Lietuvos istorijos apžvalga
5 (100%) 1 vote

Lietuvos istorijos apžvalga

1121314151617181

Lietuvos priešistorė

Pasitraukus ledynams paskui tundroje besiganančius šiaurės elnius į Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo pirmieji gyventojai. Tai buvo apie X tūkstantmetį pr. Kr. Nedideli medžiotojų būreliai trumpalaikes stovyklas įsirengdavo sraunių upių pakrantėse. Jie paliko pirmuosius įrankius: iš titnago pagamintus strėlių antgalius, kailiams apdirbti reikalingus gremžtukus, grandukus. Pagal strėlių antgalių formą archeologai išskiria dvi jų kultūras: Svidrų ir Madleno.

VIII tūkstantmetyje pr. Kr. klimatas Lietuvoje pradėjo sparčiau šilti, kraštas apaugo miškais. Greta medžioklės žvejyba ir rankiojimas tapo vienu svarbiausių gyventojų verslų. Pradėti megzti tinklai, skobti luotai. Patobulėjo ir titnago apdirbimas. Išmokta pagaminti mažus įrankius iš smulkių titnago skeveldrėlių, taip pat ir sudėtinius įnagius, sujungtus iš dviejų skirtingų medžiagų. Taip atsirado kauliniai žeberklai su titnaginiais ašmenėliais. Žmonės gyveno šalia didesnių vandens telkinių grupėmis po kelias šeimas. Pagal išlikusius titnaginius dirbinius Lietuvoje išskiriamos dvi kultūros – Nemuno ir Kundos.

Šiuo laikotarpiu atsirado pirmieji kapinynai. 5871 m. pr. Kr. – tai seniausio žinomo Lietuvoje žmogaus kapo Spigino rage (Telšių r.) radiokarboninė data. Mirusysis į kitą pasaulį išlydėtas papuoštas vėriniu iš žvėrių dantų, apipiltas raudonos spalvos mineralu – ochra. Savo išvaizda tai buvo masyvaus kūno sudėjimo vidutinio ūgio europidas.

Tolydžiai švelnėjantis klimatas leido žmonėms gyventi sėsliau, daugiau dėmesio skirti buičiai ir ūkiui. Paprastas palapines pakeitė sudėtingesni stulpinės konstrukcijos pastatai, kuriuose gyveno didelės šeimos. Nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. iš molio pradėti lipdyti smailiadugniai puodai, viršutinėje dalyje puošti įvairiais ornamentais. Nuo III tūkstantmečio pr. Kr. primityviais mediniais arklais pradėta dirbti žemė, auginti gyvuliai. Tuo metu pradėjo išsiskirti amatai ir prekyba. Pajūryje pradėtas apdirbti gintaras, kurį vietos gyventojai mainydavo į kaimyninių genčių gaminamus skalūno kirvelius. Šio laikotarpio Lietuvos archeologinės kultūros vadinamos Nemuno ir Narvos vardais.

III tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė iš pietų atėję vadinamieji virvelininkai (dėl būdingo virvelės įspaudų ornamento ant puodų), kuriuos dauguma mokslininkų linkę sieti su indoeuropiečiais. Jie atnešė kitokią, nei buvo iki šiol Lietuvoje, kultūrą. Be savitos keramikos, šiai kultūrai būdingi šlifuoto akmens su išgręžtomis skylėmis kotui kirviai, suriestų mirusiųjų laidojimas. Virvelininkai vertėsi gyvulininkyste. Lietuvos teritoriją jie pasiekdavo bangomis, keliavo greičiausiai raiti. Jiems susiliejus su vietiniais gyventojais susiformavo Pamarių kultūra, kur virvelininkų buvo daugiau. Kartu išliko Narvos kultūra, kur vyravo vietiniai gyventojai.

Apie 1800 m. pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvą pateko pirmieji žalvariniai dirbiniai. Po kelių šimtmečių išmokta vietoje išlydyti žalvarį iš atvežtinės žaliavos. Pradėjus ūkyje naudoti metalą visuomenėje įvyko ryškus pokytis: įgudę nukalti metalinius įrankius ir ginklus meistrai tapo pirmaisiais žmonėmis, savo padėtimi išsiskyrusiais iš bendruomenės. Palengva prasidėjo turtinė diferenciacija ir neišvengiamas jos palydovas – kariniai susidūrimai. Pradėtos tvirtinti gyvenvietės: įrengtos medinės užtvaros, pastatus imta statyti ant stačiašlaičių kalvų. Taip II ir I tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje Rytų Lietuvos kalvose atsirado pirmieji piliakalniai. Tuo metu Vakarų Lietuvoje pradėti specialiai žymėti kapai: virš jų buvo supilami žemių kauburiai – pilkapiai ir aplink apjuosiami akmenimis. Mirusieji pradėti deginti, o sudeginti palaikai – pilti į tam skirtus molinius indus – urnas.

I tūkstantmetyje pr. Kr. didesnėje Lietuvos dalyje įsigalėjo brūkšniuotosios keramikos kultūra, taip pavadinta pagal būdingą lipdytinę keramiką, kurios dirbinių paviršius buvo lyginamas žolės gniūžte. Šios kultūros gyventojai buvo žemdirbiai, auginę įvairius gyvulius, taip pat medžioję. Dauguma įrankių dėl žalvario brangumo buvo daroma iš akmens ir kaulo. Daugėjant gyventojų piliakalniuose pradėjo trūkti vietos, ir maždaug nuo I tūkstantmečio pr. Kr. vidurio pradėtos apgyventi ir jų papėdės. Nuo V a. pr. Kr. Lietuvoje vartoti pirmieji dirbiniai iš geležies, tačiau tik II a. ji pradėta lydyti vietoje iš balų rūdos. Patys piliakalniai tuo metu pradėti tvirtinti supilant pylimus bei iškasant griovius iš lengviau prieinamų pusių.

II a. Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys išsiskyrė į 4 dideles grupes, kurios tarpusavyje skyrėsi materialine kultūra bei laidosena. Lietuvos pajūryje įsivyravo akmenų vainikais apdėti plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji laidoti nedeginti. Kapuose gausu įvairių įkapių – daugiausia darbo įrankių bei papuošalų. Šie kapinynai išnyko VII amžiuje. Vidurio Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje mirusieji laidoti pilkapiuose, apjuostuose didokų akmenų vainiku. Viename pilkapyje paprastai aptinkami keli griautiniai kapai su darbo įrankiais, ginklais, papuošalais. Pilkapiai šioje Lietuvos dalyje išsilaikė iki V a. pabaigos. Vidurio Lietuvoje dar I a. įsigalėjo paprotys nedegintus mirusiuosius su
negausiomis įkapėmis – daugiausia žalvariniais papuošalais – laidoti plokštiniuose kapinynuose. Nemuno žemupyje nuo I a. mirusieji su gausiomis įkapėmis – geležiniais ietigaliais, kirviais, peiliais, žalvarinėmis segėmis, apyrankėmis, smeigtukais – laidoti nedeginti plokštiniuose kapinynuose. Genčių, palikusių šiuos kapinynus, vardai nėra žinomi.

I a., Romos imperijos didžiausios galybės laikais, rytiniame Baltijos jūros krante gyvenančios gentys pateko į romėnų pirklių akiratį. Romėnai iš čia gabenosi gintarą, mainais palikdavę žalvarinių dirbinių – daugiausia monetų ir anuo metu madingų segių. 98 m. romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas paminėjo žemdirbių aisčių gentis, renkančias gintarą. Tai pirmasis baltų genčių paminėjimas istoriniuose šaltiniuose.

II a. Lietuvos teritoriją pasiekė pirmoji tautų kraustymosi banga, IV a. pabaigoje – antrosios bangos atgarsiai. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo nedegintus akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsirado paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą. Pietų Lietuvoje pasirodė iš akmenų krauti pilkapiai su griautiniais kapais. Piliakalniai šiuo laikotarpiu tapo žemių pylimais įtvirtintomis slėptuvėmis, kur apylinkių žmonės būrėsi pavojų metu. Kapuose pagausėjo ginklų – neramių laikų liudininkų. Jie rodo buvus ryškią turtinę diferenciaciją – greta žymiųjų žmonių kapų su sidabriniais ir paauksuotais dirbiniais randama visiškai neturtingų kapų su menkomis įkapėmis ar išvis be jų. Tuo metu sparčiai formavosi genčių vadų bei patriarchalinių vergų sluoksniai. Baltų gentys įsitraukė į Europoje vykstančius karus. Apie IV a. vidurį gotų karalius Hermanarikas buvo pajungęs aisčius. Apie 525 m. ostgotų valdovą Teodoriką Romoje aplankė aisčių pasiuntiniai, nešini gintaru.

V a. pirmoje pusėje Lietuvą nusiaubė stepių klajokliai. Rytų ir Vidurio Lietuvoje buvo sudegintos gyvenvietės, išžudyti jų gyventojai. Apie šį žygį liudija piliakalniuose aptinkami gaisrų pėdsakai, pamesti saviti strėlių antgaliai. Nuo V a. iš rytų ir pietų vakarų kryptimi pradėjo plisti mirusiųjų deginimo paprotys. Sudegintų mirusiųjų palaikai su įvairiomis įkapėmis būdavo laidojami žemėje iškastoje duobutėje. VI a. didžiuliuose Rytų Europos plotuose sparčiai besikuriančios gausios slavų gentys pradėjo spausti baltus iš rytų bei pietų, ir baltų gyvenami plotai sumažėjo.

Pagal VI–VII a. laidojimo paminklus išskiriamos baltų gentys, kurių pavadinimai žinomi iš vėlesnių rašytinių šaltinių. Rytų Lietuvoje iš smėlio piltus pilkapius su degintiniais kapais paliko lietuvių gentis. Lietuviai gyveno kaimuose, vertėsi daugiausia gyvulininkyste, mėgo arklius, mirusiesiems į kapus dėdavo geležinių kirvių, ietigalių, šiek tiek papuošalų bei darbo įrankių. Ši gentis plėtė savo įtaką šiaurės, vakarų ir pietvakarių kryptimis. Šiauriniai jų kaimynai sėliai gyveno tarp miškų esančiuose nedideliuose kaimeliuose, mirusiuosius laidojo nedegintus, įdėdavo daug žalvarinių papuošalų: apyrankių, antkaklių, apgalvių, segių. Į vakarus nuo lietuvių, Vidurio Lietuvoje, gyveno žemdirbiai aukštaičiai. Derlingose žemės upių pakrantėse aukštaičiai ne tik surinkdavo gausų derlių, bet ir augindavo gyvulių bandas. Mirusiuosius į kitą pasaulį palydėdavo sudegintus, su gausiomis įkapėmis, vienu ar keliais žirgais. Į pietvakarius nuo lietuvių, tarp Neries ir Nemuno bei Užnemunėje, negausiai gyveno karingieji jotvingiai. Jie irgi vertėsi žemdirbyste bei gyvulininkyste, degino savo mirusiuosius.

Vakarų Lietuva nuo VII a. buvo lankoma skandinavų vikingų, kurie kartkartėmis čia gyvenusioms gentims bandydavo priskirti duokles. Daugiausia susidūrimų būta su karinga žemdirbių bei jūrininkų kuršių gentimi, gyvenusia Baltijos pajūrio ruože tarp Klaipėdos ir Ventspilio. 853 m. vikingai puolė Apuolės (Skuodo r.) pilį. Tai pirma konkreti Lietuvos vietovė, paminėta istoriniuose šaltiniuose. Kuršiai nuo X a. pamažu skverbėsi į krašto gilumą. Mirusiesiems jie dėdavo daugybę ginklų (kalavijų, ietigalių, kirvių), papuošalų (apyrankių, segių), kuriuos kartu su žmogaus kūnu degindavo ir laidodavo plokštiniuose kapinynuose. Į rytus nuo kuršių, Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje, buvo žiemgalių kaimai. Derlingose dirvose išaugintų žemdirbystės produktų pertekliumi žiemgaliai prekiavo su kaimynais. Jų mirusieji laidoti nedeginti, eilėmis, į kapą buvo įdedamas trumpas vienašmenis kalavijas, keli ietigaliai, nemažai žalvarinių papuošalų (apgalvių, smeigtukų), žemdirbystės įrankių. Į pietvakarius nuo kuršių, Žemaičių aukštumoje, gyvenę žemaičiai paliko griautinius kapinynus su gausiais papuošalais bei darbo įrankiais. Ši taiki kitų baltų genčių apsupta gentis turėjo paprotį į kapus dėti žirgo galvą ir kojas. Į pietus nuo kuršių, Nemuno žemupyje, gyvavo dar viena baltų gentis – skalviai. Jų paveldas – su labai
įkapėmis degintiniai kapinynai, kuriuose pasitaiko ir žirgų kapų, – rodo, kad ši gentis tuo metu klestėjo, vertėsi ne tik žemdirbyste, bet ir prekyba, taip pat plėšdavo kaimynus.

Visoms baltų gentims I tūkstantmečio pabaigoje buvo būdingi panašūs turtinės diferenciacijos procesai. Greta genčių vadų formavosi karių sluoksnis, atsirado savi pirkliai ir amatininkai. Labai suklestėjo geležies gavyba bei apdirbimas, juvelyrų amatai. Skaidėsi ir pačios genčių gyvenamosios teritorijos, augo lokaliniai centrai – būsimų žemių užuomazgos. Sparčiausia šis procesas vyko Vakarų Lietuvoje. Vakarų baltai kuršiai nuo IX a. pradėjo jungtis į žemių sąjungas – būsimų valstybių užuomazgas. Jų paskirtis buvo apsiginti nuo pakrantes puldinėjančių vikingų. Siekiant apsiginti pradėtos kurti ir tvirtinti medinės pilys. IX a. pabaigos keliautojas Vulfstanas mini, kad aisčių šalyje yra daug tarpusavyje kariaujančių kunigaikščių pilių, labai vertinamų gerų žirgų. X a. tokie reiškiniai prasidėjo ir Rytų Lietuvoje, kur siekta atsilaikyti susikūrusios Kijevo Rusios valstybės spaudimui baltų žemėms. Jotvingius X a. pradėjo spausti ir susikūrusi Lenkijos valstybė. Vakarų baltų žemėse X a. pradėjo lankytis pirmieji krikščionių misionieriai. Baltų laukė pažintis su krikščioniškąja civilizacija.

Tekstas Gintauto Zabielos

XI amžius

1009 m. vasario 14 d. buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Seniausias jį minintis šaltinis – Kvedlinburgo analai. Juose pranešama apie tragišką šv. Brunono Kverfurtiečio misijos baigtį:

,,Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11-ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje (in confinio Rusciae et Lituae) pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. [=vasario 14 d.] iškeliavo į dangų.”

Šv. Brunono misiją suorganizavo Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis, siekdamas išplėsti savo įtaką prūsų žemėse. Dar 997 m. jis išsiuntė į Prūsiją šv. Vaitiekų Adalbertą, bet šis nieko nelaimėjęs žuvo Pamedėje. Kai šv. Adalberto žygį panoro pakartoti misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, Boleslovas jį nusiuntė į kitą Prūsijos galą – jotvingių žemes. Dėl šių žemių jis varžėsi su Rusios didžiuoju kunigaikščiu Vladimiru, kuris dar 983 m. privertė jotvingius pripažinti jo valdžią.

Kai tik Brunonas įžengė į jotvingių žemes, tuojau buvo nuvestas pas vietinį ,,karalių” Netimerą ir jo dvare ėmė pamokslauti. Netimerui atsisakius krikštytis, Brunonas įmetė į ugnį karaliaus stabus. Užsirūstinęs Netimeras įsakė sudeginti Brunoną. Misionierius buvo pasodintas ant laužo, tačiau ugnies uždegti ilgai nesisekė. Netimeras tai palaikė stebuklu, paleido Brunoną ir su 300 vyrų (matyt, valsčiaus sueigoje) apsikrikštijo. Vėliau netgi įsakė nužudyti nepanorusį krikštytis savo brolį. Tačiau tolesnė Brunono misija nebebuvo sėkminga. Nuvykęs į kitą Netimerui pavaldų valsčių, jis buvo suimtas to valsčiaus kunigaikščio, vėlesnių šaltinių vadinamo Zebedenu. Jo nurodymu arkivyskupui buvo nukirsta galva, o palydovai pakarti. Vėlesni šaltiniai nurodo, kad Brunono galva buvo įmesta į upę, vadinamą Alstra. Tai turbūt dabartinė Jatra (lietuviškai Aitra), Molčiadės intakas netoli Naugarduko, lietuvių, jotvingių ir rusinų žemių paribyje.

Kai kurie istorikai Netimerą laiko lietuviu. Jie remiasi tuo, kad Brunonas žuvo Lietuvos pasienyje, ir mano, kad apie Prūsiją kalbančiuose šaltiniuose Prūsijos vardu vadinama Lietuva. Toks aiškinimas nėra patikimas, nes Brunonas žuvo jau išvykęs iš Netimero dvaro. Vieni šaltiniai nurodo jį žuvus Rusios ir Lietuvos, kiti – Prūsijos ir Rusios, treti – Prūsijos, Lietuvos ir Rusios pasienyje (visi jie rėmėsi neišlikusia Brunono darbų knyga). Paskutinė versija, matyt, tiksliausia – ji sutampa ir su minėta Alstros-Aitros upelio lokalizacija. Taigi Brunonas žuvo dar neįžengęs į Lietuvą. Vėliau Boleslovas I Narsusis išpirko nužudytųjų kankinių palaikus ir jiems atminti pastatė bažnyčią.

Brunono misija nesibaigė be rezultatų. Netimero valdomiems jotvingiams kurį laiką įtaką darė Lenkija (jų žemės ribojosi su Lenkijai priklausančia Mazovija, kurios kunigaikščiai turbūt ir rūpinosi ta įtaka). Tačiau netrukus po Boleslovo I Narsiojo mirties Lenkijoje prasidėjo vidaus kovos.

1038 m. Mazovijos kunigaikštis Meclavas pradėjo kovą su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru I Atnaujintoju. Į šią kovą jis įtraukė ne tik jotvingius, bet ir lietuvius. Tuo pasinaudojęs Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas pasiūlė pagalbą Kazimierui I Atnaujintojui ir jau 1038-aisiais puolė Jotvą.

1040 m. Jaroslavas surengė žygį ir į Lietuvą, 1041 m. – į Mazoviją, o 1044 m., atrodo, vėl puolė Lietuvą. Galų gale 1047 m. Jaroslavas surengė lemiamą žygį į Mazoviją, ir Meclavas žuvo. Mazovija vėl susijungė su Lenkija, o Jotva ir Lietuva tapo priklausomos nuo Rusios.

Beveik pusantro šimtmečio Lietuva buvo priklausoma nuo Rusios. Lietuva jai mokėjo duoklę, kurią rinko Polocko kunigaikščiai, nes Polocko žemė ribojosi su Lietuva. Taigi jau ir anksčiau užsimezgę Lietuvos ir Rusios santykiai tapo dar intensyvesni. Iš Rusios Lietuva perėmė tam tikrų žemės ūkio ir amatų techninių naujovių. Reikšmingų pokyčių įvyko ir
socialinėje bei politinėje Lietuvos struktūroje.

Tuo metu atsirado pirmosios medinės pilys, kurios tapo kunigaikščių rezidencijomis (galbūt dėl poreikio apsiginti nuo Rusios ekspansijos). Tarp kunigaikščių vis labiau ryškėjo hierarchija, jie pamažu tapo profesionaliais valdovais, išlaikomais visuomenės, t. y. Lietuvoje formavosi ankstyvoji valstybės struktūra. Deja, šiam reiškiniui patvirtinti trūksta duomenų, ir tokios išvados daromos atsižvelgiant ir į vėlesnį Lietuvos iškilimą. Lietuviai vieninteliai iš visų baltų sugebėjo sukurti brandžią valstybės struktūrą ir taip įtvirtinti savo valstybingumą.

XI a. Lietuva apėmė rytinę dabartinės Lietuvos ir vakarinę dabartinės Baltarusijos dalį. Apie kitas aukštaičių žemes žinome tik iš XIII a. šaltinių. Tą patį galima pasakyti ir apie į vakarus nuo jų plytėjusias žemaičių žemes bei valsčius. Daugiau žinių yra apie Šiaurės Lietuvoje ir Vidurio Latvijoje gyvenusius žiemgalius. Jau anksčiau skandinavai kartais išreikalaudavo iš jų duoklę. Apie 1035–1040 m. duoklės mokėjimą kuriam laikui atnaujino švedų karžygys Ingvaras. XI a. žiemgaliai 4 kartus minimi Švedijos runų įrašuose. Asmenų, vykusių prekiauti į Žiemgalą, atminimui pastatyti trys akmenys su runų įrašais, be to, išliko XI a. varinė svarstyklių dėžutė su užrašu, kad ji gauta iš žiemgalio. Šie įrašai rodo buvus glaudžius žiemgalių prekybinius ryšius su švedais.

XI a. dabartinės Lietuvos vakarinėje dalyje suklestėjo kuršių kultūra. Jie buvo turtingi, tačiau piratavo ir nemokėjo vertinti savo turtų – didelę jų dalį palaidodavo kartu su mirusiaisiais. Gyvendami Baltijos jūros pakrantėje, kuršiai dažnai kariavo ir prekiavo su skandinavais ir ne kartą buvo priversti jiems mokėti duoklę. XI a. viduryje ir antroje pusėje danai turėjo nuolat saugoti pakrantes nuo kuršių antpuolių. Danijos bažnyčiose buvo meldžiamasi: ,,Dieve, apsaugok mus nuo kuršių”. Adomas Brėmenietis 1075 m. kuršius pavadino ,,žiauriausia gentimi”, taip pat nurodė, kad jie garsėja savo žyniais, sugebančiais nuspėti ateitį. Esą pas juos atvyksta net graikai ir ispanai. Paprastai aiškinama, kad graikai – tai graikų tikėjimo rusinai, o ispanai – klaidingai parašyta frazė “šių pagonių” (his paganis).

Pirataujanti kuršių diduomenė buvo sunkiai suvaldoma, tad politinės integracijos procesas buvo lėtas. Lietuva sėkmingiau plėtojo politinę organizaciją, todėl ateitis priklausė jai.

Tekstas Tomo Baranausko

XII amžius

XII a. pradžioje Rusios metraštininkas Nestoras “Senųjų laikų pasakojimo” įvade išvardijo tautas, “kurios moka duoklę Rusiai”. Tarp jų surašytos ir kai kurios baltų gentys: lietuviai, žiemgaliai, kuršiai ir latgaliai. Gal tik kuršių paminėjimas kelia tam tikrų abejonių. Žiemgaliai tikrai buvo priklausomi nuo Polocko, bet 1106 m. sumušė Polocko kunigaikščius ir turbūt galutinai išsivadavo. Latgaliai mokėjo Rusiai duoklę iki pat XIII a. Įdomu, kad sąraše nėra jotvingių – galbūt jie vėl buvo patekę Lenkijos įtakon arba išsivadavę. Tačiau 1112 m. rusinai vėl puolė jotvingius ir juos nugalėjo.

Polocko kunigaikštystė, kuriai Lietuva mokėjo duoklę, anksti pradėjo reikšti separatines nuotaikas. Tai padarė įtakos ir Lietuvos likimui.

1128 m. Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas suorganizavo didelės kunigaikščių koalicijos žygį į Polocko kunigaikštystę, o 1130 m. ištrėmė į Bizantiją du Polocko kunigaikščius Borisovičius ir paėmė Polocką savo tiesioginėn valdžion.

1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė “daug belaisvių”, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių būrį. Tai nebuvo didelė pergalė, bet ji parodė, kad Lietuva stiprėja. Tiesa, priklausomybė Polockui išliko, nes lietuviai pasipriešino ne Polocko kunigaikščiams, nuo kurių tiesiogiai priklausė, o jų priešui Mstislavui. Tuo tarpu Mstislavo įvesta tvarka Polocke ilgai neišsilaikė.

1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, pasiryžę atgauti valdžią. Jų pastangas 1146 m. vainikavo sėkmė. Tačiau jau 1151 m. įsiliepsnojo kova tarp Borisovičių ir Glebovičių, užtrukusi iki 1167 m. Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai.

Polocko kunigaikščiams kovojant tarpusavyje, lietuviai galėjo tikėtis atlygio už pagalbą vienai ar kitai jų grupei. Lietuviai teikė karinę paramą Polocko kunigaikščiams, bet ir patys siekė pasinaudoti Polocko kunigaikščių parama.

1159 m. Polocko kunigaikštis Rogvolodas Borisovičius privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, bet jo brolis “Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo vedamas lietuvių miškais”. Dalyvavimas lietuvių karo žygyje buvo sąlyga, norint gauti karinę pagalbą. Taip pasinaudodama Polocko kunigaikščių karine jėga Lietuva jau XII a. galėjo įtraukti į savo įtakos sferą kitas aukštaičių žemes bei tapti natūraliu baltų žemių politinės integracijos centru.

1162 m. jau lietuviai atėjo į pagalbą Volodariui. Tais metais Rogvolodas apgulė Volodarį Lietuvos pasienyje esančioje Gorodeco pilyje. Volodaris nesikovė su juo dieną, o naktį puolė iš pilies su lietuviais ir visiškai jį sumušė. Pražudęs didelę polockiečių kariuomenę,
nebedrįso grįžti į Polocką ir pasitraukė į Drucką. Polockiečiai išsirinko kitą kunigaikštį – Vseslavą Vasilkovičių. Volodaris iš to nieko nelaimėjo. Lietuviai, atrodo, iš karto perėjo į naujojo Polocko kunigaikščio pusę ir pripažino jį savo valdovu (turbūt todėl XVI a. legendoje sakoma, kad po Gorodeco mūšio Polocko kunigaikščiu tapo lietuviams vadovavęs kunigaikštis Mingaila). Tuo tarpu Volodarį 1167 m. galutinai sumušė Vseslavas. Glebovičių ir Borisovičių kovos baigėsi Vasilkovičių pergale.

1180 m. lietuviai kartu su kitais Polocko duoklininkais lyviais dalyvavo Polocko kunigaikščių kariuomenės žygyje kaip gana nereikšminga jėga. Taigi kurį laiką Lietuva dar neketino nutraukti savo ryšių su Polocku ir toliau pakluso bei mokėjo duoklę jo kunigaikščiams. Tačiau kai padėtis Polocko kunigaikštystėje stabilizavosi, Lietuvai nebebuvo naudinga palaikyti senų santykių. Ji jau pati buvo pakankamai sustiprėjusi ir įtakinga. Be to, padėtis darėsi grėsminga: po 1180 m. Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi, atrodė, kad Rusia gali vėl sustiprėti. Lietuva nebenorėjo būti priklausoma nuo jos.

Imperatoriui Fridrichui I Barbarosai 1180 m. sutriuškinus Saksonijos hercogą Henriką Liūtą, Danija tapo pietinio Baltijos jūros pakraščio hegemone. Tai rodė, kad ir Baltijos jūros regione bręsta reikšmingos permainos. Dar 1157 m. Danijoje pasibaigė ketvirtį amžiaus trukę vidaus karai. Į valdžią atėjo karalius Valdemaras I Didysis, pradėjęs veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Apie baltų kraštų puolimus duomenų išliko nedaug, bet iš vėlesnių šaltinių žinoma, kad jau 1161 m. danai apgulė ir paėmė Palangos pilį Kurše. Archeologiniai duomenys byloja, kad per šiuos antpuolius kuršių galybė buvo palaužta, ir prasidėjo jų materialinės kultūros nuosmukio laikotarpis. Galbūt dėl Danijos grėsmės ir žemaičiai susirūpino savo saugumu, tai paskatino juos ieškoti glaudesnių ryšių su Lietuva. Kaip tik šiuo metu Lietuvos istorinėje raidoje įvyko lūžis.

1183–1184 m. žiemą Lietuva staiga surengė pirmą didelį antpuolį į Rusios žemes. Lietuviai nusiaubė ne tik Polocko kunigaikštystę, bet pasiekė net ir Naugardo žemei priklausantį Pskovą, kuriam padarė daug žalos. Naugardo kunigaikštis Jaroslavas nesugebėjo jiems sutrukdyti, todėl po kelių mėnesių naugardiečiai jį išvijo. Užklupti netikėto antpuolio, nesiryžo pasipriešinti ir daugelis Polocko kunigaikščių. “Tik vienas Iziaslavas, Vasilko sūnus, pabarškino savo aštriu kalaviju į lietuvių šalmus, aptemdė šlovę savo senolio Vseslavo, o pats po raudonu skydu ant kruvinos žolės, paguldytas lietuvių kalavijų, pasiėmė ją į [mirties] patalą”, – rašė “Sakmės apie Igorio žygį” autorius. Minėdamas šiuos įvykius jis užsiminė ir apie “Gardino trimitų” gausmą. Tai leidžia spėti, kad tais metais lietuviai buvo užpuolę ir Gardiną. Yra žinoma, kad 1183 m., neva trenkus perkūnui, Gardine sudegė cerkvė.

Kuo paaiškinti taip staiga išaugusią Lietuvos karinę galią, kai dar 1180 m. Lietuvos reikšmė buvo menka? Matyt, Lietuvai pagaliau pavyko pasinaudoti ilgai kauptos įtakos vaisiais ir sujungti daugelį baltų žemių (turbūt aukštaičius ir žemaičius) į vieną valstybę. Nuo tada lietuviai kasmet rengė didelius karo žygius, kurių intensyvumas iš esmės nekito porą šimtmečių. Nors beveik nieko nežinoma apie tuometinės Lietuvos vidaus santvarką, bet jau po 60 metų šaltiniai, kurių atsirado daugiau, liudija, kad Lietuvoje buvo akivaizdžių valstybės požymių. Tačiau šaltiniai nerodo, kad valstybė kūrėsi būtent tuo metu, kai apie Lietuvą atsirado daugiau žinių. Ryškų lūžį Lietuvos istorinėje raidoje rodo minėta didelio masto lietuvių karo žygių pradžia. Tai ir reikėtų sieti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimu. Nors apie XII a. pabaigos lietuvių karo žygius žinoma palyginti nedaug, bet išlikę duomenys rodo, kad Lietuva buvo įgijusi didelę karinę galią ir nuolatos puldinėjo gretimus kraštus.

1185 m. lietuviai nusiaubė Livoniją. Išsigandę lyviai sutiko, kad vokiečių misionierius Meinhardas pastatytų Livonijoje dvi mūrines pilis. Kartu buvo įkurta ir Ikškilės vyskupystė, vėliau virtusi Rygos vyskupyste. Tai buvo Vokiečių įsiviešpatavimo Livonijoje pradžia.

1190 m. žiemą Kijevo kunigaikštis Riurikas rengėsi pulti Lietuvą, bet atvykęs į Pinską ėmė atidėlioti žygį. Jis užsibuvo Pinsko kunigaikščio Jaropolko vestuvėse ir sulaukė pavasario, kai nutirpo sniegas ir nebebuvo galima pasiekti Lietuvos.

1191 m. Polocko ir Naugardo kunigaikščiai planavo pulti Lietuvą, bet savo planų neįvykdė. Naugardiečiai, atrodo, norėjo atkeršyti lietuviams už tai, kad, jiems kariaujant su Švedija, lietuviai užpuolė Naugardo sąjungininkus karelus. Tai rodo, kad Lietuva turėjo politinių interesų tolimuose kraštuose.

1193 m. Riurikas antrą kartą rengėsi pulti Lietuvą, bet grįžo Kijevo kunigaikščiui Sviatoslavui reikalaujant.

1196 m. pirmą kartą sužinoma apie jotvingių puolimus į Volynės kunigaikštystę. Šie jotvingių antpuoliai galėjo būti inspiruoti lietuvių, o gal puldinėta drauge su lietuviais (kaip buvo vėliau, 1209 m.).

1198 m. lietuvių antpuoliai į Naugardą jau buvo įprastas dalykas. Daug ką pasako
metraštininko užuomina, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas “buvo pasodintas [Velikije] Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten [1198 m.] mirė”. Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai jau kartu puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, “polockiečiai pasitiko [jį] nusilenkdami” ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.

XII amžius buvo didžiausio lūžio Lietuvos istorijoje metas. Nedidelė nuo Rusios priklausoma kunigaikštystė virto stipria valstybe, kuriai ateity bus lemta suvaidinti svarbų vaidmenį Vidurio ir Rytų Europos istorijoje.

Tekstas Tomo Baranausko

XIII amžius

1201 m. Lietuvos pasiuntiniai atvyko į ką tik įkurtą Rygos miestą ir su vokiečiais sudarė taikos sutartį. Tai buvo pirmoji žinoma Lietuvos tarptautinė sutartis. Visos panašios XIII a. Lietuvos sutartys buvo trumpalaikės, dažniausiai skirtos apsisaugoti iš vienos pusės, puolant kita kryptimi. XIII-XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė.

1202 m. Rygos vyskupas įkūrė Kristaus kariuomenės brolių ordiną (Kalavijuočių ordiną). Jo remiama vokiečių kolonija Padauguvyje sparčiai stiprėjo.

1213 m. Livonijoje prie Lielvardės žuvo Lietuvos valdovas. Naujasis Lietuvos valdovas Stekšys jau 1214 m. pradžioje vėl puolė Livoniją, bet irgi žuvo. Nuo to laiko lietuvių žygiai į Livoniją buvo rengiami gerokai rečiau.

1219 m. buvo sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės. Iš Lietuvos pusės ją sudarė 5 vyresnieji ir 16 eilinių kunigaikščių. Tarp vyresniųjų pirmasis įrašytas Živinbutas, o šalia jo – Daujotas su broliu Viligaila bei Dausprungas su broliu Mindaugu. Iš to galima spręsti, kad po Stekšio mirties į valdžią Lietuvoje atėjo Živinbutas – turbūt dviejų ankstesnių Lietuvos valdovų brolis. Kiti 4 vyresnieji kunigaikščiai tikriausiai buvo tų dviejų valdovų sūnūs. Eiliuotoje Livonijos kronikoje išliko žinia, kad Mindaugo tėvas – buvo didelis karalius, ir jo laikais nebuvo galima rasti jam lygaus. Taigi Mindaugo ir Dausprungo tėvas greičiausiai buvo 1213-aisiais prie Lielvardės žuvęs Lietuvos valdovas, o trumpai tevaldęs Stekšys – Daujoto ir Viligailos tėvas.

1228–1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). Iš to galima spręsti, kad po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios. Jas užbaigti galėjo paskatinti išorinė grėsmė.

1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio ir rugsėjo 22 d. juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai.

1237 m. gegužės 27 d. Kalavijuočių ordinas prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris 1230 m. įsikūrė Prūsijoje. Lietuva atsidūrė tarp livoniškosios ir prūsiškosios Vokiečių ordino atšakų.

1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas.

1239–1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusią su Naugarduko pilimi. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.

1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.

1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį. Šis nutarė paremti bėglius – puolė Juodąją Rusią ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Ordinu.

1250 m. Livonijos kariuomenė puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko Livonijos žemės magistrą Andrių Štirlandą, ir įvykiai pakrypo kita linkme.

1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas puolė Mindaugą, kuris, užsidaręs Vorutos pilyje, su vokiečių riterių pagalba atrėmė puolimą. Tada jau Mindaugas apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tvirimante. Netrukus Tautvilui vėl teko bėgti į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4758 žodžiai iš 9506 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.