Lietuvos pilietybės įgijimas ir netekimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos pilietybės įgijimas ir netekimas

11213141

Turinys

Įvadas, (pilietybės samprata) 2

Lietuvos Respublikos pilietybės raidos istorija 3

Pilietybę reglamentuojančios teisės normos 4

1. Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) 6

2. Pilietybės įgijimas įstatymo numatyta tvarka. 7

3. Pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę 11

4. Optavimo būdas. 11

5. Kiti atvejai. 12

Išvados 13

Literatūra 15

Įvadas, (pilietybės samprata)

Pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmenų teisių ir laisvių klausimais. Pagal 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę (15 str. 1 d.). 1989 m. Vaiko teisių konvencijoje nustatyta, kad ,,valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, <…>” (8 str. 1 d.). Pagal 1961 m. Konvenciją dėl atvejų be pilietybės sumažinimo kiekviena Susitariančioji valstybė privalo suteikti savo pilietybę kiekvienam jos teritorijoje gimusiam asmeniui, kuris priešingu atveju būtų apatridas (1 str. 1 d .). Nors tarptautinėje teisėje įtvirtintas principas, jog kiekviena valstybė gali apibrėžti, kas yra jos piliečiai, vis dėl to valstybės nėra visiškai laisvos savo nacionaliniais įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatydamos pilietybės teisinį reguliavimą. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus teisės principus, susijusius su pilietybe. Pasak R. Brubaker, kiekviena moderni valstybė per pilietybę atskiria piliečius nuo užsieniečių ,,konceptualiai aiškiai, teisiškai ir ideologiškai įpareigojančiai “, <…> ,,valstybė siekia turėti atskirą apribotą pilietiją, ji pretenduoja į legitinumą, siekdama išreikšti ir palaikyti tos pilietybės interesus”.

Teisės literatūroje nėra bendro sutarimo, kaip apibrėžti pilietybę. Pilietybė visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos ir asmens teisių bei laisvių klausimais. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija. Tai nepertraukiamas ir nuolat funkcionuojantis asmens ir valstybės teisinis ryšys. Tačiau, nors Lietuvos ir užsienio valstybių teisės literatūroje yra pateikiama įvairių pilietybės apibūdinimų, nors juose neretai akcentuojami skirtingi požymiai, tie apibūdinimai papildo vienas kitą, jie nėra tarpusavyje nesuderinami, juo labiau nepaneigia vienas kito. Kiekviename iš apibūdinimų yra nurodomi požymiai, atspindintys tam tikrus labai svarbius pilietybės aspektus. Abejotina, ar pilietybė apskritai gali būti apibūdinta nurodant kurį nors vieną požymį ar keletą svarbiausių. Tikriausiai būtent dėl to nei Lietuvos Konstitucijoje, nei Pilietybės įstatyme nėra pateiktas pilietybės apibrėžimas. Visapusiškai atskleisti pilietybės sampratą gali tik įvairių požymių visuma.

Galima teigti, jog apibūdinant pilietybę nurodytini šie požymiai:

1) pilietybė yra asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, reiškiantis asmens teisinę priklausomybę valstybei; šis ryšys yra pastovus erdvėje ir laike, jis atsiranda asmeniui gimus ar kitu įstatymo nustatytu būdu įgijus pilietybę ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės įstatymų nustatyta tvarka;

2) asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys yra abipusis, jį išreiškia asmens ir valstybės atitinkamų teisių bei pareigų visuma ir abipusė atsakomybė;

3) pilietis priklauso valstybės jurisdikcijai neatsižvelgiant į tai, ar jis yra valstybės teritorijoje, ar už tos teritorijos ribų;

4) pilietybė yra tam tikras teisinis būvis (būsena), kurį atspindi ir bendras teisinis pilietybės reguliavimas, ir kiekvieno konkretaus asmens pilietybės individualus tvirtinimas dokumentais (piliečio pasas, asmens gimimo liudijimas ar kuris nors kitas dokumentas).

Lietuvos Respublikos pilietybės raidos istorija

Lietuvos Respublikos pilietybė, teisinis pilietybės institutas, kaip ir Konstitucija, turi savo raidos istoriją. Buvo priimta ir labai trumpų, mažiau negu vieną puslapį sudarančių, tačiau valstybingumui išskirtinę reikšmę turinčių teisės aktų (tokiu galime laikyti 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą dėl Lietuvos pilietybės), ir prieškario Europos valstybių pilietybės įstatymų standartus atitinkantis 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

Šioje raidoje turime ir visose nuolatinėse Lietuvos Respublikos konstitucijose (1922, 1928, 1938, 1992 m.) įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias pilietybę.

Turime ir 1940 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, suvaržiusį Lietuvos Respublikos pilietybės instituto įgyvendinimą ir prievarta primetusį Lietuvos Respublikos piliečiams TSRS pilietybę, kuri iš pat pradžių teisiniu požiūriu buvo niekinė; yra ir 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas ,,Lietuvos TSR” pilietybės įstatymas, kuris nors ir buvo priimtas okupacinės valdžios sudarytos administracinės įstaigos – vadinamosios LTSR Aukščiausiosios Tarybos, vis dėlto lėmė pilietybės santykius net iki 1991 m. pabaigos.

Pilietybės instituto raidoje buvo ir
karštų, kartais net audringų diskusijų dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos (pvz., kas gali būti Lietuvos piliečiai; kas gali turėti dvigubą pilietybę ir pan.); turime ir Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo Aukščiausiosios Tarybos nutarimas pilietybės klausimais, sudaręs buvusiems TSRS kariškiams galimybę savaime tapti Lietuvos piliečiais, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui.

Pilietybę reglamentuojančios teisės normos

Dabar pilietybę reglamentuojančias teisės normas galėtume suskirstyti į kelias grupes.

Visų pirma – tai Konstitucijos normos. Pilietybės santykiams reguliuoti skirtas Konstitucijos 12 straipsnis, kuris numato pilietybės įgijimo būdą, t.y. nustato, kad pilietybė įgyjama gimstant, taip pat įtvirtina viengubos pilietybės principą (tiesa, ne absoliutų) ir daro nuorodą, kad pilietybės įgijimo pagrindus, jos įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Dabar galiojančioje Konstitucijoje įtvirtinus nurodytą teisės normą, buvo pratęsta konstitucinė pilietybės reglamentavimo tradicija, nes normos, reglamentuojančios esminius pilietybės klausimus, buvo įtvirtintos ir visose nuolatinėse prieškario Lietuvos Respublikos konstitucijose.

Antrą grupę sudaro įstatymo lygmens teisės normos. Jos visų pirma įtvirtintos 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatyme. Šios normos nustato, kas yra piliečiai, reglamentuoja pilietybės įgijimo ir netekimo, taip pat pilietybės klausimų sprendimų tvarką ir pan.

Trečią grupę sudaro poįstatiminiuose teisės aktuose esančios teisės normos, kurios dar labiau detalizuoja kai kuriuos procedūrinius pilietybės įgijimo ir kt. klausimus.

Lietuvos Respublikos pilietybę 1918 – 2001 metais reguliavo ne tik Lietuvos nacionaliniai teisės aktai. Lietuvos Respublika buvo sudariusi tarptautinių sutarčių, kuriose buvo sprendžiami Lietuvos pilietybės klausimai. Tokios sutartys buvo sudarytos su Rusija, Vokietija, Latvija, Ukraina. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, tokia sutartis buvo sudaryta su Rusijos Federacija.

Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo raida rodo, kad jos turinį pirmiausia lėmė valstybės interesai. Įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais keičiantis valstybės interesams, keitėsi ir pilietybės teisinis reguliavimas.

Pilietybė lemia asmens teisinį statusą. Pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas. Nors 1991 m. gruodžio 5 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas buvo daug karų keičiamas ir papildomas, tačiau nemažai šio įstatymo nuostatų vertintos kritiškai, Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas kelia įvairių teorinių ir praktinių problemų.

Pilietybės teisinio reguliavimo turinys didele dalimi priklauso nuo to, kaip apibrėžti pilietybę, yra pateikiama įvairių pilietybės apibūdinimų. Lietuvoje pasigendama darbų, kuriuose būtų tiriama pilietybės instituto esmė, atskleidžiamas pilietybės, kaip nuolatinio asmens ir valstybės teisinio ryšio, turinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo analizė rodo, kad šio įstatymo normos reguliuoja įvairias pilietybės santykių grupes: dėl pilietybės įgijimo, pilietybės išsaugojimo ir atstatymo, pilietybės netekimo ir grąžinimo, taip pat Lietuvos pilietybės klausimų sprendimo tvarką.

Pilietybės įstatymo 1 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra:

asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos);

asmenys, 1919 m. 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;

lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;

asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 dieną;

kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.

Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas.

Kaip minėta, pilietybė yra viena svarbiausių valstybės suvereniteto išraiškų. Jos įgijimo ir netekimo būdus ir pagrindus valstybė įstatymais gali reguliuoti savarankiškai atsižvelgdama į pačios valstybės bei jos piliečių interesus. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad valstybė pati nustato pilietybės įgijimo ir netekimo būdus. Tačiau valstybė nėra visiškai laisva šioje srityje. Pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe.

Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 7 str. nustatyta,
pilietybė gali būti įgyjama: gimus, suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija), įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais, kitais Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo nustatytais pagrindais.

1. Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija)

Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) yra pagrindinis ir visuotinai pripažintas pilietybės įgijimo būdas. Pažymėtina, kad pilietybę įgyjantis asmuo nereiškia ir negali reikšti savo valios, kurios valstybės piliečiu jis norėtų būti. Remiamasi narystės prezumpcija, pagal kurią gimstant vaikui yra pakankamai didelė tikimybė, kad jis bus lojalus valstybei, kurioje gimė. Valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo principais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje, ar už jos ribų, t.y. kraujo teisės principas (jus sanguinis), arba įgyti savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės, t.y. žemės teisės principas (jus soli). Daugelio valstybių įstatymai numato abu šiuos principus, kur kraujo teisės principas yra derinamas su žemės teisės principu. Principų pasirinkimas paprastai priklauso nuo tradicijų, nuo valstybės vykdomos demografinės politikos. Lietuvoje taikant šį pilietybės įgijimo būdą, remiamasi ir kraujo teisės, ir žemės teisės principais. Prioritetas yra teikiamas kraujo teisės principui. Tai patvirtina Pilietybės įstatymo 8 str. įtvirtinta norma, kad vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos piliečiai, yra Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo to, ar jis gimė Lietuvos teritorijoje, ar už jos ribų. Sudėtingiau sprendžiamas vaikų pilietybės klausimas, kai tėvai yra skirtingų valstybių piliečiai. Dažniausiai tokiais atvejais, nustatant vaiko pilietybę, derinami žemės ir kraujo principai, prioritetą skiriant pirmajam. Pilietybės įstatymo 9 str. nustatyta: esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu:

jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje;

jis gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų pilietybė iki jam sukaks 18 metų nustatoma pagal tėvų susitarimą.

Minėti principai taip pat derinami, kai sprendžiamas vaiko pilietybės klausimas vienam iš tėvų esant Lietuvos piliečiui, o kitam – asmeniui be pilietybės arba nežinomam. Jeigu vaiko gimimo momentu vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas – asmuo be pilietybės arba nežinomas, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo gimimo vietos.

Žemės teisės principo prioritetas įtvirtintas Pilietybės įstatymo 10 ir 11 str. Įstatymo 10 str. nustatyta, kad asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, o 11 str, – kad Lietuvos Respublikoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškės aplinkybių, dėl kurių jis įgytų kitokį statusą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos” 1 str. 2 d. Lietuvos Respublikoje rasti ar gyvenantys vaikai, kurių tėvai nežinomi arba mirę, arba tėvams atimtos tėvystės teisės ir kurie globojami globos ir rūpybos įstaigose arba giminaičių, prilyginami Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 11 str. nurodytiems vaikams.

Pažymėtina, kad šiuose straipsniuose implementuotos dviejų svarbių tarptautinių dokumentų nuostatos dėl žmogaus teisių. ,,Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto”, priimto 1966 m. 24 str. 3 p. skelbia, kad ,,kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pilietybę”, o Jungtinių Tautų konvencijoje, priimtoje 1961 m. ,,Dėl bepilietybės mažinimo” rekomenduojama, kad valstybės suteiktų savo pilietybę jos teritorijoje gimusiam asmeniui, kuris kitokiu atveju neturėtų pilietybės.

2. Pilietybės įgijimas įstatymo numatyta tvarka.

Lietuvos pilietybė gali būti įgyjama suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka. Toks pilietybės įgijimo būdas vadinamas natūralizacija. Dėl pilietybės suteikimo asmenys gali kreiptis įvairiais sumetimais. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsieniečiu, įvaikinimas) ir nešeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės suteikimas užsieniečiui, atvykusiam nuolat gyventi į valstybę).

Šeimyninio pobūdžio natūralizacijos atveju įvairiose šalyse skirtingai teisiškai reglamentuojamos ištekėjusios už užsieniečio moters pilietybės problemos. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių galioja vyro pilietybės prioriteto principas. Pagal jį moteris, ištekėjusi už šių šalių piliečio, automatiškai įgyja vyro valstybės pilietybę. Moterų kova dėl pilietinių teisių iškėlė ir jų
lygiateisiškumo suteikiant pilietybę klausimą. Siekiant išplėsti moterų teises šioje srityje, 1957 m. buvo pasirašyta Konvencija dėl ištekėjusios moters pilietybės. Ją pasirašiusios šalys susitarė, kad nei santuokos sudarymas, nei jos nutraukimas, nei vyro pilietybės pasikeitimas, kai jie yra santuokoje, automatiškai neturi įtakos žmonos pilietybei. Ši progresyvi norma įtvirtinta ir Lietuvos Pilietybės įstatymo 4 str., kad Lietuvos Respublikos piliečio ar pilietės santuokos sudarymas su asmeniu, kuris yra kitos valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės, taip pat tokios santuokos nutaukimas savaime nekeičia sutuoktinių pilietybės.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2380 žodžiai iš 4743 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.