Lietuvių literatūros
5 (100%) 1 vote

Lietuvių literatūros

Turinys:

1. Kristijonas Donelaitis

2. Maironis

3. Jonas Biliūnas

4. Šatrijos Ragana

5. Vaižgantas

6. Vincas Krėvė

7. Balys Sruoga

8. Vincas Mykolaitis Putinas

9. Jurgis Savickis

10. Salomėja Nėris

11. Antanas Vaičiulaitis

12. Henrikas Radauskas

13. Antanas Škėma

14. Justinas Marcinkevičius

15. Juozas Aputis

16. Romualdas Granauskas

17. Bitė Vilimaitė

18. Vanda Juknaitė

19. Judita Vaičiūnaitė

20. Marcelijus Martinaitis

21. Nijolė Miliauskaitė

Kristijonas Donelaitis

Biografija

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. Lazdynėliuose (Mažoji Lietuva), laisvųjų valstiečių šeimoje. Mirė 1780 m. Tolminkiemyje. K. Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus universitete, dirbo pastoriumi Tolminkiemio parapijoje, kurioje greta lietuvių gyveno vokiečiai, kitų tautų atstovai. K. Donelaitis parašė 6 pasakėčias ir poemą „Metai“. „Metus“ sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Spėjama, kad savo kūrinius K. Donelaitis skaitydavo bažnyčioje parapijiečiams.

Kūrybos bruožai

l. Kristijono Donelaičio „Metai“ yra epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, čia vadinamų būrais, darbų, papročių pavaizdavimui, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.

2. Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, „moralas“. Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su neišrankiu būrų apdaru. Šitas palyginimas virsta pamokymu būrams – kukli lakštingalos išvaizda laikoma sektinu pavyzdžiu.

3. Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi kitataučiai. Bet poetas, nors ir gindamas lietuvninkus būrus, nuolatos juos moko: kaip dirbti, ką valgyti, kaip rengtis, kaip elgtis per šventes.

4. XVIII a. Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį – gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą.

5. „Metuose“ į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai, pavyzdžiui, Pričkus, Selmas.

6. „Metuose“ veikia nemažai personažų – būrai, dvarponiai, kitataučiai,- bet nėra piešiamas išorinis veikėjų portretas, jie mažai individualizuoti. Būrai skirstomi į teigiamus („viežlybuosius“) ir vertus pasmerkimo („nenaudėlius“). Šis skirstymas remiasi moraliniu jų vertinimu.

7. Autoriui nelabai rūpi nuosekliai kurti charakterius. Ryškiau apibūdinami ir individualesni yra „nenaudėliai“ būrai: Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys. Teigiamai apibūdinamų, „viežlybųjų“ būrų – Selmo, Lauro, Krizo paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti. Šiek tiek ryškiau piešiamas vien tik Pričkus, įdomiausi: „Metų“ veikėjas. Pričkus yra būrų ir ponų tarpininkas, ir ši prieštaringa jo padėtis plačiau aprašoma. Tai vienintelis atvejis „Metuose“, kai atskleidžiami vidiniai žmogaus išgyvenimai ir svarstymai. Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra dorybės ir kas – smerktini dalykai.

8. K. Donelaitis savo poemoje plačiai rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. „Metuose“ nevengiama vartoti šiurkščių posakių ar netgi vulgarių žodžių, o „nenaudėliai“ būrai arba ponai tiesiog valstietiškai išplūstami. Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdara – hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir stačiokiškus posakius. Visa tai kuria savitą poemos stilių.

9. K. Donelaičio kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų aptinkame „Metų“ stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau griežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su Šviečiamuoju amžiumi reikėtų sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą „Metuose“.

Maironis

Biografija

Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. Pasandravyje (Raseinių r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 m. iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, trečiajame dešimtmetyje – Kauno universiteto profesorius. Mirė 1932 m.

Pirmoji eilėraščių knyga „Pavasario balsai“ išėjo 1895 m. Vėliau poetas šį rinkinį papildydavo naujais eilėraščiais, bet jo pavadinimo nekeitė. 1907 m. Maironis parašė devynių giesmių poemą „Jaunoji Lietuva“ – pasak J. Tumo-Vaižganto, „labai svarbų XIX a. pabaigos Lietuvos inteligentijos dokumentą“. Maironis taip pat rašė dramas, istorijos ir literatūros kritikos veikalus.

Kūrybos bruožai

l . Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX a. pab. -XX a. pr. pokyčiais lietuvių kultūroje ir literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra“ (1883-1886), kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. To meto šviesuoliai kvietė tautiečius aukotis visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami imtis bendrų darbų.

2. Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, ir Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį.

3. Vis dėlto, be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai, aukotis aukštiems idealams, Maironis savo kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį.

4. Taigi Maironio poezijoje matome du polius arba dvi temas – visuomeninę ir individo saviraiškos, kurios aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualu, asmeniškai ir skausmingai išgyventa. Šios temos neretai jungiasi viename eilėraštyje ir sudaro jo konflikto pagrindą.

5. Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis lyrinio subjekto požiūris. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Trakų pilis“ pirmiausia kalbama apie Trakų pilies bendrą vaizdą, garbingą praeitį ir bėgantį laiką, o paskutinėje strofoje prabylama „aš“ vardu: kalbama ne vien apie matomus pilies griuvėsius, bet ir išsakoma keliautojo, lyrinio subjekto nuomonė ir jausmai. Tokia kompozicija leidžia poetui ne tik nuasmenintai įvardyti problemą, bet ir išreikšti individualų požiūrį ir į ją, ir į save.

6. Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia. Laisvą poetinę jo saviraišką tramdo prisiimti visuomeniniai įsipareigojimai, priklausymas kunigų luomui.

7. Maironis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne sykį skelbė nusisuką nuo Maironio poezijos, bet melodingas, lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais. Šia tradicija rėmėsi ne vienas lietuvių poetas, pavyzdžiui, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kt.

8. Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ yra reikšminga jo literatūrinio palikimo dalis, rodanti poeto santykį su savo epocha. Kaip ir eilėraščiuose, poemoje matome carizmo priespaudos išvargintą Lietuvą ir lietuvių šviesuolių pastangas žadinti nacionalinį susipratimą, girdime herojiškos praeities aukštinimo bei pasigėrėjimo tėvynės gamta intonacijas.

7. Poemoje yra fragmentiškai pavaizduoti atsidavusių Lietuvai žmonių likimai: Juozo ir Jadvygos meilės istorija, Motiejaus Goštauto, Onos Rainytės, Tumo ir kitų gyvenimo epizodai. Satyriškai vaizduojamas nutautėjęs dvaras, pasakojama apie nacionalinio judėjimo laimėjimus: lietuviškos spaudos atgavimą ir 1905 metais pradedantį laisvėti kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Poemoje yra ir alegorinių vaizdų, kuriuose, kaip ir Vaižganto „Pragiedruliuose“, peizažams suteikiama perkeltinė tautinio atgimimo reikšmė.

Jonas Biliūnas

Biografija

Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronyse (Anykščių r.), valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje (Lenkija). 1953 m. palaikai perlaidoti Liūdiškių piliakalnyje prie Anykščių.

Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J. Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige ir Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą.

XIX a. pab.- XX a. per. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova.

Grožinę kūrybą J. Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kt. Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles ,,Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“ ir kt.

Kūrybos bruožai

l . Svarbiausias J. Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu. J. Biliūno kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga.

2. Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas
psichologiniu. J. Biliūnas – lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Antanas Vienuolis, Putinas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.

3. J. Biliūno novelėse svarbus tampa pasakojimo laikas ir papasakota istorija. Į skaitytojo akiratį patenka tik tai, ką mato ar prisimena pasakotojas-personažas; jo išgyvenimuose ir svarstymuose dažnai sutelkiama kūrinio prasmė.

4. Daugelio kūrinių centre – žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinės, atsakomybės tema. Vyraujanti moralinė nuostata – gailėtis nelaimingo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau pasakotojas nesiima šventuolio ar teisėjo vaidmens: jis atidžiai įsižiūri į aplinką ieškodamas žmogiškumo apraiškų, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Net pasakodamas kitų „paklydimo“ istorijas, didžiausios atsakomybės imasi pasakotojas.

5. Novelių veikėjai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Kai kurie veikėjai lietuvių literatūroje yra tapę simbolinėmis figūromis.

6. J. Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). Mintis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados.

7. Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, „Liūdnoje pasakoje“ vieningą visumą sudaro skirtingu stiliumi parašyti epizodai: lyrinė impresija „Baltasai šešėlis“ artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas aprašytas realistiškai, o Juozapotos istorija primena sakmę.



Šatrijos Ragana

Biografija

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. Medingėnuose (Plungės r.), sulenkėjusio dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo senuose Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje, Užventyje, kurių aplinka formavo busimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą. Jaunai mergaitei didelį poveikį padarė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: ji tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, studijavo Šveicarijoje.

Šatrijos Ragana to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, persikėlė į Židikus, ten ir mirė 1930 m

Kūrybos bruožai

l. Šatrijos Raganos kūryba skyrėsi nuo jos amžininkių XX a. pradžios rašytojų – Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės – kūrinių, kuriuose buvo labiau gilinamasi į socialinį žmonių gyvenimą, kritiškai vaizduojami kaimo ir dvaro santykiai, dvaras buvo siejamas su moraliniu nuopuoliu, žmonių išnaudojimu. Šatrijos Raganos kūryboje senasis dvaras yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai – dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiaukojantys žmonės.

2. Apysaka „Sename dvare“ (1922) savo pasakojimo maniera yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti subtiliausius moters jausmus ir mintis, eksperimentavimas įvairiais pasakojimo būdais (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraščio forma), polinkis į emocionalumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą.

3. Apysakoje dvaras vaizduojamas jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) akimis. Dvaro buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai – visa, kas patenka į šių veikėjų akiratį, yra jų išgyvenama ir apmąstoma.

4. Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas) persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir ilgesio viskam, kas gražu. Senojo dvaro aplinkos ir gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas. Pasakotojoms svarbu ne tikroviškai atpasakoti dvaro gyvenimą, o perteikti savo jausmus ir nuotaikas.

5. Fragmentiško pasakojimo jungiamoji ašis – mamatės paveikslas. Tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną (skaito poeziją, klausosi ir pati skambina Šopeno kūrinius), gamtos grožį (baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą melodiją) moteris. Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim“ – tokį ji jaučia savo pašaukimą. Todėl mamatei ypač skaudu matyti lėtą dvaro mirtį – sulenkėjusius giminaičius, įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščius lėbavimus.

6. Apysakoje ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Skaudžiausiai šio pasaulio trapumą junta bevardė kūrinio pradžios ir pabaigos pasakotoja – gyvenimo patyrimo įgijusi moteris, liūdnai ir su ilgesiu žvelgianti į savo vaikystę. Tai jau suaugusi Irusia, kuriai teko išlydėti anapus savo artimuosius, ir dabar ji seka mums savo vaikystės „seną seną aukso sapną“. Toks pasakojimo
pabrėžia atminties temą ir padeda išlaikyti įtampą visoje apysakoje – juk visa, apie ką pasakojama, tėra tik praeities šešėliai.

Vaižgantas

Biografija

Vaižgantas (Juozas Tumas), rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, tikras lietuvių literatūros modernintojas, gimė 1869 m. Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigęs buvo paskirtas vikaru Latvijoje. 1895 m. grįžęs į Lietuvą, pasinėrė i kultūrinį darbą: platino draudžiamus raštus, organizavo mokyklų steigimą, dalyvavo politinėje veikloje, redagavo įvairius leidinius. Dėl aktyvumo ir rūpinimosi lietuvių reikalais bažnyčios valdžios buvo nuolat kilnojamas iš vienos Žemaitijos parapijos į kitą. Buvo daugybės visuomeninių organizacijų narys. 1905-1911 m. gyveno Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rygoje, Petrograde, Stokholme, vėl Vilniuje. 1920-1929 m. Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą. (Dvylika metų buvo Kauno Vytauto bažnyčios rektorius.) Mirė Kaune 1933 m.

Vaižgantas buvo laisvas, nepriklausomas žmogus, tolerantiškas kunigas, drąsus, aktyvus visuomenės veikėjas. Visą gyvenimą, kaip pats sakė, jautėsi savosios, lietuviškos, visuomenės tarnas ir nepailstantis darbininkas.

Kūrybos bruožai

1. Pirmieji Vaižganto kuriniai – draminės formos vaizdeliai ir alegorijos, nukreipti prieš caro savivalę Lietuvoje, raginantys nepasiduoti politiniam smurtui. Rašė „Atsiminimų vaizdus“ (1915), Pirmojo pasaulinio karo metais išleido „Karo vaizdus“. Po kelionės į JAV (1911) parašė pirmąją mūsų literatūroje kelionių apybraižų knygą. Žymiausi kūriniai – apsakymas „Rimai ir Nerimai“ (1914), apysakos „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921), „Nebylys“ (1930). Rašytojo kūrybą vainikuoja stambus epopėjinis kūrinys „Pragiedruliai“ (I t. – 1918, II t. – 1920).

2. ,,Pragiedrulių“ žanrą geriausiai nusako paantraštė: „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Kultūra kūrinyje tampa svarbiausiu veikėjų mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį vaizdų), o į bendrą idėją – ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus), bet ir suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas.

3. J. Vienuose kūrinio skyriuose pasakojama apie konkretų istorinį reiškinį -XIX a. pab. – XX a. pr. tautinį ir ekonominį atgimimą. Į Žemaičių (Gondingos) kraštą atsikelia aukštaičiai Šešiavilkiai, iš dvarininko Sviestavičiaus nusiperka žemės ir ima ūkininkauti; susidraugauja su žemaičiais Vidmantais, daktaru Gintautu, kunigu Vizgirda; slapta gabenama lietuviška spauda, bendrai kovojama prieš caro žandarus. Šie kūrinio puslapiai labiau primena romaną.

4. Kituose skyriuose vaiko sapnuose ir fantazijose išnyra piliakalniuose miegantys barzdoti vyrai, porinamos pasakos apie „antrą tūkstantį metų kuone įpusėjusi“ Juodžiaus kelmą, apie tai, kaip pati gamta sutelkia savo mistines pajėgas svetimtaučiams engėjams naikinti ir tampa „kultūrneše“. Šios „Pragiedrulių“ vietos primena mitą ar sakmę.

5. Kai kuriuos kūrinio puslapius galima skaityti kaip alegorinius pasakojimus. Tokia yra „Pragiedrulių“ pradžia – įžangos vaizdas. Jau jos pavadinimas „Ilga, smarki Žiema ir ūmas Pavasario polaidis“ nurodo perkeltinę žodžių reikšmę – bendriniai daiktavardžiai žiema, pavasaris rašomi didžiąja raide. Šie žodžiai tekste įgauna aiškias mirties, dvasinio sąstingio, priespaudos bei atgimimo (kaip ir Maironio poezijoje) reikšmes.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2828 žodžiai iš 9255 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.