Lietuvos katalikų padėtis Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Lietuvos katalikų padėtis Lietuvoje

R E F E R A T A S

LIETUVOS KATALIKŲ PADĖTIS LIETUVOJE

XIX A. PABAIGOJE – XX A. PRADŽIOJE

KLAIPĖDA, 2002

Turinys

1. Įvadas

2. Lietuvos gyventojų lenkinimas

2.1 bažnyčios vaidmuo

2.2 Vilniaus vyskupystė

2.3 Žemaičių (Kauno) vyskupystė

2.4 Seinų vyskupystė

2.5 slaptųjų draugijų veikla

3. Lietuvos gyventojų rusinimas

3.1 rusų kolonizacija Lietuvoje

3.2 pravoslavų bažnyčios

3.3 katalikų ir pravoslavų padėtis

3.4 bažnyčių bei vienuolynų uždarinėjimai

3.5 katalikybės varžymai

4. M. Valančiaus epocha

4.1 bažnyčios posūkis į lietuvybę

4.2 blaivybės sąjūdis

4.3 kova prieš rusinimą

5. Išvados

6. Literatūra

1. Įvadas

XIX ir XX amžiaus sandūroje lietuvių tauta išgyveno sunkiausius laikus, nes tuo metu rusų valdžia Lietuvoje buvo sudariusi politines ir ekonomines sąlygas tautai savaime sunykti. Iš tikrųjų lietuvių tauta nebuvo mirusi ir nesirengė mirti. Ji tik buvo netekusi daugumos savo aukštesnių visuomenės sluoksnių ir šviesuomenės, kurie dėl susiklosčiusių istorinių sąlygų prisiėmė svetimą kalbą ir kultūrą. Ligi 1905 metų revoliucijos lietuviai kovojo tik dėl savo tautinės egzistencijos. Ne tik rusai, bet ir lenkai skelbė sau naudingas pažiūras apie lietuvių tautinį identitetą ir kaitaliojo istorinius faktus toms pažiūroms paremti. Tačiau lietuvių tautinis sąjūdis tiek išaugo ir sutvirtėjo, kad XX a pradžioje jie turėjo pripažinti lietuvius atskira tauta ir sutikti su jos noru ne tik kultūriškai vystytis, bet ir taip pat siekti nusibrėžtų politinių tikslų.

Kapitalizmo raida iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenės struktūrą, luominį ir tautinį gyventojų susiskirstymą, apie kurį galime spręsti iš 1897m. surašymo duomenų. Iš viso Lietuvoje tada gyveno maždaug 2.7 mln. žmonių.

Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis procentais:

 Lietuviai- 58.3

 Žydai- 13.3

 Lenkai- 10.3

 Gudai- 9.1

 Rusai- 4.3

 Vokiečiai- 1.9

 Latviai- 1.3

 Ukrainiečiai- 1.2

 Kiti- 0.3.

Kai kurie istorikai patį istorijos vyksmą laiko individų, socialinių grupių bei tautų kova dėl laisvės. Laisvės idėjos plitimas ir slopinimas ypatingai matyti XIX a. pabaigoje.

Lietuvos gyventojai, patekę rusų valdžion, savo nepasitenkinimą reiškė sukilimais ir įvairiais sąmokslais : steigėsi įvairios slaptos organizacijos, kurių tikslas buvo kova su Rusijos absoliutizmu ir iš jo išsilaisvinimas. Po nepasisekusių pasipriešinimų caro valdžiai, Lietuvoje politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygos sunkėjo: rusų valdžia mažino mokyklų skaičių, atiminėjo sukilėlių dvarus, uždarinėjo vienuolynus, atiminėjo bažnyčias, trėmė Lietuvos gyventojus. O po 1863 m. sukilimo ėmėsi įvairių priemonių lietuvių tautą surusinti : uždraudė lietuvių spaudą lotynų raidėmis, pašalino iš mokyklų lietuvių kalbą, mažino mokyklų skaičių, persekiojo religiją, draudė lietuvius priiminėti tarnauti valdžios įstaigose ir t.t..Tačiau lietuvių surusinimas nebuvo toks paprastas ir lengvas. Aktyvieji tautos veikėjai suorganizavo slaptą lietuvių spaudą užsienyje ir slaptą knygnešių tinklą, kuris platino spaudą ne tik Lietuvoje, bet ir kolonijose Rusijoje; steigė slaptąsias mokyklas, kuriose mokė ne tik lietuvių kalbos , bet ir meilės lietuvių kalbai bei tautai.

Lenkai, nepaisydami lietuvių ir lenkų bendro politinio likimo, likiminėje kovoje su rusų priespauda nebuvo lietuvių talkininkai.Ypač lenkiško nusiteikimo Lietuvos dvarininkija bei dvasininkai buvo didžiausi lietuvių tautos atgimimo priešininkai, nes jie troško lietuvius nutautinti. Daugelis lenkų tada lietuvius laikė ne tauta, bet tik viena lenkų tautos gimine.

Lietuvių tauta išėjo sunkią politinės kovos mokyklą ir tautiškai subrendo, nors dvarininkai lenkai paprastą lietuvį niekindavo, o lietuvių inteligentus pravardžiuodavo litvomanais. Praraja tarp lenkų ir lietuvių nuo pat lietuvių tautos atgimimo didėjo, nes lenkai, nelaikydami lietuvių atskira tauta, nenorėjo pripažinti jiems teisės savarankiškai kultūriškai ir politiškai plėtotis ir turėti savo tautai politinių siekimų.

2. Lietuvos gyventojų lenkinimas

Bažnyčios vaidmuo

Atsižvelgiant į ilgą Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiavimą ir jų bendrą istorinę praeitį, reikia kiek plačiau žvelgti į lietuvių lenkinimo problemą. Dėl susidariusių istorinių sąlygų lietuviai pavėluotai priėmė katalikų tikėjimą, lenkams tarpininkaujant Lenkų dvasininkija buvo glaudžiai suplakusi katalikų religiją su tautiškumu ir su lenkybe. Tas lenkiškojo nacionalizmo principas labai įsigalėjęs Lenkijoj, drauge su katalikybe buvo mėginamas perkelti ir Lietuvon. Lenkų dvasininkai, atvykę į Lietuvą, nesistengė išmokti lietuvių kalbos, bet pirmiausiai mėgino Lietuvos diduomenę palenkti lenkiškumui.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios viršūnėje ilgą laiką buvo lenkų kilimo arba sulenkėję dvasininkai. Jie valdė Vilniaus, Seinų ir Žemaičių vyskupystes, nuo jų priklausė ir kunigų skyrimas į parapijas. Lietuvos dvasininkija pradžioje lenkino tik aukštuomenę –
Lietuvos bajoriją, o drauge su tuo vyko ir lenkiška įtaka Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Yra neginčijama istorinė tiesa, kad Lietuvos kunigų seminarijose (Varniuose, Kaune, Vilniuje, Seinuose) greta lotynų kalbos visa kita buvo dėstoma lenkų kalba, o ir iš klierikų reikalaujama seminarijos sienose kalbėti tik lenkiškai. Lenkėjimo procesas Lietuvoje pradžioje vyko palengva, vėliau antroje XIX a. pusėje dėl tam tikrų politinių sąlygų (spaudos uždraudimo ir kt.) lenkėjimas pradėjo spartėti ypač apie Vilnių, Kauną, Kėdainius, Daugpilį. Bažnyčios polonizacija visoje Lietuvoje ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo.

Rytų Lietuvoje – Vilniaus bei Seinų vyskupystėse lenkinimas buvo vykdomas su tikslu suvienodinti pridėtines pamaldas. Tose srityse lietuvių kalba buvo svetima gudams ir lenkams, o lenkų kalba jungė gudus ir lenkus prieš lietuvius.

Kovos su lenkinimu Vilniaus vyskupystėje

Platesnis lietuvių tautinis sąjūdis prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Lietuviškoji gimnazijų moksleivija, studentija ir lietuviškai nusiteikusi kunigų seminarijų klierikai ėmė organizuoti įvairius ratelius ir kuopeles, sekdami Vakarų Europoje kylančiais tautiniais sąjūdžiais, pradėjo nagrinėti lietuvių tautos praeitį, jos liūdną dabartį ir būdus, kaip išsilaisvinti iš rusų priespaudos.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo, greta lenkinimo, prasidėjo intensyvesnis lietuvių tautos rusinimas per mokyklas, per administraciją ir kolonizavimu. Todėl vėliau jaunam atgimimo sąjūdžiui teko kovoti dviem frontais – ir su polonizacija, ir su rusifikacija. Augantį lietuvių tautinį sąjūdį lenkai laikė rusų valdžios intrigų padariniu. Betgi lietuviai niekada nebuvo rusų valdžios globojami, o atvirkščiai, visą laiką buvo caro valdžios persekiojami. Tačiau, nepaisant rusų persekiojimų ir lenkų didelės paniekos lietuvybei, tautinis sąjūdis augo, plėtėsi, įtraukdamas į aktyvią veiklą vis platesnes gyventojų mases.

Į tautinį lietuvių atgimimo sąjūdį įsitraukė ir daug lietuvių kunigų, kurie pirmiausiai plačiu mastu pradėjo kovoti dėl pridėtinių pamaldų lietuvių kalba ir ne tik lietuviškose, bet ir mišriose parapijose. 1882 m. kunigas A. Burba pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba Žaslių bažnyčioje. Jo pavyzdžiu pasekė ir daugiau lietuvių kunigų ir taip pradėjo plisti lietuviškas religinis atgimimas.

Be kunigų Jono ir Aleksandro Burbų Vilniaus vyskupystėje lietuviškoje veikloje pradėjo dalyvauti kunigai S. Gimžauskas, St. Stakelė, Jagminas ir kiti.

Kun. S.Gimžauskas savo veikla buvo pavyzdys ir daugeliui kitų lietuvių kunigų, kurie, patekę į lietuviškas parapijas, ne tik lietuviškai visas pamaldas laikydavo, bet pradėjo platinti ir lietuviškąją spaudą. Jie platino ne vien maldaknyges ir religinio turinio knygeles, bet ir pasaulietiško turinio knygas.O XIX a. pabaigoj ir XX a. Pradžioje kunigai lietuviai jau buvo pradėję kovą su monopoline lenkybe bažnyčiose visose vyskupystėse – Vilniaus, Žemaičių (Kauno) ir Seinų. Tuo metu Vilniaus vyskupystėje vyskupai ar vyskupysčių valdytojai buvo tik lenkai arba sulenkėję lietuviai, kurie netrukdę Vilniaus vyskupystės kurijoje kunigams lenkams skelbti “lenkų religiją”.

Lietuviai kovojo dėl pamokslų lietuviškai, o lenkai triukšmavo ne tam, kad tam tikrų teisių įgytų sau, bet kad jas atimtų iš kitų. Todėl vėliau po 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo mišriomis parapijomis buvo sutarta laikyti tokias parapijas, kuriose ne mažiau kaip 300 asmenų namuose vartoja kitą kalbą, negu parapiečių daugumas.

Kunigai, užtariantys lietuvius, lenkų buvo vadinami šovinistais, litvomanais, o kunigai lenkai, skelbusieji neapykantą lietuviams, būdavo iš vikarų pakeliami į klebonus.

XIX a. pabaigoje po daugelio riaušių bažnyčiose dėl lietuviškų pamaldų, tuo reikalu kilo polemika ir spaudoje. Lietuvių pradėtoji kova su lenkinimu greitino tautinį susipratimą ne tik lietuvių bet ir gudų. Tuo metu Lietuvoje jau pradėjo nykti senoji “lietuvio” sąvoka, o jos vieton kilo moderni tautinio požymio sąvoka. Vilniaus krašto bažnytinės kovos, o kai kada peštynės, buvusios naudingos ir lietuviams, ir lenkams, tiek, jog jos padėjo žmonėms tautiškai subręsti, apsispręsti ir įsisamoninti istorinės Lietuvos ir lietuvio sąvoką

Kartais į šias lietuvių ir lenkų kalbines kovas įsikišdavo ir rusų administracija, kai kada paremdama vienus, kai kada – kitus. Kai parapiečiai lenkų kunigų buvo nepaprastai stipriai sukurstomi, tai rusų administracija tokių didesnių išsišokimų netoleruodavo. Kartais kaltininkus ir teismas nubausdavo. Mišriose vietovėse arba daugiau gudų gyvenamose vietovėse lenkų kunigai ir dvarininkai norėjo tas vietoves visiškai sulenkinti.

Kovai su lenkinimu XIX a. pabaigoje Vilniuje įsisteigė slapta Vilniaus lietuvių 12 apaštalų kuopa. Šios slaptos kuopos tikslas buvo gauti lietuviams Vilniuje atskirą bažnyčią, o taip pat ir kitose Vilniaus bažnyčiose rūpintis lietuviškomis pamaldomis. Tenka pridurti, kad dažnai Vilniaus vyskupystės parapijose lenkiškos pamaldos (vieton lietuviškų) buvo pradėtos laikyti ne dėl parapiečių noro, bet dėl vieno kito sulenkėjusio dvarininko ar sulenkėjusio klebono pageidavimo.

Vilniaus vyskupystės kapituloje buvo vien lenkų kunigai, Vilniaus mokyklose kapelionai irgi lenkai,
Vilniaus kunigų seminarijoje klierikai nebuvo mokomi lietuvių kalbos. Bet rusų kalba, rusų literatūra ir Rusijos istorija Vilniaus kunigų seminarijoje jau buvo dėstoma nuo 1869 m. Tačiau nuo 1906 m. Vilniaus kunigų seminarijoje lietuvių jau buvo dėstoma, nors ir nepriverstinai, bet tik norintiems ją išmokti. Ir lenkiškoji Vilniaus kunigų seminarijos vadovybė (rektorius Buiko) darė kliūčių lietuviams į tą seminariją įstoti, o susipratusius klierikus lietuvius dažnai iš seminarijos pašalindavo. Vilniaus seminarijoje buvo reikalaujama, kad klierikai tobulai išmoktų lenkų kalbą, o nepakankamai gerai lenkų kalbą mokančių į kunigus nešventindavo.

O tuo tarpu šioje vyskupystėje net 29 parapijose reikėjo kunigų, mokančių lietuviškai. Pagaliau tik 1907m., dar barono Roppo vyskupavimo metu, Vilniaus kunigų seminarijoje lietuvių kalbą pradėjo dėstyti, kaip visiems privalomą dalyką.

Kadangi caro valdžia ligi 1905 m. revoliucijos lietuviams neleido steigti net ir religinių organizacijų, todėl jos kūrėsi ir veikė nelegaliai. Vilniuje savo veikla pasižymėjo 12 Apaštalų kuopa, o 1906m. Vilniuje jau legaliai įsisteigė Sąjunga

susigrąžinti Romos katalikų bažnyčioje lietuvių kalbos teises. 1915m. Petrapilyje taip pat buvo įsteigta Sąjunga lietuvių kalbos teisėms atieškoti katalikų bažnyčiose Mogiliovo arkivyskupystėje, t.y. visoje Rusijos imperijoje, kur tik lietuvių gyvenama.

Kovos su lenkinimu Žemaičių ( Kauno) vyskupystėje

Nors žemaičių vyskupystėje nebuvo didelių pastangų gyventojus lenkinti, tačiau Bažnyčios hierarchija trukdė lietuvių kalbai tobulėti it tapti literatūrine kalba, paliekant ją vartoti tik liaudžiai.

1900 m. Tėvynės sargas 1 nr. Išspausdino labai įdomią Žemaičių vyskupystės kunigų charakteristiką dėl jų nusistatymo lietuvių tautinio judėjimo atžvilgiu ir, būtent: tada vyskupystėje buvo iš viso 650 kunigų, kurių 315 ( iki 40 metų amžiaus ) buvo lietuvių tautinio judėjimo šalininkai, 145 kunigai ( 60-90 metų amžiaus ) laikytini unijinio nusistatymo ir 190 kunigų ( 40-60 metų amžiaus ) – neutralūs.

Kadangi Kauno kunigų seminarijoje beveik išimtinai visi klierikai buvo lietuviai, kuriems nepatiko lietuvių kalbos niekinimas, tai 1900 m. jie įteikė seminarijos vadovybei prašymą, kad ji ( vadovybė ) liautųsi persekioti klierikus dėl lietuvių kalbos vartojimo, grasindami, jog jeigu vadovybė savo persekiojimų nesustabdys, tai visi klierikai solidariai iš seminarijos pasitrauks. Dar 1893 m. du klierikai lietuviai buvo iš šios seminarijos pašalinti dėl jų lietuviškumo.

Sulenkėjusiose kunigų seminarijose išauklėti parapijų klebonai norėjo, kad ir lietuvių inteligentai būtų taip pat palankūs kunigams, kaip ir lenkų aristokratai ir

dvarininkai. Senieji kunigai, nesuprasdami suliberalėjusių inteligentų kitokio

nusiteikimo lietuvių tautiniu klausimu, suplakdavo juos su bedieviais ir tuo būdu juos dar labiau atitolindavo nuo Bažnyčios.

Kovos su lenkinimu Seinų vyskupystėje

Seinų vyskupystėje nebuvo geriau. Sunkiausias metas kunigams lietuviams šioje vyskupystėje buvo P. Strašinskio vyskupavimas (1837-1847). Pats vyskupas labai niekino lietuvių kalbą, šalino lietuvių kalbą iš bažnyčių, nerašė ganytojinių laiškų lietuviškai, daugelyje grynai lietuviškų parapijų draudė lietuviškai giedoti ar rožinį kalbėti. Ir pridėtines pamaldas jis įsakė laikyti tik lenkų kalba. Į lietuviškas parapijas jis pradėjo skirti kunigus mozūrus, t.y. lenkus. Katalikų Bažnyčios aukštojoje hierarchijoje, tai ir Baranauskui ir Antanavičiui valdant Seinų vyskupystę, pastangos lietuvius lenkinti vis nesiliovė.

O tuo tarpu caro administracija atidžiai sekė šias lietuvių ir lenkų kovas bažnyčiose. Suvalkų gubernatorius Vatači 1900-1901m. savo ataskaitoje carui pastebėjo, kad tų neramumų priežastis yra lenkų dvasinės hierarchijos primesta lenkų kalba bažnyčiose. Gi dvasininkai lietuviai ir liaudis kovoja dėl savo teisių bažnyčiose.

Slaptųjų draugijų veikla

Lietuvių inteligentija ėmė organizuoti draudžiamosios spaudos leidimą užsienyje. Daugiausia nelegalių lietuviškų leidinių buvo spausdinama Mažosios Lietuvos spaustuvėse Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Iš ten spaudą organizuotai gabeno knygnešiai, kuriems teko sunkiomis sąlygomis pereiti sieną. Iš pradžių buvo gabenamos daugiausia religinės knygos, o nuo 1883 m. – ir periodinė spauda.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2238 žodžiai iš 7328 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.