Lietuvių mitinės butybės
4.5 (90%) 2 votes

Lietuvių mitinės butybės

Turinys

1.Įvadas…………………………………………………………………………………………………………….. P.3

2.Laumės…………………………………………………………………………………………………………… P.4

3.Laimė……………………………………………………………………………………………………………. P.7

4.Aitvarai………………………………………………………………………………………………………….. P.9

5.Kaukas…………………………………………………………………………………………………………… P.12

6.Raganos…………………………………………………………………………………………………………. P.14

7.Vilktakiai……………………………………………………………………………………………………….. P.17

8.Išvados………………………………………………………………………………………………………….. P.19

9.Literatūra……………………………………………………………………………………………………….. P.21

Įvadas

Šiame darbe bandyta nustatyti dažniausiai mitologinėse sakmėse sutinkamas mitines būtybes, konkrečiai apibūdinti jų išvaizdą, atliekamas funkcijas, taip pat mitinių būtybių santykį su paprastais žmonėmis. Bandyta paaiškinti kai kurių mitinių būtybių vardų etimologiją, mitinių būtybių vaizdinių raidą, jų kitimus. Darbas rašytas aprašomuoju, ir šiek tiek analitiniu metodais . Darbe remtasi ir mitologinėmis sakmėmis, bandant iliustruoti pateiktą teiginį.

Lietuvių liaudies sakmės yra skiriamos į dvi grupes : etimologines, aiškinančias pasaulio, gyvūnų, žmonių, augalų atsiradimą, ir mitologines, arba kitaip – senųjų tikėjimų sakmes, kuriose pasakojami fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių mitinių būtybių ir žmonių susitikimus. Darbe išsamiau nagrinėtos šios mitinės būtybės : Laimė, Laumė, kaukas, ragana ir vilktakis. Dažniausiai lietuvių mitologinės sakmės skirstomos pagal pagrindinius veikėjus – mitines būtybes ir tematiką. Šiame darbe remtasi pagal mitinių būtybių populiarumą sakmėse, pagal sakmių su šiomis būtybėmis gausumą. Kadangi mitologinių sakmių žanrą siužeto požiūriu sudaro ne visai tapatūs kūriniai, jos yra pagal tai, ar turi siužetą, ar ne, skiriamos į dvi grupes : 1) sakmes, turinčias tradicinį siužetą (fabulatus), ir 2) sakmes, neturinčias tradicinio siužeto (memoratus). Fabulatai yra sakmės apie Laumes, Laimes, vilkatus, o memoratai – sakmės apie raganas, kartais apie aitvarus.

Daugeliu aspektų skirtingas mitines būtybes suvienija bendras bruožas – aktyvus santykis su žmogumi.

Pastebėta, kad daug savitų bruožų turi Laumės, kaukai, aitvarai, kurių mitiniai vaizdiniai kilo lietuvių sąmonėje dėl gyvenimo būdo, charakterio, ekonominių, religinių sąlygų. Pastebėta, kad su krikščionybės atėjimu ekonominių, socialinių sąlygų pakitimu susijusios ir mitinių būtybių funkcijos.

Mitiniuose vaizdiniuose, sakmėse ryškiausiai atskleidžiama lietuvių pasaulėjauta, kurią bandyta perduoti iš kartos į kartą.

Laumės

Sakmės apie laumes ypač buvo populiarios Žemaitijoje. Tos pačios laumių ypatybės, kurios išryškėja sakmėse, atsispindi ir senovės lietuvių tikėjimuose.

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose laumes pamini M.Pretorijus veikale “Prūsijos įdomybės”.1

J.Balys teigia, kad laumės esančios mažiausiai krikščionybės paliestos būtybės. 2

Laumių paveikslas lietuvių mitologinėse sakmėse yra sudėtingas ir gana prieštaringas. Jos sakmėse dar vadinamos kitais vardais – raganomis, deivėmis, laimėmis, morėmis. Laumių vaikams vadinti naudojami šie vardai : laumiukas, laumytis, morytis. Laumių vyrai vadinti laumakiais ir lauminais, tačiau jie minimi tik vėlesnėse sakmėse.

Laumių išvaizda yra paprasta, ji mažai kuo skiriasi nuo paprastų kaimo moterų. Sakmėse daugiausia kalbama apie laumių veiksmus, santykius su žmonėmis, todėl jos išvaizda nusakoma labai apibendrintai. Laumės lietuvių liaudies sakmėse įsivaizduojamos dvejopai : 1) kaip pagyvenusios moterys,

2) kaip jaunos merginos. 3

Kaip moterys laumės įsivaizduojamos kiek dažniau, negu kaip merginos, nes laumės yra moterys tose sakmėse, kur dirba įvairius moteriškus darbus : verpia, audžia, skalbia. Jos buvo įsivaizduotos kaip valstietės, nesiskiriančios nuo jų nei išvaizda, nei apsirengimu. Tačiau yra keletas sakmių, kuriose jos išskiriamos iš paprastų moterų – turi ilgus plaukus ir dideles krūtis. Pasitaiko sakmių, kuriose iškeliami bjaurūs, atstumiantys laumių išorės bruožai : sakoma, kad jos turinčios ilgus geležinius nagus,yra apžėlusios, turi didelius bjaurius dantis, yra purvinomis, ilgomis rankomis. Kai kur minimos kaip moterys su vištos ir gaidžio kojomis, apsisupusios marškomis ir apsikarsčiusios šiaudais.

Kaip merginos laumės dažniausiai įsivaizduojamos tose sakmėse, kur jos bendrauja su vyrais – pristoja kelyje, slogina ar išteka už papasto žmogaus.

Laumių vaikai visada vaizduojami bjaurios, išsigimėlių išvaizdos, jų galvos
esančios didelės ir minkštos, kojos esančios labai silpnos, jie negalintys nei vaikščioti, nei kalbėti.

Sakmėse pastebimos kelios laumių funkcijos : 1) dirba moteriškus darbus,

2)skriaudžia arba globoja vaikus, 3) bendrauja su vyrais,

4) kenkia gyvuliams. 4

1 Vėlius N. “Lietuvių mitologija”, T1, V., 1995, P. 84.

2 Vėlius N. “Lietuvių mitologija”, T1, V., 1995, P. 87.

3 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P. 93.

4 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P. 96.

Paprastai laumės dirba tik tuos darbus, kurie susiję su drobių gaminimu : jos verpia, audžia, skalbia.

Laumės būna nepatenkintos, kai žmogus jas pasveikina, nes išgirdusios pasveikinimą jį, jos turinčios pasišalinti, ir jų audeklai atitenka žmogui ne iš laumių geros valios. Tačiau yra sakmių, kuriose minima, kad jei laumėms patikęs pasveikinimas, jos atsidėkodamos tą žmogų apdovanojančios nesibaigiančio audeklo ritiniu. Kartais laumės prisišaukiamos per neatsargumą. Laumės ateinančios su savo rateliais, verpia labai greitai, o šeimininkei pritrūkus verpalų, grasina suverpsiančios jos plaukus, žarnas ir gyslas. Išvyti laumes pavyksta tik apgaule, pasakoma, kad griūva dangus, kad lauke girdėti vaikų verksmas, arba uždegama “grabnyčinė” žvakė. Išsigandusios laumės išbėga lauk, o moteris užsklendžia duris, kartais reikia visus laumių turėtus daiktus apversti, dar kai kuriose sakmėse minima, kad tuos daiktus reikia peržegnoti (tai jau krikščionybės atšvaitai lietuvių mitologijoje), ir tuomet laumės nebegalinčios įeiti vidun.

Laumės dosnios našlaitėms, kartais uždusina jas skriaudžiančias pamotes, tai parodoma ir sakmėje “Našlaitė ir laumės” :

“Kitąsyk mergos, moterys dienomis dirbdavo, o naktimis verpdavo prie mažos šviesos, ir plonai verpdavo. Viena pamotė, nekęsdama savo podukros, sunkindavo ją prie darbo, vis jai užduodavo tiek daug suverpti, kad ji turėdavo verpto per naktis. Sykį, jai vidurnaktį beverpiant, atėjo trys laumės ir sako :

– Kad tave taip sunkiai pamotė vargina, tai mes atėjom tavęs išvaduoti.

Tuoj sėdusios, suverpusios tas jos pakulas ir, tą pamotę uždusinusios, išėjusios savo keliais, sakydamos :

– Jau ji daugiau tavęs nekankins.

Iš ryto rado tą pamotę negyvą.” 5

Laumės apdovanoja netyčia lauke paliktą kūdikį, o tyčia paliktą – nužudo. Dažnai vaiką palieka netyčia neturtinga moteris, kartais našlė, pajuokiama marti, o tyčia – pavydi kaimynė, pašaipūnė marti. Tikėta, kad laumė gali pakeisti vaikus – ką tik gimusius kūdikius arba dar nepakrikštytus vaikus.

Visų laumių ir paprastų kaimo vyrų santykius galima suskirstyti į dvi grupes :

1) vyrai užkabinėja laumes, 2) laumės pristoja prie vyrų. Vyrai užkabinėja pirty besiperiančias, prie upės skalbiančias, jaujoj dirbančias, ar kur nors einančias laumes.

5 Vėlius N. “Laumių dovanos : lietuvių mitologinės sakmės”, V., 1979, P. 16 – 17.

Jei vyrai elgiasi per daug įžūliai, nepagarbiai, jos tuos vyrus žiauriai pamokančios, kartais suėdančios, retoje sakmėje vyrams pavyksta išsisukti nuo jų keršto. O laumės sloginančios tuos vyrus, kurie murzini eina miegoti, vakare žiūri į veidrodį, arba guli susijuosę. Tačiau už parodytą joms gerą širdį, laumės dosniai atsilygina, tai parodo ir sakmė “Laumių dovanos” :

“Viena moteris žinojo, kad jų pirtin ateina laumės praustis. “Tai ką gi, tegul prausiasi, – galvoja, – juk ir jos šiokie tokie sutvėrimai”. Ir vis, kada tik pirtį kūrendavo, palikdavo laumėm karšto vandens. Dar ir vantų padėdavo. Laumės, matyt, suprato, kad visa tai joms tyčia. Ir atsilygino tai moteriškei. Ta moteris pradėjo rast paliktą pirty tai drobės stuomenį, tai rankoves, tai rankšluostį, ir vis tokio darbo, kad net miela žiūrėti.” 6

Tikėjimai, kad laumės kenkia gyvuliams (kerpa avis, jodo arklius) yra mažiau paplitę. Kad laumės nekirptų vilnų, žmonės avių nugaras trina žvakių taukais, jų kaktoje iškerpa kryžių, ant tvarto durų iš lauko ir ant sienų iš vidaus nubraižo laumių kryžių – žvaigždę. 7

Laumių jodomi arkliai iš ryto esą prakaituoti, jos suveliančios arkliams karčius, uodegas. Kartais pasakojama, kad laumės išmelžiančios karves, vagiančios rugius.

Laumės pasirodančios vakare, saulei nusileidus. Ketvirtadieniais ir šeštadieniais ypač megsta pasirodyti, tai esančios laumių dienos. Jos gali ateiti į žmogaus gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, sutinkamos miškuose, prie vandens (dažniausiai upės) telkinių. Miške jos pristoja prie bernų, atėjusi iš miško laumė nori pakeisti moteriai vaiką, išsiuvinėja pernakt balinti paliktus audeklus.

Seniau jos buvo laikomos vandens deivėmis, buvo sietos su vaisingumu, moterų vaisingumu ir naujagimiais, jų priežiūra. 8 Vėlesniais laikais laumės tapo tarsi socialinio teisingumo vykdytojomis : padeda našlaitėms, apdovanoja netyčia lauke paliktą neturtingos, skriaudžiamos moters kūdikį, o turtingosios nužudo.

Lietuvių laumės, kaip gamtos dvasios, yra individualios būtybės, ir jų gyvenimas išryškėja tik santykiaujant su žmonėmis. Tai tarsi tarpininkės tarp mitinio ir žemiškojo pasaulio.

6 Vėlius N. “Laumių dovanos : lietuvių mitologinės sakmės”,

1979, P.23.

7 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P. 109.

8 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P.121.

Laimė

Laimė – deivė, turinti didelę galią danguje ir žemėje.1 Šiuo vardu buvo vadinama moterų globėja, sergėdavusi jas visą gyvenimą. Labiausiai ji stengdavosi palengvinti gimdyvių kančias, rūpindavosi naujagimiu, jo sveikata ir likimu.

Žmonės, matydami, kad vieniems žmonėms ypač sekasi visose gyvenimo srityse, o kitiems – atvirkščiai – viskas, ko imasi, nesiseka, ėmė galvoti, kad egzistuoja dievybė, kuri vieniems padeda, o kitiems ne. Ta funkcija buvo suteikta deivei Laimei, kurios vardas kildinamas nuo žodžio “lemti”.

Deivė Laimė turėjo savo antipodą – Nelaimą arba Laumę.

Sakmėse minima, kad Laimė esanti ne tik likimo lėmėja, bet ir dievaitė, globojanti žemės vaisius. Ji apsireiškianti žmonėms trejopos spalvos rūbais. Jei bus geras derlius, ji apsivelkanti žaliai, jei karas – raudonai, o jei badas arba maras – juodai.

Laimės paveikslas sakmėse nėra labai ryškus. Dažniausiai nusakoma, kad tai esanti moteriška būtybė, lemianti gimstančių kūdikių dalią.

Sakmių apie Laimes nėra daug užfiksuota – vos kelios dešimtys.2 Populiaresni yra tikėjimai apie žmogaus likimą lemiančias Laimes, retesni – apie Laimę – dalią, kuri visą gyvenimą rūpinasi žmogumi. Senuosiuose šaltiniuose pirmasis lietuvių Laimes paminėjo V.Martinijus 1666m. 3 Laimės – žmogaus likimo ir sėkmės deivės buvo vadinamos keliais vardais : Laimė, Laima, Dalia, Ščėstis, Talentas.

Lietuvių liaudies tautosakoje, kur minima Laimė, nieko nesakoma apie jos išvaizdą, išskiriamas tik tas bruožas, kad ji yra basa. Kai kur minima, kad tos, kurios lemia gerą žmonių likimą, esančios geltonais plaukais, gražiai apsirengusios, o tos, kurios lemia blogą gyvenimą, esančios apsirengusios negražiai, sudriskusiais rūbais. Laimės atlieka dvi funkcijas : 1) lemia naujagimių likimą, 2) rūpinasi žmogumi per visą jo gyvenimą. 4 Laimės, lemdamos žmogaus likimą, pasirodo po tris ir po vieną, rečiau po dvi. Tais atvejais, kai jos pasirodo trise, jos kiekviena pasako likimą, tačiau tik paskutiniosios lėmimas yra galutinis ir nepakeičiamas. Kartais nevienodą likimą Laimės žmogui skiria priklausomai nuo to, kokiu laiku jis gimsta.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1858 žodžiai iš 5887 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.