Tačiau Jėzus paklojo dvasinio išganymo pamatus užtikrindamas pergalingą savo prisikėlimo pagrindą per kruviną atpirkimą ant kryžiaus. Dėl to visi tikintieji po jo prisikėlimo gavo dvasinio, bet ne fizinio išganymo dovaną. Išganymas kryžiaus atpirkimu yra tik dvasinis išganymas. Gimtoji nuodėmė lieka net pamaldžiausių krikščionių kūne ir giminystės linija persiduoda jų palikuonims. Kuo karštesnis yra tikinčiojo tikėjimas, tuo aršiau jis turi kovoti su kūno nuodėme. Net šv. Paulius, pamaldžiausias iš visų apaštalų, verkė, jog negalįs užkirsti kelią nuodėmei įsibrauti į jo kūną: „Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose aš jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.” (Rom 7, 22-25)

Šis pasakymas palaimą, kurią Paulius pajuto gavęs dvasinį išganymą, priešpriešina agonijai, kurią jis pajuto negalėdamas pasiekti fizinio išganymo. Jonas taip pat prisipažino: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos… Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio.” (1 Jn 1, 8-10).

Mes, kurie gauname išganymą per Kristaus nukryžiavimą, negalime nusimesti nuodėmės grandinių dėl mumyse giliai slypinčios gimtosios nuodėmės. Todėl išnaikinti gimtąją nuodėmę, kurios jis negalėjo pašalinti per nukryžiavimą ir užbaigti fizinio išganymo darbą, Jėzus vėl turi ateiti į žemę. Tik tuomet Dievo išganymo darbas bus atliktas tiek dvasiniu, tiek
aspektu.

Jėzus aiškiai paskelbė apie savo sugrįžimą.(Mt 16, 27) Tačiau jis pridūrė, kad niekas nežino nei jo sugrįžimo dienos, nei valandos, net dangaus angelai ir jis pats. (Mt 24, 36) Taigi, spėlioti apie Antrojo Atėjimo datą ir būdą, daugelio nuomone, yra neišmintinga. Tačiau iš Jėzaus ištartų žodžių „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino,… o vien tik Tėvas” (Ten pat) ir eilučių „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams,” galime padaryti išvadą, kad Dievas, kuris žino ir dieną, ir valandą, iš tikrųjų atskleis visas paslaptis apie Antrąjį Atėjimą savo pranašams prieš imdamasis vykdyti savo sumanymą.

Nors Jėzus pasakė, kad Viešpats ateis kaip vagis, (Apr 3,3) biblijoje taip pat parašyta, kad prie tų, kurie neskendi tamsoje, Viešpats neprisėlins vogčiomis kaip vagis. (1 Tes 5, 4) Apgalvodami apie įvykius, nutikusius per Pirmąjį Atėjimą, pamatysime, kad jis atėjo kaip vagis kunigams ir rašto žinovams, kurie skendėjo tamsoje, tačiau Jono Krikštytojo, kuris buvo apšviestas, šeimai Dievas paskelbė apie Jėzaus gimimą iš anksto. Jėzui gimus, Dievas atskleidė šią paslaptį trims išminčiams, Simonui, Onai ir piemenims. Jėzus pasakė: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ – Lk 21, 34-36

Jėzus visokeriopai stengėsi parodyti, kad jo sugrįžimo laiko, vietos ir būdo paslaptis bus atskleista tikintiems žmonėms, kurie yra budrūs ir ruošiasi Antrojo Atėjimo dienai.

Vykdydamas atkūrimo apvaizdą, Dievas visada apreikšdavo savo užmojį savo pranašams. Nojaus dienomis žemę užtvindęs tvanas, Sodomos ir Gomoros sunaikinimas bei Jėzaus gimimas – tai tik keletas pavyzdžių. Dievas taip pat iš anksto paskelbė apie Antrąjį Atėjimą tiems atsidavusiems tikintiesiems, kurie neskendi tamsoje, turi ausis, kad girdėtų, ir akis, kad matytų. Nes parašyta: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.“ – Apd 2, 17

Jėzus daug kartų pranašavo, kad sugrįžtančiam Viešpačiui teks daug iškentėti: „Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.“ – Lk 17, 25

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2221 žodžiai iš 4402 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.