Lietuvos respublikos civilines teises saltiniai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos civilines teises saltiniai

112131

CIVILINE TEISE

LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINES TEISES SALTINIAI.

SPRAGOS CIVILINIUOSE ĮSTATYMUOSE IR JŲ UŽPILDYMO BŪDAI.

REFERATAS

TURINYS

Turinys…… 2

Reziumė…… 3

Summary… 4

1. Teisės šaltinio samprata………5

2. Lietuvos civilinės teisės šaltinių rūšys….. 5

2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija – civilinės teisės svarbiausias šaltinis…6

2.2. Civilinis kodeksas….8

2.3. Kiti įstatymai………..10

2.4. Tarptautines sutartys, kaip civilinės teisės šaltiniai..11

2.5. Papročių taikymas….12

3. Spragos civiliniuose įstatymuose ir jų užpildymo būdai. Teismų praktikos reikšmė..13

Literatūra…………15

REZIUMĖ

Šio referato dalykas – Lietuvos Respublikos civilines teises šaltiniai. Taigi šio darbo tikslas ir pagrindinis uždavinys apibendrinti Lietuvos teisės šaltinių sistemą, kurią sudaro Konstitucija, Civilinis kodeksas, įstatymai, Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisiniai papročiai.

Aukščiausiąją teisinę galią turi Lietuvos Respublikos Konstitucija. Savotiška civilinės teisės šakos konstitucija yra Civilinis kodeksas, kuriuo siekiama reglamentuoti tarp asmenų susiklostančius civilinius santykius. Pastebima, kad priimant naująjį Civilinį kodeksą, iš esmės buvo laikytasi tiek šalyje nusistovėjusių ir savo socialinio reikšmingumo nepraradusių civilinės teisės institutų, tiek naujausių šiuolaikinės užsienio civilinės teisės institutų, be kurių yra negalima šiuolaikinėje visuomenėje kylančių civilinių teisinių santykių raida, perimamumo, taip pat jų vidinio suderinamumo principų.

Civilinio kodekso įtakoja visų civilinių santykių reguliavimą. Tačiau akivaizdu ir tai, kad Civilinis kodeksas, numatydamas bendruosius civilinės teisės principus, specialų su civilinėmis teisėmis susijusių santykių reguliavimą palieka kitiems civiliniams įstatymams.

Šiame darbe taip pat aptarsiu civilinių įstatymų spragas ir jų užpildymo būdus, bei pateiksiu pavyzdžius.

SUMMARY

The subject of this work – sources of Lithuanian civil law. Consequently the aim of the work and specific objective is to summarise sources of Lithuanian civil law system which consists of the Lithuanian Constitution, the Lithuanian Civil Code, international agreements which are ratified by the Seimas of the Republic of Lithuania, legal mores.

The Lithuanian Constitution has full legal authority. The Lithuanian Civil Code, which designed to regulate the civil relationship between people, is an odd sort of constitution of civil laws. Both traditional and socially significant civil law institutes, and up-to-date foreign civil law institutes, without which are impossible the development, continuity as well as compatibility of civil law relationships rising in the contemporary society, were followed in the process of enacting the new Civil Code.

The Civil Code influence the control of all civil relations. However it is evident that the Civil Code, covering the general civil law principles, leaves the specific control of civil rights to other civil laws.

In this paper I will describe lacunas in the civil laws and the ways to fill them. I will give some examples either.

1. TEISĖS ŠALTINIO SAMPRATA.

Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis suprantamas kaip tam tikri socialiniai-ekonominiai ir politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos teisės normos.

Teisės šaltinis traktuojamas dažniausiai dviem prasmėms:

a. Sociologiniu-ekonominiu aspektu, nes kalbama apie pačios teisės atsiradimo priežastis, jos kilmės objektyvias prielaidas ar šaltinius. Dažniausiai konstatuojama, kad teisės atsiradimo priežastys glūdi pačioje visuomenėje, jos poreikiuose, raidos dėsningumuose.

b. Politiniu aspektu, nes teisės šaltinis suprantama kaip išorinė teisės forma. Išorinė teisės forma – konkrečios valstybes įstatymų leidybos organu priimami arba kitu keliu pripažįstami teises aktai, įtvirtinantys teise normas.

2. LIETUVOS CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS

Lietuva yra neginčytina romėnų – germanų teisinių sistemų šeimos atstovė, išsaugojusi teisės norminio akto, kaip savo nacionalinės teisės svarbiausio šaltinio, reikšmę. Visose romanų – germanų teisinės sistemos šalyse yra rašytinės konstitucijos, kurių normos turi aukščiausiąją teisinę galią.

Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.3 straipsnis prie civilinės teisės šaltinių priskiria:

· Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau- LR Konstitucija);

· Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą (toliau – LR CK);

· kitus įstatymus;

· Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Kiti civilinės teisės šaltiniai yra poįstatyminiai norminiai aktai. Jau yra Vyriausybės, savivaldybių, ministerijų, žinybų norminių aktų. Tačiau šie norminiai aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymo. Jei pastarieji aktai prieštarauja LR CK, taikomos jo normos.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse kaip teisės šaltiniai yra minimi papročiai: “Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius” (1.4 str. 1 d.).

Toliau aptarsiu pagrindinius Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltinius.

2.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA –

CIVILINĖS TEISĖS SVARBIAUSIAS ŠALTINIS

LR Konstitucija, priimta LR piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendumu, savo esme yra teisės vertybių sistema, o savo forma – pagrindinis įstatymas, nes nepavertę jos pagrindiniu įstatymu, pagal juridinę galią negalėsime jos iškelti virš kitų teisės aktų arba kitų teisės formų, kuriomis vertinamos tam tikros teisinės taisyklės. Konstitucija atriboja įvairių valstybės institucijų kompetenciją. Šio atribojimo pagrindu yra diferencijuojami įvairūs teisės šaltiniai. Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t.y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Jis sprendžia jau priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus (a posteriori kontrolė). Konstitucinis Teismas bylą nagrinėja tik tada, kai Konstitucijoje nustatyti subjektai kreipiasi į jį su prašymu ištirti įstatymo ar kito teisės akto atitiktį Konstitucijai.

Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą turi: 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. Šiais klausimais Konstitucinis Teismas priima nutarimus.

Bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengia pirmininko paskirtas teisėjas. Konstitucinio Teismo posėdžio pradžioje pristatomi byloje dalyvaujantys asmenys, išaiškinamos jų teisės ir pareigos, Teismas išklauso ir išsprendžia jų pageidavimus. Bylą rengęs teisėjas padaro pranešimą, kuriame išdėstoma bylos esmė. Po to išklausomi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, tiriami įrodymai, vyksta teisminiai ginčai. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį baigus nagrinėti bylą. Baigus teisminį posėdį Konstitucinis Teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarimo.

Nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (erga omnes).

Pagal Konstituciją įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (ex nunc).

Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Konstitucinis Teismas taip pat teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas. Prašyti išvados dėl tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime. Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinį sprendimą priima Seimas.

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus bei išvadas priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. Nutarimai ir išvados priimami ne mažesne kaip pusės posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko balsas. Konstitucinio Teismo posėdžiai yra vieši.

Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus, jis atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

2.2. CIVILINIS KODEKSAS

Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr.VIII-1864, galioja nuo 2001 m. liepos 1d. Tai yra pirmasis Lietuvos istorijoje nacionalinės teisės aktas sistemiškai
reguliuojantis civilinius santykius. 1918 – 1940 metais Lietuvoje nebuvo spėta parengti Civilinio kodekso ir galiojo keturios skirtingos civilinės teisės sistemos; o nuo 1964 m. – tarybinis (Lietuvos TSR) civilinis kodeksas. Šis kodeksas nebeatitiko esminiai pasikeitusių ekonominių, socialinių ir politinių Lietuvos visuomenės gyvenimo sąlygų, daugelis gyvenime esančių dalykų jame apskritai buvo nereguliuojama, o dauguma jo nuostatų nesiderino su šiuolaikine tarptautine teise.

1964 m. CK buvo rengiamas labai uždaroje terpėje, 2000 m. CK – visai kitokiomis sąlygomis, tačiau darbo grupė nebuvo visiškai laisva, jo rengimą labai prižiūrėjo Europos Sąjungos ekspertai. CK buvo pradėtas rengti 1994 m. Buvo pasiūlymų išversti kurios nors demokratinės šalies kodeksą. Naujojo CK prototipas –yra vakarų teisės tradicijos, tarptautinės teisės principai.

Rengiant naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą buvo siekiama adaptuoti civilinę teisę prie esminiai pasikeitusių ekonominių, socialinių ir politinių sąlygų, sukurti palankesnes teisines galimybes verslo plėtojimui, sustiprinti asmenų teisių ir laisvių apsaugą bei numatyti efektyvius pažeistų teisių gynimo būdus ir priemones. Kitas svarbus tikslas buvo – suderinti Lietuvos Respublikos privatinę teisę su tarptautinės teisės šaltiniais; pirmiausia su Europos Sąjungos teise, taip pat su kitais tarptautinės teisės aktais.

Taigi, Civilinis kodeksas – pagrindinis privatinės teisės šaltinis Lietuvoje. Įvardindamas esminius principus, jis nubrėžia leistinas ribas. Kodeksas numato, kad santykių, kuriuos reguliuoja privatinė teisė, subjektams yra garantuojamas nuosavybės neliečiamumas, jų lygiateisiškumas, nesikišimas į privačius reikalus. Vienas pagrindinių principų, kurį įtvirtina naujasis kodeksas, yra sutarties laisvės principas. Kokybiškai naujai reguliuojami turtiniai santykiai, nes jame aiškiai nustatytos imperatyvios normos, kurios šalims yra privalomos. Visuose kituose santykiuose, kurių imperatyvios normos nereguliuoja, jų subjektams palikta galimybė nustatyti tarpusavio teises ir pareigas savo susitarimu. Išplėstos ir teismo galimybės bei teisės sprendžiant privataus pobūdžio konfliktus: įstatymų ir šalių susitarimu nesureguliuotus klausimus teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Labai svarbu, kad šis kodeksas tapo savotiška civilinės teisės šakos konstitucija. Jame yra įtvirtinta Civilinio kodekso viršenybė prieš kitus įstatymus, kurie reguliuoja turtinius santykius (1.3 str. 2 dalis ‘Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms’ 3.dalis ‘Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.’). Tai reiškia, kad jokie turtinius santykius reguliuojantys įstatymai negalės prieštarauti Civiliniam kodeksui, nekalbant apie Vyriausybės ar kokios nors žinybos nutarimus, kurie apskritai neturi būti taikomi, jeigu prieštarauja Civiliniam kodeksui. Kartu tai reiškia, kad objektyvu manyti, jog kodifikavimas Lietuvos civilinėje teisėje bus realus, nes kodifikavimo idėja gali pasiteisinti tik tada, kai tarp kodekso ir kitų įstatymų yra suderinamumas, harmonija.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2005 žodžiai iš 3709 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.