Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas
5 (100%) 1 vote

Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas

Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas

I. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas

Konfederacijos kūrimasis. Ankščiau Rusija vis dėjosi bajorijos laisvių gynėja ir, kišdamasi į Respublikos reikalus, sakėsi ginanti jos laisvę. Radomo konferencijos ir 1768 m. Seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų : panieka, su kuria jis žiūrėjo į seimą, prievarta, jam besipriešinančių dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. Todėl, dar nepasibaigus 1768 m. Seimui, dalis Lenkų bajorijos, susirinkusi Baro miestely (Polodėje), susimatė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų.

Konfederatai ir jų kovos. Konfederatai, nors dauguma buvo karaliaus priešai, tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoją. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. Todėl visi, kas palaikė reformas, negalėjų prie jų dėtis, nors ir piktinosi rusais. Karalius buvo įsitikinęs, kad su rusais kovoti neįmanoma, kad tegalima daryti tai, ką jie leidžia. Todėl jis, pasitaręs su senatu, pradėjo su konfederatais derybas, o kartu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos, vadai persikėlė į užsienį, bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. Be to, konfederatams pasisekė gauti paramos : tuo tarpu Rusijai paskelbė karą Turkija, konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija, juos palaikė ir Austrija. Žodžiu, jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui vadovauti karininkų; jų vyriausiasis buvo vėliau, Prancūzų revoliucijos metu, labai pasižymėjęs generolas Diumurjė (Dumouriez). Netvarkingas partizaniškas kovas jis bandė perorganizuoti į reguliarų karą, bet jam nepasisekė, nes patys konfederatų vadai tarp savęs nesutiko, jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai.

Karalius, tuo tarpu, jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie konfederatų (jo kariuomenė prieš juos jau nebekariavo). Bet kaip tik tuo metu konfederatai pasiskelbė nepripažįstą Stanislovo Augusto ir kovoją už jo pašalinimą. Jie manė, kad Respublikos sostą paskelbus laisvu, jų pusėn stos visos valstybės, kurios į sostą norės pasodinti savo kandidatą. Bet išėjo kitaip. Į sostą daug konkurentų nebuvo. Maža to, Europos valdovus konfederatai nuteikė prieš save, pasikėsindami į karaliaus laisvę. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. Tik tamsią naktį, jiems paklydus ir pakrikus, karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. Tai buvo karališkos didybės įžeidimas, kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. O be to, kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfederatų nenaudai.

Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m.). Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Valakija. Tačiau Austrija, nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų žemių, jau ruošėsi įsikišti į karą. Tuo tarpu Prūsų Fridrikas Didysis iškėlė mintį, kad Rusija tas žemes grąžintų Turkijai, gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių. Už leidimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. Kotryna* bemeilijo palikti Respubliką neliestą, negu leisti pasinaudoti Prūsijai. Bet tuo atveju, prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. Todėl, po ilgų derybų, ji pagaliau sutiko su pasidalinimo mintim. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Marija Terezija, kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Turkija, kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos padalinimą. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai; naujasis užsienio reikalų ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui buvo abejingas. Tad Austrija, nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją, sutiko su padalinimu; ji tik pareikalavo ir sau dalies. Tuo būdu 1772 m. Rugpjūčio 5 d. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. Juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis, kurias jos tuojau po to ir okupavo.

Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. Tuo būdu Rusijai teko Latgala, šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu, beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadijos. Austrija užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos, o Prūsija – Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvas Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas.

Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. Iš visų tų trijų valstybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. Sujungusi savo valstybę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus, buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą.

Konfederacijos galas. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. Konfederatai pakriko, jų vadovybė, iki tol gyvenusi Austrijoj, iš ten turėjo išsikelti ir,
jau niekur nerasdama paramos, turėjo grįžti ir nusileisti.

Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvila. Apgautas Repnino Radomo konfederacijos metu, jis prisidėjo prie Baro konfederacijos, bet neilgai laikęsis Lietuvoje, vėl išvyko į užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. Jis ilgai negrįžo, net visiems nusileidus, vis svajodamas prieš Rusiją sukelti Prancūziją ir Turkiją. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigracijoj net kelerius metus, turėjo pagaliau grįžti ir susitaikyti su karalium (1777 m.)

II. Padalinimo patvirtinimas 1773 – 1775 m. seime

Rusijai, Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus, reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį.

Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo, ką veikti. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjungininkų kitose valstybėse ir gintis, tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. Todėl, joms reikalaujant, karalius sušaukė seimą (1773 m.).

Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės, ir į seimą prilindo daugiausia visokių papirktų atstovų; doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis, ir išrinkti atstovais, neatvažiavo į seimą). Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas buvo sukonfederuotas, nes buvo bijomasi, kad kas nors jo neišardytų. Jam vadovavo vieni parsidavėliai, daugiausia Rusijos papirkti. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. Kad darbas lengviau eitų, t.y. kad lengviau būtų suvaldyti atstovus, visas seimas nedirbo: visus reikalus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija, o seimas, protarpiais susirinkdamas, tik patvirtindavo jos priimtus įstatymus. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas, perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos, neliečiamybės garantija pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista,dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas.

1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai. Dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. Vėliau, vėl visą globą pasiėmė viena Rusija, kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. Austrija čia kišosi kuo mažiausiai, nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo labai nepalankiai.

III. Valstybės perorganizavimas 1773-1775 m. Seime

Kardinalinės teisės. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. 1768m. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. Todėl šitam padalinamajam seime kilo reikalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. Karalius ir dabar nusileido Kotrynai; kaip malonę, gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. Buvo patvirtintos 1768 m. vad. kardinalinės teisės, kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos sąjungininkės. Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disidentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos, ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai, t.y. po 1 iš Lietuvos, Didlenkių ir Mažlenkių; jų senatorių negalėjo būti nė vieno; jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. Buvo palikta ir liberum veto, ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus, nevykdant pacta conventa punktų. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 35.000 (nuo 1717 m. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24.000 kariuomenės). Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiolei nebuvęs centralinės valdžios organas, pavadintas Nuolatine Taryba.

Nuolatinė taryba. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. Bet ji iš praktikos žinojo, kad suvaldyti padriką valstybę, kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo susikurti bajoriją, yra labai sunku ir daug atsieina. Todėl ji nusprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią, kuri geriau valdytų ir kartu varžytų karalių, neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti. Šitoks organas turėjo būti Nuolatinė Taryba. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje, prižiūrėti jos narių parinkimą, o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje, nes jis stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. Vis dėlto per kelioliką savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. Ji buvo pirmoji centro valdžia.

Nuolatinė taryba susidėjo iš 18 senatorių ir 18 atstovų; 2/3 jų turėjo būti lenkai ir 1/3 lietuviai. Kiekvienas ordinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos narių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus)- karo, iždo, užsienio, policijos, arba administracijos, ir teisingumo. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos, kaip vykdomieji organai; Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti, aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus.
Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai, o anos komisijos ir kiti organai liko, kaip buvę, atskiri. Tuo būdu Nuolatinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo, jį derino, o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos, teismai, ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime.

Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus; valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdo pareigas turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. Bet vis dėlto,tai karaliui blogu neišėjo. Jis pamažu paėmė Tarybą į savo įtaką, o svarbiausia, kad,įvedus Nuolatinę Tarybą, ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. Kaip ir anksčiau, karalius stengėsi visą laiką veikti, taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus norų. Be to, jis pamažu sugebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. Visų pretenzijas sunaikinti jam buvo nelengva; bet, stengdamasis būti teisingas, nepamiršdamas nė vieno prašančio, jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas,o Nuolatinės Tarybos valdymo metu, pasidarė visiems artimas, savas. Todėl ir valdžios „apkarpymas“ jam neišėjo į bloga.

IV. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai

Nuolatinės Taryba gyvavo 14metų (iki 1789 m.). Ji turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo visiškai atskiros valstybės, kurios turėjo visiškai atskirai organizuotą savo valdžią. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą, kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. Tiesa, Nuolatinė Taryba nė vienoje valstybėje nieko nevaldė; ji tik prižiūrėjo atskirų valstybinių valdžių veikimą, t.y. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. Bet jau tas vienas dalykas, kad Taryboje buvo net 2/3 lenkų ir tik 1/3 lietuvių, rodo, kad joje visada daugiau galėjo lenkai, ir, jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką, jie būtų galėję kliudyti. Be to, daug reiškė pats faktas, kad Nuolatinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais, kad tiek lenkai, tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą, kaip į savą valdžios organą, kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams prisigerinti. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą, kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs.

Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti, kai ėjo didžiausios jų varžytinės dėl valdžios, karalių Saksų laikais. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas, nepaisydami, kad nepriklauso tai pačiai valstybei; buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytinės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo, nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė diktuoti savo politiką. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus, bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. Pirmiausia, visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konferencijai net Lenkijoje vadovavo lietuvis Radvila). Be to, Baro konferencijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su rusų priespauda. Visa tai, žinoma, ją dar labiau artino. Vienodos abiem valstybėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. Todėl bajorija dar labiau pradėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę, bet net ir vieną valstybę.

Be Nuolatinės Tarybos, kaip tik to pat padalinamojo seimo metu, buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai organas. Tai buvo vadinamoji Edukacinė Komisija, kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto Jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu.

(Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII a. Gale)

V. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.)

Edukacinė Komisija. Kaip tik tuo metu, kai susirinko 1773 m. seimas, atėjo popiežiaus bulė, kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. Tiek Lietuvoj, tiek Lenkijoj dauguma mokyklų, o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. Todėl tuojau kilo klausimas, ką daryti su liekančiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. Buvo nutarta visus jėzuitų turtus panaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją Edukacinę Komisiją, kuri rūpintųsi mokyklomis. Ji tuojau turėjo perimti į savo valdžią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų pajamas. Taip pat jai buvo pavesta visų kitų mokyklų priežiūra. Komisija buvo įkurta bendra Lietuvai ir Lenkijai.

Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu, vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. Visi buvusieji jėzuitų dvarai, seimo nutarimu, buvo išnuomoti bajorams neribotam laikui. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Lenkijoje buvo sudaryta po atskirą Dalomąją Komisiją. Pinigai, gaunami iš Lietuvoje buvusių jėzuitų dvarų, pirmiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau, negu Lenkijoje, tai ir pajamų Lietuvoje buvo daugiau. Lenkijos mokykloms savų pajamų nepakankant, joms būdavo pridedama dalis Lietuvos pajamų. Todėl Lietuvos bajorija nuolat pyko ir
reikalavo nuo mokyklų atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei, o ne Lenkijos mokykloms. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas.

Naujoji mokyklų sistema. Edukacinė Komisija perorganizavo visą mokyklų tinklą. Pirmiausia, Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą, kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. Tokia, Vyriausiąją Lietuvos Mokykla, buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vilniaus akademija. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygardomis, o šios apygardėlėmis. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4, o apygardėlinių mokyklų su 6 metų kursu buvo 21, tad iš viso buvo 25 mokyklos. Pradžios mokyklos buvo kuriamos prie visų parapijų, o joms reikalingiems mokytojams paruošti, Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija.

Be tų, pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų mokyklų, dar buvo likusių ir tebeveikė nemaža vienuolynų mokyklų; tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. Stanislovas Augustas, renkamas karalium prisižadėjęs, netrukus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo 1/3 lėšų, todėl Lietuvos bajorija buvo nepatenkinta ir nuolat reikalaudavo, kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vilniuje. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. Be to, dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. Tačiau Varšuvos kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu, ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko mokytis ten.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2713 žodžiai iš 8906 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.