Kryžiuočių ordino žygiai į lietuvą 1263-1282
5 (100%) 1 vote

Kryžiuočių ordino žygiai į lietuvą 1263-1282

muze

ĮVADAS

Ilgą laiką Kryžiuočių ordinas buvo baisiausiu gyvenusių Pabaltijyje genčių priešu. Beveik

pusantro šimtmečio tęsusios aktyvios ir nnuoseklios užkariavimo veiklos padariniai—stipri

kolonijinė valstybė, įsikūrusi baltų žemėse, ir sunaikintos gentys, kurios ateityje galėjo sukurti

savąją valstybę, kultūros, kurios buvo pasmaugtos vystymosi etape.

Lietuvos istoriografijoje baltų kovoms su vokiečiais-užkariautojais yra skirta daug moksli-

nių darbų. Baltų ir vokiečių-užkariautojų santykiai nagrinėjami įvairiais aspektais, tačiau iki

šiol nebuvo nei vienos studijos, skirtos vien baltų bei kryžiuočių kovos būdų ir metodų, kuriais

buvo siekiama užsibrėžto tikslo, tai yra taktikos nagrinėjimui. Pirmasis veikalas šioje srityje—

tai Zigmo Raulinaičio „Karaliaus palikimas“ iš serijos „Lietuvos raiteliai“, kurio pagrindu pa

rašytas šis darbas. Remdamasis įvairiais šaltiniais (kronikos, dokumentai, laiškai ir kiti), lietu

vių ir užsienio istorikų darbais, jis aprašo įvairius baltų bei kryžiuočių žygius ir svarbiausius

mūšius ir kartu bando nustatyti abiejų pusių karybos principus, sujungti juos į vieną sistemą,

kurios elementai susiję tarpusavyje ir veikia vieni kitus, ir paaiškinti, kodėl, nepaisant prana-

šumo daugelyje sričių (technika, kariuomenės organizacija, stipri materialinė bazė), Ordinas

nesugebėjo greitai, kaip planavo, pavergti baltus, o baltams, nors jie dažniausiai ir laimėdavo

stambiuose kautynėse, taip ir nepavyko išstumti kryžiuočių iš savo žemių. Karo taktikos ana-

lizė iš dalies suteikia atsakymus į šiuos klausimus.

Trumpai kryžiuočių taktikos ypatumus aptarė Antanas Kučinskas monografijoje „Kęstutis“.

Nors autorius nagrinėja vėlesnįjį laikotarpį, bendrieji karo vedimo principai mažai kuo skiriasi

nuo tų, kurie buvo naudojami mus dominančiu laikotarpiu, tai yra 1263—1282 metai. A. Ku-

činskas pateikia kryžiuočių žygių Masifikaciją, aptaria žygių rengimo laiką, trukmę, tikslus ir

ypatumus, liečia kariuomenės sudėties klausimus. Vertinga yra informacija apie kryžiuočių

žvalgus, kuri veda manyti, kad Ordinas galėjo turėti nuolatinę žvalgybos tarnybą. Be to, dar-

be yra aprašoma Kryžiuočių ordino struktūra, Ordino valstybės valdymo aparatas, kurių neži-

nant sunkų suprasti kkryžiuočių taktiką kare su baltų gentimis.

Epizodiškai 1263—1282 metų kryžiuočių ir baltų taktikos ypatumai minimi Edvardo Gu-

davidaus veikale „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“.Tačiau ten labiau akcen

tuojama žygių ir mūšių datavimo problema.Bet, skirtingai, nei Z. Raulinaitis, E. Gudavičius ap

taria ir kryžiuočių diplomatinę veiklą, kuri, nors ir nebuvo tiesioginiu naujų žemių užkariavi-

mo metodu, turėjo įtakos karinių veiksmų pasirinkimui, kryžiuočių ekspansijos materialinės

bazės formavimuisi, Vakarų Europos paramos dydžiui (Z. Raulinaičio „Karaliaus palikime“

kryžiuočių diplomatinė veikla nušviečiama labai skurdžiai).

Plačiausiai iš Lietuvos istorikų apie kryžiuočius, turbūt, yra rašęs Teodoras Narbutas.“Lie-

tuvių tautos istorijoje“, trečiame tome labai plačiai aprašyta Kryžiuočių ordino, pradedant nuo

jo įsteigimo 1128 metais Jeruzalėje iki persikėlimo į Prūsiją, Livonijos ordino (Kalavijuočių)

istorija ir veikla, aptariami ordinų regulos, struktūra ir valdymo aparatai. Kketvirtame tome

999 skyriuje, pavadintame „Laikotarpio bruožai“ autorius skiria vietos riterių-vienuolių žy-

giams aprašyti. Jo pateiktoje klasifikacijoje kryžiuočių žygiai skirstomi į dvi grupes: stambių

kariuomenių vykdomi ir mažų būrių puolimai, pateikiama įdomi bei vertinga informacija apie

žygių eigą ir ypatumus. Kaip ir A. Kučinskas, T. Narbutas mini kryžiuočių žvalgybos tarnybą.

Pažymėtinas lenkų istoriko K. Gurskio darbas apie kryžiuočių-prūsų santykius „Zakon krzy-

žacki a powstanie panstwa pruskiego“.Autorius pateikia daug vertingos informacijos ne tik

apie patį Ordiną, bet (kas yra mums labai svarbų) ir apie jo kariuomenę, joje egzistavusias tai-

sykles, karybos metodus.Plačiai aptartas sudėtingas kryžiuočių pajėgų valdymo bei funkcio-

navimo mechanizmas, kuris lėmė aukštą Ordino karių organizacijos lygį. Nors prūsų žemių

nukariavimas parodytas kaip ilgas, bet nenutrūkstomas, nuoseklus procesas, minimi taktikos

metodai nėra susieti į vieną visumą, neanalizuojamas jų tarpusavio ryšis. Ko gero, tai ir ne-

buvo pagrindinis darbo tikslas.

Aptariant kryžiuočių karo taktikos istoriografiją, negalima nnepaminėti pagrindinių šaltinių,

iš kurių sėmėsi informaciją visi autoriai,—kronikų, visų pirma, Petro Duisburgiečio „Prūsijos

Žemės Kronikos“. Nepaisant jos žinomo tendenciškumo ir šališkumo, ji lieka svarbiausiu šalti-

niu apie Kryžiuočių ordino karinę veiklą Prūsijoje, kartu atspindinčiu ir visą kryžiuočių takti-

ką, naudotą užkariaujant baltų žemes.

Kitas nemažiau vertingas šaltinis—Livonijos Eiliuotoji Kronika, pateikianti gana detalų Li-

vonijos kryžiuočių karo veiksmų bei aprašymą, kuriuo remdamiesi, galime sudaryti bendrą li-

voniečių panaudotų žemių užkariavimui taktikos metodų vaizdą. Nors šios kronikos autorius,

kaip ir P. Duisburgietis, yra garsus kryžiuočių šalininkas ir dažnai
iškreipia istorinius faktus, pa-

teikia klaidingus duomenis ( žuvusiųjų skaičiai), visaip bando pateisinti, o kai kur ir nuslėpti

grobikiškus kryžiuočių tikslus, jo pateiktus duomenis apie riterių taktiką karuose su baltais ga-

lima laikyti patikimais.

Kryžiuočių ordinas tam tikru atžvilgiu yra retas istorinis fenomenas.Pirmaisiais savo gyvavi

mo metais (buvo įkurtas 1128 metais) jis garsėjo kaip piligrimų-ligonių slaugytojų brolija. 1190

metais jos pagrindu buvo įkurtas riterių ordinas, kurio nariai pasivadino Švenčiausios Marijos

iš Jeruzalės bažnyčios broliais. Jie privalėjo laikytis vienuolių postulatų: skaistybės, neturto ir

paklusnybės. Paskutinis postulatas kryžiuočiams buvo svarbiausias, jame glūdėjo vi-

sa Ordino galybė, nes išsižadėdamas asmeninių teisių, giminių ir tėvynės, kryžiuotis tapdavo

paklusniu magistro įrankiu. Tokiu būdu Ordinas buvo apsaugotas nuo pragaištingų, bet kokią

organizaciją silpninančių vidaus kovų.

Ordinas turėjo griežtą hierarchiją. Visa valdžia priklausė didžiajam arba vyriausiajam magist

rui, tačiau jis nebuvo absoliučiu valdovu. Magistrus rinko aukščiausioji Ordino taryba, ji taip

pat ribojo jo valdžią. Prūsijoje sukurta Ordino valstybė neturėjo sau analogo Europoje. Kry-

žiuočiai sukūrė nepriekaištingą administracinį aparatą, panašų į tą, kuris egzistavo Ordine. Ir

čia viskas buvo grindžiama paklusnumu, tačiau tai nesutrukdė valstybės ekonominiam vysty-

muisi.

Ankščiau už Panelės Marijos riterius Pabaltijyje atsirado Fratres Militiae Christi (Kalavijuo-

čių) ordinas, kurį įsteigė Livonijos vyskupas Albertas.Tai buvo pirmasis rimtas agresijos žid-

nys.Kalavijuočiai buvo Alberto vasalai, bet, jausdami savo galią (jie buvo svarbiausia karine

jėga Livonijoje), pradėjo iš jo reikalauti sau žemių.Vyskupas turėjo nusileisti. Po kurio laiko

Kalavijuočių ordinas tapo nepriklausomu politiniu vienetu, turinčiu savo žemes.Tačiau atski-

ros valstybės jis ne įkūrė. Karinės nesėkmės pakirto kalavijuočių jėgas. Ordinas sustiprėjo po

sąjungos su kryžiuočių ordinu, tačiau, lyginant sujuo, buvo silpnesnis.

Abu ordinai, turėdami vienodus tikslus, siekė juos įgyvendinti panašiomis priemonėmis. Jie

bendradarbiavo, vykdė vieningą politiką, gyvai ir dažniausiai operatyviai reagavo į pakitimus

ne tik Europoje ir kaimynų žemėse, bet ir savo valstybėje.Būtent ta valstybė, jos vystymasis ir

plitimas baltų žemių sąskaita buvo aukščiausias kryžiuočių veiksmų tikslas, skatinamoji jėga.

Šiame darbe bus stengiamasi apžvelgti, kokiais gi būdais buvo vykdomas naujų žemių nukaria

vimas, nustatyti šių būdų tarpusavio ryšius, parodyti vienų būdų priklausomybę nuo kitų, su-

jungti taktikos metodus Į vieną lanksčią sistemą, kuri didžiąja dalimi ir lėmė kryžiuočių

nukariavimų sėkmę.

I. KRYŽIUOČIŲ TAKTIKA UŽKARIAUJANT BALTŲ ŽEMES

1. PILYS – SVARBIAUSI PUOLIMO IR GYNYBOS PUNKTAI

Bet kokį užkariavimo žygį galima laikyti sėkmingu, jeigu užkariautojams pavyko įsitvirtinti ir

išsilaikyti užgrobtose žemėse.Tuo tikslu buvo statomos gerai įtvirtintos bazės—pilys.

Kryžiuočių įsitvirtinimas Pabaltijyje prasidėjo būtent nuo kelių tokių bazių. Kaip teisingai

pastebi Otas Šneidereitas, tai buvo „pats pirmučiausias darbas, kurio Ordinas ėmėsi skverbda-

masis į Prūsiją“. 1226 metais Mazovijos kunigaikštis Konradas, norėdamas apsaugoti savo že-

mes nuo prūsų puldinėjimų (kurie šiaip buvo teisėti šių žemių šeimininkai),kreipėsi į Kkryžiuočių

ordiną. Už būsimąją pagalbą kovoje su pagoniais, Konradas padovanojo riteriams-vienuoliams

„Dobrynės ir Kulmo žemę, esančią tarp Vyslos, Mukeros ir Drevantos,… su paveldėjimo

teise” . Jau po dviejų metų, 1228 m., Vyslos kairiajame krante atvykę kryžiuočiai pastatė savo

pirmąją pilį Pabaltijyje — Fogelzangą. l230m. Konradas I Mazovietis perleido Ordinui esančią

kiek žemiau Fogelzango Nešavos pilį, kur įsikūrė Prūsijos krašto magistras Hermanas Balkas su

visa vadovybe. Iš šitų pilių kryžiuočiai pradėjo nuoseklų prūsų žemių nukariavimą.

Iki XIII amžiaus II-osios pusės kryžiuočiai jau turėjo 11 stiprių pilių be ankščiau paminėtų.

Per kitus 50 metų buvo pastatytos ar užgrobtos dar 9 pilys (Vėluva—1255m., Tepliava-1265m.,

Brandenburgas—1266m., Laukstetai—1270m., Rastenburgas—1277m., Marienburgas—1280m., Mevė – 1283m. )

Pilys atlikdavo daug funkcijų.Visų pirma, tai buvo priešakiniai postai, kurie leisdavo įsikabinti Į

užimtą teritoriją, sėkmingai atremti visus priešo puolimus ir tęsti tolimesnę ekspansiją. Tokio

forposto pavyzdžiu gali būti Mintaujos (Jelgavos) pilis, minima Zigmo Raulinaičio. Pastatyta

1265 m. pačioje Žiemgaloje Mintauja pagal tuometinio Livonijos magistro planą tapo atramos

baze žygiams į žiemgalių apygardas, o kartu ir patikimu prieglobsčiu riteriams, grįžtantiems iš

žygių su „palyda“.Teodoras Narbutas savo veikale aprašydamas nesėkmmgą Livonijos magistro

Otono Rodenšteino žygį 1271 m., pastebi, kad pats magistras bei jo kariuomenės likučiai

išsigelbėjo tik todėl, kad spėjo pasiekti Mintaujos pilį Edvardas Gudavičius pastebi, kad

Jelgavos pilis buvo nuolatinę grėsmę keliančiu punktu Žiemgalos žemėms niokoti.
Jos

pastatymas privertė žiemgalius užsidaryti savo pilyse . Livonijos Eiliuotoji kronika byloja kad

„žiemgaliams iš jos buvo greitai daug skausmo padaryta“. Iš jos autoriaus taip pat sužinome, kad

pilis turėjo stiprią įgulą ir buvo placdarmu užkariavimams Žiemgaloje bei Sėloje tęsti, o 1279 m.

pasitarnavo kaip pagrindinė karinė bazė.malšinant sukilimą Žiemgaloje.

Prūsijoje forposto pavyzdžiu gali būti Brandenburgo pilis, pastatyta Aismarių pakraštyje 1266

m.Pasak Z. Raulinaičio, šios bazės paskirtis „buvo paspartinti kryžiuočių veiklą Varmės ir

Notangos apygardose“ tai yra galutinai užkariauti šiuos regionus.Strateginę šios pilies reikšmę

paliudija ir tai, kad, pirmai pasitaikusiai progai, varmių kariuomenė užpuolė ją ir sunaikino.Bet

po metu, 1267m., Brandenburgas vėl buvo atstatytas.

Kkryžiuočių forpostais dažnai tapdavo ir paimtos baltų pilis.Įdomi šiuo atveju yra Livonijos

magistro Valterio iš Prūsijos ordino pasisavinta taktika, aprašyta Z.Raulinaičio. Norėdamas

įsitvirtinti Žiemgaloje,1270 m. jis vieną po kitos užiminėjo žiemgalių pilis ir paversdavo jas savo

bazėmis (Tervetė, Mežuotnė ir kt.), iš kurių tęsė kitų apygardų užkariavimą.Vėliau pilių ir jų

įgulų dėka Livonijos kryžiuočiai galėjo kontroliuoti visas užimtas žiemgalių teritorijas.

Tuo pačiu metu pilys tarnavo placdarmais, iš kurių kryžiuočiai galėjo vykdyti žygius į baltų

žemes.Vienas svarbiausių tokių karinių atramos taškų buvo galinga mūrinė Karaliaučiaus pilis.

1263 m. iš šios pilies buvo malšinami sukilusieji sembai. Z. Raulinaitis, aprašydamas kryžiuočių

surengtą žygį prieš sukilėlius, pažymi, kad kariuomenė buvo telkiama Karaliaučiuje, iš kur vėliau

iškeliavo į Sembą E.Gudavičius rašo, kad „nuo pat sukilimo pradžios Karaliaučiaus pilis neleido

sambiams galutinai įsitvirtinti savo teritorijoje… Nesugebėjimas paimti Karaliaučiaus nulėmė

Sambijos likimą „. 1264—1265 metais Semba (arba Sambija) pasidavė.

Livonijoje panašų vaidmenį atliko stipri Kuldingo konvento pilis.Veikdami iš čia kryžiuočiai

malšino sukilusius kuršius, griaudami vieną po kitos jų pilis (Lašių, Merkių, Gruobyną, Griežės ir

kt.), palaikė susisiekimą sausuma su Memelburgu (Klaipėda), talkindavo Prūsijos

kryžiuočiams.1279 m. iš Kuldingos buvo vykdomi žygiai prieš sukilusią Žiemgalą.

Kaip placdarmu Karaliaučiumi buvo pasinaudota ir 1275 m., puolant stiprią Ragainės pilį

Skalvijoje. Prie Ragainės kariuomenė buvo greitai ir saugiai nuplukdyta laivais. Karaliaučius

neveltui tapo pagrindine Ordino karine baze: iš šios pilies kryžiuočiai kontroliavo svarbius van

dens kelius—Nemuną, marias, jš čia „laivai lengvai pasiekdavo Nemuno žiotis ir stiprų atramos

tašką, Memelio pilį Klaipėdoje „. Tai gi galima padaryti išvadą, kad tas, kas kontroliavo vandens

kelius, šiame kare turėjo žymų pranašumą. Todėl tampa aišku, kodėl savo pilis kryžiuočiai statė

dažniausiai prie upių (Nešava, Torunė, Kulmas, Karaliaučius, Marienverderis, Vėluva,

Tepliava).Upės buvo ne tik natūralia, gamtine kliūtimi galimų užpuolikų kelyje ir neribotų

vandens atsargų šaltiniu. Visų pirma, tai buvo patogus ir saugus prekybos bei susisiekimo kelias:

pilys nuolat ir laiku buvo aprupinamos maistu, ginklais, kariais; apgulties atveju upė laidavo

greitą pagalbos atvykimą iš artimiausių Ordino pilių.

Galų gale, statant pilį prie upės statybos medžiagas galima buvo taip pat gabenti vandens

keliu, kas paspartindavo statybas . Tai irgi buvo labai svarbus momentas, nes baltų gentys ne-

snaudė ir visomis jėgomis stengėsi sutrukdyti kryžiuočiams įsitvirtinti jų žemėse. Statomos pilys

buvo užpuolamos, sugriaunamos arba sudeginamos iki pamatų.Todėl dažnai naujai statomą pilį

saugojo stipri kariuomenė. Geru pavyzdžiu čia gali būti Z. Raulinaičio aprašyta Štarkenbergo

pilies statyba prie Ossos vidurupio, Kulmo ir sukilusios Pamedės pasienyje . Pilis turėjo apsaugoti

Kulmo kraštą nuo prūsų puldinėjimų. Pirmą kartą prūsai sunaikino ją dar statybų fazėje. Tačiau

pilis vis tik buvo pastatyta per labai trumpą laiką, aprūpinta stipria įgula ir visomis reikalingos

karinėmis priemonėmis. Z. Raulinaitis spėja, kad Štarkenbergas buvo medinis, kadangi statant

mūrinę pilį medžiagos paruošimas ir pristatymas reikalavo daugiau laiko ir jėgų. Antrą kartą

prūsams pavyko ją sunaikinti tik didelių aukų dėka ir panaudojus ugnį.Galima tik tai spėlioti,

kaip pakryptų įvykiai, jeigu kryžiuočiams būtų pavykę pastatyti mūrinę pilį.

Savaime iškyla klausimas, kodėl kariuomenės susirinkimo vietomis visada būdavo pilys.Visų

pirma, vertėtų prisiminti, kad žygiuose labai dažnai dalyvavo atvykusieji iš užsienio kryžininkai,

kurie visiškai nepažinojo Prūsijos. Pilys buvo labai gerais orientyrais, kuriuos atvykėliai galėjo be

vargo surasti.Į pilis buvo gabenamos visos reikalingos žygiui atsargos, čia atvykusieji buvo

apsaugoti nuo netikėtų priešų išpuolių. Kita vertus, pilys reprezentavo patį Ordiną, demonstravo

jo galybę ir turtus, tik tai čia galima buvo deramai sutikti žymesnius kryžininkus nuo kurių

atsiliepimų dažnai priklausydavo tolimesnė Vakarų parama Ordinui.

Užkariautose žemėse, kaip ankščiau jau buvo minėta, pilių dėka kryžiuočiai
palaikydavo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2444 žodžiai iš 8092 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.