Lietuvos nepriklausomybe1
5 (100%) 1 vote

Lietuvos nepriklausomybe1

Svarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo sąjudžio tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulio karo metais iškilęs klausimas: su Rusija ar su Vokietija susieti savo likimą, tapo vienu svarbiausiu lietuvių inteligentijos diskusijų objiektu.

Valstiečių kilmės lietuvių veikėjai nebuvo linke atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jie siekė, kad Lietuvos valstybė būtų atkurta lietuvių gyvenamose žemėse, nepamirštant įtraukti ir nutautėjančių rytinių pakraščių, atkreipiant dėmesį ir į Mažają Lietuvą. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę, sudariusia sąjungą su Lenkija. Pirmojo pasaulio karo pradžioje į Lietuvą ėmė pretenduoti ir trečia ( be Rusijos ir Lenkijos ) valstybės – Vokietija. Tačiau karui užtrukus ir silpstant Vokietijos galiai, paaiškėjo, kad Lietuvos ji nebeišlaikys.

Pasitraukę į Rusijos gilumą, Lietuvos gyventojai telkėsi didžiausiuose miestuose. Rūpintis pabėgėliais caro vyriausybė pavedė Lietuvių draugijai, kuri buvo įkurta Vilniuje, 1914 m. pab. Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje pradėjo kelti nepriklausomybės klausymą. Jau pačioje karo pradžioje jie viešai pareiškė, kad lietuvių tautos troškimas yra sujungti Mažąją Lietuvą su Lietuva, esančia caro valdžioje, ir išreikalauti jai plačią politinę bei kultūrinę autonomiją. Tuos pat siekius caro vyriausybei įteiktose deklaracijoje ( 1914 m. rugpjūčio mėn. ) tuomet paskelbė ir Vilniaus lietuvių atstovai.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė sąlygos legaliai pabėgėlių politiniai veiklai. Tų pačių metų kovo mėn. Petrograde buvo sudaryta Lietuvių tautos daryba, Kurią sudarė įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytu lietuvių seimą Petrograde ( 1917 m. gegužės 27 d. ). Didesnioji seimo dauguma už nepriklausomos Lietuvos kurimą, likusieji pasiūlė siekti autonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo, nepriėmęs nutarimo.

Nepriklausomybės siekenčiai lietuvių inteligentijai ypač svarbi buvo užsienio lietuviu parama. Švedijoje gyvenantys lietuviai 1915 m. ir 1917 m. surengė lietuvių konferencijas. Jų dalyviai pareiškė ryžtą atkurti Lietuvos valstybę. Dar vienoje konferencijoje 1916 m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuotos Lietuvosatstovais paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. Amerikos prezidentas Vudras Vilsonas net paskyrė specialią dieną rinkliavai. Komiteto nariai iš popiedžiaus Benedikto XV išsirūpino tokią pat dieną rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

Dar 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskrlbė, jog Lenkijos valstybė yra atstatoma iš Rusijay priklausiusių žemių. Naujoji įkurta lenkų taryba tuoj pat pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba į jos dalį. 1917 m., laimėjus Vasario revoliucijai Rusijoje, lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas aktyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Paneikdami lenkų argumentus ir klaidingus tvirtinimus, Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. Kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėle Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Lietuvių politiniai veikėjai Vokietijos vyriausybei iškėlė savo sąlygas. Svarbiausias lietuvių reikalavimas buvo sušaukti lietuvių konferenciją.

Vokietilos vyriausybei leidus. 1917 m. rugsėjo 18 –22 d. Vilniuje vyko Vilniaus konferencija. Daugiau kaip 200 lietuvių atstovų nuo visų luomų, politinių srovių ir partijų susirinko svarstyti Lietuvos politinės ateities klausimo. Atstovai daugiausia ginčijosi dėl to, kaip siekti politinio Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės, kuri kaimynine valstybe remtis. Visi kalbėjusieji nepritarė artimiems Lietuvos santykiams su Lenkija. Dalį delegatų veikė Rusijos Vasario revoliucija ir jos paskelbti demokratiniai lozungai. O Vokietijos okopacinė politika gązdino daugeli lietuvių inteligentu. Tačiau didelio pasirinkimo nebuvo. Vasarą lietuvių inteligentija tikėjosi daugiau laimėti iš vokiečių. Tikėta ir nepalankia vokiečiams karo baigtimi. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą, demokratiniais principais tvarkomą Lietuvos valstybę, turinčia etnografines sienas. Vulniuje sušauktas Steigiamasis seimas konferencijos nutarymu turėjo priimti valstybės konctituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms buvo numatytos kultūrinės teisės. Konferencija sutiko pareikšti: jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę ir Taikos konferencijoje parems jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo plėtotei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nustatytinius santykius.

Konferencijos delegatai išsirinko Vygdomąjį organą – Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų. Ji turėjo įgyvendinti konferencijos nutarymus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona.

Vokiečiai ne tik nemanė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės, bet net vengė žodžio
� ar “Lietuvos valstybė”. Okupacinė valdžia Lietuvos Tarybą norėjo laikyti klusniu patariamuoju vokiečiu valdžios organu. Lietuvos Taryba siekė padidinti savo įgaliojimus. 1917 m. rudenį jai pavyko susisiekti su lietuviu tautos dalies, pasitraukusios į Rusiją ir gyvenančios Vakarų valstybėse, atstovais ir gauti jų palaikymą.

Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos paskelbimas. Tam susidarė ir naujos palankios sąlygos. 1917 m. spalio pab. Rusijoje, kai į valdžią atėjo bolševikai,kilo suirutė. Ji nebegalėjo kariauti su Vokietija ir pradėjo taikos derybas. Jose Vokietijai rūpėjo okupuotų kraštų likimas ir ji siekė pasirašyti dokumentą, kuris nusakytų Lietuvos ir Vokietijos santykius. Taip Vokietija būtų išlaikiusi Lietuvą savo valdžioje.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė, pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe. Davus tokį pažadą Vokietijai, kilo lietuvių visuomėnės nepasitenkinimas.

Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, o apie nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Lietuvos Taryba pasijuto apvilta ir savo santykius su kitomis valstybėmis nutarė nustatyti būsimajame Steigiamajameseime. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje. Keturi tarybos nariai – socialdemokratai S. Kairys, M. Biržiška ir demokratai J. Vileišis, S. Narutavičius ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Sausio pab. Lietuvos Taryboje išryškėjo dvi srovės. Vieni reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybę be jokiųryšių su Vokietija, kiti norėjo palaikyti su vokiečiais gerus santykius ir ragyno laukti palankių aplinkybių ir okupantų nuolaidų. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietuvos neprilausomybės, subrendo sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba paskelbtu Lietuvą neprilausoma valstybe.

Lietuvos Taryba ieškojo būdų susigrąžinti iš Tarybos pasitraukusius atstovus, kad Nepriklausomybę paskelbtų visa Lietuvos Taryba. Pasitraukę iš tarybos nariai, prieš skelbiant Nepriklausomybės aktą, pareikalavo perinkti Tarybos pirmininką A. Smetoną, kaip pataikavusi vokiečiams ir praradusi Tarybos pasitikėjimą. A. Smetona pats sutiko, kad skelbiant Lietuvos Nepriklausomybės aktąTarybai pirmininkautų tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1106 žodžiai iš 3612 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.