Lietuvos keliautojai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos keliautojai



STEPONAS KOLUPAILA

1892 09 14 – 1964 04 04

Kartu su Nerimi

Apie garsųjį mūsų tautietį, hidrologijos mokslo pradininką Lietuvoje prof. S. Kolupailą rašyta daug ir išsamiai, ypač, JAV spaudoje, o paskutiniaisiais metais – ir Lietuvoje (Macevičius, 1970; Gimbutas, Danys, 1974; Kilkus, 1992).Visų publikacijų autoriai labai panašiai vertina savojo herojaus asmenybę, jo visuomeninę ir pedagoginę veiklą, mokslo darbus. Jie mini S. Kolupailą – hidrologą ir hidraulikos specialistą, inžinierių, įvairių universitetų profesorių, rašytoją ir publicistą, mokslo populiarintoją, kraštotyrininką, keliautoją, fotografą, skautą ir kt., tačiau tik vienu kitu žodžiu užsimena apie S. Kolupailą – geografą. Bandysime bent iš dalies užpildyti šią spragą, nors suvokiame, kad tai bus nelengva. Geografijos mokslo (turinio ir objekto) samprata nuolat evoliucionavo, be to, ji nėra vienareikšmiška ir šiandien.

Štai pluoštelis autobiografinių žinių, kurias profesorius pateikė JAV lietuvių dienraščiui „Draugas“ (1952, Nr.215) savojo 60-mečio proga: „Gimė 1892 metų rugsėjo 14 d. Latgalėje, netoli Agluonos. 1903 baigė pradžios mokyklą Tukume, 1911 gimnaziją Mintaujoje (su aukso medaliu), 1915 Matavimo institutą Maskvoje, ligi 1919 tęsė mokslą Žemės ūkio akademijoje šalia Maskvos. Nuo 1917 dėstė Matavimo institute ir kitose mokyklose, vasarą vykdė geodezinius ir hidrometrinius darbus. 1921 su šeima grįžo į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume ir Kauno Aukšt. technikos mokykloje. Nuo 1922 Lietuvos universitete – docentas, vėliau profesorius: buvo Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas, Senato sekretorius, Statybos fakulteto dekanas, „Technikos“ redaktorius. 1923 įsteigė Lietuvos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1931. Lietuvos Energijos komitete buvo Vandens energijos skyriaus vadovu, Skautų sąjungoje – kelionių vandens keliais organizatorius, Skautų tarybos narys, Lietuvių ir amerikiečių, taip pat Švedų-lietuvių draugijų iždininkas, Lietuvos geografinės draugijos valdybos narys ir vicepirmininkas, Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos garbės narys, Lietuvos foto mėgėjų draugijos steigėjas ir pirmininkas, „Soterijos“ draugijos kaliniams ir ligoniams remti vicepirmininkas, Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos, Lietuvos gamtininkų draugijos ir kitų draugijų narys, „Vyties“ ir „Plieno“ korporacijų garbės narys. Aktyviai dalyvavo periodinėje spaudoje („XX Amžius“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Kosmos“, „Žemėtvarka ir melioracija“, „Mūsų girios“, „Geležinkelininkas“, „Skautų aidas“, „Skautybė“, „Technika“, „Technika ir ūkis“, „Gamta“, „Gamtos draugas“, „Gimtasai kraštas“, „Lietuvos energijos komiteto darbai“, „Soter“, „Lietuvos Aidas“ ir kt.). Žymesni darbai: „Hidrometrija“ (2 tomai), 1930-1940; „Hidrometriniai metraščiai“, 1929, 1930; „Hidraulika“, 1946; „Nemunas“, 1940 ir 1950; „Nevėžis“, 1936; „Mūsų vandens keliai“, 1933 ir 1938, daug kitų įvairiomis kalbomis. 1940m. (S. Kolupaila buvo, aut. intarpas) paskutinysis „XX Amžiaus“ dienraščio redaktorius. 1941 pabėgo iš Sovietų Rusijos per frontą. 1944 pasirinko tremtį: Kemptene dalyvavo Lietuvių komitete, vadovavo Aukštiesiems technikos kursams, dėstė UNRRA universitete Miunchene, Kempteno Maironio gimnazijoje, organizavo paskaitas ir kursus. 1948 pakviestas atvyko į JAV ir profesoriauja Notre Dame universitete, Inžinierių mokykloje. Lankė Ameriką 1936 metais, kaip Pasaulinės energijos konferencijos delegatas. Dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose apie 20 kartų“.

Lietuvos fizinei geografijai reikšmingiausi buvo, be abejonės, S. Kolupailos, o vėliau – jo bendradarbių (L. Mižutavičiaus) išleistieji „Hidrometriniai metraščiai“ (Kolupaila, 1929, 1930; Mižutavičius, 1933) ir Nemuno bei kitų Lietuvos upių nuotėkį apibendrinantys darbai (Kolupaila, 1925, 1932, 1939).

Tuo metu, kai dirbo ir kūrė S. Kolupaila, hidrologai dar neturėjo patikimos upių nuotėkio žiemos metu apskaičiavimo metodikos. Ją, vadinamą, žiemos debitų kintamų redukcijų pavadinimu profesorius pasiūlė 1928m. (Kolupaila, 1928). Originalus, konkrečioms geografinėms sąlygoms pritaikytas metodas buvo svarstomas daugelyje tarptautinių konferencijų (Talinas, 1928; Sevilija, Barselona, 1929; Madridas, 1931; Leningradas, 1933; Helsinkis, 1936; Berlynas, 1938) ir šiuo metu pasaulinėje hidrologinėje literatūroje žinomas Lietuviškojo metodo pavadinimu.

Labai neįprasta ir techniškiausioji S. Kolupailos knyga „Hidraulika“ (Kolupaila, 1947), parašyta jau tremtyje, Vokietijoje. Stebiesi, kad ji galėjo išvysti dienos šviesą nepaprastai sunkiose gyvenimo sąlygose, kai daugumos žmonių mintys buvo nukreiptos į elementarius buities dalykus – pastogę, šilumą, maistą, rūbus. Atspausdinta rotoprintu, bet kruopščiai ir, svarbiausia, lietuvių kalba, norint. Tai buvo pirmasis lietuviškas hidraulikos vadovėlis, apskritai, o kadangi jį rašė S. Kolupaila, knygoje atsirado neįprasti „gamtiški“ skyriai apie ledo dangą, vandens tekėjimą upių vagomis ir kt. Savąją „Hidrauliką“ profesorius pradėjo rašyti dar Lietuvoje (berods, 1924m.).

S. Kolupaila labai domėjosi mokslo istorija, ir tai jaučiama visuose jo darbuose, ypač, didžiuosiuose. Parašė ir specialių veikalų šia tema. Geografus turėtų itin dominti jo parašytoji hidrometrinių
tyrinėjimų JAV istorija (Kolupaila, 1960), kurioje autorius pasakoja apie Ohajo ir Misisipės, Misūrio ir Kolorado upių, Didžiųjų ežerų, Niagaros krioklio tyrinėjimus. O po metų (1961) pasirodė dar vienas Notre Dame universiteto (S. Kolupaila dirbo jame nuo 1949m. iki mirties) istoriografinis darbas – beveik 1000 puslapių „Bibliography of Hydrometry“, skirtas Tėvų žemei – Lietuvai (To my Old Country – Lithuania) (Kolupaila, 1961). Šioje knygoje S. Kolupaila nutapė plačią hidrometrijos mokslo panoramą nuo seniausių laikų, įtikinamai įrodė, kad šį mokslą kūrė ir didelės, ir mažos tautos. Tai rodo profesoriaus surinkti, suklasifikuoti ir apibūdinti literatūros šaltiniai – 7370 pozicijų 36-iomis kalbomis. Bibliografija išsyk susidomėjo viso pasaulio hidrologai (ją pristatė virš 20 žinomiausių hidrologijos žurnalų – JAV, Kanadoje, Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Olandijoje), o autoritetingos tarptautinės organizacijos (International Standard Organization, International Association of Scientific Hydrology) rekomendavo ją pratęsti.

Geografijai bene artimiausi bus S. Kolupailos darbai hidrografijos srityje, į kurią profesorius paniro tik atvažiavęs į Lietuvą. 1924m. pasirodė didelis jo straipsnis „Lietuvos hidrografija“ (Kolupaila, 1924), kuriame profesorius pateikė duomenų apie Nemuno, Ventos, Lielupės-Mūšos, Baltijos jūros pakraščio upių ir Dauguvos intakų (Dysnos, Drujos ir kt.) baseinų plotus. Šiam darbui būtiną medžiagą – rusiškų žemėlapių „dvuchviorstkų“ komplektą (218 lapų) taip pat surinko ir atvežė į Lietuvą S. Kolupaila. Iš viso išmatavo 206 upių baseinus, patikslino (prof. K. Būgai padedant) vandenvardžius.

Ryškus S. Kolupailos indėlis į Lietuvos teritorijos kartografavimą. 1924m. Helsinkyje įvyko Pabaltijo geodezinės komisijos steigiamoji konferencija, kurioje Lietuvą atstovavo S. Kolupaila ir S. Dirmantas. Geodezinė komisija aptarė būdus ir organizacines priemones, kaip sujungti į bendrą trianguliacijos tinklą aukšto tikslumo geodezinius darbus apie Baltijos jūrą. Po dviejų metų (1926) S. Kolupaila dalyvavo antrojoje analogiškoje konferencijoje Stokholme, o dar po metų (1927) – Rygoje. Priminsime, kad tarp Pabaltijo geodezinę konvenciją pasirašiusių valstybių – Lietuva buvo pirmoji, visiškai įvykdžiusi numatytą trianguliacijos programą, o išmatuotoji bazinė linija ties Švėkšna – tiksliausia iš visų aštuonių Pabaltijo bazių. S. Kolupailos geodezinių ir kartografinių darbų sąrašas nėra ilgas (Kolupaila, 1925-1927, 1930, 1937), tačiau iškalbingas: profesorių domino ir organizaciniai, ir techniškieji, ir moksliniai kartografijos klausimai.

S. Kolupailos gausiame moksliniame palikime atrasime darbų, skirtų ir „grynajai“ geografijai, ypač – mokyklinei, pažintinei. Gyvendamas JAV, profesorius daug rašo lietuviškiems periodiniams leidiniams apie jį priglaudusios šalies gamtą (Kolupaila, 1950, 1951, 1955), paberia įvairių geografinių įdomybių (Kolupaila, 1950, 1954, 1955), neužmiršta ir Lietuvos (Kolupaila, 1950, 1952, 1954, 1963). Profesoriaus susirūpinimą mokyklinės geografijos padėtimi išeivijoje bene geriausia atspindi jo straipsnis „Medžiaga Lietuvos geografijai“: „Tremtyje pasigendame tikslių geografinių žinių, mokyklos neturi tinkamo geografijos vadovėlio. Dar namie būdamas, buvau paruošęs kai kurių svarbesnių žinių santraukas ir jas paskelbęs 1943 metų „Miškininkų kalendoriuje“. Tremtinių mokykloms Vokietijoje tos santraukos buvo pakartotos Augsburgo „Žiburių“ priede… „Tėviškės žiburiai“ priėmė dar kartą paskelbti mano duomenis, kuriuos galėtų perspausdinti vadovėlių autoriai ar kalendorių bei kitų rinkinių leidėjai“ (Kolupaila, 1951).

STANISLOVAS TARVYDAS

1903 01 25 – 1975 06 17

„Žemė skirta ne nualinti, o išsaugoti ir praturtinti…“

S. Tarvydas

Vienas vyresniosios geografų kartos atstovų, iš kurio parašytų geografijos vadovėlių mokėsi dabartinių vyresnių žmonių karta, buvo Stanislovas Tarvydas. Kaip ir daugelis to meto šviesuolių, jis buvo didelės erudicijos diapazono asmenybė: pedagogas, geografas, vadovėlių jaunimui autorius, mokslininkas ir mokslo populiarintojas. Be geografijos, domėjosi kalbos mokslu, toponimika, net medicina. Buvo autoritetas ir patarėjas ne tik savo bendradarbiams, bet ir jį pažinojusiems žmonėms.

Gimė S. Tarvydas 1903m. sausio 25d. Mažeikių dvaro (Akmenės valsčiaus) kumečių šeimoje. Tėvų Sotero ir Domicėlės Tarvydų šeimoje tai buvo ketvirtas vaikas, pakrikštytas Stanislovu. Mažyliui likimas nesišypsojo. Jau trejų metukų jis patyrė, ką reiškia netektis. Negailestinga mirtis, išplėšusi iš jų tėvą, paliko šeimą be pagrindinio maitintojo. Motina, prislėgta darbų naštos, kiauras dienas plušėjo dvaro laukuose, sukosi namuose. Stanislovą ir dvi jo sesutes prižiūrėjo brolis Antanas, praskaidrindamas ūkanotas vaikystės dienas paties sumeistrautais ratukais, išdrožinėtais žaisliukais. Taip praslinko nelengva vaikystė.

Paūgėjęs Stanislovas veržėsi į mokslus. Medemrodėje (Akmenės rajonas) lankė carinę pradžios mokyklą, o ją užbaigęs, tęsė mokslą Viekšnių progimnazijoje. Pirmasis pasaulinis karas privertė nutraukti mokslus ir parpėdinti namo. Vargo spiriamas, vienuolikmetis berniukas
tarnauti pas vieną latvį ūkininką, vėliau pas kitą, trečią. Ir taip ištisus septynerius metus jis krimto karčią pusbernio, berno duoną. Karui pasibaigus, S. Tarvydas neatsisakė minties toliau mokytis. Žinių troškulys jį atvedė į Šiaulius, ten įsirašė į metinius mokytojų kursus. Juos baigęs, S. Tarvydas suvokė savo žinių ribotumą, todėl, daug nelaukęs, praveria Mokytojų seminarijos duris. Mokytis neturtingam vaikui buvo nelengva. Kaip ir kiti jo likimo draugai, jis glaudėsi „Žiburėlio“ įsteigtame bendrabutyje.

Netruko pralėkti nusivylimų ir džiaugsmų kupini studentiški metai. 1927 . jau suaugęs, turėdamas nemažą žinių bagažą, S. Tarvydas žengė pirmą žingsnį nelengvu mokytojo keliu. Kaip mokytojas, buvo reiklus ir griežtas. Buvo toks ne tik per pamokas, bet ir po jų. Žvelgdamas pro mokyklos langą ir regėdamas einančius keliu blogai besielgiančius vaikus, nepatingėdavo sėsti ant dviračio, juos pasivyti ir sudrausti.

Mokydamas vaikus geografijos, S. Tarvydas, kaip ir visi to meto mokytojai, jautė lietuvišką vadovėlių stygių. Tebuvo dvi išeitys: arba laukti, kol kas parašys, arba bandyti tai daryti pačiam. S. Tarvydas pasirinko paskutinįjį kelią ir tapo vienu pirmųjų lietuviškų vadovėlių autoriumi. Rašė juos laisvalaikiu ar naktimis, lengvai ir greitai, vėliau pats pasirūpindavo, kad rankraštis būtų gerai atspausdintas, turėtų gražų viršelį. Pirmasis vadovėlis „Geografija“ dienos šviesą išvydo 1928m. Vaizdžiai aprašydamas Lietuvą, S. Tarvydas taria, kad „tik susipažinę su savo kraštu, galėsim mokytis kitų žemės kraštų ir lyginti juos su savuoju“. S. Tarvydas pirmasis į mokyklos geografiją įvedė landšaftotyrą, pateikė Lietuvos geografinių landšaftų apibūdinimą. 1936m. pasirodė kitas jo vadovėlis „Visa Žemė“, kuriame skaitytojas gauna daug žinių apie pasaulio šalis. 1936m. pasirodė jo paruoštas vadovėlis „Aplinkotyra ir daiktų pažinimo metodika“, o 1937m. – „Lietuvos geografija“. S. Tarvydas yra ir pirmojo lietuvių kalba antropogeografijos vadovėlio autorius „Antropogeografija su ekonominės geografijos priedu“. Vadovėlis buvo išleistas 1937 .

Iš viso S. Tarvydas parašė 7 vadovėlius, visus tokius patrauklius, su daugybe gražių nuotraukų, parašytus paprasta, vaizdžia kalba. S. Tarvydas pirmasis parašė geografijos chrestomatiją „Kraštai ir žmonės“, kurios išėjo du tomai: pirmasis – 1937m., skirtas Lietuvai ir II-asis 1939m. – Europai.

S. Tarvydas buvo originalus žmogus. Daug kuo domėjosi, mėgo skaityti. Būdamas iš prigimties „pelėda“, jis iki išnaktų prasėdėdavo už rašomojo stalo, versdamas vieną knygos puslapį po kito. Poilsio minutėmis mėgo klausytis įvairių pasaulio radijo stočių skaitomų žinių. Tai jis sau galėjo leisti, nes, be gimtosios, mokėjo latviškai, vokiškai, lenkiškai, suprato beveik visas slavų kalbas.

1939m., dar nepriklausomoje Lietuvoje, bet jau su sovietinės armijos bazėmis iš peties pasidarbavus cenzoriui, ir daug ką išbraukius, buvo atspausdintas paskutinis S. Tarvydo vadovėlis „Geopolitika“. Tai pirmasis tokio pobūdžio darbas, parašytas ir išleistas Lietuvoje. Knygos pradžioje S. Tarvydas pateikia geopolitikos sąvokos reikšmę.

S. Tarvydas 13 metų mokytojavo įvairiose Lietuvos pradžios mokyklose ir gimnazijose. Tik 1940m., gavęs kvietimą skaityti paskaitas Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute, S. Tarvydas palieka provinciją ir išvyksta į Vilnių.

S. Tarvydas (pirmas iš dešinės) tarp 1942m. geografų laidos absolventų

1944m. vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas. S. Tarvydas tuomet pasitraukė į Žemaitiją. Vėl sugrįžta į mokyklą. Šįkart – jis Tryškių progimnazijos mokytojas. Tuo laiku S. Tarvydas dažnai svečiuodavosi ūkininkų Arcišauskų namuose. Šiuose namuose likimas jį suvedė su gražia, vienturte šeimininko dukra. Po ilgų viengungystės metų, išsiilgęs šeimos židinio šilumos, S. Tarvydas vedė bendravardę Arcišauskaitę, net 22 metais jaunesnę už save merginą. Sutuoktiniai 1945 m. susilaukė pirmagimės Danutės. Tais pačiais metais S. Tarvydas su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Įsikūrė Universiteto gatvėje, keturių kambarių bute, kuris buvo erdvus, bet šaltas (žiemą apšerkšnydavo durys, užšaldavo kibire vanduo). 1946 m. šeimoje gimė antroji dukrelė Gina. Kad išmaitintų padidėjusią šeimyną, S. Tarvydas įsidarbino trijose vietose: Vilniaus Pedagoginiame institute, Vilniaus Universitete ir Mokslų Akademijoje. Kaip dėstytojas, S. Tarvydas nebuvo perdaug griežtas, bet buvo reiklus. Žinias jis vertino objektyviai, prie smulkmenų nesikabinėdavo ir už tai studentų buvo mėgstamas.

S. Tarvydas nenustojo plėsti ir savo akiratį. Studijuoja universiteto Matematikos-gamtos fakultete ir 1946m. su pagyrimu įgyja geografo specialybę. Kartu darbuojasi ir Mokslų Akademijos Geologijos ir geografijos institute, kuriame ilgą laiką vadovavo Ekonominės geografijos poskyriui. Po „Geopolitikos“ viešo išsižadėjimo ir pasmerkimo S. Tarvydui teko nutraukti pedagoginį darbą. Tolimesnė jo veikla iki pat išėjimo į pensiją 1972m. buvo susijusi su Mokslų Akademija, pradžioje – Geologijos ir geografijos institute, kuriame jis 1945-1963m. vadovavo moksliniam darbui, dirbdamas direktoriaus pavaduotoju. 1963m. reorganizavus institutą, S. Tarvydas liko dirbti Geografijos skyriuje.
laiką jis vadovavo savo paties įkurtai, ir su jo išėjimu iš grupės, žlugusiai, Ekonominės geografijos grupei.

Pagrindiniai su šia grupe susiję darbai – tai monografija „Litovskaja SSR“, „Sovetskaja Pribaltika“ ir „Lietuvos TSR ekonominė geografija“. Visos trys monografijos – autorių kolektyvų darbai. S. Tarvydas – ne tik vienas iš autorių, bet ir vienas iš šių monografijų iniciatorių. „Lietuvos ekonominė geografija“ buvo ruošiama ir naudojama kaip vadovėlis aukštosiose mokyklose. S. Tarvydui vadovaujant, sutelkus geografų ir ekonomistų, dirbančių Mokslų Akademijoje pajėgas, atliktas Lietuvos ekonominis geografinis rajonavimas, kuris iš esmės nepakito iki šiol. Dirbdamas grupėje, S. Tarvydas skaitydavo pranešimus Pabaltijo ekonomistų geografų konferencijose, skelbdavo mokslinius straipsnius. Ryškūs nuopelnai ir gyventojų geografijos srityje. 1948m. jis paruošė darbą „Lietuvos kaimo sodybų tipai ir jų pasiskirstymas“, kurį apgynė kaip geografijos mokslų kandidato disertaciją. Tai buvo pirmasis stambus darbas, klasifikuojant kaimo gyvenvietes, kuris vėliau pratęstas kitų tyrinėtojų. S. Tarvydas nemažai dirbo ir kitose giminingose srityse. 1954m. išėjo jo paruošta „Lietuvos TSR fizinė-geografinė apybraiža“. 1958m. „Lietuvos fizinės geografijos“ I-ame tome S. Tarvydas pateikė pirmąją Lietuvos fizinio-geografinio rajonavimo schemą.

1958m. jam buvo suteiktas docento vardas.

S. Tarvydas, kaip tikras geografas, mėgo keliauti. Būdamas jaunas, aplankė ne vieną Europos šalį, saulėtas vasaros dienas praleisdavo Palangoje, Druskininkuose. Net jau būdamas senyvo amžiaus, poilsio dienomis pėstute patraukdavo prie Žaliųjų ežerų. Viliojo jį ir siauros senamiesčio gatvelės.

1972m. S. Tarvydas išėjo į pensiją, bet kūrybinės veiklos neatsisakė. Rašė straipsnius enciklopedijoms, parengė knygelę jaunimui „Šimtas geografijos mįslių“, kuri buvo išleista jau po jo mirties. Labai svajojo parašyti knygą apie baltus. Deja, užbaigti jos nespėjo. Paklaustas buvusių bendradarbių, kaip jaučiasi būdamas pensijoje, S. Tarvydas atsakė, kad tik vieno gailisi – per vėlai išėjo. Jei būtų išėjęs anksčiau, būtų daugiau nuveikęs. Jis turėjo daug kūrybinių planų, kurių, deja, realizuoti nesuspėjo.

1975m. birželio 17d. apie ketvirtą valandą ryto mirtis nusinešė jį į nežinią. S. Tarvydas surado Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

KAZIMIERAS BIELIUKAS

1901 08 26 – 1991 05 04

Ežerai – žemės akys

Vienas iš Lietuvos limnologijos pradininkų, akademikas, profesorius, geografijos mokslų daktaras, pirmasis pokario metų Vilniaus universiteto rektorius K. Bieliukas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią. Dar nuo kaizerinių okupantų nukentėjo K. Bieliuko tėvas, už pabėgusių karo belaisvių sušelpimą maistu nubaustas katorgos darbams Vokietijoje, ir ten netekęs sveikatos. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, ir Lietuvai patekus į plėšrius Rytų bei Vakarų kaimynų nagus, kai kurie Bieliukų šeimos nariai atsidūrė Sibiro tremtyje, kiti – rezistenciniame pogrindyje, vėliau – emigracijoje. Nerepresuota liko motina, tačiau ir jai teko pasitraukti iš gimtojo kaimo prasidėjus kolektyvizacijai. Pagarba ir meilė šiai, daug gyvenime kentusiai moteriai nemaža dalimi bus nulėmusi tai, kad K. Bieliukas 1944m. vasarą nusprendė likti sovietų pakartotinai okupuojamoje Lietuvoje, rizikuodamas patekti į represijų girnas.

Užimdamas aukštas pareigas sovietinės Lietuvos mokymo ir mokslo sistemoje, dėl savo kilmės (iš stambių ūkininkų šeimos) ir dėl artimųjų, tapusių, tos valdžios „klasiniais priešais“, šis žmogus rizikavo fiziškai ir morališkai. Dabar, po daugelio metų žvelgiant iš laiko perspektyvos, galima drąsiai tvirtinti, kad K. Bieliukui dėl savo įgimto optimizmo, energijos, puikios sveikatos ir gilių demokratinių pažiūrų, susiformavusių tėviškės aplinkoje ir lietuviškoje mokykloje, pasisekė nugalėti iš pirmo žvilgsnio nenugalimus prieštaravimus. Jis ėjo svarbias atsakingas pareigas mokslo srityje sovietinėje Lietuvoje ir sugebėjo likti doru žmogumi, pasiruošusiu padėti tos valdžios dėl įsitikinimų ar „klasinės“ kilmės persekiojamiems žmonėms, norėjusiems studijuoti ir dirbti mokslo įstaigose. Tuo pačiu metu K. Bieliukas dirbo pedagogu Vilniaus universitete ir tęsė dar jaunystėje pradėtą Lietuvos ežerų tyrinėjimą, jo rezultatus skelbdamas specialioje mokslinėje literatūroje ir atskiromis knygomis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2859 žodžiai iš 9101 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.