Lietuvos prezidento vaidmuo Lietuvos institucinėje struktūroje
5 (100%) 1 vote

Lietuvos prezidento vaidmuo Lietuvos institucinėje struktūroje

1121

TURINYS

ĮVADAS 2

1. LR KONSTITUCIJOS NUMATYTOS PREZIDENTO GALIOS 3

1.1. LR PREZIDENTO STATUSAS 3

1.2. SIMBOLINĖS GALIOS 3

1.3. “REIKŠMINGOS” GALIOS 4

2. PREZIDENTO SANTYKIAI SU PARLAMENTU 5

2.1. PREZIDENTINĖS DAUGUMOS ATVEJIS 5

2.2. SUGYVENTINIO ATVEJIS 6

2.3. NEIŠTIKIMYBĖS ATVEJIS 7

2.4. DAUGPARTINIS PARALYŽIUS 8

IŠVADOS 9

Įvadas

Kalbant apie Lietuvos Prezidento vaidmenį Lietuvos institucinėje struktūroje, neišvengiamai susiduriama su valdžių padalijimo Lietuvoje, taip pat Prezidento galių bei jų panaudojimo efektyvumo klausimais. Per 11 Lietuvos nepriklausomybės metų dar nesusiklostė politinio gyvenimo tradicijos, nėra pakankamos politinės patirties, galų gale turėjome vos du, nors ir visiškai skirtingus prezidentus. Todėl remdamasi santykiais tarp valdžios institucijų, Konstitucinio Teismo doktrina, gausiomis politologų išvadomis bei politinėmis realijomis, pabandysiu įvertinti Lietuvos Prezidento vaidmenį institucinėje struktūroje.

Pusiau prezidentinio valdymo modelio pasirinkimas Lietuvoje siejamas su kompromisiniu sprendimu, kovoje dėl įtakos, tarp komunistų (parlamentinis režimas) ir Sąjūdžio (prezidentinis režimas) pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Todėl, praėjus vos 9 metams nuo Prezidento institucijos įkūrimo, reikėtų įvertinti jos svarbą.

Darbą būtų galima skirti į dvi dalis: pirma – tai Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucijos numatytų Lietuvos Prezidento galių bei funkcijų pateikimas, kuris leis suprasti, kiek jo vaidmuo yra realus, kiek – simbolins; antra – skirtingų laikotarpių politinių situacijų tarp valdžios institucijų nustatoma Prezidento vieta valdžių struktūroje, kuri parodys, kaip gali kisti Prezidento įtaka esant skirtingoms Seimo bei vyriausybės sudėtims. Tai yra pagrindiniai ir vienodai svarbūs veiksniai, siekiant įvertinti Prezidento vaidmenį tarpinstitucinėje struktūroje.

Tačiau pirmiausiai reikėtų skirti šiek tiek dėmesio svarbiam LR Konstitucinio teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimui, kuriame LR valdymo modelis priskirtas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors ir “su kai kuriais prezidentinės valdymo formos ypatumais” . Kadangi šis sprendimas sukėlė daug diskusijų tarp politologų bei politikų ir yra susijęs su mano keliamu darbo tikslu, viena užduočių bus parodyti ir tai, kad mano manymu Lietuvos Prezidentui suteiktos galios yra pakankamai stiprios bei reikšmingos, kad Lietuvą būtų galimą priskirti pusiau prezidentiniam modeliui.

1. LR Konstitucijos numatytos Prezidento galios

1.1. LR Prezidento statusas

Prezidento vietą šalia kitų valdžios institucijų nustato LR Konstitucijos 5 straipsnis, kuriame teigiama, kad “valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas” . 77 straipsnis jau teigia, kad “Prezidentas yra valstybės vadovas” ir “atstovauja Lietuvos valstybei”. Skirtingai nei Seimas, jis nesusaistytas jokiais ryšiais su tauta (tik tiek, kad ši jį išrenka) ir jai neatstovauja. Būtent 78 straipsnį galime laikyti lemiančiu faktoriumi, kuris apribojo Prezidentą nuo Seimo: skirtingai nei parlamentinio režimo, pusiau prezidentinio režimo Prezidentai renkami tautos. Lietuvoje tai padarė šią instituciją kur kas svarbesnę, nei ji būtų parlamento išrinkto Prezidento atveju. 83 straipsnis dar labiau atriboja Prezidentą nuo Seimo: “Prezidentas negali būti Seimo nariu”, ir dar svarbiau – Prezidentas privalo sustabdyti savo veiklą politinėse partijose . Žodis “veiklą” reiškia, kad jis negalėti būti ne tik partijos, turinčios daugumą Seime vadovu ir taip įtakoti valstybės politiką, bet ir tai, kad negali būti net ir “simbolinis” partijos veikėjas. Tai galutinai nutraukia bet kokį (bent jau formaliai) asmeninį ryšį su Seimu.

1.2. Simbolinės galios

Nustačius formalų Prezidento statusą galima iš arčiau pažvelgti į jo galias. Konstitucijoje galima išskirti reikšmingas ir labiau simbolines Prezidento galias. Būtent tos “reikšmingos” galios ir nustato, kiek svarbi yra Prezidento institucija lyginant su kitomis institucijomis, tuo tarpu simbolinės galios būdingos visų valdymo modelių Prezidentams. Pastarosios yra nereikšmingos mano darbo atžvilgiu, todėl jas verta tik paminėti: teikia LR pilietybę, skiria valstybės apdovanojimus, teikia malonę nuteistiesiems, suteikia aukščiausius karinius laipsnius ir pan. Daugelis tokių simbolinių pareigų kaip dalyvavimas įvairiose konferencijose, oficialiuose priėmimuose ir kt. nėra numatytos Konstitucijoje ir dažniausiai yra privalomos vien dėl protokolinių nuostatų ar asmeninių poreikių (kaip reitingų kėlimas dalyvaujant gausiuose renginiuose) ir savybių (labdaros organizacijų kūrimas bei dalyvavimas jų veikloje).

1.3. “Reikšmingos” galios

Kur kas svarbiau šiame darbe atkreipti dėmesį į vadinamąsias “reikšmingas” funkcijas, kurios įtakoja valdžių padalijimą ir tuo pačiu paties Prezidento vaidmenį santykyje su kitomis institucijomis. Kadangi Prezidentas yra priskiriamas vykdomajai valdžiai, jis sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Tuo Prezidento santykiai su užsienio politika nesibaigia: jis pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, Vyriausybės teikimu skiria ir
atšaukia LR diplomatinius atstovus, priima užsienio diplomatinių atstovybių įgaliojimus ir kt.

Mums kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į vidaus politiką, kadangi čia matoma daugiausiai santykių su kitomis institucijomis sąlyčio taškų. Valstybės užsienio politikos prioritetai daugiau ar mažiau nustatomi bendru sutarimu, kadangi čia vyrauja aiškūs prioritetai (NATO, ES ir kt.). Tuo tarpu požiūriai į valstybės vidaus reikalus bei tikslus (o tiksliau – būdai tuos tikslus pasiekti) dažnai skiriasi ir sukelia vidinius prieštaravimus bei konfliktus, kurie ir leidžia pamatyti patį valdžių padalijimo principą bei kiekvienos iš institucijų rolę padalijime.

Kad Lietuvos Prezidentas nėra simbolinis ir grynai atstovaujantis parlamentarizmą galime pamatyti iš numatytų funkcijų: vyriausybės formavimo – teikia svarstyti ir su Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, tvirtina Vyriausybės sudėtį, priima jos įgaliojimus išrinkus naują Seimą, priima Ministrų atsistatydinimą, teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo (taip pat ir 3 Konstitucinio Teismo) teisėjų kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus, ginkluoto užpuolimo atveju priima sprendimus dėl gynybos, karo padėties įvedimo ir pan. ir teikia tvirtinti Seimui. Be jokios abejonės, visos šios funkcijos yra gyvybiškai svarbios. Tačiau mano tikslas nėra išvardinti Prezidento funkcijas ir taip parodyti koks jis svarbus. Dar viena svarbesnių, tačiau gana simbolinė Prezidento teisė – leisti dekretus, kuriais skelbia įstatymus. Simbolinė ji ta prasme, kad visus dekretus privalo pasirašyti ir Ministras Pirmininkas, tokiu būdu tapdamas atsakingu už juos.

Iš tikrųjų viskas būtų pakankamai aišku, jeigu ne tai, kad šioje vietoje Prezidento vaidmenį slopina kitos institucijos, o ypač Seimas. Skirtingai nei grynai prezidentiniame valdymo modelyje (pvz., JAV, kur Prezidentas vienašališkai skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus iki gyvos galvos), pusiau prezidentiniame modelyje veikia valdžių apribojimo, o ne atskyrimo principas . T.y., siekiant vieno sprendimo reikalingas kitos institucijos patvirtinimas, pvz., Prezidentas, norėdamas skirti Ministrą Pirmininką privalo gauti Seimo sutikimą. Be abejo, Prezidentas sieks sau palankios asmenybės.

Šioje dalyje neužsiminiau apie veto teisę ir jos panaudojimo galimybę, taip pat Seimo galimybę įveikti veto. Ši viena svarbiausių Prezidento teisių yra labai priklausoma nuo santykių su Seimu ir bus aptarta kitose darbo dalyse. Reikia paminėti tik tiek, kad be įstatymų iniciatyvos teisės, Prezidentas taip įgyvendina savo legislatyvinę valią ir gali užblokuoti, jo nuomone, netinkamų įstatymų leidybą tuo išryškindamas savo vaidmenį. Seimas, savo ruožtu, turi teisę tą vaidmenį sumenkinti savo vaidmens didėjimo sąskaita įveikdami Prezidento veto, tačiau tokiu būdu tapdami atsakingais moraliai už tą įstatymą.

Visas galimas Prezidento-parlamento santykių modifikacijas prieš keletą dešimtmečių pateikė prancūzas M.Duverger, ir nors dėl apimties stokos man nepavyks perteikti visko, ką jis konstatavo, visi šie atvejai, taip pat jų atitikimas Lietuvos politiniame gyvenime per 11 pastarųjų metų bus itin naudingi siekiant suprasti Prezidento vaidmenį Lietuvos institucinėje struktūroje.

2. Prezidento santykiai su Parlamentu

M.Duverger, nagrinėjęs Prezidento ir Parlamento santykius Prancūzijoje išskyrė keturis Prezidento ir parlamento daugumos atvejus: prezidentinės daugumos, sugyventinio, neištikimybės bei daugpartinio paralyžiaus atvejus. Ir nors tik keletui atvejų galime rasti atitikimų Lietuvoje, verta bent jau paminėti visus keturis, kadangi ateityje šie atvejai gali atsirasti.

2.1. Prezidentinės daugumos atvejis

Šiam atvejui būdinga situacija, kaip prezidento ir parlamentinės daugumos politinės pažiūros sutampa. Aiškiau sakant, Prezidentą ir parlamentinę daugumą sieja viena ideologija. Dažniausiai tokiais atvejais Prezidentas yra parlamentinės daugumos partijos lyderis, tačiau, kaip minėjau anksčiau, Prezidentas negali būti Seimo nariu ir jis sustabdo savo veiklą politinėse partijose. Šis atvejis yra naudingiausias Prezidentui, kadangi jis turi parlamento palaikymą formuojant vyriausybę, kontroliuoti ją, taip pat vykdyti savo politinę iniciatyvą be baimės būti sustabdytas. Ta nauda Prezidentui yra proporcingas jo vaidmens stiprėjimui. Kartais tas vaidmuo gali būti toks stiprus, kad peržengtų Konstitucijos rėmus .

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1379 žodžiai iš 2757 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.