Lietuvos-lenkijos valstybės raida xvi-xviii a
5 (100%) 1 vote

Lietuvos-lenkijos valstybės raida xvi-xviii a

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖS RAIDA XVI-XVIII a.

I. LDK teritorija ir sienos po Liublino unijos

Žygimantas Augustas Liublino unijos išvakarėse atplėšė nuo LDK Palenkę, Volynę, Kijevą ir Podolę. Tačiau net ir tada LDK teritorija siekė apie 297 000 kv. km plotą. LDK siena su Prūsija vakaruose liko nepakitusi. Kaip ir anksčiau, Lietuva Baltijos pajūrį siekė tik ties Palanga ir Šventąja. Dažnai besikeičianti buvo LDK rytinė siena su Rusijos valstybe. Livonijos karas ir XVII a. siautę karai stumdė šią sieną tai į vakarus, tai į rytus. Svarbiausias ginčų objektas buvo Smolenskas. Po XVII a. pradžios karų jis sugrįžo į LDK sudėtį, tačiau po XVII a. vidurio karų galutinai atiteko Rusijai. 1667 m. tarp LDK ir Rusijos sudarytos Andrusovo paliaubos užfiksavo naują LDK ir Rusijos sieną. Ji iš esmės nesikeitė iki I Respublikos padalijimo 1772 metais.

1569 m. pasikeitė LDK ir Lenkijos siena. Išskyrus jos šiaurinę dalį, siena pasistūmėjo į rytus. Atsirado atkarpa skirianti LDK ir Lenkijai atiduotas buvusias LDK žemes. Asmenine unija sujungtų valstybių siena tapo konfederacinės valstybės vidaus siena. Bet ji liko siena tarp savarankiškų Respublikos valstybių. Kai valdovas pervažiuodavo Lenkijos ir LDK sieną, nustodavo veikti Lenkijos pareigūnų – maršalų, kitų dvaro urėdų – kompetencija. Jų pareigas perimdavo LDK pareigūnai. Nei LDK, nei Lenkijos kariuomenė negalėjo be kitos valstybės sutikimo pereiti šią sieną. Lenkijos bajorui siena buvo riba, už kurios jis negalėjo gauti pareigybių ir žemių. Taigi prasidėjo ne jo valstybė. LDK visuomenė ir politikai seimuose ar kasdieniniame gyvenime saugojo ir gynė valstybinį LDK ir Lenkijos sienos statusą.

Šiaurės vakaruose LDK siena su buvusia Livonija nepakito. Ji tapo Respublikos vidaus siena. Didžioji Livonijos dalis (be šiaurinės Estijos) po Livonijos karo tapo bendra LDK ir Lenkijos valda. Tai galutinai buvo užfiksuota 1589 metais. Į pietus nuo Dauguvos atsirado vasalinė Kuršo kunigaikštystė, į šiaurę nuo jos – 3 Livonijos prezidatai (nuo 1598 m. vaivadijos): Vendeno (Cėsių), Dorpato (Tartu) ir Piarnu. Po 1629 m. Altmarko paliaubų didžioji Livonijos dalis atiteko Švedijai. Respublikai liko tik pietrytinė Livonijos dalis – dabartinė Latgala. Iš jos buvo sudaryta Livonijos vaivadija. 1721 metais Rusijai laimėjus Šiaurės karą, Švedijos valdose įsitvirtino Rusija. Rusija tapo ir šiaurine LDK kaimyne.

II. Tarpuvaldžiai ir renkamas Respublikos valdovas

1572 m. liepos 7 d. mirė bevaikis Žygimantas Augustas. Naujo valdovo rinkimuose Respublikos bajorija ir didikai varžėsi dėl įtakos valstybės valdyme. LDK politikai rūpinosi išplėsti Lietuvos savarankiškumą Respublikoje. Nutrūkus Jogailaičių dinastijai, naujojo valdovo imta žvalgytis užsienyje. Lenkijoje tarp daugybės kandidatų daugiausia šalininkų turėjo imperatoriaus Maksimilijono II Habsburgo sūnus Ernestas, Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua, Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis ar jo sūnus Fiodoras I.

Dar Žygimantui Augustui gyvam esant, Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Radvila Našlaitėlis sutarė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu rinkti Habsburgą Ernestą ir apvesdinti jį su Žygimanto Augusto seserimi Ona. LDK lyderiai vylėsi, kad Ernestas patvirtins turimas bajorų teises ir laisves, prižadės suteikti pareigybes bei seniūnijas tik LDK bajorams, sugrąžins Žygimanto Augusto atplėštas Kijevo, Volynės ir Podolės žemes. Lietuvos didikai tikėjo, kad Lietuvos didįjį kunigaikštį Lenkija bus priversta skelbti karaliumi, ir jis taps visos Respublikos valdovu.

Tarpuvaldžiu LDK didikai stengėsi nesivelti į lenkų tarpusavio ginčus, vengė jų suvažiavimų. Šį metą jie stengėsi išnaudoti tam, kad sulygintų LDK ir Lenkijos padėtį Respublikoje. Tai turėjo užtikrinti Ernesto vedybos su Ona. Tačiau Habsburgai nesiryžo priimti LDK siūlomų sąlygų. Tada lietuviai bandė derėtis dėl LDK ir Rusijos unijos su Ivanu IV Rūsčiuoju. Greitai paaiškėjo, kad šie planai nerealūs. Rusija suaktyvino karo veiksmus Livonijoje. Kilo grėsmė, kad gali nutrūkti unija su Lenkija. LDK atstovai, savaitę pavėlavę, 1573 m. balandžio 13 d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje. Rinkimuose LDK atstovai parėmė Henriką Valua. Jo įgaliotinis pasižadėjo vykdyti LDK didikų reikalavimus. M. K. Radvila buvo paskirtas į Respublikos delegaciją, kuri vyko į Paryžių prisaikdinti ir parvežti Henriką Valua.. Jis visaip demonstravo savarankiškumą – į Paryžių vyko atskirai nuo lenkų delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją.

III. Henriko Valua artikulai

1574 metų vasario 21 dieną Krokuvoje naujuoju Respublikos valdovu iškilmingai buvo karūnuotas Henrikas Valua. Užimant sostą, dar Paryžiuje Henrikas Valua prisiekė laikytis visos eilės nuostatų, kuriuos Respublikos ponai parengė tarpuvaldžio metu. Nuostatai gavo Henriko artikulų vardą. Henriko artikulai – valdovo laisvę valdyti varžantys susitarimai. Ateityje jie taps vienu iš Respublikos žlugimo priežasčių. Naujasis valdovas turėjo prisiekti jų laikytis, nepažeidinėti. Paskutinis straipsnis suteikė bajorams teisę net nepaklusti valdovui. Jame sakoma, kad, valdovui pažeidus artikulų nuostatas, Respublikos bajorija turi
teisę jam nepaklusti ir pašalinti jį iš sosto.

Henriko artikuluose užfiksuota žeminanti valdovo padėtis. Valdovas galėjo būti tik renkamas. Jis negalėjo pasirinkti įpėdinio. Iš senato tarpo buvo renkama 16 valdovo patarėjų. Keturi iš jų nuolat buvo prie valdovo ir valdė Respubliką kartu su juo. Seimas, taip pat varžantis valdovą, turėjo būti šaukiamas ne rečiau kaip kas 2 metai. Be senato valdovas negalėjo spręsti karo ir taikos reikalų, be seimo – mokesčių ir visuotinio šaukimo į karą. Tuo pačiu metu buvo įtvirtintos asmeninės bajorų teisės – žemės ir jos turtų nuosavybė bei tikybos laisvė. Pasak artikulų, LDK ir Lenkija savo kraštuose taiko savo teisės sistemas. Kitas Henriko Valua pasirašytas dokumentas vadinamas „Pacta conventa“. Jame sosto pretendentas išdėstė asmeninius įsipareigojimus. Daugiausiai tai lietė finansinius ir karinius įsipareigojimus Respublikai.

Henriko artikulai ir „Pacta conventa“ nustatė naujojo valdovo santykį su Respublika, jo įsipareigojimus ir valdžios apimtį. Respublikos valdovo valdžios apribojimai, lyginant net su Prancūzija, neatrodė labai dideli. Viską turėjo lemti realus politinių jėgų susiklostymas. Tačiau Henrikas Valua, gavęs žinią apie brolio Prancūzijos karaliaus Karolio IX mirtį, jau 1574 metų naktį iš birželio 18 į 19 dieną skubiai ir slapta išvyko į Prancūziją. Čia jis buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi Henriku III. Visos pastangos jį sulaikyti, o vėliau ir susigrąžinti buvo bergždžios. Respublikoje prasidėjo antrasis tarpuvaldis.

IV. Steponas Batoras ir valstybės stabilizavimas

Iš Respublikos sosto pasitraukus Henrikui Valua, prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Rinkimų pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. Tuo tarpu Lietuvoje puoselėti planai surengti atskirus rinkimus. Kandidatas – Habsburgų Ernestas – buvo tas pats. Jam keliamos sąlygos – irgi tos pačios. Tuo pat metu LDK didikai visaip trukdė Lenkijos ir Rusijos derybas. 1574 m. pabaigoje ir 1575 m. pradžioje jie net uždarė sieną su Rusija. Sulaikė Ivano Rūsčiojo pasiuntinį su caro sąlygomis. 1575 m. pavasarį paaiškėjo, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų Lietuvoje. Tad LDK atstovai, visaip pabrėždami valstybės savarankiškumą, ėmė dalyvauti Respublikos seimuose. 1575 m.. pabaigoje jie pasisakė už daugumos Lenkijos didikų remiamą Maksimilijoną II. Lenkijos bajorai pasipriešino didikams. Bajorai Lenkijos karalienė paskelbė Oną Jogailaitę, o karaliaus sostą pasiūlė Transilvanijos vaivadai Steponui Batorui. Lenkijos seimas suskilo, ir LDK atstovai sugrįžo namo. Lietuviai, viešai palaikydami Maksimilijono kandidatūrą, ėmė tirti galimybę Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkti Ivano IV sūnų caraitį Fiodorą.

Tuo tarpu Stepono Batoro šalininkai ėmė viršų Lenkijoje. 1576 m. balandžio 5 d. Steponas Batoras buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Lietuvos atstovai karūnacijoje nedalyvavo. Praėjus dviems mėnesiams LDK seimas subruzdo. Mat Lenkijoje Steponas Batoras sėkmingai įsitvirtino, o Rusija vėl griebėsi aktyvių veiksmų Livonijoje. Lietuvos atstovai Steponui Batorui iškėlė savas sąlygas. Lietuviai pareikalavo, kad Respublikos seimai turi vykti pakaitomis LDK ir Lenkijoje. Steponas Batoras turėjo pasižadėti LDK kariuomenės vadais skirti tik LDK bajorus, kompensuoti Lietuvai nuostolius už Žygimanto Augusto atplėštas žemes. Steponas Batoras įsipareigojo šias sąlygas patenkinti, ir LDK pasiuntiniai 1576 m. birželio 29 d. paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Respublikos valdovu.

Audringi 1572–1576 metai parodė, kad LDK politikai siekė ne išardyti uniją, o sutvirtinti LDK padėtį Respublikoje. Svarbiausias jų siekimas – atskiri rinkimai LDK – nebuvo įgyvendintas. Tačiau LDK pademonstruota savarankiška politika įtikinamai parodė, kad ji nėra ir nesiruošia būti Lenkijos dalimi, kaip kad galėjo atrodyti tuoj po unijos. Šios politikos išdavoje išgautos nuolaidos įgalino pradėti LDK valstybingumui nepalankių unijos aktų vietų peržiūrėjimą. Tuo pat metu atsiskleidė dvilypė Respublikos esmė ir tas faktas, kad su Lietuvos valstybingumu reikia skaitytis.

Tarpuvaldžių metu atsirado naujas reiškinys Respublikos valstybės ir visuomeninės santvarkos pamatuose. Henriko artikuluose suformuluotos nuostatos buvo teisiškai įtvirtintos. Šiuos artikulus vykdyti prisiekė ir Steponas Batoras. Nuo šiol jie tapo privalomi kiekvienam naujam Respublikos valdovui.

Naujajam Respublikos valdovui Steponui Batorui ir LDK didikams teko spręsti apleistas senas problemas. Bajorija ir didikai tebesivaržė dėl įtakos valstybės valdymui, nesureguliuoti liko įvairių krikščioniškų tikėjimų išpažintojų santykiai, neaiškus ir naujas gyvenimas unijoje su Lenkijoje skatino lietuvių pastangas įtvirtinti LDK valstybingumą Respublikoje. Valstybingumo klausimu valdovo ir LDK interesai nesutapo. Juos derinti nebuvo lengva. Senojo palikimo viršūne buvo 1558 metais pradėtas ir nebaigtas karas su Rusija dėl Livonijos.

Unija su Lenkija pakeitė LDK geopolitinę padėtį. Lenkijos, kaip LDK sąjungininkės, statusas po Liublino unijos buvo tik sutvirtintas. Lenkijos nuolat pabrėžiamas jos vyravimas unijoje, lenkų bajorų skverbimasis į LDK kėlė nepasitikėjimą Lenkija. Tai smarkiai veikė abiejų Respublikos dalių
Liublino unijos išvakarėse Žygimanto Augusto atplėštos LDK žemės pakeitė Lietuvos potencialą. Sumažėjo LDK demografinės, ekonominės, taigi ir karinės galimybės. LDK silpnėjo tuomet, kai nuolat grėsė Rusijos puolimas. Tai vertė Lietuvą siekti tvirtų ryšių su Lenkija.

V. Steponas Batoras ir Livonijos karas

Maskvos caras Ivanas IV ir toliau liko didžiausia LDK ir Stepono Batoro problema. Maskvos didžioji kunigaikštystė ir toliau plėtė ekspansiją į vakarus. Rusija tebelaikė užėmusi Polocką. Per tarpuvaldžius, kol caras Ivanas IV, o vėliau ir jo sūnus Fiodoras pretendavo į Respublikos sostą, didesnių LDK ir Rusijos susidūrimų nebuvo. Karo veiksmai atsinaujino Steponui Batorui užėmus Respublikos sostą. Sėkmingas Livonijos karo užbaigimas tapo bene svarbiausiu Stepono Batoro uždaviniu. Šis įsipareigojimas buvo ir Stepono Batoro pasirašytame „Pacta conventa“ dokumente.

Kaip ir visada, karo finansavimo reikalai buvo nelengvai sprendžiami. Taip buvo ir 1576–1582 metų Respublikos seimuose Livonijos karo metu. Kai 1576 metų Respublikos seimas nepatvirtino karo mokesčių, 1577 m. mokesčius karui su Rusija rinkti nusprendė Vyriausias Lietuvos suvažiavimas. Karo metu konvokacijos dar buvo šaukiamos 1578 ir 1580 metais. Lietuviams greitai sutinkant rinkti mokesčius karui, pinigai buvo surinkti. Už surinktus pinigus Steponas Batoras samdėsi kariuomenę, o Vilniaus patrankų liejykloje liejo pabūklus. Lenkai su karu delsė, o lietuviai kurį laiką nesutiko praleisti per LDK žemes Lenkijos pašauktinių – ginkluotų bajorų.

Steponas Batoras, ėmęsis Livonijos reikalų, nuo 1579 metų surengė 3 žygius prieš Maskvą. 1579 metais Respublikos kariuomenę sudarė apie 41 800 karių (23 000 iš LDK ir 18 800 iš Lenkijos), o 1580 metais – 49 500 karių (25 700 iš LDK ir 23 800 iš Lenkijos). Ir 1579 ir 1580 metais pašauktinių buvo po 10 000. Likusieji kariai buvo samdyti.

Steponas Batoras pasirinko sėkmingą taktiką. Jis siekė Livonijoje esančias rusų pajėgas atkirsti nuo pačios metropolijos. Ši taktika greitai pasiteisino. 1579 m. Steponas Batoras atsiėmė Polocką, 1580 m. paėmė jau Rusijoje buvusią Didžiųjų Lukų (Velikije Luki) tvirtovę, o 1582 m. apgulė Pskovą. Stepono Batoro laimėjimai privertė senstantį Ivaną Rūstųjį taikintis. 1582 m. sausio 15 d. Zapoljės Jame buvo pasirašytos 10 metų paliaubos. Ivanas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Steponas Batoras Maskvai grąžino Didžiuosius Lukus, Sebežą. Tad LDK susigrąžino karo metu Rusijos užimtas žemes, o Maskva pasitraukė iš Livonijos nesugebėjusi gauti priėjimo prie Baltijos jūros.

Nesėkmingas Ivanui IV Livonijos karas, nevykusių caro reformų sukelta suirutė išsekino Rusiją. Suirutę pagilino ir Riurikaičių dinastijos krizė. 1582 metais Ivanas IV užmušė savo sūnų sosto įpėdinį Ivaną. 1584 metais, mirus Ivanui IV, Maskvos sostą užėmė paskutinis Riurikaitis Fiodoras I. Jis buvo silpnaprotis ir ligotas. 1598 jam mirus baigėsi senoji Rusios kunigaikščių dinastija. Maskvoje įsiliepsnojo kovos dėl sosto. Taip reikalams pakrypus Maskvoje, Rusija kelis dešimtmečius tapo nepavojingu LDK kaimynu. Respublikos bajorai galėjo daug daugiau dėmesio skirti Livonijai. Ir netruko LDK ir Lenkijos bajorų interesai čia susikirsti. Lenkijos bajorai, mokėję mokesčius Livonijos karui, pretendavo į Livoniją ir siekė išstumti LDK. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė per visą Livonijos karą joje kovojo, o paliaubų metu lietuvių garnizonai saugojo pilis. Livonija unijos ryšiais buvo susieta su abiem Respublikos valstybėmis. Ginčas dėl Livonijos persikėlė į Respublikos seimus, tačiau, valdant Steponui Batorui, nebuvo galutinai išspręstas. Anot paties Stepono Batoro, Livonija liko LDK ir Lenkijos žinioje.

VI. Stepono Batoro palikimas ir naujasis tarpuvaldis

Livonijos karas veikė ne tik krašto ūkio būklę, bet ir visuomeninius santykius. Bajorai ir didikai, prisiimdami karo mokesčius ir dalyvaudami kare, siekė savo naudos – didinti savo įtaką valstybės gyvenime.

Livonijos karo pabaigoje imta steigti daugiau bajorų savivaldos institucijų. 1581 m. bajorai išsireikalavo įsteigti LDK vyriausiąjį tribunolą. Bajorų renkami teisėjai perėmė iš valdovo teismų apeliacijas dėl pavietų teismų sprendimų. Taip iš dar vienos bajorijos gyvenimo srities buvo išstumtas Respublikos valdovas.

Dar prie Žygimanto Augusto, 1569 metais, buvo sudaryta komisija naujai Lietuvos Statuto redakcijai parengti. Bajorija ir čia reikalus paėmė į savo rankas. Pasirūpinta, kad naujus Statuto straipsnius svarstytų ir tvirtintų pavietų seimeliai bei tam reikalui 1582 ir 1584 metais sušaukti Vyriausieji Lietuvos suvažiavimai.

Steponas Batoras laikėsi tikybos tolerancijos politikos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bendradarbiavo ir su protestantais, ir su stačiatikiais. Rėmė katalikų bažnyčios institucijas ir ypač 1569 m. į Lietuvą pakviestus jėzuitus. Ne tik kultūriniu, bet ir politiniu įvykiu tapo Vilniaus universiteto įkūrimas.

Lietuvos visuomenė XVI a. antrojoje pusėje aiškiai jautė, kad jai trūksta savos aukštosios mokyklos. Visi suprato, kaip jis reikalingas krašto kultūrai. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, jausdamas dalies visuomenės paramą, ieškojo galimybių Vilniuje įkurti jėzuitų žinioje būsiantį universitetą. Katalikiškoji
LDK pusė tikėjosi, kad universitetas taps katalikybės stiprinimo įrankiu. Kaip tik šito bijojo protestantai, planavę įkurti savo universitetą. Steponas Batoras palaikė Valerijono Protasevičiaus pastangas. Nesklandumai prasidėjo, kai 1579 metais reikėjo oficialiai įforminti Vilniaus universiteto įkūrimo aktą. LDK kancleris kalvinistas Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė antspauduoti universiteto steigimo privilegiją LDK valstybės antspaudu. Be antspaudo privilegija negaliojo. Tik Steponui Batorui stipriai paspaudus, LDK mažąjį antspaudą prie privilegijos prikabino pakancleris Eustachijus Valavičius. Taip teisiškai buvo įformintas Vilniaus universiteto įkūrimas. Vilniaus universitetas greitai pateisinusio vienų viltis, o kitų nuogąstavimus. Jau 1580–1581 metais universiteto studentai Vilniaus gatvėse pradėjo peštynes tikybos pagrindu. Kalvinistai netruko atsakyti, ir jau 1582 metais tikybiniai disputai peraugdavo į atviras peštynes.

Kaip žinia, LDK didikai ir bajorai nenoriai, prieš tai išgavę pažadą dėl politinių nuolaidų, rinko Steponą Batorą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. LDK elitas Stepono Batoro valdymo metais ir toliau tebesiveržė iš Liublino unijos aktų paspęstų pinklių. Savarankiškumo kelyje LDK ir Lenkijos interesai nuolat susidurdavo. Steponas Batoras tai sumaniai panaudojo savo savarankiškai politikai vystyti. Kai nepavykdavo savo tikslų įgyvendinti per Respublikos seimą, Steponas Batoras nevengė šaukti Vyriausiųjų Lietuvos suvažiavimų arba konvokacijų. Suvažiavimas (konvokacija) buvo Liublino unijos aktų panaikinto LDK seimo tęsėja. Steponas Batoras nepasidavė Lenkijos bajorų spaudimui ir neatidavė jai Livonijos. Pergalė Livonijos kare prieš Maskvą, Vilniaus universiteto įkūrimas – visa tai LDK visuomenės akyse iškėlė Stepono Batoro autoritetą. Stipri padėtis Respublikoje leido Steponui Batorui planuoti sujungti Respubliką bei Rusiją ir kartu su kitais sąjungininkais išstumti Turkiją iš Europos, išlaisvinti gimtąją Vengriją. Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Steponą Batorą mirtis užklupo Gardine 1586 m. gruodžio 12 dieną.

Praėjus 17-kai metų nuo Liublino unijos, Respublikoje prasidėjo trečiasis tarpuvaldis. Jis daug kuo buvo panašus į pirmuosius. Tie patys susipynę Lenkijos didikų ir bajorų grupuočių santykiai ir vėl atskira LDK pozicija. Nebuvo tik Maskvos grėsmės. Net kandidatai buvo iš tų pačių kraštų – imperatoriaus Rudolfo Habsburgo brolis Maksimiljonas, Rusijos caras Fiodoras I ir Zigmantas Vaza. Zigmantas buvo Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus bei Švedijos sosto įpėdinis. Lenkiją viliojo perspektyva sudaryti su Švedija sąjungą prieš Maskvą ir prisijungti Švedijos valdas Livonijoje (Šiaurės Estija).

Tarp LDK bajorų bene populiariausias buvo Fiodoras I, o didikų viršūnės ateitį siejo su Habsburgų Maksimiljonu. Lietuvos didikų planai buvo tie patys – sustiprinti LDK padėtį Respublikoje. LDK būsimajam Respublikos valdovui kėlė Lietuvos savarankiškumą didinančius reikalavimus: Lenkija turi atsisakyti pretenzijų į Livoniją; seimai turi būti pakaitomis šaukiami LDK ir Lenkijoje; karalius kas treti metai turi gyventi Lietuvoje. LDK didikai ėmėsi stipraus spaudimo – grasindami užmiršti unijinius ryšius, atsisakė dalyvauti valdovo rinkimuose. Lenkai nekreipė dėmesio į lietuvių perspėjimus. 1587 metų rugpjūčio mėnesį, nedalyvaujant lietuviams, tačiau laikantis Liublino unijos aktų nuostatų, lenkai rinko valdovą. Išsirinko net du. Maksimiljoną Habsburgą ir Zigmantą Vazą. Zigmanto Vazos šalininkų dėl patrauklios sąjungos su Švedija ir dinastinių ryšių su Jogailaičiais greitai gausėjo. 1587 m. gruodžio 27 d. Zigmantas Vaza buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2898 žodžiai iš 9280 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.