Lietuvos mokyklai 600metu
5 (100%) 1 vote

Lietuvos mokyklai 600metu

Lietuvos mokyklai – 600 metųNaujojo auklėjimo, arba Naujosios mokyklos, kryptis pasireiškė daugybe teorijų ir eksperimentų Europoje ir pirmiausia Amerikoje. Šios krypties pradininkas buvo Dž.Diujis. Į vaiką buvo žvelgiama kitaip negu tradicinėje mokykloje. Jis pradėtas laikyti auklėjimo ir mokymo objektu. Ši kryptis bandė pakeisti mokymo ir auklėjimo programą, organizuoti nenutrūkstamą mokymą, klasių sistemą pakeisti dirbtuvėmis, mokymą sieti su rankų darbu, organizuoti meninę veiklą. Buvo teigiama, kad tokiu būdu mokymas bus suderintas su vaikų interesais bei individualiomis galimybėmis. Savarankiškas mokinių darbas, jų saviaukla ir savivalda buvo skelbiami kaip pagrindiniai naujojo auklėjimo krypties principai.

1918-1940 m. Lietuvos pedagoginė mintis naujojo auklėjimo teorijoms skyrė tikrai daug dėmesio. Įvairi spauda rašė apie visas tos krypties sroves ir jų atstovus. Ypač daug dėmesio susilaukė darbo mokyklos principai.

J.Laužikas dėl daugelio darbų, parašytų iki 1940 m., priskirtinas naujojo auklėjimo krypčiai. Jai aiškiai priklauso šie J.Laužiko darbai: “Mokinių savivaldybė“ (1929), “Aplinka ir žmogus“ (1933), “Švietimo reforma“ (1934), “Die Bedeutung der Bewegung im Bildungsgeschehen“ (“Judesio vaidmuo ugdymo procese“, 1940). Pastaroji knyga parengta kaip daktarinė disertacija, kurią J.Laužikas apgynė Ciūriche. Čia jis analizavo mokymo, pagrįsto judesiu, psichologinius ir pedagoginius pagrindus, ypač pabrėždamas ugdomąją pedagogiką. Autorius pasisakė prieš vienašališką mokymo ir auklėjimo orientaciją, kai pedagoginis darbas sutelkiamas tik ties vaiko protiniais sugebėjimais, visai nesiejant jų su fiziniu lavinimu. Pabrėžiant proto, sielos ir kūno ugdym agrave;, iškeltas judesio vaidmuo. Svarbios ir naujos Lietuvos pedagoginės minties raidoje buvo J.Laužiko išvados apie judesio reikšmę dirbant su protiškai, fiziškai atsilikusiais ir sunkiai auklėjamais vaikais.

Svarbiausi J.Laužiko veikalai: “Mokinių valios ugdymo bruožai“ (1965), “Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas“ (1974), “Švietimo integracijos pagrindai“.

Apie darbo mokyklą daug vadovėlių rašė S.Matjošaitis-Esmaitis, Klaipėdos pedagoginio instituto direktorius M.Mačernis, vadovėlių autoriai J.Geniušas, P.Būtėnas. Z.Kuzmickio lietuvių literatūros vadovėlių kompleksas yra naujojo auklėjimo metodikos įgyvendinimo pavyzdys. Naujojo auklėjimo principus pritaikyti užklasinėje veikloje gražiai pavyko Panevėžio berniukų gimnazijos pedagogams M.Grigoniui, J.Lindei-Dobilui ir kt.

Kultūros pedagogika

Kultūros pedagogika kilo kaip opozicija natūralistinėms auklėjimo teorijoms, į auklėjimą žiūrėjusioms kaip į biologinę ir psichologinę asmenybės raidą. Ji taip pat buvo opozicija sociologinei pedagogikai, supratusiai auklėjimą kaip asmenybės įtraukimą į kolektyvo gyvenimą. Kultūros pedagogika siekė giliai įsiskverbti į individo formavimąsi, parodyti, kaip perimamos kultūros vertybės, tų per amžius sukurtų vertybių perėmimą skelbė asmenybės ugdymo pagrindu.

Lietuvos kultūros pedagogikai didelę įtaką darė Vakarų filosofai E.Šprangeris, V.Vildenbandas, H.Rikertas, taip pat rusų filosofas V.Solovjovas. Ypač populiari buvo V.Diltėjaus koncepcija. Jis teigė, kad pažįstant pasaulį ir ugdant asmenybę, – svarbiausia jausmai ir išgyvenimai, o ne protas ir mąstymas. Šis pedagogas teigė, kad asmenybės dvasinę raidą lemia kultūrinis palikimas, bet kultūrinės vertybės atgyja ir įgauna visuomenę veikiančios jėgos tik per asmenybės veiklą. V.Diltėjus siūlė šiuo principu grįsti mokymo procesą, kad mokiniui perteikiamos kultūros vertybės suteiktų impulsą jo paties kūrybai. Tačiau kartu skelbė, jog harmoninga ir kūrybinga asmenybė – sunkiai pasiekiamas idealas, prie kurio galima priartėti tik bendromis auklėtojo ir auklėtinio pastangomis.

Kultūros pedagogikos atstovai Lietuvoje išsiskyrė į kelias sroves. Nuo XIX a. vidurio daugelio demokratinės krypties švietėjų darbuose keliama mintis, kad kultūra turi ugdyti žmogų nacionaliniam išsivadavimui, visuomenei ir žmonijai. Ši idėja ypač būdinga V.Kudirkos, P.Višinskio, G.Petkevičaitės-Bitės ir daugeliui kitų jų ir po jų atėjusios kartos požiūriui į ugdymą.

Vilhelmas Storasta-Vydūnas – ryškus Lietuvos kultūros pedagogikos atstovas. Pačioje XIX a. pabaigoje jis penkerius metus mokytojavo Kintų (Šilutės r.) pradžios mokykloje, o vėliau 20 metų Tilžės berniukų gimnazijoje dėstė užsienio kalbas. Jau būdamas garsus kultūrinės kovos prieš lietuvių germanizavimą Mažojoje Lietuvoje organizatorius, šis žinomas dramaturgas bei filosofas nenustojo domėtis pedagogikos reikalais, epizodiškai pats dirbo praktinį pedagoginį darbą Berlyno universitete, Tilžėje, Telšiuose, Klaipėdoje. Vydūnas ir toliau rašė straipsnius pedagoginėmis temomis, skaitė paskaitas mokytojams.

Visa filosofine ir pedagogine veikla, taip pat grožinės literatūros kūriniais Vydūnas teigė, kad, kurdamas kultūrą, žmogus ir pats tobulėja. Tobulėdamas jis pereina tris stadijas: žmogus sau, žmogus tautai ir žmogus pasauliui. Vydūnas ieškojo, kaip lietuviui tapti tikru žmogumi, kaip lietuvių tautai atsispirti vokiečių nutautinimo pavojui, tobulėti, kilti į aukštesnį dvasinį lygį, būti reikšmingesnei pasauliui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 791 žodžiai iš 2603 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.