• Dėl drėgmės pertekliaus ir ledynų „palikimo“ Lietuvoje gausu ežerų. Dauguma jų yra ledyninės kilmės, jų duburius suformavo ledynai bei jų tirpsmo vandenys. Lietuvoje vyrauja dubakloniniai ežerai. Jiems būdingas siauras, ilgas, vingiuotas duburys stačiais šlaitais. Šiuos ežerus suformavo nuo ledyno pakraščio sruvę vandenys. Dubakloninių ežerų grupei priklauso giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas, Asveja, Sartai, Baltieji ir Juodieji Lakajai. Didžiausi yra patvenktiniai ežerai, telkšantys ledyno išgulėtuose ir galinių morenų patvenktuose duburiuose. Iš tokių galima paminėti Alaušą, Luodį, Vištytį, Platelius. Daugelis ežerų yra ir dubakloniniai, ir patvenktiniai (Drūkšių, Daugų, Galvės). Dideli ir seklūs Rėkyvos, Žuvinto, Amalvo ežerai yra ledyno pakraštyje telkšojusių didelių ežerų liekanos. Dideli jų pakraščių plotai ilgainiui užpelkėjo, o ežerų duburiuose susikaupė daug dumblo. Dar trijų tipų ežerai – karstiniai, upiniai ir jūriniai – Lietuvoje susidarė jau poledynmečio laikotarpiu. Karstiniai ežerai ligi šiol gana sparčiai formuojasi šiaurinėje šalies dalyje – Biržų ir Pasvalio rajonuose. Ištirpus negiliai slūgsantiems gipso ir dolomito klodams ir į tuštumas įgriuvus paviršiniam sluoksniui, susidaro smegduobės, kurios neretai prisipildo vandens. Karstiniai ežerai dažniausiai beveik apskriti, stačiais šlaitais, negilūs. Iš viso yra apie 300 karstinių ežerėlių, tačiau jų bendras plotas tik apie 10 ha. Didžiausias iš jų yra Kirkilų ežeras, susidaręs iš keleto susijungusių smegduobių. Upinių ežerų Lietuvoje daugiausia didesniųjų upių slėniuose. Iš upių senvagių susidarę ežerai seklūs, lenktos formos. Šalyje tokių ežerų daugiau kaip 1330, tačiau dauguma jų mažesni kaip 0,5 ha ploto. Didžiausi senvaginiai ežerai yra Nemuno žemupio salpoje.
• Didesniais ežerais vadinami tokie, kurių plotas didesnis už 0,5ha. Tokių yra 2850. Nuo 5 arų iki 0,5 ha natūralių ežerų yra apie 3360. Dar maždaug 1300 ežerų yra upinės ir kokie 300 karstinės kilmės. Taigi iš viso priskaičiuojama apie 6000 ežerų. Bendras jų plotas apie 914km2. Paskaičiavus išeina, kad ežerai mūsų šalyje užima 1,4% viso ploto. Toks ir yra ežeringumas LT, beje jis vienas didžiausių vidurio Europoje. Jį labiausiai lemia didieji ežerai, nes didesni kaip 0,5ha ežerai sudaro net 99% visų ežerų ploto, o mažesniems už 0,5ha lieka vos 1%. Kaip minėjau, LT ežeringumas yra 1,4%, jis galima pasakyti, yra idealus, nes vidutinis pasaulio ežeringumas taip pat yra 1,4%.
• Vidutinis ežerų plotas yra labai mažas – tik 30ha. Vidutinis ežerų gylis taip pat mažas – 10 metrų. Ežerus puošia apie 300 salų. Lietuvos ežeruose sukaupta daugiau nei 5 km3 vandens, tai yra tris kartus mažiau nei per metus nuplukdo visos LT upės. Dažniausiai vanduo mažai mineralizuotas (<0,3 g/l ištirpusių medžiagų). Įprastas Lietuvos ežerų skaidrumas – 1-4 m, tačiau švariuose termokarstiniuose ežeruose jis siekia ir 7 m.
• Ežerų dugnas labai nevienodas. Apie 50% visų ežerų turi lygius, į vidurį žemėjančius dugnus, apie 16% – neryškiai duobėtus, 18% – labai duobėtus ir tik apie 4-5% turi kalvotus-duobėtus dugnus. Suminis ežerų krantų linijų ilgis apie 6240km. Daugumos LT ežerų atabrado (vietos, kurioje prasideda kranto linija, besitęsiaianti iki 1-2 metrų gylio, kol atsiranda nedidelis nuolydis) plotis svyruoja nuo 10 iki 30 metrų, nors kai kuriuose ežeruose siekia ir 100metrų. Rytinių krantų atabradai būna platesni už vakarinius.
• Lietuvos ežerų žiema (kai ežerą padengia ledas) vidutiniškai trunka 118 dienų. Ežerų vasara (kai vandens temperatūra paviršiuje viršija 10° C) Lietuvoje trunka vidutiniškai 152 dienas, pereinamieji laikotarpiai, t.y. pavasaris ir ruduo trunka daug mažiau – maždaug po 30 dienų. Vandens temperatūra yra matuojama 10cm gylyje nuo vandens paviršiaus, o gylis toje vietoje turi būti ne mažesnis už 1 metrą.
• LT ežerai nevienodi ir pakrančių pelkėjimo atžvilgiu. Visai neužpelkėjusiomis pakrantėmis tėra 1%, o apie 70% ežerų yra su fragmentiškai užpelkėjusiomis pakrantėmis (pvz.: įlankose), o 15 % ežerų pakrantėse tęsiasi siauras, bet ištisinis pelkių ruožas. Atskirą grupę sudaro ežerai, apjuosti plačia 0,5-1,5km pelkių juosta. Dažniausiai tai pelkės, susidariusios užpelkėjus dideliems ežerams. Tokiose pelkėse telkšo ežerėliai (pvz.: Žuvintas).
• Lietuvoje daugiausiai yra aklinųjų ežerų, kurie neturi nei intako, nei ištakos. Tokie ežerai yra labai maži, bet jų skaičiaus (1200vnt.) pakanka, kas Lietuvoje įsivyrautų šis pratakumo tipas. Šio tipo ežerus daugiausiai maitina gruntiniai ir kritulių vandenys, vandens lygis per metus beveik nekinta, o vandens perteklius arba išgaruoja arba išteka požeminiu keliu. Didieji LT ežerai daugiausia yra pratakūs – turi ir intaką ir ištaką. Jiems būdingi gana dideli sezoniniai vandens lygio svyravimai, susiję su pavasariniais upių potvyniais. Lietuvos, kaip ir kitų vidutinių platumų, ežeruose aukščiausias vandens lygis būna pavasarį, kai prasidėjus polaidžiui patvinsta upės, ir rudenį, kai yra daugiausiai kritulių.
• Pagal maistingumą ežerai skirstomi į eutrofinius, arba daugiamaisčius, mezotrofinius, arba turinčius vidutiniškai maisto medžiagų, oligotrofinius, arba
mažamaisčius, ir distrofinius, arba bemaisčius. Eutrofiniai ežerai dažniausiai seklūs ir užžėlę vandens augalija. Juose gausu druskų, didžiąją metų dalį deguonies netrūksta, tačiau mažai anglies dioksido ir kalcio. Mezotrofiniai ežerai yra gilūs, jų vandenyje daugiau organinių medžiagų, įvairesnė augalija ir gyvūnija. Oligotrofiniai ežerai dažniausiai taip pat yra gilūs, jų vanduo šaltas, turi daug deguonies, nedaug biogeninių medžiagų ir druskų, mažai augalų ir gyvūnų. Distrofiniuose ežeruose dėl rūgščios aplinkos organinės medžiagos negali suirti, todėl vandenyje stinga biogeninių junginių ir deguonies.
• LT ežerų pratakumo koeficientas (santykis per metus į ežerą patenkančio vandens kiekio su ežere esančiu vandens tūriu) labai nevienodas. Daugumos ežerų jis kinta nuo 0.5 iki 5, nors yra ir tiokių ežerų, pvz.: Paščio ežeras, kurio pratakumo koeficientas yra 317, tai reiškia, kad per metus į ežerą patenka 317 jo tūrių (šį skaičių daugiausiai lemia Šventoji). Šis dydis dažnai priklauso nuo kito rodiklio – santykinio baseino – baseino ir ežero plotų santykio. Lietuvoje šis dydis kinta nuo 4 iki 2260 km2/km2. Kranto linijos vingiuotumą ir ištęstumą labai gerai apibūdina Nagelio koeficientas N – tai kranto linijos ir tam ežerui lygiapločio apskritimo lanko ilgio santykis. Kai N=1, ežero forma primena apskritimą. Kuo didesnės N reikšmės, tuo vingiuotesnis ir pailgesnis yra ežeras. Neatsitiktinai ypač didelEs N reikšmEs atspindi ir ežerų pavadinimai: Ilgis, Ilgutis, Ilgynas.