Ldk teisė
5 (100%) 1 vote

Ldk teisė

112131

ĮVADAS

Susiformavusi Lietuvos valstybė savo diplomatiniais sugebėjimais, kitur ir jėga, sujungė giminingas gentis, nemažą dalį slavų – ukrainiečių, baltarusių, rusų tautų, dali moldavų tautos. Toks valstybės teritorijų išplėtimas ir suformavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Taip istoriškai susiformavęs genčių darinys realiai buvo išsikovojęs tarptautinį pripažinimą bei vertė kaimynus ir ne tik juos, skaitytis su realiai egzistuojančia Rytų Europoje politine ir karine jėga.

Susipažinimas su Lietuvos teisės raida prasideda nuo LDK teisės ištakų, jos įgyvendinimo būdų, taip pat apžvelgiant jos raidos pokyčius. Analizuojant Lietuvos teisės istorijos raidos momentus matyti, kad vystantis Lietuvos teisei, valstybė savarankiškai kaupė savąją ir perėmė kitų valstybių patirtį.

LDK valstybės politinį ir teritorinį centrą sudarė Vilniaus ir Trakų kunigaikštystės ir Žemaitija. Čia buvo sukurtas pagoniškąją kultūra grįstas valstybingumas. Iš to ir susiformavo Lietuvos valstybės teisė, atsiradusi iš tautos papročių paprotinės teisės. Atsiradus valstybėje poreikiui besiformuojančius santykius reguliuoti rašytine forma, atsiranda ir rašytinė teisė. Iš pradžių tai buvo pavieniai teisės aktai, bet palaipsniui pereita prie naujo teisės raidos etapo. Tam tikriems santykiams reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų, ar nustatant kitas taisykles, pradėtos rašyti privilegijos. Rašytinės teisės periodo pradžia yra laikomos trys Jogailos privilegijos, suteiktos 1387 m. dėl Lietuvos christianizacijos. Prie privilegijų pradėti kurti nauji teisės aktai, nutarimai , nuostatai. Taip atsiranda būtinybė privilegijas, nutarimus , nuostatus sisteminti ir kodifikuoti teisynuose. 1468 m. kodifikuotas Kazimiero teisynas. 1529m. įsigalioja pirmasis Lietuvos Statutas, po to 1566 m. priimtas Antrasis Lietuvos Statutas ir 1588 m. Trečiasis Lietuvos Statutas.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS

TEISĖS ŠALTINIAI

Tiesioginių šaltinių apie pagoniškojo laikotarpio paprotinę teisę neišliko. Tačiau to laikotarpio kituose valstybinio pobūdžio aktuose (diplomatiniuose susirašinėjimuose, paliaubų, prekybos sutartyse, žemių dovanojimo dokumentuose ir kt.) galima iš dalies įžvelgti buvus paprotinę teisę. Apie paprotinę teisę užsimenama Gedimino pasiuntinio žodžiuose, pasakytuose Rygoje popiežiaus legatų ir prelatų akivaizdoje, kur teigiama, kad Gediminas „dievų galybe yra prisiekęs, kad jokiu kitu įstatymu nenorėtų naudotis, o tik tuo, kuriuo naudodamiesi gyveno jo protėviai“. Taip pat paprotinė teisė, kaip krašto teisė minima ir 1323 m. Gedimino taikos sutartyje su ordinu, su Talino žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga. Joje matoma jog „valstybės“ ir „krašto“ sąvokos nėra tapačios. Gedimino valstybę atstovauja Žemaičių, Aukštaičių ir t.t. „kraštai“. Tą patį galima rasti ir 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su ordinu. Jo laiškuose Hanzos miestams pastebimos prekybinio bendradarbiavimo tendencijos, bei siekiai skatinti krašto vidaus ekonominius ir socialinius santykius. Kitataučiams, pasiryžusiems šiais tikslais atvykti į Lietuvą, žadama suteikti jų apsaugos garantijų.

Vystantis politiniams, socialiniams ir ekonominiams santykiams valstybės vadovas turėjo organizuoti naujas institucijas, skirtas valstybės apsaugai nuo išorinio pasikėsinimo ir santykiams su kaimynais, ir antra – išlaikyti savo valdžią. Taip kūrėsi dvilypis didžiojo kunigaikščio valdžios aparatas. Vienos privilegijos reguliavo valstybės santykius, o kitos – didžiojo kunigaikščio santykius su konkrečiomis valstybės teritorijomis. Tai galima suprasti, kad LDK iki XIV a. pabaigos vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojama didžiojo kunigaikščio valdžios.

Teisės raida LDK keičiasi nuo 1387 m., kai Jogaila išleidžia rašytines privilegijas. Tai tampa to laiko pastoviais įstatymai, kurių negalėjo savavališkai naikint. Jie veikė kartu su papročių teise, turėjo luominį pobūdį ir reguliavo reikšmingas Lietuvos vidaus ir tarpvalstybines gyvenimo sritis. Bet privilegijų lengvatomis galėjo naudotis tik diduomenė ir bajorai kurie buvo priėmę katalikų tikėjimą.

Iki priimant 1529 m. Lietuvos statutą, Lietuvos teisės aktų buvo kelių rūšių, kaip privilegijos katalikų bažnyčiai, bendravalstybinės privilegijos, privilegijos miestams, privilegijos tam tikroms sritims, asmeninės privilegijos, tautinių mažumų privilegijos, didžiojo kunigaikščio ir ponų tarybos nutarimai ir kita. Suteikus privilegijas Romos katalikų bažnyčiai buvo leista įsteigti Vilniaus vyskupiją. Šios vyskupijos vadovai kartu su didžiuoju kunigaikščiu turėjo įgyvendinti Lietuvos krikštą. Taip Vakarų Europos pavyzdžiu buvo sukurta tvirta teisinė ir ekonominė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje.

Pirmoje bendravalstybinėje privilegijoje bajorams priėmus katalikybę, suteikta teisė laisvai disponuoti savo turtu, savo dukras ir giminaites laisvai leisti už vyrų, našlėms pasilikti savo vyro dvaruose, neuždėti jokių prievolių, tik naujų pilių statymą, senų taisymą, bei atlikti karo prievolę savo lėšomis ir savo ginklais. Negalės naudotis šiomis privilegijomis bajorai priėmę katalikų tikėjimą ir jo atsisakę. Antroje bendravalstybinėje privilegijoje 1387
m. bajorams nustatyta, kad lietuvis ar lietuvė negali tuoktis su rusais , jeigu jie nėra priėmę katalikų tikėjimo. O Lietuvoje įsteigtas katalikų bažnyčias ir vienuolynus atleido nuo visų duoklių ir prievolių. Žygimanto Kęstučio privilegijoje suteiktoje 1434 m. sulyginamos rusų bajorų ir kunigaikščių teisės su lietuvių teisėmis, ir sulygina bajorų ir kunigaikščių teises. Taip pat įsigali nauja privilegijų teikimo tvarka. Jas suteikia Lietuvos didysis kunigaikštis pritariant didikams ir nedalyvaujant Lenkijos didikams. Kazimiero privilegijoje 1447 m. išplėtė Lietuvos teisę ir bajorų politinę laisvę. Joje sakoma, kad LDK teritorija turi būti išsaugota kokia buvo Vytauto Didžiojo laikais ir neturi būti mažinama. Jokie miestai, žemės, dvarai negali būti duodami jokiems svetimšaliams. Niekas negali atsakyti už svetimus nusikaltimus ir būti už tai baudžiami. Taip pat su šia privilegija atsiranda baudžiavos įteisinimo pradžia, nes kunigaikštis ar bajoras nebeturi teisės priimti iš didžiojo kunigaikščio pabėgusių valstiečių, o didysis kunigaikštis negali priimti iš bajorų pabėgusių valstiečių. Taip valstiečiai nebeturi teisės kilnotis iš valstybės dvarų į privačius, arba atvirkščiai ir tampa pririšti prie žemės. Aleksandras atsidėkodamas už išrinkimą į LDK sostą išleido dar vieną privilegiją, kurioje Ponų taryba įgauna dar daugiau valdžios ir taip susiaurina savo valdžią. Ponų tarybos nutarimai negalėjo būti pakeisti be jos pačios sprendimų, o jei didžiojo kunigaikščio nuomonė nesutapo su Ponų taryba, turėjo prie jų prisitaikyti. Didysis kunigaikštis nebegalėjo priimti svarbesnių sprendimų be Ponų tarybos sutikimo.

Iš sričių privilegijų žinoma privilegija Žemaitijai, suteikta Vytauto 1413 m. ir 1441 m. suteikta Kazimiero. Šia privilegija Žemaitijai suteikiamas tam tikras administracinis autonomiškumas, teisė savarankiškai rinkti savo urėdus, vaivadas, didžiajam kunigaikščiui nėra teisės šiame krašte steigti naujus valstybės dvarus, oficialiai įvardijant Žemaičių kunigaikštyste. Žemaitijos turėtos privilegijos galiojo iki pat LDK okupacijos, net Rusijos imperatorius Žemaitijos kunigaikštystės vardą įrašė į carų titulą.

1468 m. išleistas pirmas LDK teisės kodifikavimo bandymas – Kazimiero teisynas, kuris susideda iš 25 straipsnių. Tai vienas iš didžiojo kunigaikščio teisės aktų, kuriuo norėta suvienodinti bajorų ir nuo jų priklausomiems žmonėms taikytą bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą. Teisyne apimami tiktai turtiniai nusikaltimai: vagystė, savavališkas miško kirtimas ir turto atėmimas užpuolant. Į vagystės sąvoką įeina paklydusio žirgo priglaudimas, arba rastų daiktų pasisavinimas, nuo savo pono pabėgusių valstiečių priglaudimas. Baudžiamosios atsakomybės amžiaus riba teisyne nenustatyta, kalbama tik apie materialinės atsakomybės pradžią nuo septynių metų. Kazimiero teisyne nusikaltėlio šeimos nariai neneša jokios materialinės atsakomybės, nebent tiktai, kai apie jo nusikaltimą žinojo, arba vogtu daiktu naudojosi ir buvo jo nusikaltimo bendrininkai. Kazimiero teisyne bausmės tikslas turi nusikaltimo prevencijos užuomazgų. Bausme siekiama ne tik patenkinti nukentėjusį, bet ir įbauginti nusikaltėlį ir įspėti ateityje nenusikalsti. Kokios numatytos bausmės nusikaltusiam bajorui, teisyne nenumatytos. Pasakyta, kad tai nusikaltimas teisei ir jį gali nubausti didysis kunigaikštis pasitaręs su Ponų taryba. Valstiečiui už vagystę bausmė susidėjo iš dviejų komponentų. Pirmiausiai buvo prievolė atlyginti padarytą žalą, o antra – pati bausmė kuri galėjo būti ketveriopa. Pirma – vogtas daiktas atimamas teismo naudai, antra – jei vogto daikto nebėra, teismui priteisiama tokia suma, kiek vertas daiktas, trečia – išplakimas ir įdėjimas į kaladę ir ketvirta – pakorimas. Mirties bausmė buvo taikoma recidyvui, arba kai pavogto daikto vertė buvo didesnė kaip pusė kapos grašių. Tokiai sumai prilyginami karvė, arklys, žirgas. Baudžiamasis procesas prasidėdavo ne nuo skundo teismui, o nuo nusikaltimo padarymo momento ir susidarė iš ikiteisminės ir teisminės stadijų. Vagyste nusikaltusius didžiojo kunigaikščio žmones ir bajorus teisė didžiojo kunigaikščio vietininkas arba tijūnas, o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones privalėjo teisti patys bajorai arba jų įgalioti asmenys.

XIV a. LDK galutinai įsitvirtino miestų savivaldos modelis – Magdeburgo teisė, kurioje buvo reglamentuota administracinė, civilinė, baudžiamoji, teismų, procesinės teisės normos. Iš pradžių ši teisė buvo suteikta Vilniaus miestui, o nuo XIV a. pabaigos jau suteikiama ir kitiems didesniems miestams. LDK lietuvių žemėse, palaikiusiose glaudžius ekonominius ryšius su Vakarų Europa, šis procesas įtraukė ir smulkesnius miestus. Iš viso Magdeburgo teisė buvo suteikta per 40 Lietuvos miestelių. Magdeburgo teisės raida miestuose buvo didžiojo kunigaikščio pastangos skatinti prekybą, plėtoti amatus ir stiprinti savo valstybės ekonomiką.

Magdeburgo teisės subjektais tapdavo berniukai sulaukę 14 metų, mergaitės sulaukusios 13 metų. Visišką veiksnumą miestiečiai įgydavo sulaukę 21 metų. Vienos svarbiausių Magdeburgo teisėje buvo nuosavybės ir daiktinės teisės, jose gana aiškiai atskirta turto nuosavybės ir valdymo
teisė. Pagal Magdeburgo teisę nuosavybės įgijimui savininkas pateigdavo pradinį ieškinį, o pasibaigus ieškinio senaties terminui turtą perimdavo į savo valdžią. Kilnojamam turtui senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam turtui buvo tiek, kiek siekė žmogaus atmintis. Pasibaigus senaties terminui nebuvo galima įsigyti vogto daikto, valstybės arba bažnyčios turto. Magdeburgo teisė suteikė vienodas tėvų turto paveldėjimo teises sūnums ir dukroms, išskyrus specifinį, kurį galėjo paveldėti tik sūnus. Tai galėjo būti tėvui priklausę ginklai, šarvai, arklys. Buvo ir iki santuokinės sutartys, kuriose fiksuojamos sąlygos sudarant santuoką, nustatomas kraitis. Tokios sutartys turėjo būti įrašomos į miesto knygas. Nors žmona ir įgydavo vyro luomo teises, bet vyro teisės buvo kur kas didesnės, jis galėdavo žmoną bausti kūno bausmėmis, nes buvo jos globėju. Žmonos ir vyro turtas buvo atskiras, tačiau visą turtą valdė vyras. Tiktai pavykus įrodyti, kad vyras kėsinosi į žmonos gyvybę, nepagrįstai apkaltino neištikimybe, arba parsivesdavo į namus meilužes prarasdavo teises į žmonos kraitį ir prarasdavo įkraitį, kurį vyras užrašydavo žmonai kaip garantinį turtą, neviršijantį kraičio dydžio. Taip pat ir žmona galėjo prarasti teises į kraitį, jeigu kėsinosi į vyro gyvybę, ar sanguliaudavo su kitais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1807 žodžiai iš 3527 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.