Lietuvos istorija1
5 (100%) 1 vote

Lietuvos istorija1

Seniausieji Lietuvos gyventojai

Šiaurės Europą dengęs ledynas iš Lietuvos teritorijos ėmė trauktis apie XVIII – XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynui tirpstant, atsirado didžiuliai ežerai, formavosi upių slėniai. Daugėjant sausumos plotų, plito tundros augmenija, iš pietų traukė prie šalto klimato prisitaikę žvėrys, vasarą atskrisdavo daug paukščių. Iš gretimų anksčiau apgyvendintų pietinių ir vakarinių sričių užklysdavo Šiaurės elnius medžioję žmonių būreliai.

Seniausieji žmonių pėdsakai Lietuvos teritorijoje – jų gyvenimo vietos, vadinamos stovyklomis,– aptiktos pietryčių Lietuvos aukštuose upių krantuose, kur gausu titnago. Stovyklų vietose išliko buvusių židinių pėdsakai duobutėse, titnago nuoskalų, skelčių, medžioklės įrankių bei įnagių grobiui apdoroti.

Svarbiausi medžioklės įrankiai buvo medinis lankas ir strėlė bei ietis titnaginiu antgaliu. Iš titnago skelčių žmonės pasidarydavo strėlių ir iečių antgalių, peilių, grandukų mėsos gramdymui nuo kaulų, gremžtukų (jais valydavo kailius), rėžtukų kaulų raižymui. Šiais titnaginiais įrankiais dirbosi kaulinius durklus, žeberklus, ylas, adatas.

Medžioklė teikė žmonėms ne tik maistą, bet ir kaulų įvairiems reikmenims gamintis, kailių drabužiams bei būstams dengti. Maistą papildydavo žuvis, kuri buvo badoma žeberklais.

Seniausiose stovyklose rasti titnaginiai dirbiniai priklauso X–IX tūkst. pr. Kr. – paleolito pabaigai.

Žmonės į Lietuvos teritoriją atėjo iš įvairių sričių: tą rodo dirbinių skirtumai. Pvz., Eiguliuose prie Kauno, Puvočiuose prie Marcinkonių ir kitur rasta Svidrų kultūrai būdingų titnaginių strėlių antgalių ir kitų dirbinių, rodančių, kad čia gyveno gana didelės gimininės bendruomenės, atėjusios iš pietų – dabartinės Lenkijos teritorijos. Tuo tarpu Maksimonyse prie Merkinės, Vilkpėdėje (Vilniuje), Kalniškiuose (Klaipėdoje) aptikti titnago ir kaulo dirbiniai liudija, kad tuo metu Baltijos pietine pakrante iš pietvakarių atėjo būreliai žmonių, vartojusių Bromės kultūrai būdingus titnaginius ir kaulinius įrankius.

Greičiausiai dalis ateivių patraukė toliau į rytus ar šiaurę, o kiti liko Lietuvos teritorijoje ir, pamažu susimaišę tarpusavyje, sudarė vietines Rytų Pabaltijo kultūras.

Apie 5500–5000 m. pr. Kr. Anciliaus ežero (susidariusio pietinėje Baltijos jūros dalyje tirpstant ledynams) vanduo per Skandinaviją prasiveržė į Atlantą, susidarė Litorinos jūra. Klimatas palengva atšilo, nors nebuvo pastovus – šiltesnius laikotarpius keitė drėgnesni ir vėsesni, bet ilgainiui nusistovėjo šiltesnis ir sausesnis klimatas nei dabar. Suaugo didžiuliai miškai, radosi vis daugiau žvėrių ir paukščių, tuo pat metu gausėjo gyventojų.

Nors gyventojų nebuvo daug ir tie patys buvo vien žvejai arba medžiotojai, tačiau jų įrankiai mezolito laikotarpyje (VIII – IV tūkst. pr. Kr.) nėra vienodi. Vakarų ir Šiaurės Lietuvos mezolito žmonės vartojo Kundos kultūrai būdingus kaulinius ir raginius įrankius (strėlių ir iečių antgalius, žeberklus, durklus, peikenas, kaplius, kirvius). Dabar jie dažniausiai randami pelkėse ir durpynuose – buvusiuose ežeruose, upėse. Ši kultūra buvo paplitusi ir toliau į šiaurę (dabartinėje Latvijoje ir Estijoje). Pietinėje Lietuvos dalyje bei gretimose Baltarusijos srityse ir iš dalies dabartinėje Kaliningrado srityje susidarė mezolitinė Nemuno kultūra, kuriai ypač būdingi įvairūs smulkūs iš titnago skelčių padaryti dirbinėliai, vadinami mikrolitais. Jie naudoti kaip ašmenys ietigaliams, peiliams ir kitiems įrankiams. Kartu buvo vartojami ir stambūs apskaldyti titnaginiai kirvukai bei kiti stambūs įrankiai, vadinami makrolitais. Todėl archeologai Nemuno kultūrą dar vadina mikrolitine – makrolitine kultūra.

Apie IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurį medžiotojai ir žvejai išmoko lipdyti ir degti molinius puodus, pradėjo vartoti akmeninius ir titnaginius įrankius gludintais ašmenimis. Prasidėjo neolitas (IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurys – II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Ankstyvojo ir viduriniojo neolito gyvenvietėse pietinėje Lietuvos dalyje išliko mezolitinei Nemuno kultūrai būdingų titnaginių įrankių, kurie kito labai pamažu. Tačiau tyrinėtose Dubičių, Versminio (Varėnos raj.) ir kitose gyvenvietėse kartu su minėtais titnaginiais įrankiais rasta molinių smailiadugnių puodų šukelių. Puodų viršutinė dalis buvo puošiama dvidančiu spauduku ar virbelio galu įspaustų apvalių ar trikampių duobučių eilutėmis. Aptikta ir titnaginių kirvelių, kurių ašmenys šiek tiek gludinti.

Pajūryje ir Šiaurės Lietuvoje tuo metu buvo paplitusi Narvos kultūra, susidariusi iš Kundos kultūros ir apėmusi dabartinę Latviją bei Estiją. Narvos kultūros žmonių gyvenimą geriausiai atspindi Baltijos pajūryje – Šventojoje –1966 – 1972 m. ištirtos gyvenvietės, įsikūrusios buvusios lagūnos pakrantėse. Čia po durpių sluoksniu išliko 2500 – 2000 m. pr. Kr. vartotų įrankių, papuošalų ir kitų įvairių buities reikmenų. Ten gyvenę žmonės vertėsi žvejyba ir medžiokle. Rasta tinklų, megztų iš liepos karnos siūlų, jų plūdžių iš žievės, akmeninių pasvarų, bučių fragmentų, taip pat įrankių tinklams megzti, medinių irklų, kaulinių žeberklų antgalių ir meškerių kabliukų. Kartu
aptikta daug didelių kaulų – lydekų, šamų, sterkų, menkių, plekšnių bei kitų žuvų. Titnaginiai strėlių antgaliai ir ietigaliai, medinės ietys, šernų, briedžių, elnių, bebrų, ruonių ir kitų žvėrių bei paukščių kaulai rodo, kad pajūryje gyvenę žmonės nemaža laiko skyrė medžioklei. Jiems medžioti padėjo šunys, kurių kaulų taip pat rasta gyvenvietėse.

Maistą papildė miško vaisiai, uogos, grybai, laukinių bičių medus,– gyvenvietėse rasta daug miško ir vandens riešutų kevalų, išliko medinių kultuvių riešutams skaldyti. Aptikta medinių kaplių, matyt, jie buvo vartojami augalų šaknims iškasti, o gal ir žemei purenti, nes to meto žmonių ūkyje jau buvo žemės ūkio pradmenų,– tai rodo rasti kanapių grūdai ir kanapinės virvelės gabalas bei keli pavieniai galvijų ir smulkiųjų raguočių kaulai.

Gausus ir įvairus maistas leido žmonėms gyventi vienoje vietoje dešimtmečius ir šimtmečius. Jų buitis tapo patogesnė, o inventorius – įvairesnis.

Akmeniniais įrankiais žmonės pasidarydavo įvairių medinių daiktų. Iš rąsto išskaptuodavo luotus, geldas, dubenėlius, samčius, šaukštus, išdroždavo irklus. Jau mokėta austi iš liepos karnos siūlų. Buvo pinamos pintinės. Maistui gaminti ir jo atsargoms laikyti buvo lipdomi įvairiausio dydžio smailiadugniai puodai. Didžiausi iš jų daugiau negu pusės metro aukščio. Lipdyti taip pat dubenėliai, kurie, be kita ko, būdavo pakabinami būsto viduje ir naudojami

kaip žibintai.

Žvejai ir medžiotojai mėgo puoštis, nešiojo kabučius iš elnių, briedžių, šernų, rečiau lokių ar ruonių pragręžtų dantų ar iš jų padarytų plokštelių, taip pat gintaro kabučius ir cilindro bei sagos formos karoliukus. Gintaras buvo pjaustomas titnaginiais įrankiais, gręžiamas titnaginiais grąžteliais, gludinamas. Iš gintaro darytos žmonių ir žvėrių figūrėlės. Jų daugiau rasta Kuršių Nerijos gyvenvietėse ir Kuršių mariose ties Juodkrante. Manoma, kad kabučiai ir karoliai buvo ne tik papuošalai, bet ir amuletai.

Gintaras buvo renkamas pajūryje ir apdirbamas gyvenvietėse. Dalis gintaro mainyta į gerą titnagą, kurio vietoje nebuvo. Panašių gintaro sagučių rasta Latvijos teritorijoje: Sarnatėje prie Liepojos, prie Lubano ežero, taip pat toliau į rytus ir šiaurės rytus iki Ilmenio ežero, Volgos bei Okos aukštupio.

Šventojoje rastas dvimetrinis stulpas, kurio gale išskaptuota žmogaus galva. Spėjama, kad tai žvejų ir medžiotojų garbintos dievybės – „žvėrių viešpaties” skulptūra. Panašių skulptūrų aptikta neolito gyvenvietėse Sarnatėje ir prie Lubano ežero Latvijoje, taip pat toliau į rytus iki Vidurio Uralo. Išliko ir daugiau to meto meno kūrinių. Rastos dvi iš briedžio rago padarytos apeiginės lazdos, kurių galuose išdrožtos realistiškos briedės galvos. Aptikta medinio samčio rankena – lingės galvutės skulptūrėlė. Manoma, kad šie meno kūriniai vartoti to meto žmonių magijos apeigoms, kuriomis siekta palankiai nuteikti gamtą, garantuoti gausų medžioklės ir žvejybos laimikį.

Šiaurės rytų Lietuvoje prie Kretuono ežero tyrinėtose Narvos kultūros gyvenvietėse irgi rasta ne tik smailiadugnių puodų šukių, bet ir kaulinių, titnaginių įrankių, tinklų plūdžių iš žievės, taip pat įvairių medinių dirbinių.

Taigi Lietuvos ankstyvojo ir viduriniojo neolito gyventojai vis dar vertėsi žvejyba bei medžiokle ir rinko augalinį maistą. Jie tik pasisavindavo gamtos gėrybes. Pietinių kaimynų dėka jie pažino pirmuosius naminius gyvulius ir kai kuriuos kultūrinius augalus, bet žemdirbystė ir gyvulininkystė jų ūkyje dar nedaug teturėjo reikšmės. Primityviais įrankiais medžioti ir žvejoti buvo lengviau ne pavieniui, o grupėmis. Todėl gyventa gimininėmis bendruomenėmis, kurios kartu medžiojo ir žvejojo, dalijosi laimikį, gynė savo medžioklės ir žvejybos plotus nuo kaimynų bendruomenių.

Duomenų apie akmens amžiaus gyventojų etninę priklausomybę nėra. Rastieji žmonių kaulai rodo čia tada gyvenus europidus. Archeologiniai duomenys liudija Narvos ir Nemuno kultūras buvus artimai giminingas. Todėl spėjama, kad jas palikę žmonės galėjo kalbėti artimomis šnektomis (tarmėmis).

III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje finougrų gentys, stumdamosi į vakarus, pasiekė Rytų Pabaltijį. Tai taip pat buvo medžiotojai ir žvejai. Jų kultūrai būdinga šukų įspaudu ir duobutėmis puošta keramika, archeologų vadinama šukine keramika. Finougrai Estijos ir Lietuvos teritorijose apsigyveno tarp senųjų Narvos kultūros gyventojų. III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje finougrai, stumdamiesi į pietvakarius, pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Dalis jų per Lietuvą nuėjo iki Aistmarių pakrančių. Lietuvoje liko gyventi, matyt, tik nedidelės ateivių grupės. Tai rodo apie 20, kaip spėjama, finougriškos kilmės mūsų upelių ir ežerų vardų (Jara, Kidė, Kija, Ruja, Piladis, Tilka etc), taip pat pavieniai archeologiniai šukinės keramikos kultūrai būdingi dirbiniai, rasti Narvos kultūros gyvenvietėse (matyt, išmainyti su finougrais), bei šukinio ornamento mėgdžiojimas.

Negausūs ateiviai nepajėgė išstumti ar asimiliuoti senųjų vietinių gyventojų. Finougrai pamažu susiliejo su senaisiais vietiniais gyventojais arba ilgainiui pasitraukė į finougrų gyvenamas sritis. Archeologai ir lingvistai dabar jau
nebepritaria senesnėje istorinėje-lingvistinėje literatūroje buvusiam teiginiui, kad neolite (ar net iki I p. Kr. tūkstantmečio vidurio) Lietuva buvusi apgyvendinta finougrų.

Baltų susidarymas

Vėlyvajame neolite (III tūkst. pr. Kr. pabaiga – II tūkst. pr. Kr. pradžia) Lietuvoje įvyko svarbių ūkio pakitimų. Archeologiniai radiniai rodo, kad tuo metu į Rytų Pabaltijį iš Pietų ir Pietvakarių atėjo žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiančios giminės. Jos vartojo dailiai gludintus akmeninius laivelio pavidalo kovos kirvius ir įspaustos virvelės bei eglutės ornamentu puoštą keramiką. Todėl šie ateiviai vadinami virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros gentimis. Lietuvoje šios kultūros žmonių gyvenvietės yra tyrinėtos Nidoje, Šventojoje, Šarnelėje ir kitur. Jose rasta keturkampių pastatų pėdsakų, plokščiadugnių molinių puodų šukių, puoštų virveliniu ir eglutės ornamentu, aptikta naminių gyvulių kaulų, akmeninių ir kaulinių kaplių, primityvių trinamųjų girnų. To laikotarpio pradžios durpynų sluoksniuose išliko kviečių žiedadulkių, o vėlesniuose – ir miežių žiedadulkių. Šie radiniai patvirtina, kad ateiviai turėjo naminių gyvulių, augino kai kuriuos javus. Šiltesnis negu dabar klimatas tuo metu buvo ypač palankus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Tačiau ir virvelininkų gyvenvietėse rasta daug tinklų pasvarų, žvėrių ir žuvų kaulų, rodančių, kad ir jų ūkyje medžioklė ir žvejyba buvo dar svarbūs verslai. Atrodo, kad senieji Narvos bei Nemuno kultūrų gyventojai perėmė iš ateivių naujuosius verslus ir naują puodų ornamentavimą.

Plintant naujiems verslams, intensyvėjant ūkiui, gausėjo gyventojų, jie tolygiau paplito po visą Lietuvos teritoriją. Tą taip pat rodo archeologiniai radiniai – III tūkst. pab. – I tūkst. būdingų gludintų akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių rasta beveik visoje Lietuvoje.

XVII – XVI a. pr. Kr. Lietuvą pasiekė pirmieji metaliniai dirbiniai. Seniausias dabar žinomas toks radinys yra Veliuonos apylinkėje praeito amžiaus pradžioje rastas bronzinis kotinis durklas. XVI – VI a. pr. Kr. Lietuvoje iš metalinių dirbinių buvo žinomi tik bronziniai. Todėl šis laikotarpis yra vadinamas bronzos, arba žalvario, amžiumi. Kadangi patį metalą ir didžiąją dalį metalinių daiktų reikėjo įsigyti mainais, tai jų čia nebuvo daug.

To meto ūkyje vis didėjo gyvulininkystės ir žemdirbystės reikšmė, gausėjo gyventojų, tarp jų kildavo vaidų dėl patogesnės ūkininkavimui vietos. Todėl žalvario amžiaus pabaigoje sunkiai prieinamose kalvose upių ir ežerų pakrantėse pradėtos kurti įtvirtintos sodybos. Taip atsirado nauja gyvenviečių forma – piliakalniai. Seniausieji piliakalniai aptinkami Šiaurės Rytų Lietuvoje.

Kartu įvyko ir etninių pakitimų. Manoma, kad neolito pabaigos ateiviai buvo indoeuropiečiai, pasklidę dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose. Indoeuropiečių kultūra nebuvo vienalytė: tarp Vyslos ir Dauguvos žemupių gyvenusių virvelininkų kultūra vadinama Pamario kultūra. Ateiviai čia susiliejo su Nemuno ir Narvos kultūros gyventojais, taip sudarydami prabaltus – prūsų, lietuvių, jotvingių, latvių protėvius. Toliau į Šiaurę nuo Dauguvos virvelininkų nebuvo daug, jie greit ištirpo tarp finougrų. Nuo bronzos amžiaus prabaltų gyventa teritorija pamažu pradeda išsiskirti savais materialinės kultūros bruožais. Čia buvo paplitę baltiški bronziniai kovos kirviai, vietinės bronzinių įtveriamųjų kirvių formos. Ilgainiui susidarė ir šiai sričiai būdingi mirusiųjų laidojimo papročiai – plito pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais.

Baltai geležies amžiaus pradžioje

VIII – VII a. pr. Kr. Vidurio Europoje paplito geležies gamyba, imta kaldinti geležinius įrankius ir ginklus, kurie greitai išstūmė žalvarinius. Apie VII –VI a. pr. Kr. pirmieji geležiniai dirbiniai pasiekė baltų genčių gyventas rytines ir pietines sritis, o apie V a. pr. Kr. – ir Lietuvą. Iki pat mūsų eros pradžios vietoje pasigaminti geležies nemokėta, teko naudotis tik mainais įgytais geležiniais įrankiais. Manoma, kad sąlygos mainams tuo laiku buvo nepalankios dėl Vidurio Europoje vykusio genčių kraustymosi, kovų tarp keltų, germanų ir ilyrų. Be to, ir mainams nebuvo pakankamai produktų. Todėl to meto gyvenvietėse – piliakalniuose dar daug randama akmeninių kirvių, kaulinių strėlių antgalių, kaltų, durklų etc. Iš kaulo buvo gaminami ir papuošalai – smeigtukai.

Geležies amžiaus pradžioje klimatas gerokai atvėso, pasidarė drėgnesnis, gausiau paplito mišrūs ir spygliuočių miškai. Verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste, naudojantis primityviais įrankiais, buvo daug sunkiau, be to, reikėjo naujų, šaltesniam klimatui tinkančių, javų veislių. Žemdirbystė tuo metu buvo lydiminė. Javai sėti į iškirsto ir išdeginto miško sklypelius, gausiai patręštus pelenais. Buvo auginami miežiai, vasariniai kviečiai. Primityviais akmeniniais kirviais medžius ir krūmus iškirsti galėjo tik didelis žmonių būrys – didelė patriarchalinė šeima. Tuo metu gyvulininkystė jau teikė didžiąją dalį maisto, bet medžioklė liko vis dar svarbiu, nors ir šalutiniu verslu.

Lingvistų nuomone, apie I tūkstantmečio pr. Kr. pirmą pusę ar vidurį baltų prokalbė suskilo į kelias
tarmes. Ankstyvajame geležies amžiuje baltų genčių gyventame plote susidarė kelios giminingos kultūrinės sritys: Vakarų baltai (prūsai, galindai, jotvingiai). Vakarų baltų kultūros požymis – pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais. Lietuvą ir didelę dalį Latvijos bei Vakarų ir Centrinę Baltarusiją apėmė brūkšniuotosios keramikos kultūra. Šiaurės Rytų baltų arealo dalyje išsiskyrė Dnepro – Dauguvos aukštupių kultūra, o pietiniame pakraštyje – Juchnovo bei Milogrado kultūros. Į Šiaurę nuo baltų gyveno lyviai, stai ir kitos finougrų gentys, o į Pietus – slavų gentys.

Taigi, geležies amžiaus pradžioje Lietuva sudarė tik nedidelę baltų gyvento ploto dalį. Beveik visą jos teritoriją tuo metu apėmė brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tik pajūryje (Ėgliškiai, Kurmaičiai – Kretingos raj.) rasta pilkapių ir sudegintų mirusiųjų kapų su akmenų vainikais, Vakarų baltams būdingos keramikos.

Baltų gentys II – X a.

I tūkstantmetis yra žymių ūkinių ir socialinių pasikeitimų laikotarpis. Išaugusios gamybinės jėgos ardė pirmykštį gamybos būdą ir tuo pačiu pirmykštę bendruomenę. Šis procesas būdingas visam I tūkstantmečiui. Tuo pačiu metu vyko genčių persigrupavimas, susidarė genčių sąjungos, minimos IX – XIII a. šaltiniuose.

Pirmykštės bendruomenės irimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Lietuvoje jis yra labai nedaug tyrinėtas. I tūkstantmečio vidyryje vietoje gimininės bendruomenės ėmė formuotis teritorinė bendruomenė. Maždaug X a. prasidėjo paskutinysis irimo etapas – karinė demokratija. Geležinių įrankių ir gyvulių jėgos vartojimas darbui, žemdirbystės ir gyvulininkystės augimas, mainų intensyvėjimas, kai kurių amatų atsiskyrimas nuo žemdirbystės lėmė spartesnę gamybinių jėgų raidą. Kolektyvinė nuosavybės forma nebeatitiko naujųjų sąlygų. Todėl bendruomenės skaldėsi į atskiras šeimas, kurios atskirai ūkininkavo. Atsirado paveldima žemės nuosavybė – alodas. Alodas buvo privatinės nuosavybės užuomazga. Išaugo žemdirbių kaimeliai. Kaimo bendruomenės reikalus ėmė spręsti kaimo vyrų susirinkimas arba jo išrinkti asmenys, vėliau pradėti vadinti seniūnais. Pirmykštės bendruomenės irimą skaitino ir susirėmimai su kitomis gentimis. I tūkstantmečio viduryje atsirado labai turtingų karių, kuriems prigijo kunigaikščių (kunigų) vardas. Tai buvo turtingi bendruomenės nariai, sprendę kelių kaimų reikalus, vadovavę kariams. Jų valdomas teritorijas ilgainiui pradėta vadinti žemėmis.

I tūkstantmečio antroje pusėje Lietuvos teritorijoje susidarė baltų gentys. Tai buvo giminingų genčių sąjungos. Atskira gentis liko kaip teritorinis vienetas – žemė. Centrinėje ir Rytų Lietuvoje gyveno aukštaičiai, tarp Dubysos ir Ventos – žemaičiai, pietinėje Užnemunėje ir dar piečiau – sūduviai arba galindai, Šiaurės Vakarų Lietuvoje – kuršiai, Nemuno deltoje – skalviai, Šiaurės Lietuvoje – žiemgaliai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2927 žodžiai iš 9599 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.