Lietuvių žemių konfederacija
5 (100%) 1 vote

Lietuvių žemių konfederacija

Lietuvių žemių konfederacija

Odalinės visuomenės susidarymas

Ekonominę Lietuvos raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė du vis labiau pasireiškiantys veiksniai: ariamoji žemdirbystė ir balų rūda paremta geležies metalurgija. Arklio traukiami arklas ir žagrė leisdavo apdirbti žemės plotą, galintį aprūpinti grūdais jau nedidelį ūkinį kolektyvą. Tai savo ruožtu leido panaudoti greta esančias pievas vasaros ganiavai ir šieno paruošimui žiemai. Žemdirbys galėjo išlaikyti reikiamą arklių, karvių ir smulkesnių gyvulių kiekį, o šiam darbui reikalingas laiko balansas leido suręsti bei remontuoti būtinus pastatus. Jau I tūkstantmetyje, ypač jo antroje pusėje, žemdirbiai įsisavino dvilaukį.

Vergų darbu užtikrinta diduomenės buitis ir šių galimybių paveldėjimas įtvirtino didžiūnų sodybų nuosavybę. Aplink ją dirbama vergų žemė bendruomenių perdalose tapo neliečiama. Ėmė išsiskirti diduomenės žemės nuosavybė – didysis odalis (ribotas alodas). Jo išsiskyrimą spartino ryšiai su odaline vikingų visuomene. Įsitraukus į grobiamuosius žygius (lobių ir vergų įsigijimo šaltinį) kariauninkams, šis procesas plito ir jų terpėje, o per juos ėmė daryti poveikį eiliniams bendruomenininkams. Šitaip ėmė klostytis mažasis odalis kaip visuotinis socialinis reiškinys. Didysis odalis baigė susiklostyti XII a., mažasis – XIII a. pirmoje pusėje.

Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir individualių ūkių odaline visuomenė. Tai buvo labai svarbus pasiekimas: užsimezgė tas pats visuomeninis modelis, ta pati išeities pozicija, iš kurios prasidėjo feodalinės viduramžių Europos raida. Tokia visuomenė vystėsi intensyviai, kur kas greičiau už visame pasaulyje vyraujančias bendruomenines despotines visuomenes, nes tą skatino nuosa-vybės susikoncentravimas pavienių savininkų rankose. Paskirų ūkių atsiradimas spartino ir amatų raidą: amatininkų paslaugų reikėjo vis daugiau. I tūkstantmečio pabaigoje ir ypač II tūkstantmečio pradžioje metalurgija, kalvystė, šaltkalvystė, puodininkystė, odos ir odos dirbinių apdorojimas tapo atskirais verslais. Išmokta tempti vielą, štampuoti skardą, virinti geležį, lydyti stiklą. Diduomenės pilys nebegalėjo išsiversti be tėvoninių amatininkų, gausėjo kaimų amatininkų. Lietuva iš esmės įgijo tokį techninį potencialą, kokį buvo pasiekę rusų ir lenkų kraštai, atsilikdama tik nuo svarbiausių jų centrų. XIII a. lietuvių kariaunos turėjo gerus kalavijus ir ietis, žieduočio šarvus ir lengvus, tačiau gero plieno šalmus. Šį šimtmetį pačios stipriausios lietuvių pilys atlaikė visus priešų puolimus.

XII a. – XIII a. pradžioje Lietuvoje gyventojų daugumą, kaip ir anksčiau, sudarė eiliniai bendruomenininkai (laukininkai), kuriems individualiai ūkininkaujant, nutrūko gamybiniai kraujo ryšiai. Bendruomenės (lauko) struktūrą ėmė lemti jau ne giminystė, bet gyvenamoji vieta, susiklostė teritorinė bendruomenė. Ariamoji žemė, ganomos ir šienaujamos pievos virto paskirų šeimų ūkių nuosavybe. Bendra lauko nuosavybe liko krūmynai, išganos, miškai, ežerai, pelkės. Visu tuo lietuvių laukas pasuko germaniškųjų, o ne rytų slaviškųjų bendruomenių raidos keliu. Žmonių nuosavybės santykiai dar buvo susaistyti giminystės ryšiais: individualus paveldėjimas buvo garantuotas, bet žeme galėta disponuoti tik giminaičiams leidus. Iš turtingų laukininkų daugiausia kilo kariauninkų. Kariaunos didėjo, iš atsitiktinių būrių pavirsdamos socialine terpe. Pajungtų žemių kontribucijos virto duokle, o savųjų žemdirbių dovanos vadams ir kariauninkams tapo privalomos. Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios sukoncentravimas jų rankose – kunigaikščiais. Kunigaikščiai su kariaunomis apeidavo bendruomenes, paimdami iš jų duoklę. Atsirado kunigaikščio priėmimo prievolės – pasėdžiai ir mezliavos. Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštijomis.

Lietuvių žemių kunigaikštijos XII a. pabaigoje -XIII a. pradžioje

Daugelyje lietuvių žemių XII a. pabaigoje-XIII a.pradžioje buvo įsigalėjęs jau vienas kunigaikštis: Upytėje -Ruškys, Šiauliuose – Bulius, Laukuvoje – Vykintas, Lietuvos žemėje ir dalyje Maišios – Dangerutis ir Stakys. Tai buvo dar ne asmens, o šeimos įsigalėjimas: priekyje stovėjo vienas narys, tačiau pavienes pilis ir jas supusius laukus broliai paveldėdavo individualiai, ir jie visi galėjo bendrai valdyti žemę. Varžybos tarp brolių ir pusbrolių pratęsė ankstesnes varžybas tarp giminių, bet dabar visa tai vyko varžovams disponuojant realia valdžia gyventojams ir nemažais turto ištekliais. Kūrėsi paskirų kunigaikščių sąjungos, sustiprinamos vedybų ryšiais. XII a. pabaigoje visoje Lietuvoje įsivyravo viena kunigaikščių grupė, kurios atstovai buvo Stakys ir Dangerutis. Šiems vyresniesiems kunigaikščiams pakluso kiti kunigaikščiai. Susidarė lietuvių žemių konfederacija.

Konfederacijos žemių tarpusavio ryšiai kol kas buvo netvirti: vyresnieji kunigaikščiai dar visiškai nekontroliavo kitų žemių vidaus gyvenimo ir jų kunigaikščių tarpusavio santykių. Vis dėlto jau buvo žengtas pirmas žingsnis į kunigaikščių politinę karjerą. Nuo XII a. pabaigos prasidėjo sistemingi lietuvių antpuoliai į rusų žemes, lietuvių
kariaunos ėmė siaubti visą Padauguvį. Didesni žygiai jau buvo koordinuojami vyresniųjų kunigaikščių arba žymios žemių kunigaikščių dalies. Gimė pirmasis lietuvių politikos pavidalas – kariaunų politika. Lietuva tapo istorijos subjektu.

Lietuvių žemių konfederacija ėmė plėsti savo politinę įtaką į kaimynines žemes. Sėlpilyje įsikūrė nuolatinė lietuvių įgula, tuo pačiu beveik visa Šėla pateko į lietuvių rankas. Rusų-latgalių Jer-sikos kunigaikštis Vsevolodas (Visvaldis) vedė Dangeručio dukterį ir tapo ištikimu lietuvių sąjungininku. Jersika pasidarė lietuvių kariaunų atsparos punktu, puolant Padauguvį ir Šiaurės vakarų Rusijos žemes. Savo kaimynams Lietuva tapo hegemonu, bet dar nesugebėjo šios savo hegemonijos politiškai realizuoti.

VALSTYBES SUSIDARYMAS

LIETUVIŲ ŽEMĖS IR KAIMYNAI XIII A. PRADŽIOJE.

XII—XIII a. sandūroje lietuvių genčių žemės vis dar buvo Europos periferija, kurią aplenkdavo žemyno raidą lėmę įvykiai, nepasiekdavo krikščioniškojo, katalikiškojo pasaulio universalios jėgos — popiežiai ir Šventoji Romos imperija. Čia dar nebuvo užsimezgęs sudėtingas tarptautinių santykių mazgas.

Tuo metu lietuvius vis dažniau ėmė minėti kaimynų — rusų, lenkų — metraščiai ir kronikos, prisidėjo ir Livonijos bei Vokiečių ordino metraštininkai. Apie Lietuvos vidaus būklę jie rašė nedaug, daugiausia — apie išties gausius lietuvių ir jų kaimynų karinius susidūrimus: 1200-1236 m. buvo užfiksuota per 40 lietuvių žygių (žr. l lentelę). Padėtis kaimynų žemėse ir lietuvių santykiai su jais turėjo didelės įtakos Lietuvos gyvenimui.

Santykiai su kaimynais. Trumpalaikė ir nepastovi lietuvių genčių priklausomybe nuo Kijevo Rusios jau buvo užmiršta. XII a. pabaigoje bus buvęs sustabdytas rytų slavų skverbimasis į lietuvių žemes (tai liudija Breslaujos ir Zaslavlio pilys). XIII a. pradžioje lietuvių žemių kaimynėmis rytuose ir pietuose buvo Kijevo Rusios skeveldros — Polocko, Haličo-Voluinės kunigaikštystės ir kitos. Ir tos kunigaikštystės buvo draskomos vidinių nesutarimų, skaldėsi. Į jas lietuvių būriai rengė grobiamuosius žygius. Kai kurie iškilę lietuvių kunigaikščiai giminiavosi su rusų kunigaikščiais. Antai Dangeručio duktė buvo ištekinta už Jersikos kunigaikščio Vsevolodo (Visvaldžio), kiek vėliau — Dausprungo duktė — už Haličo kunigaikščio Danilos. Buvo ne tik kariaujama, buvo sudaromos sutartys prieš bendrus priešus — 1212 m. Dangeručio sutartis su Naugardu prieš Livoniją, 1219 m. 21 kunigaikščio sutartis su Voluine. Taip pamažu formavosi naujoviškų, galima sakyti, tarpvalstybinių santykių elementai.

Galimas dalykas, kad būtent tuo metu lietuvių kunigaikščiai ėmė skverbtis į rusų žemes, padarė pavaldžią nedidelę Minsko kunigaikštystę (jos kunigaikščiai XII a. pabaigoje nebeminimi to meto šaltiniuose), užėmė Breslaują. Akivaizdu, kad lietuviai domėjosi žemėmis prie Nemuno aukštupio kairiųju intakų, kurios buvo baltų ir slavų sandūros arealas, XIII a., be abejo, etniškai mišrios. Čia jau stovėjo rusų pilys – Gardinas, Naugardukas ir kitos. Jų ryšys su savo metropolijomis – Voluine ar Polocku – negalėjo būti itin glaudus. Šios žemės, vadinamoji Juodoji Rusia, gana anksti pateko Lietuvos žemės įtakon. Tai, veikiausiai, susiję su totorių-mongolų įsiveržimu.

Rytų Europą sukrėtė šis įsiveržimas. 1238—1242 m. chano Batijaus daliniai nusiaubė Rusios kunigaikštystes, išgąsdino visą Europą. Jų valstybė, Aukso Orda, išplėtusi savo siuzerenitetą beveik visai Rusiai, kiek vėliau tapo augančios Lietuvos valstybės priešininku Rusioje. Batijaus žygių metu totorių daliniai, atrodo, pačių lietuvių žemių nepasiekė. Kiek vėliau, įsikišdami į lietuvių ir rusų kunigaikštysčių santykius, jie pasiekdavo lietuvių žemes, nusiaubdavo jas. Grėsmingiausias buvo Burundajaus vadovaujamas žygis 1259 metais. Bet šie antpuoliai kokio nors didesnio poveikio lietuvių žemių raidai nepadarė, jų valstybingumui negrėsė. O lietuvių santykius su rusų kunigaikštystėmis veikė — ardė periferinių rusų žemių ryšius su kunigaikštysčių branduoliu, apskritai susilpnino rusų žemes.

LIETUVIŲ KARO ŽYGIAI 1201-1263 METAIS

Laikotarpis Metai | Livoniją Į Rusią Į Lenkiją Iš viso

Iki Mindaugo 1201-1210

1211-1220

1221-1230

1231-1240 12

7

2

– 5

6

3

4 1

2

2

1 18

15

7

5

Iš viso 21 18 6 45

Mindaugo laikai

1241-1250

1251-1260

1261-1263 3

2 9

6

2 3

3

2 15

9

6

Iš viso 5 17 8 30

Iš viso 1201-1263 26 35 14 75

Kiti lietuvių kaimynai XII-XIII a. sandūroje buvo giminingos baltų gentys: jotvingiai (sūduviai), prūsai, nadruviai ir skalviai, kuršiai, žemgaliai, latviai bei sėliai. Šitose gentyse jau buvo ryškus socialinis susisluoksniavimas, kilo genčių vadai, kai kur, pvz., Žemgaliuose — jų vietą užimantys kunigaikščiai. Visos šios gentys dar nebuvo sukūrusios valstybės, ypatingas jų gyvenimo ženklas buvo grobiamieji antpuoliai, kaip antai, gausūs prūsų žygiai į lenkų žemes. Susidūrus su kaimyninių valstybių agresija, teko sunkiai ginti savo laisvę. Pavyzdžiui, jotvingiai kovojo su rusų ir lenkų kunigaikščiais.

Kaip tik šiuo metu ėmė iš esmės keistis prie Baltijos gyvenančių baltų genčių padėtis. Jos buvo
katalikų misionierių veiklos objektos. Baltijos valstybės, visų pirma Danija, stengėsi pajungti jas savo valdžiai, kaimynai — užgrobti jų žemes. Prūsų-mozūrų pasienyje XIII a. pradžioje Mazovijos kunigaikščiai skverbėsi j prūsų žemes, Padaugavyje, latvių žemėse, vasalinių Kuoknesės ir Jersi-kos kunigaikštysčių padedamas stengėsi įsitvirtinti Polockas.

XII a. pabaigoje šiame regione, ypač Padauguvyje, labai suaktyvėjo Siaurės Vokietijos miestų pirkliai bei vienuoliai. Jų misijoms organizuoti 1186 m. buvo įsteigta Ikškilės vyskupystė Dauguvos žemupyje. Jos vyskupai nesitenkino taikiomis misijomis, nuo 1198 m. imta skelbti kryžiaus žygius į Paudaguvį, j baltų genčių ir lybių bei estų žemes. Žygių tikslas buvo ne tik pakrikštyti pagonis, bet ir užgrobti jų žemes. Į žygius daugiausia buvo kviečiama Vokietijoje, visas krikščionių judėjimas įgijo vokišką pobūdį, jį rėmė Šventosios Romos imperijos, t. y. Vokietijos, imperatoriai. Kryžininkus skatindavo ir laimindavo Romos popiežiai, greta imperatorių jie ėmėsi koordinuoti krikščionių veiksmus. 1201 m. buvo įkurta Ryga, 1202 m. įkurtas karinis vienuolių Kristaus riterių brolijos ordinas, vadinamas Kalavijuočių ordinu. Buvo plečiami nukariavimai, nes susiskaldžiusios, valstybės dar nesukūrusios latvių, lybių ir kitos gentys nepajėgė sėkmingai priešintis. Čia buvo skelbiama krikščionybė, pagonys krikštijami ir kartu užgrobtose nau-jakrikščių žemėse susikūrė vokiečių vienuolių, riterių ir pirklių valstybė, pajungusi vietinius gyventojus. Si federacinė Kalavijuočių ordino, katalikų vyskupysčių ir Rygos miesto valstybė įėjo į istoriją Livonijos vardu.

Lietuvių būriai ne kartą įsiveržė į Livoniją, pereidavo latvių ir lybių žemes, pasiekdavo estų žemes (1205, 1207, 1213, 1214, 1218-1219, 1221 m.), kovodami su vienuoliais riteriais ir siaubdami Livonijos valdinių sodybas. Lietuviai ne kartą teikė pagalbą kuršiams, žemgaliams ar Jersikos kunigaikščiui (1210, 1214, 1229 m.). Plėsdami agresiją bei atsakydami į lietuvių puolimus, livoniečiai irgi surengė porą žygių į lietuvių žemes (1208, 1229 m.).

Sudėtinga padėtis klostėsi ir prūsų pasienyje su lenkais. Mazovijos, susiskaldžiusios Lenkijos dalies, kunigaikščiai, net ir remiami popiežių, nepajėgė įsitvirtinti kaimyninėse prūsų žemėse, dažnai jie patirdavo skaudžius prūsų antpuolius. Lenkai ėmė ieškoti paramos vokiečių žemėse. 1225-1228 m. pasikvietė Sv. Marijos mergelės Vokiečių ordiną, dar vadinamą Kryžiuočių ordinu. Ordinas, aktyviai veikdamas Vakarų Eliropoje, pirmiausia Vokietijoje, imperatoriaus dvare, ir popiežiaus kurijoje, užsitikrino ideologine, politine ir karinę paramą. Ordino didysis magistras 1226 m. gavo imperijos kunigaikščio teises, nors jo valstybė netapo imperijos dalimi. Popiežiai savo bulėmis suteikė Ordinui pagonių – prūsų, jotvingių ir kitų žemes.

Ordinas 1231 m. pradėjo prūsų žemių nukariavimą ir, pasinaudodamas prūsų nevieningumu, gana greitai plėtė savo valdas, vieną po kitos pajungdamas jų žemes. Prūsai įnirtingai, bet nesėkmingai priešinosi, sukildavo (1242—1249 m.). Nespėję sukurti savo valstybės, jie nepajėgė atsispirti Vokietijos maitinamai Vokiečių ordino karinei mašinai, kuri dažnai visai ignoravo krikšto reikalus (Ordino veiklos ideologinis pagrindas) — svarbiausia buvo užkariavimai. –

Taip XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės. Jos atsirado ne dėl savaiminės baltų genčių raidos, bet buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės. Katalikų bažnyčia ir Kalavijuočių bei Vokiečių ordinai atnešė į užgrobtas žemes krikščioniškąją kultūrą, naujausią technologiją, aukštesnės pakopos visuomenės organizaciją. Tačiau tarp viso to ir vietinių gyventojų pastatė socialines užkardas, pavertė juos išnaudojamaisiais valdiniais, išardė jų visuomenines struktūras. Socialinį pajungimą antrino etninis — nevokiečiai buvo žemesnės rūšies žmonės. Užkariavimus lydėjo baltų genčių genocidas; jis ypač buvo ryškus Vokiečių ordino valstybėje.

Šių jaunų agresyvių valstybių kaimynystėje gyvenantiems lietuviams kilo grėsmė, kad juos ištiks prūsų, latvių ir kitų Pabaltijo genčių likimas. Ne veltui nuo 1228 m. Lietuva imama minėti tarp užkariautinų pagonių šalių, 1236 m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis prieš ją.

Lietuvių žemės ir kunigaikščiai. Nors šaltinių žinios apie lietuvių žemių vidaus gyvenimą fragmentiškos, bet ir iš jų aiškėja šių žemių vidinė būklė bei jose vykstančios permainos.

Į žygius traukusiems lietuvių būriams vadovaudavo kunigaikščiai, kartais viename žygyje jų dalyvaudavo net keli. Iš kunigaikščių jau išsiskirdavo ir vyresnieji. Matyt, šie kunigaikščiai būdavo ne tik karo vadai ar sudarinėdavo taikos bei paliaubų sutartis. Jie jau buvo žemvaldžiai, turintys kaimų su gyventojais, sukaupę nemažus turtus. Nors ir fragmentiškai, šaltiniuose užfiksuota lietuvių ar jų giminaičių baltų visuomenės struktūra. Jos svarbiausias dalis supaprastintai galima taip apibūdinti: daugiausia gyventojų buvo laisvi žemdirbiai, susivieniję j teritorines bendruomenes — laukus. Iš jų į aukštesnę visuomeninę pakopą kilo vadinamieji gerieji
greitai tapę bajorais. Jie valdė savo sodybas (kiemus) ir jiems pavaldžių žmonių gyvenamus kaimus. Karo žygių sėkmė ar kitos aplinkybės iškeldavo karo vadus, turtėjančius, įsi-gyjančius valdinių, sodinančius juos kaimuose, jsikuriančius buvusiose bendruomenės slėptuvėse – pilyse, ar įsirengiančius naujas pilis. Šie karo vadai, ėmę valdyti vieną, kelias ar keliolika lauko bendruomenių, apie save subūrę daugiau ar mažiau būsimųjų bajorų, kurie sudarė kariaunos branduolį, įsikūrę pilyje, jau buvo kunigaikščiai. Jie giminiuodavosi tarp savęs ir su kaimynų rusų kunigaikščiais. Jų gyvenimas nebūdavo ramus, jie visada turėdavo konkurentų ir pretendentų į jų valdas. Vis dėlto jų valdžia buvo iš dalies pastovi, jų turtus, valdžią ir padėtį visuomenėje paveldėdavo įpėdiniai, dažniausiai, matyt, sūnūs.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2464 žodžiai iš 7780 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.