Lietuvos pramonės plėtros kryptys
5 (100%) 1 vote

Lietuvos pramonės plėtros kryptys

Lietuvos pramonės plėtros kryptys

1. ĮVADAS

Lietuvos pramonės plėtros strategija rengiama atsižvelgiant į procesus, vykusius šalyje po nepriklausomybės atkūrimo, kad būtų įvertinti teigiami pasiekimai ir nekartojamos buvusios klaidos. Tačiau tai nėra iki šiol vykusių tendencijų ekstrapoliacija, nes būtini radikalūs strateginiai pramonės raidos pokyčiai. Svarbiausias orientyras, į kurį bandoma orientuotis šioje strategijoje, yra analogiški daugelio OECD ir ES šalių dokumentai ir ES pramonės politika. Pramonės plėtros strategija yra tąsa 2000 m. parengtos ir patvirtintos Lietuvos pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikos ir jos realizavimo strategijos

ES ir OECD šalyse nėra vieningos pozicijos dėl pramonės strategijos paskirties, pobūdžio ir vyriausybės vaidmens, tačiau visur pagrindinis orientyras yra konkurencingumo didinimas. Visų šalių vyriausybės savo svarbiausia misija laiko verslo aplinkos gerinimą, o veiklos strategijas sau kuria pačios įmonės. Akivaizdu, jog kokia bebūtų pramonės politika šalyje, jos visuotinai diegti yra neįmanoma, nes strateginius sprendimus apie konkrečios įmonės tikslus bei jų siekimo būdus priima pačios įmonės. Tačiau pasaulinė praktika rodo, jog neturint pastovios veikiančios politikos ir strategijos, stabdoma pramonės plėtra, įmonės praranda konkurencingumą.

Nesant sisteminės politikos, pagrindinis vyriausybės dėmesys ir parama paprastai skiriami brandžioms ar net neperspektyvioms šakoms stiprinti. Taip yra dėl to, jog tokios šakos jau turi pakankamai susiformavusias interesų reiškimo struktūras, ryšius ir stiprų lobi. Dėl šios priežasties nukenčia naujos, besiformuojančios šakos, įmonės ar ekonominiu požiūriu atsilikę regionai, nes įmonių sėkmingai veiklai reikalinga savita infrastruktūra, kurią savomis jėgomis sukurti sunku. Todėl parengtoje pramonės plėtros strategijoje siekiama išvengti bet kurios interesų grupės, atstovaujančios konkrečią pramonės šaką, poveikio. Čia išskiriami objektyviai vykstantys procesai, jų potencialios pasekmės pramonei bei šalies pramonės ir konkrečių įmonių tarptautinį konkurencingumą didinantys veiksniai.

Pramonės plėtros strategijos principinė paskirtis yra sukurti patikimą veiklos karkasą efektyviems rinkos subjektams ir pakoreguoti tas sritis, kuriose rinka nėra pakankamai efektyvi. Kadangi verslas ir pramonė yra pagrindiniai ekonominės gerovės kūrėjai, pramonės plėtros strategijoje apibrėžiami tokie veiklos principai, kurie leis jiems efektyviausiai veikti. Tarp tokių principų svarbūs yra administracinio reguliavimo mažinimas, valstybės dėmesys ir investicijos į mokslinius tyrimus, žmonių kompetencijos didinimas, verslo paslaugų ir pramonės infrastruktūros kūrimas, t. y. valstybės parama tokioms sritims, kur pačios įmonės to padaryti dažnai negali.

Vyriausybė savo politiką šiame dokumente grindžia vieningos rinkos kūrimo principais, kurdama vienodas sąlygas konkurencijai, eliminuodama prekybos barjerus ir skatindama inovacijas. Tokie principai deklaruojami daugelyje šios strategijos dalių ir atsispindi bendros verslo aplinkos gerinimo priemonėse.

Ši pramonės plėtros strategija rengiama įvertinant daugelį susijusių konkurencingumo didinimo priemonių. Lietuvos pramonės orientavimas į šioje strategijoje suformuluotus orientyrus bei principus įmonėms bei vyriausybei bus nemažas iššūkis. Didėjant konkurencijai ir atsiveriant naujoms veiklos galimybėms, teks perskirstyti atsakomybes, kurios kol kas tradiciškai priskiriamos valstybiniam administravimui. Plėsis įmonių dalyvavimas valstybinių sprendimų priėmime, standartizacijoje, sertifikavime, rinkos priežiūroje.

Šios strategijos tikslai, uždaviniai bei dauguma jos įgyvendinimo instrumentų pilnai atitinka ES šalių politikoje taikomas priemones ir reikalavimus šalims, norinčioms tapti jos narėmis, ir yra orientuoti į perspektyvą.

2. Lietuvos pramonės struktūra

Lietuvos ūkio struktūra per pastarąjį dešimtmetį patyrė radikalius pokyčius. Joje žymiai padidėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos bei kitų paslaugų, o gerokai sumažėjo pramonės dalis. Pramonės dalis BPV 2000 m. buvo 23 proc. (1993 m. – 34,2 proc.), tame tarpe išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (IAP) – iki 18-19 proc. Pramonės dalis BVP šiuo metu yra 5-10 proc. mažesnė negu kai kuriose Vidurio Europos industrinėse valstybėse (Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija. Tačiau pastaraisiais metais pastebima tam tikra šios dalies didėjimo tendencija.

Pramonės struktūrą tikslinga vertinti pagal tai, kaip joje atsispindi pagrindiniai veiksniai, lemiantys pramonės konkurencingumą, tai yra, darbo jėgos kvalifikacija, mokslo ir žinių naudojimą, aukštas technologijas.

1 lentelė. Lietuvos pramonės struktūra pagal darbo jėgos kvalifikacijos reikalavimus 1998 m., %

Šalys Aukštos kvalifikaci-jos darbo jėgos pramonė Žemesnės nei aukšta kvalifikaci-jos darbo jėgos pramonė Aukštesnės nei žema kvalifikaci-jos darbo jėgos pramonė Žemos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė

Lietuva* 3,5 36,7 9,2 50,6

ES (15)** 16,75 31,06 21,76 30,43

JAV** 18,19 38,88 17,44 25,50

Japonija** 15,46 33,67 21,71 29,15

*apskaičiuota pagal produkcijos apimtis

** apskaičiuota pagal pridėtinę vertę (Šaltinis: The Competitiveness of
European Industry. 1999 Report. EC, Luxembourg, 1999).

Duomenys rodo, kad Lietuvoje dominuoja žemos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė (50,6%). Ji apima maisto, gėrimų, tekstilės, drabužių siuvimo, odos, guminių ir plastmasinių dirbinių ir kitus pramonės subsektorius. Antroje vietoje – žemesnės nei aukšta darbo jėgos kvalifikacijos pramonė, kurioje sukuriama daugiau nei trečdalis visos pramonės produkcijos. Į ją įeina celiuliozės, popieriaus, leidybos, elektros įrengimų, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų, medicininių ir tiksliųjų įrankių sektoriai, kai kurie cheminių produktų, naftos perdirbimo produktų subsektoriai. Tokią situaciją reikėtų vertinti teigimai, kadangi pagal EK skaičiavimus, tai didžiausią produktyvumą generuojantys sektoriai. Mažiausią dalį (tik 3,5%) sudaro aukštos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė, apimanti farmacijos, mašinų ir įrengimų, kompiuterių, laivų, lėktuvų ir kosminių aparatų pramonės subsektorius.

Lietuvoje dominuoja orientuota į reklamą (32%) (maisto, tabako, odų, avalynės, leidybos ir kitos pramonės), kapitalui imli (28,2%) (naftos perdirbimo, pagrindinių cheminių medžiagų ir kitos pramonės) bei darbui imli (20,9%) pramonė (kai kurie tekstilės, drabužių siuvimo, medienos dirbinių pramonės ir kiti subsektoriai).

Mažą dalį (5,9%) sudaro orientuota į mokslo tyrimus pramonė. Tam tikra problema yra ir tai, jog didžiausią dalį gaminamos produkcijos sudaro orientuota į reklamą produkcija. Konkurencinei sėkmei reikia itin aukštos verslo ir marketingo kompetencijos, o šalyje, kur rinkos ekonomika susiformavo neseniai, tai sudėtinga.

Lietuvoje dominuoja žemų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73% visos produkcijos, o aukštų technologijų pramonė tesudaro 4,4%. Tokia pramonės struktūra neleidžia daryti optimistinių prognozių ateičiai, kadangi žemų technologijų verslo sritys, net ir pasižyminčios gerais veiklos rezultatais, negali būti pagrindas pasiekti aukštą gyvenimo lygį šalyje, o tuo pačiu tikėtis didelio ekonomikos konkurencingumo.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1042 žodžiai iš 3306 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.