Laisvės problema j p sartre o filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Laisvės problema j p sartre o filosofijoje

ĮVADAS 3

I. LAISVĖS PROBLEMA 6

II. LAISVĖ IR SITUACIJA 8

III. LAISVĖ IR KITAS J.-P. SARTRE’O FILOSOFIJOJE 10

1. KITO ŽVILGSNIS 12

2. MEILĖ, KALBA, MAZOCHIZMAS 13

3. GEISMAS, NEAPYKANTA, SADIZMAS 15

IV. LAISVĖ IR MIRTIS 17

IŠVADOS 20

LITERATŪROS SĄRAŠAS 21

ĮVADAS

Tyrimo problema. Mano pasirinktas filosofas, prancūzų ateistinio egzistencializmo atstovas, J.-P.Sartre’as, savo darbuose kelia ir plėtoja moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, kurios yra neatskiriamos nuo individo kasdienybės. Filosofas gvildena laisvo, savarankiško individo, kuris J.-P.Sartre’o žodžiais tariant yra vienišas, įmestas į pasaulį problemas. Filosofo nuomone individas pats save kuria ir yra atsakingas už savo veiksmus. Žmogus realizuodamas savo pasirinkimą, nesvarbu, ar šį pasirinkimą lydi sėkmė ar nesėkmė. Jo pasirinkimas tai jis pats, tai jo požiūris į pasaulį, tai jo nuolatinis gimimas. Šis procesas ir vadinamas laisve. “Būtyje ir Niekyje” J.-P. Sartre’as neanalizuoja konkrečių laisvės sąlygų, – jis tik suabsoliutina mąstymo laisvę. Žmogaus veiksmo laisvė nukreipta į savo egzistencijos ar ateities pakeitimą be konkretaus įsikišimo į egzistencijos kasdienybę. J.-P.Sartrea’s ragina pajusti savo laisvę ir į ją įsiklausyti, pilnai suvokti ir ja tikėti.

J.-P.Sartre’o filosofinės idėjos artimos ir I. Kantui, kuriam taip pat nesvetimas, žmogaus kaip laisvos būtybės sugebėjimas sau pačiam nusistatyti dėsnius.

J. P. Sartre’o egzistencializmui įtakos turėjo ir E. Huserlio fenomenologija. J.-P.Sartre’as iškėlė uždavinį atskleisti žmogaus laisvės galimybę, pasinaudodamas dviejomis sferomis: išorinio pasaulio – “Būties savyje” ir žmogiškosios realybės kaip sąmonės – “būtis dėl savęs”, šios sferos viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau J.-P.Sartre’as iškėlė problemą – žmogaus laisvės galimybę, kyla klausimas kokiu būdu ją galima atskleisti? J.-P.Sartre’as teigia, kad kiekvienas individas turi sąmonę, tai laisvė apibūdinama kaip ontologinė žmogiškojo egzistavimo savybė.

J.-P. Sartre’as savo darbuose pateikia laisvės problemiškumą, teigdamas, kad laisvė yra pati aukščiausia žmogaus savybė, visos kitos žmogiškos savybės nublanksta prieš laisvę. Taip pat autorius akcentuoja, kad laisvė, kaip veiksmo laisvė gali būti individualaus projekto įgyvendinimo forma. Tačiau ar šis projektas yra pozityvus kitų žmonių būties atžvilgiu, ar jiems priimtinas? J.-P.Sartre’as šito nesiaiškina, jo nuomone pozityvumo garantija glūdi individo tiesos sampratoje kas yra neatskiriama nuo individo apsisprendimo. Individualaus projekto gimimas, įtvirtina ir laisvę, taip pat atsakingumą ir yra sąmoningai apmąstomas. J.-P.Sartre’as pabrėžia, kad būti savimi, tai – būti laisvu, o tai reiškia būti savitai mąstančiu.

Tyrimo problemos esmė ta, kad Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, M. Heideggeris, J.-P.Sartre’as filosofuodami visiškai skirtingai traktuoja laisvės ir Kito, laisvės ir mirties problemas.

Tyrimo tikslas: Mano darbo tikslas išanalizuoti laisvės problemą J.-P.Sartre’o filosofijoje. Tirdama šią problemą remsiuosi ir kitų filosofų: I.Kanto, G.W.F. Hegelio, M.Haidegerio filosofija ir ją siesiu su laisvės aspektu. Kad įgyvendinčiau savo darbo tikslą iškėliau šiuos klausimus į kuriuos savo darbe stengsiuosi atsakyti:

• Koks mano laisvės ir Kito santykis J.-P.Sartre’o filosofijoje?

• Laisvės ir situacijos problema

• Kaip mirtį aiškina J.-P.Sartre’as?

Problemos ištirtumas: J.-P.Sartre’as parašė ne tik filosofinius tekstus, bet ir romanų, pjesių, jis vienas ryškiauskių ateistinio egzistencializmo atstovų. Darbų, kuriuos mes galėtume pasiskaityti lietuvių kalba nėra labai gausu3. I.Gaidamavičienė išvertė į lietuvių kalbą keletą veikalo Egzistencializmas yra humanizmas dalių4, parašė įvadinį straipsnį apie J.-P.Sartre’o filosofiją ir dalyvavo pokalbyje šia tema5. Veikalo “Būtis ir niekis” lietuviško vertimo nėra, išskyrus įvadą į trečią dalį, kuris vadinasi Konkretūs santykiai su Kitu asmeniu ir pirmą šios dalies skyrių: Pirmoji nuostata kito asmens atžvilgiu: meilė, kalba, mazochizmas.6 Todėl šį kūrinį tenka skaityti rusų kalba. Lietuviškai galime paskaityti keletą straipsnių apie J.-P.Sartre’ą kaip asmenybę, rašytoją.7 Nors lietuviškų tekstų nėra gausu, tačiau yra šio žymaus prancūzų egzistencialisto kūrybos interpretatorių, iš kurių, vienas žymiausių lietuvių filosofas – J. Girnius, veikalo Žmogus be Dievo8 ištraukose poliamizavo su J.-P.Sartre’u apie absoliučią laisvę. J. Girnius tyrinėjo J.-P. Sartre’o mintis, kurios susijusios su absoliučios laisvės tematika, jos pasireiškimo būdu ir galimybėmis žmoguje.

J.-P.Sartre’as sudomino ir A.Andrijauską9, kuris savo straipsnyje nagrinėjo prancūzų filosofo kūrybos problemiškumą estetikos plotmėje. Apie J.-P. Sartre’o egzitencialistinės filosofijos problemas galime pasiskaityti N. Keršytės ir J. Morkūnienės straipsniuose10. Apie filosofo kūrybos originalumą galime paskaityti ir J. Baranovos knygoje11, kurioje ne tik įdomiai ir aiškiai pristatyta J.-P. Sartre’o filosofija, bet ir palyginta su kitais žymiais mąstytojais: E.Levinu, M. Heideggeriu, I.
Kantu.

Kritinės literatros galima rasti ir užsienio kalbomis: rusų, anglų. Išvardinsiu keletą autorių: Kисель M.A. Филосовская эволюция Ж.-П. Сартра, Kузнецов В.Н. Ж.-П. Сартр и экзистенциализм, Warnok M. Existentialist Ethics.

Darbo struktūra. J.-P. Sartre’o filosofijoje laisvės ir situacijos problemą bandysiu atskleisti ir aptarti gvildendama laisvės ir kito, laisvės ir mirties problemas, nes pasak J. – P. Sartre’o tai yra tos kliūtys, su kuriomis laisvė susiduria. J.-P. Sartre’o laisvės ir situacijos problemos išvadas pristatysiu skyriuje “išvados”.

Šaltiniai. Pagrindinis veikalas, kuriuo remiausi nagrinėdama laisvės ir situacijos problemą J.-P. Sartre’o filosofijoje yra “Būtis ir Niekas”, kuris yra išverstas į rusų kalbą. Taip pat domėjausi kūriniu “Egzistencializmas yra humanizmas”, kurio keletas dalių yra lietuvių kalba12. Naudojausi J.-P.Sartre’o pjese “Musės”, kurią skaičiau rusų kalba. J.Kristevos knygą “Maišto prasmė ir beprasmybė”, kurią naudojau kaip pagalbinę priemonę, taip pat naudojau ir kitą kritinę literatūrą, kurią nurodysiu literatūros sąraše.

I. LAISVĖS PROBLEMA

Laisvė yra pagrindinė veiksmo sąlyga, ją reikia tiksliau apibūdinti, nes, anot filosofo, ji negali būti apibrėžta, kadangi ji be perstojo kuria save: “Žmogus kuria save, jis nėra iš pradžių toks arba kitoks, jis save daro.”13. Prancūzų filosofas kai kalba apie žmogų tai omenyje turi ne žmogų kaip laisvą būtybę, o žmogų kaip laisvę, jis nori akcentuoti, kad laisvė negali būti suvokiama esme. Kadangi J.-P.Sartre’o nuomone nėra Dievo, kuris žmogui iš anksto suteiktų jo esmę, todėl žmogus pats apsibrėžia savo egzistenciją: “Ką reiškia, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę? Tai reiškia, kad žmogus iš pradžių egzistuoja, sutinka save, pasirodo pasaulyje ir pagal tai save apibrėžia.”14. Šia prasme J.-P.Sartre’ui egzistencija eina pirma prasmės. Tačiau J. Girnius kritikuoja J.-P.Sartre’o mintis jis teigia kad, ”Faktiškai esmės žodžiu Sartre’as laiko tik prigimtį, atseit tai, kas žmogui priklauso gamtiniu būdu. Iš tiesų esmė yra tai, kas padaro tą ar kitą būtybę tuo kuo ji yra. Būdama žmogiškoji galimybe, tuo pačiu laisvė ir priklauso žmogaus esmei.”15 J.Girniaus manymu, jei iš viso laisvė nepriklausytų žmogaus esmei, tai ir negalėtų žmogus būti laisvas. Laisvė žmogaus esmei priklauso kitu būdu negu gamtinė prigimtis, nes užuot buvusi “duota”. I. Kanto žodžiais tariant, laisvė yra užduota.16 Taigi laisvė neturi esmės, ji nepaklūsta jokiam loginiam būtinumui. Apie tai M.Heideggeris sako kaip apie Dasein17 apskritai “Jame buvimas aplenkia būtį ir jai vadovauja.”. J.-P.Sartre’o teigimu, žmogaus laisvė nuolat kvestionuojama pačio asmens buvime, ji yra žmogaus būties turinys, o kadangi ji yra žmogaus būties turinys, tai žmogus privalo turėti tam tikrą laisvės sampratą. Žmogus nori to ar nenori jis turi įsisąmoninti, jog jis pasmerktas visada egzistuoti už savo esmės, už veikiančių jėgų ir motyvų, nes jis pasmerktas būti laisvu. Tuomet pati laisvė tampa būtinumu. Kol ji neatskiriama nuo sąmonės duota, bet ne užduota, – nuo jos žmogus niekur nepabėgs. Asmens laisvės absoliutumas daro žmogų tarsi nelaisvu nuo laisvės. Ar tai ne paradoksalu? Tačiau nepaisant paradokso individas su būtinumu privalo rinktis, nes jis negali nesirinkti, juk žmogus, J.-P.Sartre’o teigimu yra nuteistas būti laisvu. Tačiau filosofo teigimu, pati žmogaus realybė yra būtis, kuomet kalbama apie jo laisvę būtyje, nes pati būtis stengiasi atsisakyti ją pripažinti. “Žmogus laisvas, todėl, kad jis nėra pats, o yra dalyvavimas pas save. Būtis, kuri yra tai, kas ji yra, negalėtų būti laisva. Laisvė – tai kaip tik tas niekas, kuris yra žmogaus širdyje, ir kuris verčia žmogiškąją realybę daryti save, vietoj to, kad būtų.”18 “Laisvė nėra kažkokia būtis, ji yra žmogaus būtis, t.y. jo būties niekas.”19 Vadovaujantis J.- P. Sartre’o mintimis, galima manyti, kad laisvė reiškia bet kokių ribų panaikinimą.Tuo norima tarsi parodyti kad žmogus negali būti įspraustas į kažkokius rėmus. Žmogus yra tai, kas sukuria save patį laisvu pasirinkimu. Prisiminus J.-P.Sartre’o teiginį, jog žmogus yra pasmerktas būti laisvu, išryškinama, kad jokia jėga negali užkirsti kelio jam būti tuo kuo jis yra – absoliučiai laisvu. Kitaip tariant laisvės niekas negali apriboti,išskyrus ją pačią. Toks mąstymas primena I.Kanto požiūrį, jis laisvės sampratos ypatumą atskleidžia remdamasis teiginiu “tu gali, nes tu privalai”, laisvės idėją I.Kantas apmąsto per dorovės dėsnį. Pasak I. Kanto laisvės pozityvumas slypi tame, kad ją galima realizuoti per dorovę. Dorovėje laisvė reiškiasi kaip laisva valia. Valios laisvė reiškia jos nepriklausymą nuo gebėjimo norėti objekto.Valios maksimos objektas yra ji pati: “valia, kuriai dėsniu gali būti vien tik gryna įstatymų leidimo galią turinti maksimų forma, yra gera valia”20. J.-P. Sartre’o filosofijoje išaiškėja, kad jis tarsi pritaria I.Kantui, kuris sako, kad laisvė yra protingos būtybės gebėjimas sau pačiai nusistatyti dėsnius. Laisvas veiksmas anot prancūzų filosofo “reikalauja sąmonės atsiradimo,
veikiančią jėgą kaip tam tikras psichinis objektas per sąmonę”21. Toliau sekant J. – P. Sartre’o veikalu “Būtis ir niekis”, paaiškėja, jog kiekvienas veiksmas yra suprantamas kaip pačio asmens projekcija tam tikrai galimybei. Laisvė yra ne kas kita kaip pasaulio atradimas ir jo pačio pasirinkimas, ką daryti šiame pasaulyje. Anot J.-P. Sartre’o laisvas pasirinkimas esti nuolatinis ir neišvengiamas.

II. LAISVĖ IR SITUACIJA

Studijuojant J.–P.Sartre’o filosofiją reikia nepamiršti “Būties–sau” – tai sąmonės apibrėžta žmogaus būtis nesusijusi nei su savimi nei su kitu, ji yra tai kas yra.Tik žmogaus sąmonė sukuria Nieką. Žmogus yra tokia būtis, kuri išeidama už dabarties ribų, projektuoja save ateitin. Dėl šios projekcijos žmogus yra visada už savęs paties, jis yra tai, kas dar jis nėra. Be to žmogus negali savęs redukuoti į tai kas yra faktiškai duota, jis – tai kuo save padaro. Jis pasmerktas laisvei. J.–P.Sartre’o manymu laisvė neturi savo paties pagrindo ta prasme, kad žmogus yra laisvas, tačiau jis nesirinko būti laisvu: “Iš tiesų, mes esame viena laisvė, kuri renkasi, bet mes nesirenkame būti laisvu, mes pasmerkti laisvei.”22 Kaip M. Heideggerio manymu, žmogus yra “įmestas”, o tai reiškia, kad žmogus yra įmestas be jokių paaiškinimų ar pateisinimų. Tačiau tas faktas, kad laisvė nera savęs pagrindas gali būti suprastas ir kitu būdu, kaip pastebi W. Desanas23, jog pirminiame laisvės projekte tikslas kreipiasi į motyvus, kad juos konstruotų, bet jei laisvė turi būti savo pačios pagrindu, tikslu, dar be to turi kreiptis į patį egzistavimą, kad įgyvendintų jo atsiradimą. Tačiau kaip teigia J.-P. Sartre’as “Laisvė negali spręsti savo egzistavimo klausimo, priklausomai nuo tikslo, kurio ji siekia.”24 Laisvė egzistuoja tik per savo pasirinkimą, kurį apibrėžia tikslas, bet ji nevaldo to fakto, kad laisvė, kuri praneša apie save, apie tai kuo ji pasireiškia per tikslą. Jeigu laisvė kurtų save paskirtą egzistavimui, tai ji prarastų pačią laisvės prasmę. Laisvė pabrėžiama pačiu savo atsiradimu per veiksmą: “Laisvės atsiradimas pagimdomas dvigubo naikinimo būties, kuria ji yra ir būties tarp kurios ji yra”.25 Nors laisvė yra būties stoka ir nėra masinė būtis, ji yra savo pačios duotybė, faktas, kad yra laisvas ir negali būti nelaisvas. Pati duotybė nėra laisvės priežastis, ji yra toks dalykas prie kurio priartėja laisvė kartu su savo paneigimu, bei išryškėja baigtinume. Kaip mano J.-P.Sartre’as “duotybė yra grynas atsitiktinumas, kurį laisvė neigia, darydama savo pasirinkimą, jis yra būties pilnatvė, kurią laisvė įvardina kaip trūkumą, pabrėždama ją neegzistuojančio tikslo šviesoje, o tai ir yra pati laisvė, nes ji egzistuoja, kad ir ką ji bedarytų, ji negali išvengti savo egzistavimo”26

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2198 žodžiai iš 6650 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.