Lietuvos gyventojų migracija prieš ir po stojimo į europos sąjungą
5 (100%) 1 vote

Lietuvos gyventojų migracija prieš ir po stojimo į europos sąjungą

1121314151

TURINYS

Įvadas ………………………………………………………………………………… 3

Šiuolaikinės tarptautinės migracijos situacija ………………………………………….. 4

Ekonominiai ir socialiniai emigracijos iš Lietuvos padariniai ……………………….. 13

Valstybės institucijų veikla emigracijos klausimu …………………………………………… 16

Išvados …………………………………………………………………………………. 18

Literatūros sąrašas …………………………………………………………………………………. 20

Įvadas

Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos laisvių, sudarančių Europos bendrosios rinkos pagrindą. Ši teisė suteikia galimybę ne tik laisvai keliauti ES teritorijoje, bet ir studijuoti, ieškoti darbo, dirbti savarankiškai ar samdomąjį darbą. Šalia laisvo kapitalo judėjimo, laisvas asmenų – samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančiųjų judėjimas tampa vienu svarbiausių gamybos veiksnių bendrojoje rinkoje.

Kaip ir daugelyje Vidurio Europos šalių, Lietuvoje vykstanti politinė, socialinė ir ekonominė transformacija padarė esminį poveikį tarptautinės migracijos procesui. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir migracijos politikos liberalizavimą, ne tik išaugo migracijos mastai bet ir pasikeitė geografija. Migracija įgauna vis platesnį mastą ir svarbą, tuo tarpu statistiškai tebėra fiksuojama tik ilgalaikė (nuolatinė) migracija.

Ekspertai vis garsiau kalba apie emigracijos keliamą grėsmę. Europos Sąjungos statistikos biuras “Eurostat” prognozuoja, kad per artimiausius 20 metų Lietuva neteks beveik dešimtadalio gyventojų, o iki 2050-ųjų jų skaičius sumažės šeštadaliu. Tokia didelė migracija, kaip manoma, gali sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Gali sumažėti ne tik darbo jėgos resursai, bet ir mokesčių bei socialinio draudimo įmokų mokėtojų.

Lietuvos migracijos potencialas labai didelis: 30–50 procentų gyventojų norėtų išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. 2004 metais iš Lietuvos išvyko beveik pusantro karto daugiau žmonių nei 2003-iaisiais, o vien per 2005 metų sausio-vasario mėnesius išvyko 2492 žmonės, tai yra 700 daugiau nei per 2004 metų tą patį laikotarpį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šių metų balandį atliko apklausą, kurios duomenimis daugiausia ketinančių išvykti kuriam laikui yra tarp jaunimo 18-29 metų amžiaus. Pagal apklausos rezultatus daugiau norinčių išvykti gyventi ir dirbti į užsienį yra tarp mažiau uždirbančių. Populiariausia planuojama išvykimo kryptis yra Didžioji Britanija. Kitos tarp ketinančių išvykti populiarios šalys yra Airija, Vokietija, JAV, Ispanija, Norvegija ir Švedija.

Taigi, šiame darbe pirmiausia bus žvelgiama į emigracijos keliamas grėsmes ir galimas socialines bei ekonomines pasekmes. Toliau bus aptariami jos mastai, tendencijos, priežastys. Kaip vienas iš probleminių reiškinių bus analizuojamas specialistų ir protų nutekėjimas. Galiausiai, trumpai apžvelgus dabartinę valstybės institucijų veiklą emigracijos srityje, pateikiamos išvados.

Apibūdinant šiuolaikinę migracijos situaciją bus naudojama Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficiali informacija, bei specialių migracijos tyrimų medžiaga.

Šiuolaikinės tarptautinės migracijos situacija

2004 m. gegužės pradžioje Lietuvoje prasidėjusi emigracijos banga neslūgsta. Gerai vertinami lietuviai darbuotojai itin paklausūs Europos Sąjungos šalyse, kur yra šimtai tūkstančių laisvų darbo vietų ir mokamas kelis kartus didesnis atlyginimas nei Lietuvoje. Tuo tarpu mūsų šalyje, kaip rodo statistika, tinkamų darbuotojų jau dabar yra mažiau nei laisvų darbo vietų. Be to, padirbėti svetur norėtų išvykti dar beveik trečdalis šalies gyventojų. Ekspertų vertinimu, jeigu tokia ryški emigracijos tendencija išsilaikys ir toliau, šalies ekonomikos laukia sunkumai.

Dėl intensyvios emigracijos kito Lietuvos gyventojų skaičius. Jeigu iki 1994 metų natūralus gyventojų prieaugis visiškai ar iš dalies kompensavo migracijos nuostolius, tai nuo 1995 metų gyventojų mažėjo dėl abiejų komponentų poveikio.

Iš įmonių po 2004 m gegužės 1 d. darbuotojų emigracija vyko, bet ji nebuvo labai ryški. Vidutiniškai iš Lietuvos įmonių išvyko 2% darbuotojų. 48 proc. nuomonę pareiškusių Finansų analitikų asociacijos tyrime vadovų teigė, kad iš jų įmonių dalis darbuotojų išvyko dirbti į užsienį po 2004 m. gegužės 1 d. Tame tarpe iš 36 proc. apklaustų įmonių išvyko 1 – 5% darbuotojų, iš 9 proc. – 6-10% darbuotojų, iš 1 proc. – 10-15% ir iš 1 % – daugiau nei 16% darbuotojų. Menkos emigracijos priežastis gali būti ta, kad praėjo mažai laiko nuo įstojimo į ES ir darbuotojai dar neįsisamonino išvykimo galimybių. Dažniausiai emigravo darbuotojai iš gamybinių įmonių. 62 proc. tyrime dalyvavusių įmonių vadovų atsakė, kad į užsienį išvyko kvalifikuoti darbininkai. Į anketos klausimus atsakiusių imonių vadovų teigimu, po 2004 m gegužės 1 d. labiausiai darbuotojai migravo iš statybos ir gamybos įmonių.1

Lietuvos gyventojų kaita nuo XIX a. iki šių dienų

Iki
ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių, turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją. Daugiau ar mažiau skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus, palikti Lietuvą.

1867-1868 m. badas, privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje įvedimas ir tautinė priespauda, silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės emigracijos augimo priežastys.

1 Kaip pakito jėgos kaina dėl migracijos po įstojimo į ES [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006-02-27] Prieiga per internetą http://www.finansai.lt/Portals/57ad7180-c5c7-49£5-b282-c6475cdb7ee7/DJ%20tyrimo%20ataskaita2004%2011%2025 galutine.pdf

Apskritai XIX a. pabaiga apibūdinama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia į JAV, pradžia.

1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines Valstijas siekė 50 tūkst. žmonių. Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes iki 1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip “lietuvių“. Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.

Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių emigrantų į JAV statistika. Emigrantų skaičius į kitas vakarų šalis buvo daug mažesnis. Iki 1914 metų tik apie 14 tūkst. žmonių emigravo į Didžiąją Britaniją, apie 10 tūkst. – į Pietų Ameriką, 5 tūkst. – į Kanadą.2 Emigracijos srautas per 1899-1914 metus buvo labai didelis, beveik toks pat kaip natūralus prieaugis, todėl Lietuvos populiacijos augimas vyko labai lėtai. Be to, grįžtamosios migracijos atvejai nebuvo dažni. Grįžusių migrantų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei Lietuvos ekonominė situacija būtų buvusi palankesnė.

Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų. Mirusiųjų žmonių skaičius viršijo gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. – 12.5 tūkst..3

Tuo tarpu 1920-1940 m emigracija iš Lietuvos buvo netgi skatinama – Kaune buvo įkurti keli biurai, kuriuose buvo teikiama informacija ir konkreti pagalba, emigruojant į Pietų Ameriką ir kitas šalis. Neturtingi ar bežemiai valstiečiai bei darbininkai sudarė emigrantų daugumą, todėl buvo manoma, jog emigracija sumažins šalies nedarbo lygį. Iš kitos pusės, priimančios šalys, ieškodamos papildomos darbo jėgos taip pat rėmė imigrantus. Pietų Amerikos žemvaldžiai netgi padengdavo visas kelionės išlaidas, o imigrantus atgabenusio laivo komanda gaudavo premiją. Todėl emigracija, ypač į Braziliją, Argentiną ir Urugvajų – padidėjo.

1923 -1927 m. Emigracijos mastai buvo didesni nei skelbiama. Emigracijos apskaita rėmėsi išduotų užsienio pasų skaičiumi, tuo tarpu daugelis imigrantų paliko Lietuvą, neturėdami legalių dokumentų. Tikslesni statistikos duomenys galimi tik nuo 1928 metų, tačiau net ir šiuo laikotrapiu žmonės, vykstantys dirbti į Vokietiją ar Latviją, nebuvo laikomi emigrantais.

2 S. Vaitekūnas. Lietuvos teritorija ir gyventojai. Vilnius: „Alma littera‘, 1998. 43-174 p.

3 Ten pat.

1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva prieš tautos valią įjungta į SSRS sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų, praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikė gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS, norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir trėmimų patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m.. Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto deportavo apie 25 tūkst. lenkų ir žydų. Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y. visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 65 tūkst. žmonių.4

1 pav. Lietuvos gyv. nuostoliai 1940-1959 m.

Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260 tūkst. Lietuvos gyventojų, daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje žuvo, mirė nuo ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą.5

Pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos turėjo labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje sunkino keletas aplinkybių, tokių kaip nugalėjus fašistinę Vokietiją, Raudonojoje armijoje ne tik nebuvo masinės
demobilizacijos, bet atvirkščiai – daugelis lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai

4 Tarptautinės migracijos vystymosi Lietuvoje istorinė apžvalga: ikisovietinis periodas [interaktyvus] [Žiūrėta2006-02-27] Priega per internetą .

5 S. Vaitekūnas. Lietuvos teritorija ir gyventojai. Vilnius: „Alma littera‘, 1998 m., 43-174 p.

armijai,dar tebevykstant karo veiksmams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasidėjo Lietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginės įtakos gimstamumui.

1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3,71 mln. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m. jis sumažėjo 39,7 tūkst..

Metai Gyventojų judėjimas

Migracijos saldo

Emigracija Imigracija

1990 23592 14744 -8848

1991 20703 11828 -8875

1992 28855 6640 -22215

1993 15990 2850 -13140

1994 4246 1664 -2582

1995 3773 2020 -1753

1996 3940 3025 -915



1 lentelė. Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę

Gyventojų skaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos (1 lent.), didesnės už imigraciją. Šią emigrantų grupę didžiąja dalimi sudarė Rusijos piliečiai, panorę grįžti į savo šalį .6

Lietuvos gyventojų migracijos kriptys ir šalys

Iki 1990 m. egzistavusią planinę darbo migraciją tarp Lietuvos ir SSRS respublikų pakeitė savanoriška migracija, vis labiau krypstanti į Vakarus. Per pastaruosius 10–15 metų tarptautinės migracijos situacija Lietuvoje pakito iš esmės: išaugo mastai, pasikeitė kryptys. Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytu ir „Spinter“ atliktu 2001 m. prognostiniu tyrimu, 63 % Lietuvos gyventojų 2001 m. buvo pasiryžę išvykti svetur. Iš tų, kurie apsisprendę išvykti tvirtai, daugiausia vyktų į JAV, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.

Kiek šie prognostiniai tyrimai atitinka dabartinę tikrovę? Neprognozuojami istoriniai posūkiai (prieš pat ES išsiplėtimą įvestos darbo jėgos imigracijos kvotos) pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis: daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją. Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai6 T. Birmontienė, L. Čekanavičius, V. Motiekaitienė, V. Kanopienė, R. Lazutka, N. Petkevičiūtė, A. Poviliūnas, L. Rinkevičius, J. Rimkutė, I. Tamulienė, I. Vološčiuk. Žmogaus socialinė raida: [vadovėlis aukštosioms mokykloms] – Vilnius: HOMO LIBER, 2001 m. 81-98 p. – ISBN 995-449-27-6.

(Vokietija),susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis ir panašiai, užleido kelią kitoms kryptims.

Susiduriama su faktu, kad tikslių duomenų apie emigracijos mastus nėra. Kita vertus, būtina sukurti modelius, kurie leistų išmatuoti realius emigracijos mastus – antraip problemų spręsti bus neįmanoma.

Statistikos departamento turimi duomenys pateikia skaičius, padedančius apytiksliai įsivaizduoti procesų mastą, nors galutinio atsakymo dėl emigracijos apimties šie skaičiai neduoda. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 iki 2003 m. iš Lietuvos išvyko apie 303 tūkst. gyventojų, o vien 2004 m. – 15165 gyventojų.7

Skaičiuojant atvykimo-išvykimo saldo, nuo 1990 iki 2003 m. iš Lietuvos išvyko 236.5 tūkst. žmonių daugiau negu atvyko. Pradedant 1992 m., Lietuvos gyventojų skaičius pradėjo mažėti; iki dabar jis yra sumažėjęs maždaug 250 tūkstančių.8

Statistikos departamento turimi duomenys susiję su keleriopomis problemomis, kurios neleidžia jų laikyti tiksliu emigracijos mastų paveikslu. Emigracijos apibrėžimas – emigravusiais laikomi tik tie žmonės, kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės, pragyvenę užsienyje kad ir daugelį metų, tačiau oficialiai apie tai nepranešę ir vieną ar du sykius per metus į ją sugrįžtantys, emigrantais nelaikomi ir statistikoje neatsispindi, nors jų situacija realiai – socialiai ir ekonomiškai – atitinka „emigranto“ statusą. Dalis atvykusiųjų į šalį yra imigrantai, o ne grįžtantieji emigrantai. Taigi, emigrantų skaičius didesnis, negu atvykimo-išvykimo saldo.

Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, po naujųjų narių priėmimo į Europos Sąjungą, 2004 m. gegužės – gruodžio mėnesiais, darbo leidimo Didžiojoje Britanijoje pasiprašė 20095 lietuviai.9 Bet tai – tik vienos šalies duomenys. Juo remiantis galima pagrįstai manyti, kad emigrantų skaičius, po įstojimo į Europos Sąjungą, gerokai viršija Statistikos departamento turimus duomenis. Sociologinių tyrimų pateikti emigracijos mastų vertinimai tokie: 200–250 tūkst. žmonių, iš kurių apytiksliai 50 tūkst. JAV, 50 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, po 30 tūkst. Airijoje ir Ispanijoje, 10 tūkst. Vokietijoje, 5 tūkst. Norvegijoje, po 1 tūkst. Kanadoje, Australijoje, Švedijoje, Danijoje, po kelis šimtus – kitose Vakarų Europos šalyse.10

7 Demografijos metraštis 2003. Statistiniai duomenys, apibūdinantys šalies demografinę raidą. – Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2004 m., 196 p.

8 Ten pat

9 Vidaus reikalų ministras priėmė Jungtinės Karalystės ambasadorių. LR Vidaus reikalų
[interaktyvus]. [Žiūrėta 2006-02-27]. Prieiga per internetą

10 Pilietinės visuomenės institutes. [Žiūrėta 2006-02-28]. Prieiga per internetą < http://www.civitas.lt/lt_agenda.htm > 2 pav. Šalys, kuriose daugiausia emigravusių lietuvių 11

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyto ir „Spinter“ atlikto 2001 m. tyrimo, dar 2001 m. lapkritį ES valstybėse legaliai ir nelegaliai dirbančių lietuvių buvo 118 tūkst., tai, 13 kartų daugiau, negu tuomet Europos Komisijos pateiktieji duomenys. Pasak šio tyrimo vertinimų, užsienyje dirbo 14,7 % darbingų Lietuvos gyventojų, o 2006 metams tyrimas prognozavo, kad užsienyje dirbs tarp 284-314 tūkst. darbingų lietuvių.

Lietuvius priimančios šalys

Siekdamos išvengti galimų trumpalaikių darbo jėgos migracijos padarinių, šalys, anksčiau įstojusios į ES, siekia apriboti naujų šalių narių darbo jėgos imigraciją ir gali įvesti pereinamąjį laikotarpį iki 2 metų (pagal formulę 2+3+2 metai), o vėliau peržiūrėti savo pozicijas. Baigiantis antriesiems metams, šalys turės informuoti Europos Komisiją, ar toliau (iki trejų metų) ketina taikyti pereinamąjį laikotarpį. Norinčios dar porai metų pratęsti darbo rinkos apribojimus, šalys turės įrodyti, kad laisvas darbuotojų judėjimas kels rimtų grėsmių jų darbo rinkai. Visiems teisėtai ES dirbantiems asmenims socialinės garantijos bus užtikrintos (ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe, senatvės išmokų ir pan.). Airija, Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija) ir Švedija priklauso pirmąjai šalių grupei, kurios naujųjų ES narių piliečiams netaikys darbo apribojimų. Airijos darbo rinka Lietuvos piliečiams praktiškai bus atvira, tačiau kurį laiką – iki 2 metų – bus ribojamas socialinis aprūpinimas, pavyzdžiui, darbo ieškančiųjų pašalpų gavimas. Jungtinės Karalystės (Didžiosios Britanijos) darbo rinka Lietuvos piliečiams taip pat bus atvira, tačiau kruopščiai prižiūrima. Naujųjų valstybių narių piliečiai per 30 dienų nuo įsidarbinimo turės registruotis ir legalizuotis, pateikdami iš darbdavio gautą pažymą apie mokamus mokesčius legalumo ir socialinio draudimo faktui nustatyti bei užtikrinamą minimalų darbo užmokestį. Be to, nuo įstojimo dienos darbuotojų judėjimo laisve automatiškai galės naudotis tiek legaliai, tiek ir nelegaliai dirbantys asmenys,

11 Pilietinės visuomenės institutes. [Žiūrėta 2006-02-28]. Prieiga per internetą < http://www.civitas.lt/lt_agenda.htm >

išskyrus atvejus, kai jie bus išsiųsti dėl grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui bei visuomenės sveikatai. Švedijos darbo rinka taip pat bus atvira, tačiau kruopščiai prižiūrima. Švedijos Vyriausybė Parlamentui pateikė pasiūlymą dėl darbo leidimų naujiesiems ES piliečiams įvedimo, bet pastarasis jo nepatvirtino. Danija, Italija, Norvegija ir Nyderlandai priklauso antrajai šalių grupei, kurios naujųjų ES šalių piliečiams taikys sušvelnintus įsidarbinimo apribojimus. Danija leis ieškoti darbo būnant šalyje iki 6 mėnesių, bet radus darbdavį, reikės gauti supaprastintą leidimą dirbti tik pilnai darbo dienai, registruotoje įmonėje, vienodomis darbo sąlygomis ir už atlyginimą, nepažeidžiantį kolektyvinės sutarties. Italija numato riboti naujų valstybių narių patekimą į darbo rinką, bei svarsto “laisvos” kvotos galimybę (tam tikras skaičius darbuotojų galėtų atvykti be apribojimų). Norvegija, reaguodama į kaimynių pozicijas taikyti apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui iš būsimų ES narių, taip pat ketina įvesti apribojimus darbo imigracijai. ES piliečiams bus išduodami supaprastinti darbo leidimai pilnai darbo dienai pagal normas atitinkančias darbo sąlygas ir už pakankamą darbo užmokestį. Olandija informavo, kad darbuotojai iš naujųjų ES narių bus įleidžiami tik į tuos verslo sektorius, kur yra darbo jėgos trūkumas, kurio negali patenkinti Nyderlandų ir senųjų ES šalių darbo rinka. Šalys, kurios taikys pereinamąjį laikotarpį, nedraus įsidarbinti pagal darbo leidimus, taip pat jos yra pasirengusios derėtis dėl sutarčių, palengvinančių tam tikrų profesijų bei sezoninių darbuotojų įdarbinimą. Todėl galima drąsiai teigti, jog nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos gyventojams bus lengviau įsidarbinti visose ES valstybėse.

Emigrantų charakteristika

Net trečdalis darbo migrantų darbą užsienyje vertina kaip vienintelę išeitį iš skurdo ir nevilties ir, Lietuvoje nesuradę jokio darbo ir nematydami perspektyvų, išvyksta. Tai ypač būdinga rajonų ir kaimų gyventojams, kurie vis labiau įsitraukia į migracijos procesą. Iki šiol didesnė išvykstančiųjų dalis buvo bedarbiai bei jauni žmonės, tačiau kaip tik jie ir yra potenciali kvalifikuota darbo jėga. Nedarbas per metus sumažėjo 1,7 punkto ir 2004 metų pabaigoje buvo 6%. Pagrindinės bedarbių skaičiaus mažėjimo priežastys – augantis ūkis ir gyventojų emigracija. 12

Taip pat labiau linkę išvykti jaunesni asmenys, turintys aukštesnį išsilavinimą, bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, bet ne vadovai. Didžiuma planuojančių migruoti asmenų ketina išvykti trumpam laikui. Aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų trūkumas jau dabar jaučiamas kai kuriose ūkio
sietina tiek su ekonominiais veiksniais, t.y. apmokėjimo

12 BNS, ELTA. Nedarbas mažėja dėl emigracijos. Verslo žinios, 2005 m., Nr.6

skirtumais Lietuvoje ir tikslo šalyje, tiek ir su neekonominiais veiksniais, savirealizacijos galimybėmis. Manytina, kad abiejų šių veiksnių įtaka bent jau artimiausioje ateityje išliks, todėl galima prognozuoti ir ateityje didelius aukštos kvalifikacijos darbo jėgos išvykimo mastus. Emigracija suvokiama visų pirma kaip ekonominė migracija, dėmesio neskiriama protų ir specialistų nutekėjimui, bene opiausiai Lietuvai kylančių emigracijos problemų.

Specialistai

Patikimų ir nesenų tyrimų, pateikiančių specialistų (gydytojų, inžinierių, programuotojų ir pan.) emigracijos duomenis bei prognozuojančių jų tendencijas, nėra. Tačiau remiantis nesisteminiais duomenimis, matyti, kad specialistų emigracijos procesas – Lietuvai vienas pavojingiausių, galinčių sukelti sunkiausių padarinių socialinei infrastruktūrai ir gyvenimo kokybei. Be to, tikėtina, kad, skirtingai negu bendroji emigracija, gilėjant integracijai į ES jis turėtų įsibėgėti. Nesant šioms grėsmėms spręsti skirtos valstybinės strategijos, savieigai palikti specialistų migracijos procesai turės ilgalaikių neigiamų padarinių Lietuvos socialinės gerovės perspektyvoms.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3155 žodžiai iš 6161 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.