TURINYS
Įvadas 2
1. Europos piniginė sistema 3
1.1. OVZ 3
a. Raida 4
b. Valiutų kursų mechanizmas 5
c. Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas 5
d. Ekiu 6
e. EMS žlugimas ir jo pasekmės 6
2. EPS kūrimo strategija 7
a. Delorso ataskaita 7
b. ES sutartis ir konvergencijos kriterijai 8
3. EPS kūrimo etapai 9
a. Pirmasis etapas 9
b. Antrasis etapas 10
c. ECB ir ECBS 10
d. Trečiasis etapas 11
4. EPS nauda ir kaštai 12
5. Europos integracijos rūšys 13
Išvados 14
Naudota literatūra 15
Įvadas
Pirmą kartą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) kūrimas paminėtas EEB steigimo sutartyje 1957 metais, tačiau tuo metu EPS sąvoka neapėmė bendrų pinigų įvedimo, o numatytas tik ekonominės ir pinigų politikos koordinavimas. Šiandien, nors ir dėl ekonominių priežasčių kurta, o vėliau Europos Sąjungos pavadinimą gavusi valstybių sąjunga, dėl glaudesnės ne tik ekonominės, tačiau ir politinės integracijos ne tik siejama su EPS, tačiau yra ir neatsiejama jos dalis. Jau šiandien būsimos ES narės įsipareigos ateityje tapti EPS dalyvėmis. Be to, narystė ES ir EPS yra to paties integracinio proceso etapai. Ankstesnė kandidačių orientacija į makroekonominės, ekonominės, iždo ir pinigų politikų formavimo bei įgyvendinimo procedūras neabejotinai padeda geriau pasirengti narystei pačioje ES. Tai itin svarbu ir Lietuvai, kuri šiuo metu yra asocijuota ES narė.
Europos integracija ES vyksta dvejomis kryptimis – gilyn ir platyn. Todėl svarbūs ir šios integracijos motyvai, kurie taip pat yra dvejopi: vidiniai ir išoriniai. Pirmieji siejami su siekiu apriboti po II Pasaulinio karo beatsigaunančios Vokietijos galimą dominavimą, stiprinti Europos šalių ekonomikas, padaryti jas atviras viena kitai su kuo mažesniais apribojimais. Išorinės – siekis sėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kurioje Europos šalių dalis po II Pasaulinio karo buvo smarkiai sumažėjusi, kai Japonijos ir ypač JAV rinkos rodė nerealius prekybos tempų didėjimus.
Nors, kaip minėjau, EB buvo sukurtos ekonominiais pagrindais, pamažu jos ekonominiai integraciniai procesai įgavo ir politinį pobūdį. Šiame darbe bus apžvelgti EPS mechanizmai bei raida, kuri susideda ne tik iš oficialiai Mastrichto sutartyje nustatytų etapų, tačiau ir iš ankstesnių, tačiau ne ką mažiau svarbių bandymų sukurti tokią sąjungą. Vėliau bus trumpai aptartos ekonominės integracijos rūšys. Galima teigti, kad šis darbas – tai ekonominės integracijos raida Europoje.
1. Europos piniginė sistema
Kalbant apie EPS kūrimą, neatskiriama detalė yra Europos piniginė sistema. Nepavykus įgyvendinti EPS pagal Vernerio pateiktą planą, buvo imtasi tarpinio varianto, kuris ir buvo Europos piniginė sistema. Todėl apie verta užsiminti šiek tiek plačiau.
Pinigų integracijos poreikis pirmą kartą užfiksuotas dar Romos sutartyje 1958 m., kurios pagrindu buvo įkurta EEB. 107 steigimo sutarties straipsnyje teigiama, kad “valiutų kursai yra bendrų interesų reikalas”. Iki 1969 m. gruodžio 1-2 d. EB viršūnių susitikime Hagoje šešios tuometinės EB valstybės susitarė dėl EPS su bendrais pinigais sukūrimo ir nustatė galutinę datą – 1980 m. Vėliau pateiktame Vernerio pranešime pateiktas tvarkaraštis, kuriame visas procesas suskirstytas į stadijas. Tačiau dėl ekonominių ir finansinių pasaulio krizių daugelis EB valstybių nesugebėjo laikytis nustatytų valiutų svyravimų ir EPS idėjos įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui. Tuomet pateiktame kitame plane ir egzistavo Europos pinigų sistema, kuri turėjo tapti plano, įgyvendinant EPS idėją, dalimi ir kuri didele dalimi pasiteisino. Nors ji ir nebuvo piniginė sąjunga tikrąją to žodžio prasme, pačiame EPS kūrimo procese užėmė itin svarbią reikšmę: buvo pakloti pamatai įvedant bendrus pinigus, sureguliuoti valiutų kursų svyravimai, matomos teigiamos pusės bei trūkumai, galų gale – stimulas neatsisakyti EPS idėjos. Sukurta Europos pinigų sistema, iš pradžių sutikta gana skeptiškai, gyvavo sėkmingiau nei tikėjosi kritikai .
Europos piniginė sistemą, egzistavusi EEB nebuvo naujas darinys. Tokių sąjungų buvo ir anksčiau, iš kurių vienos pasiteisino, kitos – ne. Dėl ypač greito komunikacijų technologijų plėtojimosi ir dėl vis didesnės visų pasaulio šalių integracijos į tarptautines finansų rinkas vyko segmentacijos nykimas, kuris, kaip ir internacionalizmo augimas veikė atskirų šalių vyriausybių vykdomas pinigų bei iždo politikas.
Viena pagrindinių priežasčių, skatinančių EB nares jungtis į monetarinę sąjungą – nešvarus valiutos kursų svyravimas, neleidžiantis Europos valstybėms tolygiai vystytis ir išlikti konkurencingais pasaulinėje rinkoje. Ypač europiečiams rūpėjo tai, kad jų dalis prekyboje po II Pasaulinio karo žymiai sumažėjo, kai tuo tarpu JAV – padidėjo.
Globalizacijos procesai sudarė palankias sąlygas formuotis tokiai sąjungai, tačiau ji formavosi pirmiausiai dėl politinių priežasčių, o tik paskui dėl ekonominių . Todėl neveltui buvo teigiama, kad EPS reikalinga taikai Europoje palaikyti. Po Šaltojo karo pabaigos motyvai, be abejo, pasikeitė: ekonominė tarpusavio priklausomybė ir efektyvių sprendimų priėmimas; pasaulinė konkurencija;
spekuliavimas valiuta ir pasaulinė valiuta; konkurencija su JAV. Vis didėjant EEB šalių tarpusavio priklausomybei ir ekonomikų atvirumui, kaip parodė praktika, viena valstybė nesugebėjo pasiekti numatytų tikslų: kainų stabilumo, užimtumo, išorės pusiausvyros, harmoningos plėtros, prekių kokybės bei konkurencingumo. Šių argumentų pakako, kad būtų pradėta įgyvendinti idėja sukurti EPS.
1.1. OVZ
1953 m. R. Mundel paskelbė optimalios valiutų zonos teoriją (1999 m. už teorijos išplėtojimą autoriui skirta Nobelio premija), kurios esmė buvo nustatymas, ar tam tikriems regionams racionalu sudaryti valiutų sąjungą. Tam buvo nustatyti tam tikri kriterijai:
§ gamybos veiksnių – kapitalo ir darbo – mobilumas;
§ darbo užmokesčio ir kainų lankstumas
§ prekybos atvirumas;
§ produktų įvairovė.
Valstybėm, kurių ekonomika santykinai uždara, siauras gaminamos produkcijos spektras, nelanksti kainų ir atlyginimų sistema, nemobili darbo ir kapitalo sistema, neracionalu jungtis į pinigų sąjungą.
Valstybės, dalyvaujančios pinigų sistemoje, turi atsisakyti savarankiškos pinigų politikos, o tai yra vienas esminių dalyvavimo EPS trūkumų šalių lygyje. Esant staigiems rinkos pokyčiams ir asimetriniams rinkos šokams valstybės nebegali keisti valiutos kurso ar palūkanų normų. Jas gelbsti atlyginimų lankstumas sąjungoje, kai tai pagerina vienos valstybės einamosios sąskaitos padėtį kitos valstybės einamosios sąskaitos perviršio sąskaita krizės atveju. Taip pat darbo jėgos mobilumas, kai vienoje valstybėje didėjant nedarbui, o kitoje trūkstant darbuotojų šie persikelia. Tačiau šis atvejis tinka tik esant restrikcinei regiono padėčiai ir laisvam asmenų judėjimui. Darbo mobilumas užtikrina visišką užimtumą atitinkamoje zonoje, kai darbo veiksnių paklausos kreivė vienai prekei persislenka į kitą, gaminamą visai kitoje zonos vietoje. Kitais atvejais padeda kapitalo mobilumas ar laisvas prekių judėjimas. Kitaip tariant, valstybėms asimetrinio šoko būseną švelninti padeda tos priemonės, pagal kurias nustatomi ir OVZ kriterijai. Vadinamosios fiskalinio išlyginimo sistemos nėra naujas dalykas ir tai padeda krizės atvejais.
1969 m. OVZ teorija papildyta dar vienu kriterijum – ekonominės zonos produkcijos struktūra yra vienas iš svarbiausių bruožų, pagal kurį galima apibūdinti OVZ. Industrinės valstybės, turinčios produkcijos ir eksporto įvairovę, yra geros kandidatės į OVZ, net jei darbo veiksnių mobilumas yra nedidelis. Valstybės, kurios eksportuoja įvairią produkciją, eksporto apimties asimetrinio šoko svyravimai yra nedideli, o tai reiškia, kad nėra ir dažnų valiutos kurso pakeitimų arba svyravimų.
Apskritai, optimalios valiutų zonos teorija yra neišsemiama ir turi begalę aspektų, todėl čia išsakyti pagrindiniai teiginiai yra tik “švelnus prisilietimas” prieš šios teorijos.
a. Raida
Pirmi rimti žingsniai žengti buvo 1969 m. aukščiausio lygio susitikime Hagoje, 1970 m. Vernerio ataskaita ir 1972 m. aukščiausiojo lygio susitikimas Paryžiuje. 1972 m. kovo mėnesį nustatytas siaurose ribose EEB valiutų kursai, atsižvelgiant į JAV dolerį. Čia buvo įgyvendinamas “gyvatės principas”, kur EEB valiutos turėjo būti susietos taip, kad svyruotų “koridoriaus”, nustatyto pagal svarbiausių pasaulio valiutų vertes, rėmuose. Tačiau dėl naftos kainų krizės, nesutarimų tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ši sistema visai sužlugo.
1977 m. Europos Komisijos Prezidentas R.Jenkins pasiūlė naują rinkos modelį – Europos pinigų sistemą (EB valstybių bendradarbiavimo valiutų srityje forma). Literatūroje teigiama, kad ši sistema buvo sukurta kaip reakcija į EB šalių valiutų keitimo kurso didelį nepastovumą, kuris kėlė grėsmę Europos integraciniams procesams. Ji įkurta 1979 m. Europos viršūnių tarybos sprendimu. Jos funkcijos – sukurti valiutinio stabilizavimo zoną EEB ribose ir tuo būdu eiti link bendrosios valiutos, įkurti Europos centrinį banką. Nuo pat pradžių Didžioji Britanija paskelbė neprisijungsianti prie šios sistemos. Išlygos padarytos buvo padarytos Italijai, kuriai nustatytos kur kas platesnės valiutos svyravimo ribos +,- 6%. Ispanija ir Didžioji Britanija, prie sistemos prisijungusios tik 1989m. taip pat gavo tokias pat palankias sąlygas. Bendrai šią sistemą sudaro šios dalys:
valiutų kursų mechanizmas,
Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas;
Europos valiutinis vienetas (ekiu kaip atsiskaitymo vienetas).
b. Valiutų kursų mechanizmas
Valiutų kursų mechanizmas – tai sistema, pagal kurią Europos pinigų sistemoje veikiančios šalys turėjo užfiksuoti savo valiutas ir palaikyti nustatytą jų kursą viena kitos atžvilgiu, suteikdamos galimybę joms svyruoti nustatytose ribose. Nustatyti baziniai kursai kiekvienai valiutai ekiu atžvilgiu, vadinami pariteto ribomis. Šis mechanizmas iš esmės skiriasi nuo “gyvatės principo”, kadangi čia valiutų kursai gali svyruoti tam tikrose ribose. Kuriant sistemą Didžiosios Britanijos ir Ispanijos valiutoms nustatytos ribos buvo didesnės, už standartines +, – 2,25% ir buvo +, – 6%. Numatytos priemonės nustatė, kad dviems valiutoms artėjant prie svyravimo ribų (kitaip – intervencinių taškų), šalių centriniai bankai privalo patenkinti visus pirkimus ir pardavimus pagal
atitinkamą valiutų kursą nuo 8.00 iki 15.00 Grinvičo laiku (vadinamasis intervencijos mechanizmas). Dažnai atsitikdavo taip, kad centriniai bankai parduoda valiutos, kurios jau nebeturi atsargose arba tokią sumą, kuri viršija einamąsias užsienio valiutos atsargas. Tokiu metu centriniai bankai galėjo veikti tik naudodamasis labai trumpo laikotarpio kreditavimo priemonėmis. Paskola, kurią paimdavo centrinis bankas turėjo būti grąžintas per 75 dienas, o paskolos suma – ribojama. 1987m. numatyta, kad tokį kreditą centrinis bankas galėjo gauti valiutai pasiekus intervencinį tašką. Atrodytų, kad centriniam bankui pačiam galėjo būti naudinga anksčiau sudaryti situaciją valiutai pasiekti intervencinį tašką, kad būtų anksčiau gauta paskola ir taip gauti lengvesnes pasekmes.
1997 m. Amsterdame Europos viršūnių taryba nusprendė sukurti naują valiutų kursų stabilumo mechanizmą, kuris susietų eurą su kol kas nedalyvausiančių pinigų sąjungoje ES valstybių valiutomis .
c. Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas
Trumpalaikes paskolas Europos pinigų sistemos narių centriniams bankams teikė ir intervencijoms užsienio valiutų rinkose atliko Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas. Jis vykdė atsiskaitymo ir skolinimo operacijas. Įkurtam fondui numatytos tokios funkcijos:
a) fondas turėjo sumažinti Bendrijos valiutų svyravimo ribas viena kitos atžvilgiu;