Ldk šeimos teisė
5 (100%) 1 vote

Ldk šeimos teisė

1121

Feodalinė Lietuvos teisė be kitų reguliavo ir šeimos turtinius santykius, kurie sudarė vieną iš pagrindinių ekonominių-socialinių santykių rūšių visuomenės ir valstybės raidoje. Remiantis šeima buvo organizuojami visi feodalinės nuosavybės institutai.

Šeimos teisę reguliuojančių normų LDK surandame jau 1387m. Jogailos privilegijoje ir vėlesniuose valstybiniuose aktuose. Atmetus atgyvenusias normas, o kitas papildžius ir susisteminus, jos buvo įjungtos į Pirmąjį (1529 m.), vėliau į Antrąjį (1566 m.) ir pagaliau į Trečiąjį (1588 m.) Lietuvos Statutus. 1588 m. Lietuvos Statutas buvo pats stambiausias LDK kodifikuotas įstatymų rinkinys jis ilgiausiai galiojo ir aiškiausiai atspindėjo feodalų šeimos padėtį to meto visuomeniniuose santykiuose.

Tačiau Lietuvos Statuto nuostatai nebuvo vienintelis įstatymas valstybėje. Priimtas reikalaujant įsigalinčios bajorijos klasei, Lietuvos Statutas gynė jos viešpataujančią padėtį valstybėje. Kiti luomai ir žmonių grupės turėjo kitus, jiems skirtus įstatymus. Savivaldybę gavę miestai vadovavosi Magdeburgo teise. Žydai ir totoriai turėjo savus įstatymus ir privilegijas. Didžioji gyventojų dauguma – valstiečiai – neturėjo jokios rašytinės teisės ir faktiškai priklausė nuo feodalų jurisdikcijos. Be to, tam tirą šeimos santykių sritį reguliavo bažnyčia kanonų ir romėnų teisės pagrindu. Tiesa, Lietuvos Statute yra nemaža normų, kuriose kalbama apie kitus luomus ir žmonių grupe. Tačiau jų teisių šis teisynas negynė ir iš esmės reglamentavo tik tų luomų santykį su bajorija kaip valdančia klase. Todėl Trečiajame Lietuvos Statute nustatytos santuokos sudarymo sąlygos iš esmės liečia tik bajorijos klasei priklausančius asmenis. Bajorai buvo užsitikrinę sau išimtinę teisę į žemės nuosavybę. Todėl dalis sąlygų, kurios yra susijusios su turtine padėtimi, nelietė pagrindinės gyventojų masės – valstiečių, buvusių asmeninėje ir turtinėje feodalų priklausomybėje. Antra vertus, Lietuvos Statutas kaip pagrindinė feodalinės teisės sistema valstybėje ilgai galiodamas veikė feodalinės teisinės minties formavimąsi ir teisinę sąmonę. Tai turėjo įtakos, sprendžiant valstiečių ir miestiečių luomų šeimų klausimus.

I Statutu nustatyta, kad našlės kunigaikštienės ponios, kunigaikštytės panelės ir merginos turi teisę savo draugų patariamos, laisvai ištekėti už ko panorėsiančios. Tačiau be tėvų sutikimo, o jeigu jų nebuvo, be dėdės ir brolių sutikimo merginos tekėti negalėjo. Už šio reikalavimo nevykdymą iš jų buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Jeigu motinos turto nebuvo tokia duktė netekdavo teisės paveldėti tėvo turtą. Tą patį pakartojo II ir III Statutai. Jeigu pilnametei merginai broliai arba kiti giminaičiai leidimo ištekėti neduodavo, ji turėjo teisę kreiptis į urėdininką ir gauti leidimą. Pagal I Statutą pilnametė mergina buvo 15 metų o pagal II Statutą – 13 metų. Santuoka buvo įforminta bažnyčioje pagal kanonų teisę. Santuoka galėjo būti panaikinta tiktai bažnytinio teismo pagal kanonų teisę. III Statutas griežtai draudė giminaičių iki ketvirtos eilės santuoką. Broliai negalėjo vesti ne tik tikrųjų brolių, bet ir pusbrolių žmonų. Negalima buvo vesti ir dėdės žmonos, kol neišgyveno trys kartos. Už šios normos pažeidimą būdavo konfiskuojama pusė vyro dvaro, o žmona prarasdavo kraitį ir pusę savo dvaro. Kita puse dvaro sutuoktinai galėjo naudotis iki gyvos galvos. Tokia santuoka būdavo panaikinama, o vaikai laikomi gimusiais ne santuokoje ir neturėjo tesės paveldėti turto. Be to, toks vyras nebuvo priimamas į valstybinę tarnybą. Tais atvejais, kai antroji žmona būdavo giminaitė, turtą gaudavo pirmosios žmonos vaikai, o kai jų nebuvo – kiti giminaičiai, tačiau vaikai turėjo išlaikyt tėvą iki mirties. Jeigu sutuoktiniai nežinodavo, kad jie yra giminaičiai, turto neprarasdavo, o vaikai būdavo laikomi gimusiais teisėtoje santuokoje ir galėdavo paveldėti turtą. Tačiau pati santuoka būdavo panaikinama. Už dvipatystę Statutas numatė vyrui mirties bausmę. Žmona būdavo baudžiama mirties bausme tik tada, kai žinojo jog vyras yra vedęs ir už jo tekėjo.

Tėvai, išleisdami dukterį už vyro ir duodami jai kraitį, turėjo paimti iš žento su jo parašu ir gerų žmonių antspaudais raštą, kuriuo žentas garantuodavo kraitį trečdaliu savo dvaro. Pinigai, auksas, sidabras, perlai, brangenybės būdavo įvertinami dvigubai, o kita kraičio dalis – brangūs rūbai, įvairūs papuošalai, baltinai, arkliai, gryčios ir kaimai, taip pat įvairūs kilnojami daiktai – viengubai. Žentas turėjo įrašyt raštą į žemės teismo knygas. Tėvui duodavo atskirą raštą, garantuotą laiduotojų. Tokį raštą gaudavo motina arba broliai, kai tėvas buvo miręs. Jeigu tėvai broliai ar giminaičiai iš žento tokio rašto negaudavo, po vyro mirties žmona prarasdavo kraitį, tačiau turėjo teisę gauti lygią su vaikais dalį vyro turto ir tuo turtu naudotis iki gyvos galvos. Jei ji norėtų ištekėti, vaikai turėtų jai sumokėti 30 kapų grašių vainikinės išpirkos. Tuo atveju kai turtas nebuvo vertas 30 kapų grašių, motina, gyvendama su antruoju vyru, turėjo teisę gauti ketvirtadalį turto naudotis iki gyvos galvos. Jeigu vaikai panorėdavo iš jos atpirkti turtą,
urėdininkas įvertindavo turtą ir motina gaudavo pusę įvertintos sumos. Jeigu motina nebuvo gavusi įkraičio, po jos mirties vaikai neturėjo teisės to turto išieškoti.

Įstatymu buvo nustatyta įkraičio įforminimo tvarka. Vyras turėjo įvertinti savo dvarą pinigais ir trečdalį užrašyti žmonai. Po vyro mirties, kai žmona ištekėdavo antrą kartą, vaikai turėjo teisę išpirkti iš motinos įkraitį, sumokėdami sumą, kuri įrašyta jų tėvo garantiniame rašte. Jeigu motina gyvendavo su vaikais kartu, po jos mirties vaikai turėdavo sumokėti kraičio vertę tam asmeniui, kuriam motina užrašė kraitį, o už įkraitį mokėti nereikėjo, nes tai jų mirusio tėvo turtas. Nesant vaikų, po žmonos mirties jos kraitis būdavo gražinamas į tėvų ūkį.

Vyras žmonai galėjo užrašyti kilnojamąjį turtą išskyrus ginklus, kumeles, dvaro gyvulius ir šeimynykščius. Jei žmonai būdavo trečdalis ginklų, kumelių gyvulių ir šeimynykščių, ji turėjo atlikti karinę tarnybą nuo trečdalio dvaro. Jeigu vaikai panorėdavo tą trečdalį atpirkti, motina turėdavo paimti iš jų įkraitį ir atiduoti dvarą su pastatais, bajorais, prievolininkais ir šeimynykščiais. Kiti daiktai, t.y. ginklai, kumelės, veisliniai gyvuliai ir javai, likdavo jai.

Tėvai ir giminaičiai turėjo žiūrėti, kad žento trečdalio dvaro vertė būtų dvigubai didesnė negu kraičio vertė. Jeigu trečdalio dvaro vertė būdavo mažesnė už kraičio vertę, tėvas arba brolis už tą sumą kurią numatė duoti dukrai arba seseriai, turėdavo nupirkti dvarą ir duoti žentui nuo žmonos, o vyras savo žmonai turėdavo duoti trečdalį dvaro. Pirktu tėvo ar brolio ir vyro duotu dvaru abudu sutuoktiniai naudojosi bendrai. Po vyro mirties žmona turėjo teisę tokiu dvaru ir savo įkraičiu laisvai disponuoti. Jeigu ji mirdavo anksčiau negu vyras ir nebūdavo vaikų, dvaras būdavo grąžinamas jos tėvams. Vaikai paveldėdavo visą motinos turtą.

Dukterys, ištekančios už vyrų po tėvo mirties turėjo būti išleistos pagal tėvo paliktą raštą arba testamentą. Jei brolis neturėdavo tiek turto, kiek buvo testamente numatyta duoti seserims jis privalėjo duoti ketvirtadalį dvaro. Tuo atveju kai ketvirtadalio dvaro vertė buvo didesnė už pirmajai ištekėjusiai seseriai tėvo duotą turto dalį, brolis galėjo tą ketvirtadalį dvaro palikti sau, o seserims padalyti likusius tris ketvirtadalius, kad joms tektų tokios turto dalys kokią yra gavusi iš tėvo pirmoji ištekėjusi sesuo. Dvarą įvertindavo pakamaris, dalyvaujant dviem liudytojams.

Jeigu brolis ar giminaičiai tėvo arba motinos dukteriai paskirtą turtą išeikvodavo, jie privalėjo jai sumokėti paskirto turto vertę pinigais. Net tuo atveju kai brolis visą dvarą perleisdavo kitam asmeniui, seserys galėjo ieškoti iš dvaro įgijėjo ketvirtadalį joms priklausančio turto kaip kraičio. Vadinasi, visais atvejais seserys galėjo gauti savo kraitį, kuris Statutu buvo nustatytas ketvirtadalio dvaro vertės dydžio. Tėvas ištekančioms dukterims kraitį duodavo gera valia. Kai tėvas kraičio neduodavo, ištekėjusios dukterys po jo mirties neturėjo teisės reikalauti kraičio iš brolių arba jų įpėdinių. Tuo atveju, kai jos tekėdavo po tėvo mirties, jos turėjo teisę reikalauti pagal Statutą ketvirtadalio dvaro per 10 metų senaties terminą. Jei, nepasibaigus terminui, sesuo mirdavo jos vaikai turėjo teisę išreikalauti motinai priklausiusį kraitį.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1445 žodžiai iš 2660 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.