Kristaus mirtis ir antrasis atėjimas
5 (100%) 1 vote

Kristaus mirtis ir antrasis atėjimas

Kristaus antrasis atėjimas yra bažnyčios palaimintoji viltis, didinga Evangelijos kulminacija. Išgelbėtojo atėjimas bus tiesioginis, asmeniškas, matomas ir pasaulinis. Jam sugrįžus, bus prikelti teisieji mirusieji ir, kartu su gyvaisiais Dievo vaikais, bus pašlovinti ir paiimti į dangų. Bedieviai mirs nuo Jėzaus šloves. Daugumos paranašysčių išsipildymas ir esamo pasaulio būsena rodo, kad Kristaus atėjimas jau netoli. Šio įvykio laikas nėra atskleistas. Todėl mes esame raginami būti visada pasiruošusiais. (Titui 2,13; Hebr 9,28; Jn 14,1-3; Apd 1,9-11; Mt 24,14; Apr 1,7; Mt 26,43.44; 1Tes 4,13-18; 1Kor 15,51-54; 2Tes 1,7-10; 2,8; Apr 14,14-20; 19,11-21; Mt 24,1-51; Mk 13,1-37; Lk 21, 1-38; 2Tim 3,1-5; 1Tes 5,1-6).

Mirtis ir prisikelimas. Nuodėmės alga yra mirtis. Tačiau Dievas, vienintelis nemirtingasis, suteiks amžinąjį gyvenimą Savo atpirktiesiems. Kristui atėjus, prikelti ir gyvi esantys teisieji bus pašlovinti ir pakylėti pasitikti savo Viešpaties. Antrasis prisikėlimas, neteisiųjų prisikėlimas, įvyks praėjus tūkstančiui metų po pirmojo prisikėlimo. (Rom 6,23; 1Tim 6,15.16; Eklez 9,5.6/Koheleto 9,6.7; Ps 146,4; Jn 5,28.29; 11,11-14; Kol 3,4; 1Kor 15, 51-54; 1Tes 4,13-17; Apr 20,1-10)

Biblija teigia, kad pasaulis vieną kartą baigsis. Susirūpinimas dėl ateities, savaime suprantama, kelia daug klausimų. Kas įvyksta mirštant? Ar žmogus pereina į kitą egzistencijos būvį, ar gyvenimas visiškai baigiasi? Ir jeigu žmogaus siela po mirties egzistuoja toliau, kas jos laukia? Gal visa kūrinija juda į vieną dieviškos pilnatvės tašką, Dievo nulemtąją „baigtį“? Ar šioje didingoje kulminacijoje dalyvaus visos per šimtmečius gimusios ir mirusios kartos?

Klausimams, susijusiems su ateitimi ar paskutinių laikų studijomis, teologai taiko eschatologijos terminą. Ateities įvykiais domisi ne vien krikščionybė. Klausimai apie atskiro žmogaus likimą bei kryptį, kuria juda visa žmonija, rūpi daugeliui didžiųjų pasaulio religijų. Kad suprastume krikščionišką pabaigos interpretaciją, pirmiausia turime suprasti įvairias eschatologijas.

Graikų kalboje žodį „paskutinis“ atitinka eschatos, kurio pagrindu ir sukurtas terminas eschatologija. Eschatologijos koncepcija remiasi tomis Šventojo Rašto dalimis, kurios kalba apie „paskutines dienas“ (Iz 2,2; Mch 4,1; Apd 2,17; 2 Tim 3,1; 2 Pt 3,3), „laikų pabaigą“ (1 Pt 1,20), „paskutinius laikus“ (Jud 18) ir „paskutinę valandą“ (1 Jn 2,18).

Jėzus išpildė Senojo Testamento mesijines pranašystes, savo prisikėlimu nugalėjo nuodėmę bei mirtį, ir prasidėjo naujosios sandoros metas. Vis dėlto Šėtono valdžia dar nepanaikinta, ir netvarka puolusiame pasaulyje yra istorinė tikrovė, kuri meta iššūkį krikščioniškai egzistencijai.

Krikščionys istoriją mato ne kaip nesibaigiantį ciklą, o veikiau kaip apibrėžtą procesą, kuris juda į Dievo nulemtą baigtį. Pabaiga, kurią turi omeny Dievas, yra ne evoliucinis perėjimas, o esminis persilaužimas. Šiuo ypatingu metu į žemę galybėje ir šlovėje grįš Jėzus, mirusieji kelsis, įvyks paskutinis teismas, Dievo Bažnyčios nariai, „pašauktieji“ iš kiekvienos tautos, gyvens ir valdys su juo naujame danguje ir naujoje žemėje, kurie niekada nesibaigs. Dievas atskirs nepaklusniuosius ir netikinčiuosius nuo savo vaikų, ir tie atskirtieji bus visiems laikams pašalinti iš jo akivaizdos. Kūrinija bus išvaduota iš nuodėmės valdžios bei įtakos ir blogis bus išvytas už visatos ribų. Galiausiai, kai Dievas bus viską sutaikęs su savimi Kristuje, šio pasaulio karalystė taps mūsų Viešpaties ir jo Kristaus karalyste, kurią jis valdys per amžių amžius (1 Kor 15,24. 28; Ef 1,10; Apr 11,15).

Ar Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo didžiausias Dievo Valios siekis? Pirmiausia panagrinėkime Biblijoje pateiktus mokinių žodžius ir darbus. Po Jėzaus mirties jo mokiniai jautė ta patį: jie sielojosi ir piktinosi. Pavyzdžiui, Steponas piktinte piktinosi žydų seniūnų ir kunigų nežinojimu bei netikėjimu ir pasmerkė jų veiksmus vadindamas juos žudikais ir maištininkais. (Apd 7, 51 – 53). Nuo to laiko krikščionys jautė tą patį, ką ir anuomet Jėzaus mokiniai. Jei Jėzaus mirtis būtų buvęs iš anksto nulemtas Dievo valios išsipildymas, tuomet būtų buvę natūralu mokiniams sielotis dėl jo mirties, bet jie nebūtų taip piktinęsi tuo ar griežę dantį ant žydų seniūnų ir kunigų, kaltų dėl jo mirties. Iš to, kaip skaudžiai jie reagavo į tai, mes galime daryti išvadą, kad Jėzaus mirtis buvo neteisinga ir nelaukta. Jėzus žinojo, jog žmonijos vargai nesiliaus iki pat jo Antrojo Atėjimo.

Jėzus sakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus.” (Jn 3, 14). Kada pakeliui į Kanaaną izraelitai ėmė nepasitikėti Moze, Viešpats pasiuntė jiems ugningus žalčius, kurie ėmė juos žudyti. Tuomet Dievas liepė Mozei pasidirbti vario žaltį ir pridėti jį prie stulpo tam, kad kiekvienas, kuris pažvelgtų į jį, liktų gyvas. (Sk 21, 4 – 9)

Panašiai ir Jėzus numatė, jog išrinktajai tautai nepatikėjus juo, žmonija bus pasmerkta pragaro kančioms. Jis numatė, jog bus prikaltas prie kryžiaus it vario žaltys tam, kad išgelbėtų visą žmoniją išganydamas visus, kurie žvelgtų į jį. Numatydamas tokią baigtį, Jėzus ištarė šiuos pranašingus žodžius gedinčia
širdimi.

Kitas įrodymas, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus greičiau buvo ne Dievo valia, o žmonių netikėjimas juo, yra tas, kad Izraelis atsimetė nuo jo po nukryžiavimo. Juk buvo išpranašauta, jog Jėzus ateis, atsisės į Dovydo sostą ir įkurs amžinąją karalystę: „ Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės kunigaikštis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Dalybių Viešpaties narsa tai įvykdys!” (Iz 9,6-7)

Angelas, apsireiškęs Marijai dar šiai nepradėjus Jėzaus, irgi ištarė panašią pranašystę: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jos karaliavimui nebus galo” (Lk 1, 31-33).

Kas būtų nutikę, jei Jėzus nebūtų buvęs nukryžiuotas? Jėzus būtų išpildęs abu – fizinį ir dvasinį – išganymo aspektus. Neabejotina, jog jis būtų įkūręs amžiną ir nesunaikinamą Dangaus karalystę žemėje. Juk tai jau numatė pranašas Izaijas, Marijai paskelbė apsireiškęs angelas ir pasakė pats Jėzus, kai paskelbė, jog prisiartino Dangaus karalystė. (Iz 9, 6-7); (Lk 1,31-33); (Mt 4, 17).

Kada Dievas sukūrė žmogų, „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą; taip žmogus tapo gyva būtybe.” (Pr 2,7)

Taigi Žmonės buvo sukurti tiek dvasia, tiek kūnu. Jų nuopuolis irgi buvo tiek dvasinis, tiek fizinis. Kadangi Jėzus atėjo pasiekti visišką išganymą, jis buvo atsakingas tiek už visišką dvasinį, tiek už visišką fizinį išganymą. Tikėti Jėzumi reiškia tapti viena su juo. Todėl Jėzus ir palygino save su vynmedžiu, o mokinius – su jo šakelėmis. (Jn 15,5). Jis taip pat pasakė: „Tai dienai atėjus jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.” (Jn 14,20).

Siekiant nupuolusius žmonės išganyti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, Jėzus neišvengiamai turėjo įsikūnyti į žmogų. Jei žmonės būtų tikėję Jėzumi ir susijungę su juo dvasia ir kūnu, jie būtų buvę dvasiškai ir fiziškai išganyti. Tačiau žmonės netikėjo Jėzumi; jie verčiau pasmerkė jį mirti ant kryžiaus. Jėzaus kūnas nebuvo apsaugotas nuo Šėtono, ir jis buvo nužudytas. Todėl net tuomet, kai ištikimi krikščionys yra susivieniję su Jėzumi, jų kūnai lieka neapsaugoti nuo Šėtono lygiai taip pat, kaip Jėzaus kūnas.

Vadinasi, kad ir koks pamaldus yra tikintysis, jis negali pasiekti fizinio išganymo per atpirkimą Jėzaus kryžiumi. Jo gimtoji nuodėmė, kurią jis paveldėjo nuo pat pirmojo protėvio Adomo, nėra išrauta su šaknimis. Netgi pats pamaldžiausias krikščionis vis tiek turi gimtąją nuodėmę ir gimdo vaikus, kurie irgi nešios gimtąją nuodėmę. Remdamiesi asmeniniu tikėjimu mes manome, jog būtina marinti ir neigti savo kūną stengiantis atsispirti Šėtonui, kuris nuolat bando mus per mūsų kūnus įvilioti į spąstus. Mes esame mokomi „be paliovos melstis” (1 Tes 5, 17), kad pašalintume sąlygas, kuriomis Šėtonas gali mus užpulti; šioms sąlygoms pradžią davė gimtoji nuodėmė, kurios nepanaikino ir išganymas per atpirkimą kryžiumi.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1437 žodžiai iš 4402 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.