Pažįstame daug žmonių , kurie buvo ištremti toli nuo tėvynės, į Sibiro gilumą, iš kurių dauguma ir nesugrįžo į gimtąją žemę. Vienas iš mums artimų žmonių – dėdė Kazimieras Miliauskas. Jis gimė 1939 metų kovo antrą dieną, tuo metu, kai prasidėjo neramumai Lietuvoje. 1940 metų birželio viduryje į mūsų Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė. Ginkluoti Sovietų kariai važiavo per Lietuvą tankais ir sunkvežimiais.
Tuo metu dėdei Kazimierui buvo devyneri metai. 1948 metų gegužės dvidešimt antrą dieną, trečią valandą ryto į jų namus įsibrovė rusų kariai. Jis net nepagalvojo, kad paskutinį kartą sėdi ant savo lovos. Nežinojo, kad namų daugiau nepamatys, o bus tiktai vagonai. Išėjo visi vienmarškiniai, tik mama suspėjo pasiimti vos kelis būtiniausius daiktus.
Nepraėjus nė pusvalandžiui, jie buvo sulaipinti į gyvulių vagoną, kuris buvo pilnas žmonių. Vagonuose buvo gan tvanku, visi langai ir plyšiai buvo užkalti. Jie net nenutuokė, į kurį pasaulio kraštą buvo vežami. Tad prasidėjo ilga ir varginanti kelionė. Jų kelionė, trukusi apie mėnesį, baigėsi tiktai birželio mėnesio pabaigoje. Juos apgyvendino Irtkutsko srityje – barake. Jame gyveno šeimos, su kuriomis teko dalytis tuo pačiu stogu. Kazimiero dėdę įdarbino daryti statines. Algos užtekdavo, kad pamaitintų savo šeimą. Turėjo pasisodinę, daržovių.
Ilgais, nykiais ir šaltais žiemos vakarais prie balanos šviesos jie žaisdavo įvairius žaidimus, o mama lopydavo drabužius. Žiemą šaltis siekdavo -50 C laipsnių šalčio, tad reikėjo šilto apavo, kad nenušaltų kojos.
Jie gyveno netoli miško, todėl barake visada būdavo šilta, nors už lango stūgavo baisi pūga.
1953 metais, kai numirė Stalinas, gyvenimas pradėjo gėrėti. Išnyko siena tarp laisvųjų ir tremtinių, pasijuto esantys ne vergai, o žmonės.