Mūsų laikų paradoksas
Mūsų laikų paradoksas – išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, perkame dažniau, tačiau gėrimės ir džiaugiamės vis rečiau.
Turime didesnius namus, tačiau mažesnes šeimas, daugiau patogumų, bet mažiau laiko.
Turime daugiau medicinos žinių, tačiau vis mažiau sveikatos.
Prailginome savo gyvenimą keleriais metais, tačiau nepridėjome gyvenimo tiems metams.
Daugiau pykstamės, bet mažiau juokiamės, daugiau kalbame, tačiau rečiau mylime, ir
per daug dažnai nekenčiame vienas kito.
Įgijome daugiau valdžios, tačiau vis mažiau dėmesio skiriame
vertybėms.
Sukūrėme daugiau kompiuterių, kad sukauptumėm daugiau informacijos, tačiau bendraujame vis mažiau ir mažiau.
Sugebėjome nuskristi į mėnulį, bet sunkiai pereiname gatvę pamatę kaimyną.
Sugebėjome nugalėti atomą, tačiau neįstengėme įveikti savo prietarų.
Išvalėme orą, tačiau užteršėme sielą.
Užvaldėme išorinė erdvę, bet apleidome vidinę.
Mes daugiau rašome, tačiau sužinome vis mažiau, daugiau planuojame, bet padarome vis mažiau, išmokome skubėti, bet ne laukti.
Tai greito maisto ir lėto virškinimo didelių žmonių ir silpnų charakterių, perdėto pelno ir paviršutiniškų santykių, ilgesnio laisvalaikio, bet mažesnio pasitenkinimo laikai.
Tai dvigubų pajamų, tačiau dažnesnių skyrybų, vis puošnesnių namų, bet išardytų šeimų dienos.
Tai greitų kelionių, smunkančios moralės, nutukusių kūnų bei piliulių, vedančių iš džiaugsmo į tylą, į mirtį dienos.
Tai laikas, kai šiuolaikinė technologija gali atnešti jums šį laišką,
laikas, kai jūs galite pasirinkti, ar atkreipti į jį dėmesį, ar
Paprasčiausiai išmesti į šiukšlių dėžę.
Parengta pagal George Carlin
*****
Kauno šeimos centras nesenai pradėjo vykdyti krizinio nėštumo programą. Žinoma, kad jaunos paauglės, dar nesukūrusios šeimos merginos, moterys, kurios turi kelis vaikus ir kenčia materialinį nepriteklių, dažnai jaučia nerimą, kurį sukelia netikėtas ir nelaukiamas nėštumas. Sužinojus, kad laukiesi kūdikio, iškyla begalės klausimų:
• Ką aš darysiu?
• Kaip sutiks šią žinią jis – ar prisiims atsakomybę?
• Ar supras mane tėvai, draugai kolegos?
• Turėsiu atsisakyti mokslo, profesijos, karjeros?..
• Ar tai jau yra vaikas?
• Ar jis bus laukiamas ir laimingas?
• Iš ko mes gyvensime?
• Ką aš galiu duoti vaikui?
• Ar mano situacijoje vaikas – negarbė?
• Kokia mūsų laukia ateitis?
• Turėsiu atsisakyti visko, ko siekiau?
Dauguma moterų, atsidūrusios čia jau minėtose joms nepalankiose situacijose, dažniausiai būna nepasiruošusios gimdyti nei morališkai, nei psichologiškai, todėl, norėdamos sumažinti šį nerimą ir stresą, moterys ryžtasi abortui. Tačiau, nors ir abortai gali būti leidžiami, jie netampa nepavojingais. Abortą galima sukelti trimis pagrindiniais būdais:
• Kai į gimdą patenkama per gimdos kaklelį;
• Kai negimęs kūdikis nužudomas vaistais, po to atsiranda sąrėmiai ir negyvas vaisius išstumiamas iš gimdos;
• Kai į gimdą patenkama per chirurginę operaciją.
Abortas išsiskiria tuo, kad tai chirurginė intervencija, kuri ne tik pačiai motinai gali pakenkti, bet dar sunaikinama ir jos įsčiose auganti būtybė. Moteris bus pakankamai informuota tik tada, kai bus jai išaiškinta pati operacija, galimos jos komplikacijos (pradinės ir vėlesnės) ir papasakota tiesa apie tą, kurį ji nešioja įsčiose. Paprastai būna nutylimos galimos komplikacijos, apie vaisių įsčiose kalbama kaip apie ”nėštumo audinį”, “dar tik saujelę ląstelių”, “dar ne kūdikį bet tik gumulėlį” ir taip apibūdinamas vaikas, kuris jau čiulpia nykštį, jaučia skausmą, todėl prieš apsisprendžiant motinai darytis abortą, svarbu ją supažindinti ir informuoti apie jos įsčiose besiformuojantį kūdikį ir jo vystymosi stadijas. Štai žmogaus biografija:
• Širdis ima plakti tarp 18 ir 25 vaisiaus užsimezgimo dienos (tada kai motina dar nežino, kad yra pastojusi);
• Visos nervų sistemos susidarymo pradžia – apie 20 gyvenimo dieną;
• Apie 42 gyvenimo dieną galutinai susiformuoja griaučiai, matomi pirštukai, atsiranda refleksai;
• Apie 43 dieną galima užregistruoti smegenų elektrines bangas;
• Apie aštuntą gyvenimo savaitę susiformuoja smegenys ir visos kūno sistemos;
• Pakutenus aštuonių savaičių kūdikio nosytę, jis atloštų galvą;
• Tarp devintos ir dešimtos savaičių vaikutis jau kraipo akutes, ryja, judina liežuviuką, o bakstelėjus jam į delniuką, jo kumštelis susigniaužtų;
• Vienuolikos dvylikos savaičių jis jau energingai čiulpia savo nykštį ir godžiai traukia į save maistą – skystį kuris yra reikalingas kvėpavimo organams išvystyti;
• Nagučiai ima ryškėti apie vienuoliktą dvyliktą savaitę, blakstienos – apie šešioliktą;
• Apie šešioliktą gyvenimo savaitę kūdikis reaguoja į šviesą, iš jo pirštų pagalvėlių jau galima nustatyti asmens tapatybę.
Susipažinus su tokia informacija, kažin ar dažna ryžtųsi abortui, tačiau tokių žinių stoka, patiriamas stresas, visuomenės požiūris, nemąstymas apie galimas komplikacijas ir dar daug kitokių aplinkybių verčia moteris nutraukti nėštumą. Be abejo moterys pradžioje pasidariusios abortą ir jaučiasi lengviau, nes tie jausmai,
kuriuos sukėlė netikėtas nėštumas, yra nuraminami, bet po kiek laiko atsiranda nauji jausmai – tai apgailestavimas, liūdesys, nerimas, sąžinės graužimas – visa tai pradeda kamuoti moterį.
Atsiranda eilė fizinių, emocinių ir psichinių sutrikimų, kuriuos jaučia tiek vyrai, tiek moterys po aborto – tai vadinama poabortiniu sindromu. Šis sindromas pasireiškia kai yra pastovus neigimas, kai yra pastovus minčių ir jausmų slopinimas, nenoras ir negalėjimas jų išreikšti atvirai, kai sunkiai išgyvenama ir tai bandoma atsiriboti, negalvoti, užmiršti ir nustumti kažkur gilyn savyje. Būtent neišreikštos ir neišsakytos emocijos yra visų kenčiančių dėl aborto vyrų ir moterų bendras bruožas. Vyrauja atsiribojimas, noras save pateisinti, pastoviai jaučiamas kaltės jausmas, dažnai lydimas gėdos, įžeistos savigarbos, vėliau gali atsirasti ir depresija. Poabortinio sindromo sudėtine dalimi yra nemiga, širdgėla, neviltis, prisimenama metinių progomis, sapnai, košmarai, išgyvenama iš naujo, atsiranda šaltumas, sumažėja lytinis potraukis, pradedama galvoti apie savižudybę. Gali atsitikti taip, kad laikui bėgant, per abortą prarastas kūdikis bus prisimenamas taip, kaip ir bet kuris kitas miręs mylimas žmogus, nes lengviau yra kūdikį pašalinti iš motinos įsčių, nei ištrinti jo atminimą iš jos atminties.