Lietuvos fiskalinė politika
5 (100%) 1 vote

Lietuvos fiskalinė politika



Įvadas

Fiskalinė politika – valstybės iždo politika reguliuojanti vyriausybės išlaidas ir formuojanti jos pajamas mokesčių dėka.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sukaupta fiskalinės politikos patirtis ir iškeliamos svarbiausios problemos, su kuriomis fiskalinė politika gali susidurti artimiausią dešimtmetį.. Kitą dešimtmetį fiskalinės politikos reikšmė privalės palaipsniui didėti, nes ji bus tos valstybės valdymo instrumentas, kurio dėka bus siekiama plėtoti šalies ekonomiką ir įgyvendinti visuomenės tikslus.

Aptarsime apie fiskalinės politikos sudėtį, jos svarbiausias problemas bei ribojimo bei pasirinkimo galimybes.Pagrindiniai 1990-1999 metų fiskalinės politikos bruožai

Per pastarąjį dešimtmetį fiskalinėje politikoje įvyko daug labai svarbių permainų. Vertinant per šį laikotarpį pasiektą pažangą, galima padaryti daug išvadų, reikšmingų numatant būsimą plėtrą. Apibendrindami svarbiausią pastarojo laikotarpio fiskalinės politikos patirtį, galėtume pasakyti, kad geriausiai veikti sparčiu tempu, ypač kai ginčijamus klausimus būtina spręsti neatidėliojant.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo visose Lietuvos valstybės finansų sistemos grandyse atlikta esminė pertvarka. Įvestas fiskalinis valdymas, tinkantis rinkos sąlygoms. Mokesčių reforma iš esmės pakeitė valstybės pajamų sandarą..

Vertindami pagrindinių rodiklių dinamiką, galime pasakyti, kad fiskalinės politikos dėka pirmiausiai buvo stengiamasi atkurti makroekonomį stabilumą. Nuo 1992 metų kasmet infliacijos lygis krito. Pasiekus žemesnį infliacijos lygį, 1995 metais buvo užfiksuotas ekonominis augimas. Infliacijos pažabojimas ir ekonominio augimo atnaujinimas buvo paremtas fiskalinėmis ir struktūrinėmis reformomis. Fiskalinę politiką sudaro:

· Konsoliduotas bendras šalies biudžetas

· Mokesčių sistema ir administravimas

· Skolos valdymas

· Išlaidos

· Svarbesnės pereinamojo laikotarpio pamokos

Konsoliduotas bendras šalies biudžetas

Per pastarąjį dešimtmetį konsoliduotas bendras šalies biudžetas sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Po 1993 metų valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 % iki 32,5 % BVP, tuo pat metu visos išlaidos sudarė 28-34 % BVP. Mažiausios pajamos buvo 1992 metais, kai bendro šalies biudžeto mokestinės pajamos sudarė 26 % BVP. Skirtingai nei kai kurios kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrė nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio.

Per pastarąjį dešimtmetį nacionalinis biudžetas sudarė vis mažesnę dalį bendrojo šalies biudžeto. Nacionalinio biudžeto išlaidos 1994-1995 metais sudarė 25 – 26 % BVP, 1996 metais – 23,7 %, 1997-1999 metais – 22-23 %. Nebiudžetiniai fondai kartu su Valstybinio socialinio draudimo fondu (toliau VSDF) didėjo: 1994 metais jie sudarė 9,7 % BVP, 1997 metais – 13,7 %.

1992 metų pradžioje, buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir 1998 metais išaugo iki 30 fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir šios lėšos nėra įtraukiamos į nacionalinį biudžetą.

Mokesčių sistema ir administravimas

Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pasikeitė per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą pastūmėjo dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privataus sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įvedimas.

Pagal Ekonominių tyrimų centro vertinimus šešėlinė ekonomika šio dešimtmečio viduryje sudarė apie 40 procentų visos ekonominės veiklos ir suprantama tokie mastai skatino nedelsiant gerinti mokesčių administravimą ir užtikrinti lygesnį faktinį mokestinių prievolių pasiskirstymą. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) ir Muitinės departamentas (MD) įgyvendino du valdymo reformų etapus: funkcinį ir geografinį, kurių dėka buvo siekiama sumažinti teritorinių padalinių skaičių ir padidinti darbo efektyvumą. Tvarka, pagal kurią vykdyti šie etapai, institucijose buvo skirtinga.

Skolos valdymas

Nuo 1994 metų funkcionuoja sukurta vidinė Vyriausybės vertybinių popierių rinka, padedanti finansuoti biudžeto deficitą bei kitus skolinimosi poreikius. 1994 metais 65 % centrinio šalies biudžeto deficito buvo finansuojama panaudojant Vyriausybės vertybinius popierius. Po to Vyriausybė pakeitė skolos valdymo strategiją daugiau pasikliaudama užsienio finansavimo šaltiniais. Tiesioginė šių permainų įtaka netrukus atsiliepė mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitui, kuris sudarė tik 2,1 % BVP 1994 metais. Kai kitais metais Vyriausybė padidino užsienio finansavimą daugiau nei 2.5 karto ir sumažino vidaus finansavimą, mokėjimų balanso einamosios
sąskaitos deficitas pasiekė 10 % BVP.

Išlaidos

Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo sudaromas valstybės biudžetas iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos. Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje. Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai kurti nebiudžetinius fondus.

Svarbesnės pereinamojo laikotarpio pamokos

Prieš dešimtmetį fiskalinę politiką beveik išimtinai sudarė tik apskaita ir kontrolė. Biudžetas buvo planuojamas ir vykdomas pagal patvirtintas instrukcijas. Finansų ministerija buvo atsakinga už pajamų surinkimą ir lėšų išmokėjimą vykdant politiką. Pirmaisiais šio dešimtmečio metais buvo labai skubiai perimama kitų šalių patirtis ir diegiami fiskaliniai instrumentai, tačiau tuo pat metu susilpnėjo fiskalinė kontrolė. Tuo šį spartų fiskalinės kontrolės silpnėjimą, palyginti ir su griežtomis centrinio planavimo sistemomis, ir su išplėtotos rinkos ekonomikos šalimis, sąlygojo ekonominė liberalizacija ir didelis fiskalinės reformos pagreitis. Kilę veiksmų koordinavimo ir įgyvendinimo sunkumai apsunkino fiskalinės politikos reformą ir komplikavo makroekonominį valdymą. Nuo 1995 metų dėmesys buvo vis labiau kreipiamas fiskalinei kontrolei stiprinti, tuo pat metu tobulinant fiskalinės politikos instrumentus.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 953 žodžiai iš 2974 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.