Laidotuvių papročiai mirtis ir laidotuvės
5 (100%) 1 vote

Laidotuvių papročiai mirtis ir laidotuvės

Turinys

Įvadas 3

Požiūris į mirtį 4

Vėlės 4

Kur gyvena vėlės? 4

• Mirusiųjų įsikūnijimas į medžius, augalus 4

• Mirusiųjų įsikūnijimas į paukščius 5

• Mirusiųjų įsikūnijimas į gyvūnus 5

Mirties pranašai 5

Kur yra pomirtinis pasaulis? 5

Mirties “prisijaukinimas” 5

• Laidojimas mežiuose 6

• Laidojimas žemėje 6

Sovijaus mitas 6

• Deginimas 7

Kaip buvo kitame gyvenime? 7

Trys laidojimo ceremonijos 7

Krikščioniškos laidotuvių apeigos 9

Gyvybės medžio mitologema pomirtinio gyvenimo sampratoje 9

Atgailaujančios sielos 10

Medžiai, augalai laidotuvių apeigose 10

Kur surasti laidojimo papročių? 11

Išvados 12

Naudota Literatūra: 13

Įvadas

Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.

Visi žmonės nori sužinoti paslaptis, o labiausiai, mano manymu nori žinoti, kas ju laukia po mirties. Aš pati noriu žinoti, bet jei žinosiu man bus nebeįdomu gyventi.

Šiame referate pasakosiu laidotuvių kultūrą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, mirusiųjų įsikūnijimą į gyvunus, paukščius, medžius.

Perskaitę referatą sužinosite, kad ir šiomis dienomis yra mirties pranašų, kas davė pradžią mirusiųjų laidojimui – deginimui, kokios trys laidojimo ceremonijos, kaip jos vykdavo. Taip pat kur rasti laidotuvių papročiai, kaip atgailauja sielos ir dar daug įdomios informacijos.

Požiūris į mirtį

Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.

Vėlės

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša.

Kur gyvena vėlės?

O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.

Mirusiųjų įsikūnijimas į medžius, augalus

Plačiausiai apie žmogaus vėles medžiuose yra rašęs G.Beresnevičius knygoje “Dausos”. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Lietuvių liaudies tautosaka patraukia dėmesį poetinių įvaizdžių gausa. Liaudies dainose, laidotuvių raudose dominuoja žmogaus prilyginimas augmenijos ar gyvūnijos pasauliui, kai į paliekamą ar mirusią motinėlę kreipiamasi „mano liepele“, o bernelis tampa berželiu, sakalėliu. Pasak G.Beresnevičiaus, tai archaiškiausio tikėjimo liekanų padarinys, kai mirusiojo sielos perėjimas į medį buvo suvokiamas kaip natūralus ir nereikalaujantis motyvacijos reiškinys

. Archainis mitiniame laike gyvenantis žmogus gamtinio pasaulio formas traktavo kaip vieningą gyvasties šaltinį ir save suvokė kaip šios visumos dalį. Žmogus, medis, vanduo, paukštis ar gėlės žiedas – visa tai vienų tėvų – Dangaus ir Žemės – vaikai. Todėl gyvybė neišnyksta su mirtimi, ji grįžta kitame pavidale. Ši archaiškiausia metempsichozės samprata ir pasireiškia poetiniais sutapatinimais, daugiausia pastebimų su nekrokultu susijusioje tautosakoje. Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: “kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė”. “Metų skaičius” paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutrenktoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems, nusižudžiusiems, nužudytiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į medžius ir paukščius. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš
moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.

Mirusiųjų įsikūnijimas į paukščius

Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gana dažnos. Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė gali iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Mirusiųjų virtimo paukščiais metamorfozės įvyksta ne kasdienėje aplinkoje: paukščiu žmogus virsta esant ekstremaliai, ribinei situacijai – mirus, žuvus jo artimajam, kai liūdinti sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi, kai jų liūdesys pernelyg stiprus.

Mirusiųjų įsikūnijimas į gyvūnus

Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas gyvo žmogaus. Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su jutiminiu pasauliu, jutimiškumo naštos, neišvengiamai turi atnaujinti ryšį su materialiąja erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvulių kūnai tam geriausiai tinka.

Mirties pranašai

Įdomi tema – iki pat mūsų dienų visoje Lietuvoje išlikęs tikėjimas mirties pranašais. Iš realiai egzistuojančių – tai paukščiai, gyvuliai, žvėrys, augalai. (Jei šuo kaukia prie kurio nors namo, tai ten žmogus mirs. Tai, sako, mirtis vaikščiojanti. Arba – kai namuose yra sunkiai sergantis ligonis ir virš sodo skraido daug varnų, tai ligonis nepasveiks; velniai, pasivertę į varnas, laukia žmogaus sielos.) Paprastas paukštis, augalas tam tikrame lauke, aplinkoje praranda buitinę kasdienę prasmę, virsta sakraliniu, mirties simboliu. Paukščiai pranašai gali būti senųjų tikėjimų užuominos, kai buvo manoma, kad mirusieji kitame pasaulyje virsta paukščiais.

Kur yra pomirtinis pasaulis?

Mirusio žmogaus siela iškeliauja į pomirtinį pasaulį, bet kur jis yra? Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą mirusieji gyvena sau, gyvieji sau, jie nebendrauja. Tiesa, gyvieji gali padėti mirusiesiems gausiomis aukomis bei maldomis (nepamirškime – apmokamomis). Kitaip buvo senovės lietuvių tikėjime. Raudose minima “amžina tėviškėlė”, “vėlių suolelis”, prašoma atidaryti “vėlų vartelius”. Vienoje raudoje sakoma: “susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vėlių suolelį”. Dažnai “amžinoji tėviškėlė” yra suprantama rytų šalelėje, į kurią tolimas kelelis. Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Galva vakarų pusėje, galbūt tam, kad tiesus kelias būtų rytų šalelėn, ten kur saulė teka.

Tradicija, vaizduojanti pomirtinę kelionę kaip kopimą į kalną, patvirtinta tautosakoje, atrodo, buvusi archaiška ir patvari. Pomirtinio gyvenimo centre yra kalnas, ant kurio gyvena Dievas ir Perkūnas. Už jo arba ant jo viršūnės prasideda dangiškoji mirusiųjų buveinė, kur šviesu ir šilta, auga nuostabus sodas, čiulba daugybė paukščių. Šį tikėjimą atspindi ir paprotys mirusįjį deginant į laužą mesti vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikibti lipdamas į dangų. Dažnai mitologijoje kalno papėdėje yra pragaras, velnio valdomas pomirtinis pasaulis, į kurį patenka pikti žmonės.

Lietuvių raudos mini kelią, į kurį išsiruošia mirusysis. Su juo siejami aušros, ryto, tekančios saulės vaizdiniai. Kelias – universalus vaizdinys, galintis tikti bet kuriam pasaulėvaizdžiui. Mirusiojo vėlė, ar panirdama, ar prasmegdama požemiuosna, ar kildama į dangų, privalėjo nueiti kelią, gyvųjų pasaulį atskiriantį nuo mirusiųjų karalystės. Ribos tarp dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – peržengimą, kelio perėjimą turėjo palengvinti laidojimo apeigos.

Mirties “prisijaukinimas”

Kaip rašo prancūzų tyrinėtojas P.Aries, “senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama ištarti jos vardo. Štai kodėl aš pavadinsiu šią įprastą mirtį prijaukinta mirtimi. Nenoriu pasakyti, kad kadaise mirtis buvo laukinė. Noriu pasakyti, kad laukinė ji tapo šiandien”. Tačiau jam prieštarauja G.Beresnevičius – vargu ar galima mirtį “prisijaukinti”. Mirtis kreipiasi į žmogų kaip neįveikiama jėga. Kiekvienas jos “prisijaukinimas” yra tik tariamas. Mūsų protėviai veikiau jau patys sugebėjo “prijunkti” prie mirties. Galima net pasakyti, kad senoji lietuvių kultūra buvo labai orientuota į mirtį. Svetimtaučių kronikos mini, kad pagonių žmonos ne kartą susidegindavo su mirusiais vyrais, kad ant laužo žūdavo pilių gynėjai, nepajėgę atmušti priešo. Tokią narsą galima paaiškinti tvirtu tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Mūsų protėviai mirtį suvokė ne kaip beviltiškos būklės pradžią, o kaip kito gyvenimo vartus. Kiekvienos kultūros ir kiekvienos religijos požiūrį į mirtį aiškiausiai parodo laidojimo papročiai, kapų priežiūra. S.Tokarevas nekrokulto genezę veda iš socialinio prisirišimo ir tvarkos instinktų. Pirmasis skatino pastangas mirusįjį išsaugoti, antrasis – vertė žmones palaikais
Mirusiųjų baimė ir garbinimas, rūpinimasis pomirtine gerove ir stengimasis, kad jie negrįžtų pas gyvuosius, – du prieštaringi motyvai, būdingi beveik visų tautų nekrokultui. Protėviai dažnai tampa derlingumo garantais, tikima, kad kulto pažeidimas atneša nederlių, sausrą, gyvulių kritimą; ir atvirkščiai – protėvių gerbimas yra visokeriopo klestėjimo laidas. Kitaip klostėsi laidojimo apeigos, jei mirusiojo bijota. Turėjo būti praktikuojami įvairiausi būdai, kurie padėtų apsaugoti gyvuosius nuo mirusiųjų kėslų. Bet ne visi mirusieji “kenkdavę” gyviesiems. Beveik visose gentyse ir tautose bijota savižudžių; vienur bijota mirusiųjų, sudraskytų žvėrių, kitur – nutrenktų perkūno, dar kitur – žmonių, turėjusių įvairių fizinių trūkumų arba blogų savybių.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1768 žodžiai iš 5461 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.