1. Įvadas
2. Lietuvos žemių ribos …………………………… 3
3. Lietuvių tautos raida…………………………….. 3
4. Lietuvių kalba…………………………………… 4
5. Senieji lietuvių tikėjimai………………………… 4
6. Papročiai ir buitis……………………………….. 5
7. Miestai………………………………………….. 5
8. Lietuvos kultūra………………………………… 5
9. Kontaktai su krikščionybe……………………… 5
10. Išvados
Įžanga. Dažnas lietuvis švenčia valstybines šventes, žino jų svarbą, domisi šalies istorija. Tačiau mažai kam rūpi tai kas vyko iki valstybės susikūrimo ar jai dar besikuriant. Būtent todėl pasirinkau tokią temą – „Lietuvių tauta“, nes nemažiau svarbu kiekvienam lietuviui susipažinti su šiuo Lietuvos istorijos tarpsniu. Tiesa rašant referatą buvo labai naudingos knygos: A.Gumuliausko – Lietuva“ nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“, bei Kiaupų- „Lietuvos istorija iki 1795 metų“. Mano darbo tikslas buvo atrinkti svarbiausią šiose knygose pateiktą informaciją ir konkrečiai apibūdinti to meto lietuvių tautą.
Stiprėjant valstybei. Lietuvoje toliau vyko etniniai procesai, lietuvių etnosas įgijo ir ugdė naujus bruožus. Lietuviai konsolidavosi, išlaikydami juos nuo kaimynų skiriančius bruožus, pirmiausia kalbą ir tikybą. Šių raida bei būklė ir priklausė nuo etnoso būsenos, ir veikė ją.
Lietuvos žemių ribos. XIII – XIV a. lietuvių žemių ribos dar ne visur buvo nusistovėjusios. Lietuvių kaimynės baltų gentys išgyveno Ordinų, Lenkijos ir Rusios agresiją ir silpo, dalis jų žemių įėjo į Lietuvos valstybę, o jas pačias lietuviai asimiliavo. Lietuvių ribos šiaurėje ir vakaruose plėtėsi sėlių, kuršių, skalvių, jotvingių sąskaita. Šiaurėje ši riba nusistovėjo XIV a. nustačius LDK ir Livonijos sieną, iš esmės atitinkančią XX a. Lietuvos ir Latvijos sieną. Vakaruose tik po Melno taikos 1422m. nustatyta LDK ir Vokiečių ordino valstybės siena netapo vakarine lietuvių išplitimo riba.
Stabilesnė buvo XIII – XIV a. lietuvių paplitimo rytinė riba. Slavai, apie VII a. traukdami iš pietų į šiaurę, perkirto baltų masyvą ir tapę lietuvių genčių kaimynais pamažu stūmė jas į vakarus. XI a. buvo įkurti toliausiai į vakarus pasistūmėjusios Kijevo Rusios atsparos punktai., kurie XIII a. buvos sustabdyti. Po to kuriam laikui nusistovėjo lietuvių ir rytų slavų riba. Vėlesniais amžiais ji vėl kito ir dabar nelengva ją nustatyti.
Į rytus nuo XIV a. pabaigos – XVII a. Šaltiniuose minimi lietuvių gyvenami kaimai ir valsčiai. Duomenų apie lietuvių vykdytą tų žemių kolonizaciją nėra. Manyta, kad tai liekanos senų lietuvių sodybų. Kurių gyventojai ateivių slavų apsupti išlaikė savo kalbą. Labiausiai į rytus yra nutolę Obolcai netoli Oršos. Čia 1387m. buvo įkurta katalikų parapija, ir kiek vėliau užrašyti gyventojų asmenvardžiai. Mažiau ištirtos lietuviškos salos, išsimėčiusios į pietryčius ar pietus nuo lietuvių – slavų ribos Rožanos, Liachovičių, Slucko, Kojdanovo apylinkėse. Tų salų gyventojai neprisidėjo prie lietuvių tautos susidarymo ir jos ilgainiui išnyko, jos tėra lietuvių paplitimo ankstyvaisiais viduramžiais liudininkai.
Lietuvių tautos raida. Šitaip į rytus ir pietryčius nusidriekusioje Lietuvos valstybės teritorijoje XIII – XIV a. toliau formavosi lietuvių tauta. Dar iki valstybės susidarymo čia išsiskyrė dvi didelės kultūrų sritys. Riba tarp jų buvo Šventoji, Neries žemupys ir Nemuno vidurupis. Kiti kultūrinę ir etninę priklausomybę nusakantys požymiai nebūtinai sutapo su šia riba. Karių kapų palydovai – žirgų kapai – buvo paplitę vakaruose iki Dubysos.
Mirusiųjų deginimas plito iš pilkapių srities į vakarus, XI – XII a. pasiekė pajūrį. Archeologijos, kalbos istorijos, ypač tarmių paplitimo duomenys leidžia tvirtinti, kad minėtose pilkapių ir plokštinių kapinynų srityse, Nemuno dešiniųjų intakų baseine, vietomis ir kairiajame Nemuno krante gyveno vienas didelis lietuvių genčių junginys.
Išskiriamos 3 jo dalys. Rytuose, pilkapių srityje, istorinėse Lietuvos ir Nalšios žemėse gyveno, kaip sako pirmosios žemės vardas, lietuviai. Jie atlaikė rytų slavų ekspansiją, patys skverbėsi į Šventosios aukštupyje gyvenusių sėlių žemes ir asimiliavo juos. Tarp Šventosios, Neries žemupio ir Dubysos, net kairiajame Nemuno krante gyveno kita šio junginio šaka, kuriai prigijo aukštaičių vardas. Aukštaičiai jautė lietuvių kultūros įtaką, šiaurės rytuose, Mūšos baseine, Upytėje jie susidūrė su sėliais, šiaurės vakaruose, Šiaulių žemėje – su žemgaliais. Žemaičių aukštumoje gyveno vakarų lietuviai – žemaičiai. Jie irgi buvo pradėję skverbtis į šiaurės vakarus į kuršių žemes.
Šias dalis jungė viena kalba, artima materialinė ir dvasinė kultūra, ir žinoma, valstybė. Trūkinėjo seni genčių ryšiai, nyko ir smulkėjo iš genčių laikų paveldėtos žemės, vietoj jų ėmė rastis iš esmės pasikeitę valstybės padaliniai, kartais paveldėję senus vardus, pvz., Upytė, Karšuva. Lietuviais XIII a.
jau vadinami visi lietuviškai kalbantys Lietuvos valstybės gyventojai, aukštaičių vardas XIV a. išplito ir Rytų Lietuvos gyventojams.
Daugiausia valstybės dėka lietuvių gyvenami plotai plėtėsi kitų baltų genčių žemėse. XIII – XIV a. tęsėsi lietuvių (žemaičių) ekspansija i kuršių Keklio ir Mėguvos žemes, atsidūrusias Lietuvos valstybėje. 1291 m. nustojo priešintis Livonijai žemgaliai, didžioji jų, kaip ir kuršių, žemių dalis liko Livonijos valdžioje. Pietinis Žemgalos pakraštys įėjo į Lietuvos valstybę. Pietuose, Nemuno vidurupio kairiajame krante, į Lietuvos valstybę įėjo šiaurinės jotvingių žemės. Daugelyje paminėtų žemių labai sumažėjo gyventojų, jie žuvo kovodami su Ordinais ar persikėlė į kitus Lietuvos rajonus. Vietoje likę jau XIII – XIV a. galėjo sulietuvėti.