Žmogaus gimimas – stebuklas, jau nuo pat pirmos gyvenimo minutės nustatantis tam tikras buvimo šiame pasaulyje taisykles. Žmogus įmetamas į erdvę, kur galioja nerašyti būties įstatymai, formuojantys jo moralę bei pasaulėjautą. Gimdamas žmogus turi daug teisių, bet pati svarbiausia iš jų yra teisė rinktis.
Su pasirinkimo teise susiduriame kasdien: vieną apsisprendimą nulemia laisvas pasirinkimas, kitą – neišvengiama būtinybė. Bet netgi pasirinkdamas būtinybę, žmogus renkasi laisvai – tai ar iš tikrųjų tarp šių dviejų pasirinkimų galima nubrėžti ryškią ribą? Ar laisvė yra būtinybės nebuvimas, ar tik žmogaus susikurta iliuzija – juk fatališka prigimtis jau iš anksto nulemia mūsų sprendimus.
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, būtina nustatyti, kas gi nulemia žmogaus apsisprendimą pasirinkti vieną ar kitą kelią. Atmetus jau iš anksto nulemto likimo prielaidą, galima teigti, jog žmogaus veiksmus įtakoja daugelis veiksnių: sąžinė, visuomenė, pareigos jausmas – visa tai, ką subrandina moralė, bet kartu tai gali būti ryškus dvasinis potencialas daryti bloga arba gera. Moralė neapsprendžia dvasinių žmogaus savybių (religiniai skeptikai, netikintys sielos egzistavimu, būtinybę paaiškintų kaip psichologinį veiksnį – pasąmonėje glūdintį privalėjimą).
Mano nuomone, jau gimdamas žmogus savyje atsineša mažą liepsnelę, kuri nulemia jo gyvenimo kelius. Bet teigti, kad apsisprendimą lemia vien tik prigimtinis dvasios impulsas, būtų naivu – kokia tada būtų visuomeninio auklėjimo ir visuotinių moralės principų atliekama funkcija?
Taigi, būtinybė gimsta iš pareigos, sąžinės arba gilių dvasinių savybių (prigimtinio gėrio arba blogio). Jeigu iš tikrųjų laisvę ir būtinybę skiria neperžiangiama siena, tai laisvą žmogaus apsisprendimą turėtų lemti visiškas atsipalaidavimas, visuomenės normų ignoravimas ir pareigos jausmo atmetimas. Tokiu atveju, visi mes, laisvai ką nors pasirinkę, būtumėm visuomenės atstumtieji, nusižengę būties įstatymams.