Ldk užsienio prekyba
5 (100%) 1 vote

Ldk užsienio prekyba

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės susidarymas

Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. ,,Danijos mokesčių knygoje” (1231 m.), atspindinčioje ankstesnes danų pretenzijas, tarp Danijos duoklininkų minima ir Lietuva. Taigi iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai.

Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste , kuri buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi greičiausiai jau buvo valstybė.

Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Iki 1180 m. Lietuva nerodė didesnio karinio aktyvumo ir buvo tik palyginti silpna kunigaikštystė. Bet 1183–1184 m. žiemą lietuviai pirmą kartą jau savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. Polocko kunigaikštystė buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. 1183 m. – tai riba tarp dviejų epochų. Nuo šiol jau turime nemažai žinių apie savarankiškus lietuvių išpuolius. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. ,,Lietuva išžygiavo prieš Kareliją”. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų.

Yra šiokių tokių žinių ir apie Lietuvos veiklą pietuose. Jau prieš 1192 m. jotvingiai pradėjo puldinėti Lenkiją – 1192 m. Lenkijos valdovas Kazimieras II Teisingasis prieš juos surengė keršto žygį. Lietuvių dalyvavimas antpuoliuose į Lenkiją tikėtinas, nes lenkų šaltiniai dar ir XIII a. ne visada skyrė lietuvius nuo prūsų. 1196 m. minimi jotvingių antpuoliai į Volynės kunigaikštystę, o 1209 m. žinomas didelis lietuvių bei jotvingių žygis į Pietų Rusią. Greičiausiai ir ankstesni jotvingių žygiai buvo vykdomi kartu su lietuviais ar buvo inspiruoti lietuvių. ,,Sakmės apie Igorio žygį” duomenimis, Volynė jau netrukus po 1183 m. buvo susidūrusi ir su lietuviais, ir su jotvingiais.

Nuo XIII a. pradžios lietuvių karo žygiai šaltiniuose jau nušviečiami gana išsamiai, tačiau XIII a. pradžia žymi lūžį ne realiame gyvenime, o tik mūsų žiniose apie jį. Pagausėję duomenys apie lietuvių žygius jau gali būti įvertinti statistiškai. Iš 68 lietuvių žygių 37 tenka 1201–1236 m. laikotarpiui, o 31 – Mindaugo laikams (1237–1263). XIII – XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė. Jie turėjo dvejopą tikslą: prisiplėšti grobio ir kartu primesti savo politinę įtaką kaimyniniams kraštams.

Lietuvos valstybės raida XIII amžiuje

Henrikas Latvis dažnai mini lietuvių antpuolius, bet tik keliose jo kronikos vietose randame žinių apie lietuvių kunigaikščius. Didelė Lietuvos kunigaikščių grupė pirmą kartą išvardinama Volynės metraštyje pateiktame 1219 m. taikos sutartį su Volyne sudariusių Lietuvos kunigaikščių sąraše. Iš 20 kunigaikščių šiame sąraše išskirti penki ,,vyresnieji kunigaikščiai”: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Faktas, kad 1219 m. sutarties atpasakojime neišskirtas vienas valdovas, dažnai aiškinamas kaip dar negalutinio Lietuvos suvienijimo požymis. Tačiau Lietuvos valdovų hierarchiniai santykiai nenurodomi net kai kuriuose XIV a. Lietuvos ir Vokiečių Ordino paliaubų. XIII a. pradžios Lietuva buvo kur kas prasčiau žinoma kaimynams, todėl nepilnas sutartį sudariusių kunigaikščių hierarchinių santykių apibūdinamas juo labiau tikėtinas. Be to, XIV a. aktuose žinomi ir ,,vyresnieji kunigaikščiai” – taip vadinti valdančiosios giminės nariai. 1219 m. sutartis reikšminga tuo, kad parodo, jog viena giminė (dinastija) valdo visą Lietuvą.

A. Dubonio tyrinėjimų duomenimis, dar XV – XVI a. pirmoje pusėje daugelyje Lietuvos žemių ar valsčių egzistavo lietuvių valdovo dalis, vadinama Lietuvos vardu. Joje gyvenę valstiečiai buvo vadinami leičiais .

Valstybinė struktūra buvo sustiprinta pirmojo žinomo Lietuvos valdovo Mindaugo laikais. Volynės metraštis (pasiremdamas neišlikusiu Lietuvos Naugarduko metraščiu) taip apibūdina Mindaugo veiklą: Mindaugas ,,kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir pradėjo žudyti savo brolius ir savo brolėnus, o kitus išvijo iš žemės ir pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje. Ir pradėjo labai puikuotis, ir mėgavosi šlove bei dideliu išdidumu, ir neapkentė priešingo sau nieko.” Istorikams, kurie Lietuvos valstybės pradžios
ieško Mindaugo laikais, nekyla abejonių, kad čia kalbama apie valstybės sukūrimą. Tačiau nuoroda į brolėnų išvijimą aiškiai atspindi 1248–1249 m. įvykius, tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika dar 1244 m. Mindaugą apibūdino kaip ,,aukščiausiąjį karalių”. Vadinasi, metraštis kalba ne apie valstybės sukūrimą. Be to, viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo taryba. Priimdamas sprendimus be patarėjų žinios (galbūt toks sprendimas buvo brolėnų išvijimas), Mindaugas lengvai galėjo tapti ,,blogo” kunigaikščio pavyzdžiu, todėl atitinkamai ir apibūdintas metraštyje.

Mindaugo reformomis sustiprinta Lietuvos valstybė gavo tarptautinį pripažinimą ir naują titulą – 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Teisiškai Lietuvos karalystės įkūrimo data reikėtų laikyti 1251 m. liepos 17 d., kai buvo duotas popiežiaus leidimas karūnuoti Mindaugą. Pačios karūnacijos iškilmės įvyko po 2 metų, liepos pirmojoje pusėje ar birželio pabaigoje. Bene labiausiai tam tiko birželio 29-oji – sekmadienis, Šv. Petro ir Povilo diena. Mindaugo palikimas nebuvo atmestas ir užėmė reikšmingą vietą tolesnėje Lietuvos valstybės raidoje. Mindaugo istorinė reikšmė yra ta, kad jis priartino Lietuvos valstybę prie vakarietiškos civilizacijos.

Viduramžių Lietuva

Feodalinė Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – egzistavo daugiau kaip penkis šimtus metų.

XVI amžius pasižymėjo svarbiais poslinkiais užsienio politikoje.

Viduramžių Lietuva apėmė ir dabartinės Baltarusijos bei didesnės Ukrainos dalies teritoriją, daug kuo nulėmė Lenkijos bei kitų regiono šalių istorinį likimą.

Viduramžių pabaigoje beveik visa Vidurio Europa buvo valdoma lietuviškos kilmės dinastijos – Jogailaičių. Trijų brolių Jogailaičių – Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo, Lenkijos karaliaus Jono Alberto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro – valdos sudarė Jogailaičių politinę sistemą, kuri gyvavo 1492-1526 m.

IŠVADOS

Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Ji, naudodamasi Polocko kunigaikščių vidaus kovomis, XII a. tapo galingiausia baltų kunigaikštyste. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Mindaugas sustiprino valdovų ūkinę galią ir pirmasis pakreipė Lietuvą Vakarų Europos civilizacijos link.

Buvusios Viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys nepriklausomos valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir ilgaamžė Lenkijos–Lietuvos unija. Visas šias keturias tautas, sukūrusias savo valstybes, sieja Viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų tuo, kuo yra šiandien.

Lietuva, tiesioginė Viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandien apima tik nedidelę senosios Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai – lietuvių etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos istorija ir kurios sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį. Tikroji Lietuva (Lithuania Propria) visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių, lietuviai nuo rusinų skyrėsi savo kalba ir tikėjimu (iš pradžių – pagonišku, nuo 1387 m. – katalikišku). Baltarusija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje beveik per visą jos istoriją. Ji susidarė iš tų Rusios žemių, kurios Lietuvai liko po 1569 m., kai buvo prarastos ukrainiečių žemės. Baltarusijos vardas (Russia Alba) šioms žemėms prigijo XVII–XVIII a. Katalikų bažnyčia taip vadino tą Vilniaus vyskupystės dalį, kurioje vyravo unitų ir stačiatikių tikėjimas. Vilniaus vyskupystei be tikrosios Lietuvos priklausė beveik visos po 1569 m. Lietuvai likusios Rusios žemės, išskyrus Bresto vaivadiją (Polesę), kuri priklausė Lucko vyskupystei. Šios rusinų žemės nuo 1639 m. Vilniaus vyskupystėje sudarė atskirą Baltarusijos sufraganiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas suformavo baltarusius, kaip atskirą tautą, todėl baltarusiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę linkę laikyti sava valstybe. Tačiau baltarusių noras pagražinti savo tautos istoriją dažnai virsta bandymais pasisavinti Viduramžių Lietuvos istoriją, pseudomokslinių teorijų ir mitų kūrimu. Įrodinėjama, kad tikrieji lietuviai buvo baltarusiai, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su istorine Lietuva, reiškiamos teritorinės pretenzijos į “senąją Baltarusijos sostinę Vilnių” ir t.t. Po Liublino unijos (1569-1795 m.) Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė etninės Lietuvos (Vilniaus ir Trakų vaivadystės bei Žemaitija) ir dabartinės Baltarusijos žemes

(Žemėlapis iš: Lietuvos istorijos atlasas, Vilnius: Vaga, 2001, p. 18)

Ukraina Lietuvos sudėtyje buvo daugiau kaip 200 metų (1362–1569 m.). Lietuvos periodas laikomas vienu iš šviesesnių Ukrainos istorijos laikotarpių. Lietuvos valdymas pasižymėjo tolerancija ir pagarba senosioms tradicijoms, skirtingai nuo Aukso Ordos valdžios, nuo kurios lietuviai ukrainiečius išvadavo, ir tautinės priespaudos, kurią ukrainiečiai patyrė, patekę į Lenkijos sudėtį. Tačiau Lietuvos palikimas ukrainiečiams turi mažesnę reikšmę, negu baltarusiams – jų tautinis identitetas paremtas Kijevo Rusios ir XVII a. Kazokų valstybės palikimu.

Lenkiją su
siejo daugiau kaip 400 metų trukusi unija (1386–1795 m.). Lietuviškos Jogailaičių dinastijos valdymas buvo Lenkijos istorijos aukso amžius, o unija su Lietuva – ašis, apie kurią sukosi visa Lenkijos istorija. Jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje (Abiejų Tautų Respublikoje) dominavo lenkų kultūra. Naujaisiais amžiais Lietuvos diduomenė sulenkėjo, nors lietuviais savęs laikyti nenustojo ir saugojo Lietuvos valstybinį savarankiškumą. Tuo tarpu lenkai Lietuvą laikė Lenkijos provincija ir visada siekė palaužti lietuvišką separatizmą. Šios tendencijos stiprėjo Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje ir po jos žlugimo. Lietuvių tautinis atgimimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. lenkams ir daugeliui sulenkėjusių Lietuvos bajorų buvo nesuprantamas reiškinys, jie pasitiko jį priešiškai ir agresyviai. Todėl Lietuvos ir Lenkijos skyrybos buvo tragiškos ir skausmingos – jos baigėsi Lenkijos ir Lietuvos karu, 20 metų trukusia lenkų okupacija Vilniaus krašte (1919 ir 1920–1939 m.) ir netgi Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais Armijos Krajovos vykdytu teroru prieš lietuvius. Aistros nurimo ir Lietuvos bei Lenkijos santykiai normalizavosi tik po abiejų tautų pergyventos sovietinės okupacijos.

Šiandien keturios kitados Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sukurtoje valstybėje gyvenusios tautos Viduramžių Lietuvos istorijoje ieško savo praeities. Kartais dėl jos susiginčijama, kartais pareiškiama nepagrįstų pretenzijų, bet nė vienos iš šių tautų istorinėje atmintyje Viduramžių Lietuva nepaliko blogų prisiminimų. Visos keturios tautos ją mini su pagarba ir didžiuojasi savo indėliu į jos istoriją.

Lietuvos prekyba iki Vokiečių ordino sutriuškinimo (XVa)

Nederėtų pamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (LDK), pietryčiuose kovojusi su Aukso Orda, merkusi savo žirgų kanopas Juodosios jūros pakrantėje, turėjo būtinas galingai valstybei struktūras, aprūpinančias naudingomis žiniomis ir priemonėmis, be kurių neįmanoma sėkminga politinė ir karinė veikla. Įvairių dokumentų fragmentai, Mykolo Lietuvio rašytinis palikimas liudija, kad LDK turėjo savo atstovų įvairiuose kraštuose, siuntinėjo žvalgus ieškoti tinkamų kelių per pelkes, upes, paruošti patogių takų kalnų tarpekliuose ir perėjose. Žmonės su užduotimis vyko į Krymą, Kaukazą, suko Vidurinės Azijos link. Liūdnasis periodas prasideda LDK patekus į Rusijos imperijos įtaką ir galutinai 1779 m. atsidūrus didžiosios „meškos“ glėbyje.

Visiems Lietuvos gyventojams reikėjo druskos, o amatininkams – žaliavų, kurių vietoje nebuvo, pavyzdžiui, žalvario, sidabro. Viso to atveždavo pirkliai, kurie tarpininkavo tarp gamintojų ir vartotojų. Kai kuriuose XIII a. pabaigos kapuose tarp kitų įkapių rasta svarstyklėlių. Jomis buvo sveriamos piršto storumo pusapvalės 100-200 gramų sidabro lazdelės – lietuvių pinigai. Pirkliai keliaudavo vežimais, rogėmis, plaukdavo laivais. Aišku turėdavo saugotis plėšikų, ir kitokių pavojų.

Iš Lietuvos pirkliai išveždavo brangių kailiukų, kailių, vaško, medaus, gintaro, maisto produktų. Prekybos keliu per Gardiną jie traukdavo į Volynę, Haličą, Kijevą, pasiekdavo net Bizantiją. Kitas svarbus centras buvo Naugardas. Plaukdami Dauguva, o iš Rygos – jūros keliais pirkliai pasiekdavo Skandinavijos kraštus, Vakarų ir Vidurio Europą. Ginklai, papuošalai ir kitokie daiktai, randami XIII a. kapuose ir gyvenvietėse, rodo, su kokiomis šalimis prekiavo Lietuva.

XIII a. Vokiečiai Lietuvoje ieškojo žaliavų, kurių Lietuva turėjo apsčiai. Jau Vokietijos miestų prekymečiuose ėmė rodytis puošnių bebrenų, kiaunių, meškų, ernių, lūšių, ūdrų, lapių, vilkų kailių, briedžių, laukinių žirgų, naminių žvėrelių odų, linų, kanapių, medaus, vaško, prekinių rąstų, miško medžiagos dirbinių, gintaro ir džiovintų žuvų. Už tai atgal į Lietuvą mainais buvo gabenama ligi tol prasto lietuvio gyvenime visiškai nežinomos prekės: pjautuvai, dalgiai, kirviai, kada ne kada ir ginklai. Net druską, tą prekę, kurios mirtinai reikia žmonių gyvenimui, kone ligi XIV a. Lietuva vežėsi iš Vokietijos – Liunburgo, Goslaro, Oldelslojės ir Halės. Visi tie mainai darbo vaisiais ne kitaip galėjo būti palengvinti, o vien laivyba – Į Baltijos jūrą tekančiomis upėmis. Kad prekyba Nemunu, Nerimi ir kitomis upėmis, tekančiomis į jas, tais laikais darėsi jau reikšminga šalies verslo šaka, galima spėti vien iš to, jog Lietuva prie Nemuno žiočių jau turėjo Klaipėdą – prekybos miestą, pastatytą lietuvių prekėms laikyti ir prekymečiams su vokiečiais.

Persvara, kurią ėmė kaupti lietuvių prekyba Nerimi ir Nemunu, buvo veikiausiai neparanki vokiečių Ordino politikos planams. Kryžiuočiai, nukariavę Šiaurės Vokietiją, bendrąją savo politika atsigrįžo į prekybą, kuri jiems buvo labai naudinga. Ir tik todėl, kad norėjo būti Lietuvos prekybos viešpačiai, 1252 m. užgrobė Klaipėdą ir vietoj šio Lietuvos miesto pasistatė šiandieninį prekybos miestą Klaipėdą (vok.: Memel), ėmė kontroliuoti Nemuno žiotis, per kurias buvo prekiaujama su užsienio pirkliais, daugiausia Liubeke. Kartu tai parodo, jog ir popiežiai, norėdami susilpninti baltų gimines, atkakliai kovojusias su Vokiečių ir Livonijos ordinais, prievarta brukusiais lietuviams
krikščionybę, stengėsi drausti krikščionims pirkliams prekiauti su lietuviais.

Kalbant apie Lietuvos prekybinius santykius su Vokiečių ordinu Prūsuose kyla klausimas dėl pačios Ordino prekybos. Juk viduramžių kanonai draudė krikščionims pelnytis iš palūkanų, prekybą laikė taip pat nepageidaujamu katalikui verslu.

Iš tikrųjų kryžiuočiams teko imtis suktų priemonių, kad apeitų tų kanonų teisės reikalavimą. Kryžiuočių prekybos pradžia prasideda falsifikatu. 1263 m. iš Romos kurijos magistras buvo gavęs leidimą parduoti savo natūralųjį perteklių. Bet popiežius buvo pridėjęs pastabą, kad tai negali būti daroma prekybos arba pelno sumetimais. Ši pastaba buvo pašalinta, ir Ordinas pasigamino popiežiaus Aleksandro IV vardu „privilegiją“ iš 1257 m., kur tos pastabos jau nebuvo. Taigi Ordinui greitai pavyko išplėsti prekybą, kuriai vadovavo vadinamieji „Grosschafteriai“ – vienas Marienburge, kitas – Dancige. Ordinas suėjo į kontaktą su vokiečių prekybinių miestų sąjunga Hanza, ir pasinaudojęs Hanzos ryšiais Ordinas išplėtojo savo prekybą į Skandinaviją, Angliją, Prancūziją, Nyderlandus. Tad nenuostabuų, kad, atėjus ramesniems laikams tarp Lietuvos ir Ordino, turėjo prasidėti prekybiniai ryšiai. Tai rodo, kad Vytautas antrąkart pabėgęs pas kryžiuočius 1390m. drauge su Žemaičių krašto bajorais daro su Ordinu taikos sutartį, kurioje buvo garantuota prekyba žemaičiams Jurbarke, Klaipėdoje, Ragainėje.

Taigi tarp lietuvių ir Ordino kilo arši kova. Šitaip jis į savo rankas paėmė Lietuvos upių žiotis ir visokiausiais būdais kliudė Lietuvos bei Rusijos prekybai. Antra vertus, būtinai reikėjo atstatyti nuskurdusius prekybos miestus Torūnę, Chelmną, Elbliongą, Karaliaučių ir t.t., reikėjo juos pakelti ir aptverti gynybinėmis mūro sienomis. Stengdamiesi užviešpatauti savo galybe Baltijos jūros prekybą, XIV a. kryžiuočių magistrai primetė Hanzai protektoratą.

Kadangi tuo keliu prekyba Lietuvos žemės vaisiais buvo paralyžiuota ir nusmukusi, Mindaugas 1253 m. išleido palankią privilegiją Rygai, kuri buvo svarbus prekybos punktas ne tik baltų giminėms, bet taip pat ir rusiškosioms sritims, įėjusioms į Lietuvos valstybę, ir taip atvėrė naują kelią. Todėl visa Lietuvos ir Lietuvos Rusijos prekyba, lengvinama Dauguvos, pakrypo į Rygą. Dauguvos prekyba sudarė vieną didžiojo prekybos kelio iš Šiaurės į Pietus šakų. Iki Lietuvos krikšto (1387m.) ir Vytauto laikų Dauguvos prekyba buvo užėmusi pirmutinę vietą. Ryga kontroliavo visą Padauguvio prekybą. Ji buvo sudariusi prekybos sutartis su Smolensku (su punktais prie Dnepro ir Padauguvio – Vitebsku, Polocku. Pastarasis jau nuo XIII a. pusės įėjo į Lietuvos valstybės ribas). Nors Livonijos ordino riteriai ir kariavo su lietuviais, tačiau Rygos pirkliams tai nekliudė palaikyti prekybinius ryšius su Lietuva. Iš Rygos skolų knygos (1286-1350) matome, kad tarp pirklių, kurie vieni kitiem skolino prekes arba už jas tuojau pat nesusimokėdavo, pasitaiko viena kita ir lietuviška pavardė. Tarp išvežamųjų prekių šioje knygoje jau minimas lietuviškas vaškas. Iš Rygos, kaip svarbaus prekybos centro, Lietuva iš Vakarų Europos gaudavo reikalingų prekių, o ten parduodavo savo žaliavas ir gaminius.Vis dėlto prekės Nemunu nevisiškai liovėsi plaukusios. Kaunas, prekybos miestas dviejų Lietuvos upių santakoje, ne kartą atrėmęs kryžiuočių puolimus, priimdavo, matyt, į savo sandėlius Nemunu iš šalies gilumos gabenamus produktus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2915 žodžiai iš 9651 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.