Lietuvos nepriklausomybės akto atkūrimo akto teisinė prigimtis ir konstitucinė reikšmė
5 (100%) 1 vote

Lietuvos nepriklausomybės akto atkūrimo akto teisinė prigimtis ir konstitucinė reikšmė

XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje tautinis idealas buvo tikėjimas, kad visi, turintys bendrą istoriją ir kultūrą, turi būti autonomiški, susivieniję ir skirtingi savo tėvynėse. Neįmanoma įdiegti žmonėms giminystės ir brolybės jausmo, nesusiejant jų su vieta, kurią jie jaučia esant sava, su tėvyne, kuri jiems priklauso istorijos teise Jie taip pat negali realizuoti savo ypatingo tapatumo ir kultūros ateityje, jei neturi pripažintos gimtosios žemės. Bet kad tai būtų įgyvendinta, gimtoji žemė turi būti laisva Jos negali valdyti kiti, priklausantys kitokiai istorinei kultūrai. Todėl politikai siekė sukurti nepriklausomas valstybes, kuriose galėtų laisvai kurti geriausiai atitinkančias jų tautų ir istorinės kultūros poreikius institucijas. Žymus anglų mokslininkas A.D. Smithas (g. 1933 m.) rašo: „Iš visų vizijų bei tikėjimų, kurie varžosi dėl žmonių palankumo moderniajame pasaulyje, labiausiai paplitęs ir patvariausias yra tautinis idealas. (…) Mes tapatiname save pirmiausia ir labiausiai su savo „tauta“. Mūsų gyvenimą daugiausia reguliuoja nacionalinė valstybė, kurioje esame gimę. Karą ir taiką, prekybą ir susisiekimą, švietimą ir gerovę kiekvienam iš mūsų lemia nacionalinė valstybė, kurioje gyvename. Nuo patvaikystės mums diegiama savo šalies meilė, mes mokomi savo ypatingų tautinių dorybių. Ir nors brandžiame gyvenime pasitaiko šio patriotinio idealo atskalūnų ir kai kurie tampa „išdavikais“, didžioji dauguma piliečių išlaiko savo tautai nebylų lojalumą, kuris krizės momentu gali išaugti iki karšto atsidavimo ir aistringo paklusnumo pareigos šauksmui“ (1).

Nepriklausomybė yra valstybės suvereniteto dalis, jo išorinė pusė. Valstybė neturi paklusti niekam, išskyrus tarptautinę teisę. Nepriklausomybė kaip valstybingumo kriterijus laikoma lemiama sprendžiant klausimą dėl valstybės statuso buvimo, kadangi yra įprasta valstybės egzistavimo sąlyga. Nepriklausomybės atkūrimas yra retas reiškinys, unikalus politinis ir teisinis fenomenas tarptautinėje praktikoje.

Lietuviams valstybingumas reiškia tradiciją, etninį ir kultūrinį savitumą, istorinį paveldą ir įsipareigojimą. Lietuvai valstybingumas tai nepriklausomybė, būtinybė išsilaikyti ne tik kaip atskirai tautai, bet ir kaip valstybei. Koks stiprus šis siekis, nesunku suprasti prisiminus jotvingių, prūsų, žiemgalių bei kitų baltų genčių likimą.

Dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo kovojama ištisus amžius. Laikotarpio dvasia, tautos gyvenimo sąlygos, jos socialinė sudėtis visatai savotiškai nuteikdavo tautos atstovus, įvairiai samprotavusius apie Lietuvos nepriklausomybės formas. Todėl nenuostabu, kad valstybingumo problemas vienaip sprendė Vytautas Didysis XIV a. pabaigoje XV a. pradžioje, kitaip jos buvo sprendžiamos XVI XVIII a., dar kitaip atsidūrus Rusijos valdžioje 1795 1915 m.

Naujausiais laikais lietuvių tauta du kartus atkūrė savo valstybingumą. Abu šie aktai, turėdami skirtingus tarptautinius teisinius pagrindus, yra labai reikšmingi ir įdomūs ne tik istorijos, teisės, bet ir politikos mokslams. Žinomi mokslininkai R. Misiūnas ir R. Taagepara nurodo, kad „Naujųjų laikų Baltijos šalių istoriją esmingai paveikė didžiųjų kaimynų tarpusavio konfliktai. Vienu ir tuo pačiu metu griuvus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, atsirado reta galimybė sukurti ta utines valstybes“ (2). Lietuvos valstybingumo atkūrimo tarptautine teisine baze tapo JAV prezidento V. Vilsono „14-oje punktų“ paskelbta Taikos programa, pripažinusi etninės tautos teises į valstybę. Tautų apsisprendimo principas buvo fiksuotas ir vadinamajame Lenino dekrete dėl taikos, taip pat kai kuriuose Rusijos vienašaliuose teisiniuose aktuose.

1918 m. vasario 16-osios d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas išreiškė tautos apsisprendimą po daugiau kaip 120 svetimųjų priespaudos metų vėl turėti valstybę. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra Lietuvos bes teisės aktas.

Sąjūdžio Seimas 1989 m. vasario 16d. Deklaracijoje pabrėžė, kad Lietuvos valstybės, atkurtos 1918 m. vasario 16 d., tarptautinis pripažinimas

tebegalioja ir kad lietuvių tauta niekada nesusitaikė su nepriklausomybės praradimu. Seimas konstatavo Lietuvos žmonių siekį kurti laisvo tautos apsisprendimo sąlygas ir taikiu būdu žengti į valstybinio suvereniteto atstatymą neapsiribojant daliniais pasiekimais (3). 1990 m. Lietuvos valstybė atgimė Kovo 11 -osios aktuose, kurie turi fundamentinę reikšmę Lietuvos konstitucinei santvarkai ir konstitucinės teisės mokslui. Šiuose aktuose pasireiškė tautos, kaip piliečių visumos, teisės jausmas. P. Leono nuomone, „tautos teisės jausmas yra brandžiausias turtas, kurį valstybė privalo saugoti ir auklėti“ (4). 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ yra pirmasis ir svarbiausias tos dienos aktų. Tai konstitutyvinis dokumentas, kuriame pažymėta: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“ (5). Ši nuostata turi subjektyvias ir objektyvias priežastis. Subjektyviai taip buvo įtvirtintas pasiryžimas formuoti
valstybės pamatus perimant teisines tradicijas, kuriomis Nepriklausomybės Akto signatarai entuziastingai domėjosi. Objektyviai žiūrint, buvo privalu pabrėžti teisinį valstybės tęstinumą, nes reikėjo iškart pastatyti jauną valstybę už SSRS suverenumo ribų ir nepatekti į jai paspęstas konstitucines išstojimo iš Sovietų Sąjungos pinkles. Be to, nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo pripažįstama dejure, užsienio valstybių ir vyriausybių vadovai bendravo su nepriklausomos Lietuvos diplomatiniais atstovais. Atrodė, jog tereikia gauti dejure pripažinimo patvirtinimą.

Neturėdamas galimybės čia plačiau apžvelgti Lietuvos valstybės atkūrimo dar tebevykstant Pirmajam pasauliniam karui aplinkybių, 1918 m. vasario 16d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto genezės, norėčiau atkreipti dėmesį į šio Akto teisinę prigimtį ir konstitucinę reikšmę.

Pritariant diplomato L. Natkevičiaus nuostatai, kad „…nei viena pasaulyje valstybė neatsirado iš netyčių“ (6), įžvelgtinas Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir politinių partijų, nors ir persekiotų bei varžytų Rusijos ir Vokietijos okupacinės valdžios, ryšys. Nepaisant nepalankių teisinių nuostatų, politinės partijos įvairiapuse ir iš esmės nelegalia veikla Lietuvoje ir už jos ribų Didžiajame Vilniaus Seime (1905 m.), Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komitete (1914 m.), Lietuvių Seime Petrapilyje (1917 m.) Lietuvių konferencijoje Vilniuje (1917 m.) integravo, aktyvino tautą, padėjo suformuoti ir išreikšti jos interesus ir politinę valią atkuriant Lietuvos valstybingumą. Kaip teisingai pastebėjo H. Rolnikas, 1927 m. Leipcige išleidęs knygą apie Baltijos valstybių konstitucinę teisę, iš esmės Lietuvos valstybė politinių partijų kūrinys (7).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1028 žodžiai iš 3133 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.