Lietuvių filosofai jų veikla ir pažiūros a maceina
5 (100%) 1 vote

Lietuvių filosofai jų veikla ir pažiūros a maceina

Turinys

Įvadas 3

Filosofija kaip problema 4

Filosofijos kilmė 6

Filosofijos esmė 9

Filosofijos prasmė 12

Įvadas

Antanas Maceina ilgokai dėstęs Rytų Europos filosofiją-visų pirma marksistinė, iš dalies betgi ir senąją rusiškąją Münsterio i. W. universitete vėliau atsidėjo “savam, dalykui”, kuriam jis jautėsi ir geriau pasiruošęs ankstesnėmis teologijos studijomis, ir artimesnis savo dvasios polinkiais.

Tačiau religijos filosofija turi vieną keblumą: ją lengva dėstyti, jei iš jos išjungiamas Dievo buvimo klausimas, paliekant jį metafizikai, ją sunku dėstyti, jei Dievo buvimas padaromas religijos filosofijos išeities tašku. Metodiškai Dievo buvimo išskirti iš religijos filosofijos galima visiškai teisėtai: religijos filosofas remiasi metafizikos išvada, kad Dievas yra, ir todėl apmąsto tiktai žmogaus santykį su šiuo esančiuoju Dievu. Argi galėtų religijos filosofas būti savo sąžinėje ramus, apmąstydamas žmogaus santykį su Dievu, o ne atskleisdmas kelio į patį Dievą kaip Būtį? Dievo buvimas yra lyg religijos pagrindas. Metodinis Dievo buvimo išskyrimas iš religijos filosofijos yra sąžiningas tik tuo atveju, kai religijos filosofas žino kelią į Dievą ir pats jį klausytojams nurodo. Ilgą laiką A. Maceina tokios kelio nežinojo, jis Dievą tikėjo. Tačiau atskleisti protu jo buvimo jis nemokėjo. Filosofijai tai pagrindinis dalykas. Atremta į tikėjimą, o ne į žinojimą, filosofija virsta slapta teologija, nešiojančia filosofinę kaukę, po kuria slypi teologinis veidas.

A. Maceina savo gyvenime net du kartus buvo perstudijavęs aristoteliškai sholastinę filosofijos sistemą ir joje radęs ištisą Dievo įrodymų aibę. Vis dėlto, jie A. Maceinai atrodė įtartini, nors jis ir aiškiai nesuvokė, kodėl taip yra. Tik įsigylinęs į marksistinę filosofiją, jis suprato Dievo įrodymų silpnybes, butent: jie galioja tik tam tikros metafizikos rėmuose ir yra įimti į šios metafizikos pagrindus, jie yra ne išvada, o prielaida.

A. Maceina tarė lietuviškai tai, ką jis mąsto žmogiškai. Todėl svetimybių čia reta, jos reiškia tik sustabarėjusias sąvokas, kurios filosofijoje teturi įrankinį pobūdį.

Filosofija kaip problema

Filosofija žmogiškojo būvio apraiška, nes tai iš tikro didžios nuostabos apraiška. Savo esme ji neturi nei pradžios, nei galo, kartu betgi ji perstogės kyla ir praeina: kyla kaip klausimas ir praiena kaip atsakymas. Savo turiniu ji yra išnešiojusi ir pagimdžiusi visus mokslus, su jais tačiau nesusileidama ir jų neatstojama: visų mokslų motina, pati nėra mokslas. Savo prasme ji yra viena vienintelė, o vis dėl to šią prasmės vienybę ji skleidžia neaprėpiama išorės įvairybe ir net priešingybe: amžinoji vienos tiesos ieškotoja niekad neina vienu keliu. Mus stebina istoriniai jos matmenys ir sykiu nuvilia pasiektieji jos laimėjimai.

Filosofijos abejotinumas yra visapusis: mes nežinome, kas filosofija yra savyje, ką ji ilgoje trukmėje yra veikusi, ko siekusi ir ko pasiekusi. Be, abejo kol apie visa tai nemąstome kiek įtampiau, atrodo, kad atskyti į šiuos klausimus yra lengva. Pabandę betgi savus atsakymsu kiek tiksliau, čia pat suglumstame ir esame pripažinti, kad nei filosofijos esmė, nei jos veikla, nei jos išvados negali būti nusakomos taip, jos šis nusakymas būtų nebeabejotinas: priešais vienokį nusakymą kyla čia pat visiškai kitoks, manąsis esąsas lygiai pgrįstas kaip ir pirmasis. Jau vien tai, kad kiekvienas mąstytojas aptaria filosofiją vis savaip, įspėja mus nepasitikėti iš anksto nė vienu apatarimu. Tuo būdu, filosofijos abejotinumas išplinta lygi jos būvio prasmės, tai yra lygi to, kas senovejė kaip tik buvo akivaizdžiausia – pagal Sokrato dėsnį: “Kas padoriai nefilosofuoja, nebus nė pats padorus”.

Tarp daugybės įvairių žmogiškosios kūrybos sričių filosofija yra vienitelė, turinti savimonę, vadinasi, savo pačios priemonėmis galinti suprasti, kad ji esanti filosofija: filosofijos apibrėžtis yra jos pačios klausimas, sprendžiamas ne iš šalies, bet iš jos vidaus. Filosofija aptaria save pati iš savęs. Filosofija neturi nieko viršum savęs ir nieko šalia savęs, jos negalima išvesti iš nieko kito, kiekviena filosofija apibrėžia pati save savęs vykdymu, vadinasi, filosofavimu.

Būtų iš tikro per pigu, filosofinės minties dužlumą suvesti į protinį jos kūrėjų nepajėgumą, nes tai reikštų, kad visi žmonijos mąstytojai yra buvę metafiziniai bukapročiai. Filosofinių atsakymų abejotinumas glūdi žymiai giliau, būtent pačiame jų pobūdyje, kad jie yra filosofiniai. Būtų jie fizikiniai ar biologiniai, tai būtų ir pastovūs, jei tik atitiktų medžiaginės ar gyvybinės tikrovės savybes kaip jų tiesos mąstą. Kiekviena sistema manosi esanti pasaulio galas ir istorijos atbaiga, bet istorija vis rieda toliau. Tačiau tai daugiau ar mažiau tinka kiekveinai filosofijai. Teorinė filosofijos pusė pasirodo iš tikro esanti abejotina visais savo sandais.

Filosofijos abejotinumas yra pagrindas, kodėl norime, kad ji susimąstytų savo pačios atžvilgiu. Tačiau, kas yra šis susimąstymas savyje? Ko mes ištikrųjų siekiame klausdami, kas filosofija esanti ir ką ji veikianti? Formalinė filosofijos aptartis nėra mūsų siekinys, nes jokia aptartis nėra tikslas savyje. Pats gi susimąstymas eina žymiai toliau: filosofija
susimąsto būties klausimo šviesoje. Būties klausimas yra pats pagrindinis bei galutinis klausimas.

Filosofijos kilmė

Filosofijos galima ieškoti jo laikinės pradžios ir galima žvelgti į jos nuolatinę tėkmę. Pirmuoju atveju, norime patirti, kada ir kur yra prasidėjusi filosofija kaip istorinė apraiška arba (mąstymo kultūra). Kitu atveju stengiamės atskleisti tąją paskatą, iš kurios tarsi iš kokio šaltinio teka filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška. Tuo tarpu kilmė nusako trunkančią paskatą, kuri paskatintajame buvoja kaip šiojo pagrindas. Kilmė yra nuolatos dabartinė ir tuo pačiu nepraeinanti. Kilmės galas reikštų ir kildinio galą: užvertus šaltinį, upelis liautųsi tekėjęs. Užtat kilmė ir yra ne istorinė, o esminė apraiška.

Filosofijos pradžią mes laikome tiesiog akivaizdybe, nė kiek neabejodami, kad filosofija turinti tikslų savo atsiradimo laiką ir aiškiai aprėžtą geografinę šio atsiradimo erdvę: ji esanti pasirodžiusi VI šimtmetyje prieš Kristų Mažosios Azijos pakrantėse – Milete, Klazomenuose, Kolofone, Same ir kt. Mums yra žinomas net “filosofijos tėvas” kaip jį yra pavadinęs Aristotelis, būtent Talis iš Mileto. Taip pat yra žinoma ir pradinio filosofijos tarpsnio problematika. Net pats vardas šiai “mąstymo kultūrai” yra garikų duota: filosofija – išminties meilė, kuklus vardas, nes patys išminčiai esą tik dievai, žmogus galįs išminties tik siekti ir todėl būti tik jos draugas. Filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi. Tai reiškia: ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra pats žmogiškąsis būvis. Ji prasideda ne istorojoje, o su istorija. Nėra buvę istorinio tarpsnio be filosofijo kaip nėra buvę istorinio tarpsnio be mąstymo. Be abejo, pradinė filosofija galėjo būti labai paprastutė, kaip ir pradinis menas ar pradinė raligija yra buvę paprastučiai. Tačiau kaip pirmoji dainelė prie snaudžiančio kūdikio buvo menas, kaip pirmasis atodūsis Dievo buvo religija, taip ir pirmasis gyvenimo bei mirties klausimas buvo filosofija.

Filosofija yra žmogui neišvengiama, ji visados yra čia pat – viešumoje, patarlėse įparstiniuose posakiuose, vyraujančiuose įsitikinimuose, šviesuomenės kalboje, politinėse pažiūrose, o ypač istorijos pradžioje, mituose. Filosofija yra žmogaus susimąstymas savo būvio akivaizdoje. Todėl ne būtinai ji turi būti sisteminga ar net sąmoninga: Žmogus filosofuoja net nežinodamas, kad filosofuoja. Kaip ne kunigai išrado religiją, o religija kildino kunigus, taip ir ne filosofai sukūrė filosofiją, o filosofija kildino filosofus. Filosofija nėra tokia apraiška, kuri atsirastų susimąstymo ar apmąstymo pabaigoje, kaip šiųjų vaisius. Pats šis susimąstymas ar apmąstymas yra filosofija ir todėl stovi pačioje žmogaus būvio pradžioje kaip jo tapsmo gairė.

Tačiau, prieš pradėdami apmąstyti esminę filosofijos kilmę, turime išsiaiškinti filosofijos santykį su dviem dalykais, būtent su mitologija ir su klausimu, kadangi jie abu ne kartą taip pat laikomi filosofijos kilmės šaltiniais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1376 žodžiai iš 4553 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.