Lietuvos istorija1
5 (100%) 1 vote

Lietuvos istorija1

1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu

Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la¬bai įtempti. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas; jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Bet ir po to lietuviai nuo¬lat reikalavo, kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas; o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti, buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto.

Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi¬miero mirties. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me¬tus (1490—1492 m.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą, šis neturėjo jokio juridinio titulo, bet, kaip valdovo sūnus, buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Kazimierui 1492 m. mirus Gardine, Lie¬tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš¬čiu išrinko Aleksandrą. Lenkams jie pranešė, kad Kazimieras

mirdamas palikęs testamentą, kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Aleksandrą, o Lenkijai

jo vyresnįjį brolį Joną Albrechtą. Esą, jie įvykdę velionies valią ir turį viltį, kad ją

įvykdysią ir lenkai. Jogaila ir jo sūnus Vladislovas, nors iš tikrųjų

jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios, ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie¬tuva, pradėjusi sunkų karą su Maskva, ėmė ieškoti Lenkų para¬mos. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su¬sivienijimo dokumentus. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara¬lium išsirinko Aleksandrą, tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Nuo to meto jos jau visą laiką, iki pat vals¬tybės pabaigos, buvo valdomos vieno valdovo. Tad Alek¬sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, ją valdęs atskirai nuo Lenkijos.

Bau kiekvienu momentu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų, bet Hcarų. Karai iš tikro greit ir prasidėjo.

Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos, B pasirodė, kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su Maskva. Priešingai, jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da-

progos Jonui III rasti naujų priekabių. Kunigaikštienė Ele-

tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka.Pirmiausia jos

as pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo

issiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai Hciai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos Bhtykius turi palaikyti su katalikais ir t.t. Tuo būdu iš padarytosios (1494 m.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas III ir toliau palaike ryšius su Lietuvos priešu, Krimo chanu Mengli-Girėju,

ir kurstė jį pulti Lietuvą. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės, kad spau džiąs pravoslavus ir t.t. Pagaliau 1499 m., prisidengdamas pra¬voslavų gynimu, jis net pradėjo karą su Lietuva.

Karas su Maskva. 1499 m. Aleksandro broliai, Lenkų ka¬ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo¬vas, padarė sąjungą kariauti su Turkais. Prie jos turėjo pri¬sidėti ir Aleksandras. Jonas III, matydamas, kad Lenkija, su¬sirūpinusi karu su Turkais, negalės duoti Lietuvai pagalbos, nutarė pulti Lietuvą. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo¬nijos ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio totorių chanas Sach-Achmetas. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m., nors buvo paskelbtas tik 1500 m. Jį Lietuva pralaimėjo, nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė, vedama kunigaikščio Konstanti¬no Ostrogiškio, buvo sumušta ties V e d r o š a, ir pats vadas pateko į nelaisvę. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę, taciau, negaudamas iš Aleksandro paramos, negalėjo spirtis prieš Maskvą. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas, Užvolgio chanas Šach-Achmetas. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą, tačiau gausinga jo kariuo¬menė, negaudama iš Aleksandro paramos, pritrūkusi maistoir Maskvos sąjungininkų, Krimo totorių, nuolat puolama,ėmė nykti. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Iš čia didžioji Šach-

Achmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui, o patsaiSach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. Už tai jis buvozuimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Tuo būdu, dėl Aleksandro nerangumo, visos sąjungininkų pastangos

kuėjo niekais.

1503 m. paliaubos. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara¬lius Jonas Albrechtas. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis, kad tam tektų Lenkų karūna; Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi, nes kėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Alek-Itndras iš tikro gavo karūną, tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai ar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo pgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Alek-jiandras pradėjo derybas dėl taikos. Tačiau amžinosios taikos ijam nepasisekė padaryti; buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas,
Sta-Hodubas ir Okos paupiai. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep-wą. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že¬mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun-knius ir pirklius. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į Likos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).

Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek ne-fcagerėjo. Kaip ir prieš karą, Jonas III nuolat kišdavosi į Lietuvtos vidaus reikalus, tarsi gindamas pravoslavus. Jo pasiun-itiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą“ ir nuo¬lat šnipinėjo. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį, kad Elenai negalima priimti katalikybės, net jeigu ji ir pati panor retų. Buvo aišku, kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Nebuvo taikos nė su totoriais, kuriuos Jonas III visada pa¬laikė ir kurstė prieš Lietuvą. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa¬tavimo“ metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo, Podolės, Voluinės ir Galicijos žemes). Alek¬sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą; bet pagaliau ties Klecku juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas, Glinskis. Aleksandras kaip tik tada mirė, ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo.

3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais

1499 m. aktas. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai; be valdovo asmens, jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš¬mės. Todėl, Kazimierui mirus, lietuviai, nieko nesakę lenkams, išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Jam valdant Lietuvą, o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją, abi valstybes rišo tik jų bro¬liški santykiai. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums, nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. Tad, norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len¬kija, 1495 m. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo, ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais, lenkai, norėdami gauti Lietuvos pa¬ramos, pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari¬mu. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para¬mos prieš Maskvą. Todėl 1499 m. buvo sudarytas naujas ak¬tas, kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su¬tvarkyti. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, o be to, dar buvo sutarta, kad nė viena valstybė be antrosios vals¬tybės žinios negali rinktis sau valdovo. Vadinasi, buvo suda-

ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo.

Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. aktas. Naujasis 1499 m. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran¬koje, nes 1501 m. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Len¬kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą; lietuviai tam ne tik nesipriešino, bet dar ir patys tuo rūpinosi.

Į Lenkų elekcinį seimą Fetrakavoj, remdamiesi 1499 m. su¬sitarimu, atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek¬sandras. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida¬tūrą. Lenkų reikalaujami, jie sutiko pasirašyti naują aktą, normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius; juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Naują susitarimą patvirtino trys doku¬mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de¬legatai susikeitė dokumentais, o kiek vėliau Melnike tą susita¬rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras, šiuo susita¬rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė, kuri turė¬tų bendrą seimą, bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą, bendrą apsaugą ir bendrus pinigus.1501 m. susitarimo likimas. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike, tai jis paprastai yra vadinamas Melniko aktu. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams, kad susitarimą patvirtins visos Lie¬tuvos seimas. Bet seimas jo nepatvirtino; jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. Mat, visa Lietu¬va pasirodė jam priešinga,— juo labiau, kad nelaimingai pasibai¬gęs karas su Maskva įrodė, jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti

pagalbos; tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. Be to, tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai; Aleksandfo brolis, Čekų karalius Vladislovas, savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius, tačiau Jogailos palikuonys manė, kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai; o tuo susitarimu buvo norima įvesti elekciją, taigi visai nebuvo atsižvelgiama į jų tei¬ ses. Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva

ir Lenkija, kaip ir anksčiau, liko atskiros valstybės, tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). Bet vis dėlto, kai po 50 m. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas, lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. Ir
Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa¬ imti iš to paties Melniko akto.

4, ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai

Tarybos atsiradimas. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė; savo iš¬vaizda ji betgi ji artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus, — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais; Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba, vadinama senatu, — panaši didžiojo kunigaikš-č i o, arba ponU taryba atsirado ir Lietuvoje.

Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Švitrigailos, o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo, nes tik nuo jų paramos priklausydavo, kam teks didžiojo kunigaikš¬čio sostas; todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. Bet ypa¬tingai bajorija iškilo prie Kazimiero, kurį ponai išrinko val¬dovu ir, jam tebesant mažam, patys už jį valdė. Jam išvykus į Lenkiją, valdžia pasiliko ponų rankose. Todėl tuo laiku at¬sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų, kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba.

Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš¬kios. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam, kad kraštas uoliau remtų jo politiką. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos, kuriuos norėjo. Kartais tardavosi tik su tais, kurie tuo metu buvo arti jo, o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami vyskupai, dar išlikę kuni¬gaikščiai ir aukštesniąsias pareigas valsty¬bėje einą didikai. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi, tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos.

Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo, jog, išrinkusi Aleksandrą, pareikalavo, kad jis nustatytų jos kompetencijos ribas.

Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. privilegi¬joje, kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba, siusdamas į užsienius pasiuntinius. Be to, jis prilei¬do tarybą prie valstybės finansų tvarkymo. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe, tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga¬lėdavo leisti pinigų tiek savo, tiek valstybės reikalams. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo, nepasitaręs su taryba, nebe¬daryti jokių išlaidų. Be to, jis pasižadėjo, nepasita¬ręs su taryba, nebedalinti niekam valstybinių vietų. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam visiškai laisvai kal¬bėti; didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų, kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. Vis dėlto šia privilegija ta-

ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega¬lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio; išklausęs tarybos nuomonės, jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. Bet su tarybos nuomo¬ne sutikęs, jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti; tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. O nebetrukus atėjo ir tie lai¬kai, kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta¬rybos nuomone.

Tuo būdu 1492 m. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Ankstyvesnėmis (1387, 1413, 1434, 1447 m.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur¬to laisvė, o dabar jiems buvo pa¬tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Nuo to laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo į, ponų rankas Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai.

Seimai. Įsigalėjus tarybai, atsirado ir seimai. Mat, būdavo reikalų, kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma¬sių žinios. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalinga tada, kai po d. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni-gaikštį. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar¬būs, sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu, kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais, Lietuva turėjo remtis savo visuomenės balsu. Kazimierui 1447 m. privilegija at-leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty¬bei, karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo¬kesčiais bajoriją. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą, nes kiek¬vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. Tuo būdu bajorijos seimai, iš pradžių šaukiami retai, juo toliau, juo būdavo dažniai’ šaukiami: mat, pajutusi savo reikšmę, bajorija nebenorėjo sutikti kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma.

Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba, visi aukštes¬nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Bet kadang: dažnai j seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija, o ii tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo, tai įėjo į pa protį, kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. Taigi jokių seimo rinkimų ne¬buvo. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones, su kuriais
pasitarti; o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti, galė¬davo atvykti į seimą ir nekviestas. Bet ilgainiui provincijom atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin¬gesni bajorai; tačiau būdavo atsitikimų, kad susirinkusi bajori¬ja ir rinkdavo atstovus. Pagaliau XVI amž. vidury (1566 m.) kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis), ir pavieti seimeliai ėmė rinkti atstovus.

Juo toliau, juo seimas darėsi vis įtakingesnis. O nuo XVI amž. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesni; reikalas. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymųmu; tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti; o ką tai atsakydavo didysis kunigaikštis, tas ir tapdavo įstatymu. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti, slies nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti j karą, nemokėti

mokesčių ir t. t. Tad d. kunigaikštis bajorijos pageidavimų dažnausiai klausydavo.

Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.)

i ‘ I.liko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri-

i 11 i h kiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepa-

Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl krikscionybes gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be to, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie ji griovė. Valstybe buvo valdoma ordino narių, kurie, būdami ateiviai

is Vokietijos kraštų ir, be to, dar vienuoliai, neturėjo

jokiu rysiu su vietos gyventojais. Neprileisdami prie valdžios

vietu bajoru ir miestiečių, jie nustatė juos prieš save. Dėl to ir

ivyko 1454m. krašto sukilimas, kurs pasibaigė tuo, kad 1466 m.dalis ordi-

no žemių buvo prijungta prie Lenkijos, o jis pats pasi-

dare Lenku karaliaus vasalu Pirmieji 5 magis-

trai vyke sutartį, tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. Ordinui atrode, kad bus galima issilaisvinti, isrinkus magistru Vokietijos kunigaiksti, kuris savo jegomis galetu spirtis pries Lenkija. Tokiais sumetimais ir buvo isrinktas magistru (1511m.) Ansbacho Hohencolernu seimos narys karaliaus Zigmanto seserenas (Kazimiero dukters sunus) Abrechtas.buvo tikimasi , kad jis sugebes geriau susitarti su Lenkija jau vien del savo giminystes su karalium. Taciau visi meginimai nenusiseke, ir ordinui teko pradeti su Lenkais kara. Karas ordinui nesisekė, ir teko padaryti paliaubas, nieko ne-

laimejus.Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi

reikalavo ordino reformos. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi-

nu ejo is to, kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas

Liuterio mokslas. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. Tada magi-

stras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu

Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus, vesti žmoną ii pasiskelbti kunigaikščiu. Gavęs dėdės, karaliaus Zigmanto, su tikimą, jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui, kaip Prūsų kunigaikštis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2991 žodžiai iš 9920 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.