Lietuviu liaudies ir dabartinės pavasario šventės
5 (100%) 1 vote

Lietuviu liaudies ir dabartinės pavasario šventės

112131

Sv.Kazimieras, Kovarniu diena 03.04

Kovarnių diena – sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai.

Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni.

Atėjus krikščionybei su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus. Kai princui buvo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Jis gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju.

Dabar Kazimierinių metu ne tik sveikinami Kazimierai ir Kazimieros, bet ir vyksta tradicinė Kaziuko mugė. Mugė Vilniuje šurmuliuoja Pilies gatvėje, Rotušės aikštėje, Rūdninkų skvere, Kalvarijų turgavietėje. Mugės šurmulį pagyvina muzikantai, konditeriai. Čia susirenka geriausi pynėjai, kalviai, puodžiai, audėjai bei kiti amatininkai iš visos Lietuvos pirmąjį kovo savaitgalį siūlo savo gaminius. Tradicinė mugės prekė – Vilniaus krašto verba.

KETURIASDESIMTIES PAUKSCIU DIENA 03.10

Nuo senovės šią dieną buvo švenčiamas paukščių parskridimas. 40 paukščių diena vadinama todėl, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę.

Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.

PAVASARIO SAUKTUVES 03.14

Ši senovinė lietuvių liaudies šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose. Ji buvo švenčiama per trečiąją mėnulio delčią po žiemos saulėgrąžos.

Rašoma, kad per šią šventę ypatingas apeigas atlikdavo netekėjusios merginos. (T. Narbutas, Lietuvių tautos istorijos, 1835 m., I t.) Jos basos bėgdavo pasitikti saulės toli už kaimo į laukus. Belaukdamos saulės dainuodavusios dainas. Patekėjus saulei jos pareidavo į kaimą, visus beeinant sveikindamos su ateinančiu pavasariu.

SV. JUOZAPAS, PEMPES DIENA 03.19

„Pempel pempel kuodotoji, kame tavo kamarėlė languotoji?

Pievelėj, kemselėj, tenai mano kamarėlė languotoji“, – apie pempę sukurta ne viena lietuvių liaudies daina. Pempė – dar vienas atbundančios gamtos, atšilimo pranašas.

Pempės diena – dar viena gilių tradicijų pavasario šventė. Senoliai tikėdavo, kad, jei šią dieną parskrenda pempės, prasidės atšilimas. O jei šią dieną giedra, tai bus pieningi metai. Šią dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti tradicinius savo gėlių darželius, supurenti žemę. Kai kur šią dieną jau būdavo sėjamos vasarinės gėlės. Ši diena – gėlių, merginų ir moterų šventė.

Atėjus krikščionybei, su šia švente sutapatintos šv. Juozapo varduvės. Šv. Juozapas – Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis, auklėtojas. Jis garbinamas kaip vaikų globėjas.

PAVASARIO LYGIADIENIS 03.21

Kovo 20-21 d. dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose.

Manoma, kad kažkada lygiadienis buvo tapatinamas su Velykų švente. Tai rodo išlikęs prosenoviškas paprotys Velykų rytą, saulei tekant, nusiprausti ar net nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų. Tikėta, kad tuomet būsi sveikas ir skaistus visus metus. Tačiau saulė pateka tiksliai rytuose tik lygiadienio rytą. Vadinasi, šios šventės turėjo sutapti.

Dabar lygiadienis švenčiamas visame pasaulyje išvakarėse, kovo 20 d., kartu su Tarptautinė Žemės diena – kalendoriniu pavasariu.

PUSIAUGAVENIS 03.21

Pirmąją dieną po Užgavėnių prasidėjus gavėnios laikotarpiui, žmonės laikydavosi pasninko: nevalgydavo mėsos, vengdavo linksmybių. Tokiu elgesiu buvo stiprinama žmogaus valia, stiprybė.

Ketvirtąjį gavėnios sekmadienį – gavėnios viduryje, nuo seno būdavo leidžiama pailsėti nuo gavėnios. Šią dieną žmonės pasitaisydavo skanesnių, riebesnių valgių. Būdavo leidžiama valgyti ir mėsos, bet tik tam, kuris sugebės atlikti nelengvą užduotį: per vieną valandą spėti miške prisimalkauti, papjauti gaidį, nupešti, išdarinėti, išvirti ir suvalgyti.

Dzūkijoje užfiksuotas paprotys kepti įvairių formų paplotėlius: arklio, plūgo, kitų pavasario darbų įrankių. Senoliai sakydavo, kad šią dieną negalima gulėti ir tinginiauti, nes vėliau vasarą bedirbant skaudės nugarą.

Kad būtum sveikas ir lankstus, patariama šią dieną persiversti kūliais.

Lietuviai pagonys tikėjo, kad egzistuoja mitinė būtybė – Gavėnas. Prasidėjus žiemai šis dievas miršta, yra paskandinamas, o atėjus pavasariui
– atgimsta kartu su augalija.

GANDRO SVENTE 03.25

Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės. Tupintis – kad dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.

Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.

JUOKU ARBE MELAGIU DIENA 04.01

Vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – susiduriame su keistu psichologiniu paradoksu – galime meluoti kiek tik leidžia laki fantazija ir nesulauksime jokių priekaištų.

Kita vertus, nieko čia nuostabaus, nes balandžio 1-oji – Melagių diena. Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Seniau „melagio, arba šido, diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neprigausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sukurpti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apmauti savo bičiulį ar giminaitį. Juk taip norisi smagiai sušukti: „Aprilius!“

VERBU ( PALMIU ) SEKMADIENIS 04.04

Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių liaudies papročiai.

Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas“, „virbalas“, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII – XIV a. dar prieš krikščionybę. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais“, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių „girininkų“ – miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, bemaž naktį nemiegoję, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti“. Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“ Tai tarsi užkeikimo formulė. Ja pabrėžiama, jog žmogus yra tik kažkieno valios vykdytojas, tik kosminės galios įnagis. Toji galia – tai amžinai žaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė, kuri žmogų turi pavasarį pažadinti naujai ūkio veiklai, įtraukti jį į amžiną gamtos mirties ir gimimo vyksmą.

VELYKOS 04.

Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.

Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.

Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai
derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius.

ANTROJI VELYKU DIENA 04.

Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo dar 4 dienas po jų išvakarių. Pirmosios Velykų dienos vakare būryje švęsdavo ir giedodavo jaunimas. Geriausi dainininkai buvo apdovanojami margučiais ir šventiniais skanumynais. Būdavo renkamas gražiausias margutis karalius.

Antroji Velykų diena – vaikų džiaugsmui. Šią dieną jie eina kiaušiniauti. Tradiciškai porą margučių jiems padovanoja krikštamotė. Iš kaimynų margučių buvo prašoma dainomis: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki…“

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1827 žodžiai iš 3638 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.