Lietuvos respublikos teismų sistemos raida
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos teismų sistemos raida

VIEŠOJI ĮSTAIGA KLAIPĖDOS VERSLO KOLEGIJA

TEISĖS KATEDRA

MOKOMOSIOS PRAKTIKOS ATASKAITA

Darbo vadovas:

A. Lebednikienė

Darbą atliko: teisės studijų II kurso

studentė Giedrė Narmontaitė



Klaipėda, 2005

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Lietuvos Respublikos teismų sistemos raida………………………………………………………………….4

2. Įstatymų analizė……………………………………………………………………………………………………….15

3. Praktinių situacijų sprendimai…………………………………………………………………………………….17

4. Išvados ir rekomendacijos………………………………………………………………………………………….20

5. Darbe naudotos literatūros sąrašas………………………………………………………………………………21

Priedai…………………………………………………………………………………………………………………………22

Įvadas

Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai. Taigi nuo XVI a. jau pradėjo formuotis atskirų kategorijų teismai, iš kurių kiekvienas sprendė atskiros kompetencijos bylas. Tik vėliau laikui bėgant susiformavo kelių teismų sitema, kuri nuo dabartinės teismų sistemos nedaug kuo skyrėsi. Šiame darbe bus apžvelgiama atskirų laikotarpių teismų sistemos ypatybės, teismų organizavimas, teisėjų statysas. Apskritai dabartinis teismų sistemos teisinis reglamentavimas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais tisės principais: pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, tarp jų teise į teisminę gynybą ir t.t.

Šio darbo tikslas savarankiškai perskaityti, išanalizuoti atitinkamą normatyvinę medžiagą. Ją gerai išnagrinėjus pritaikyti atitinkamas įstatymo normas sprendžiant ir analizuojant pateiktas situacijas. Šio darbo uždavinys yra peržiūrti daugelio, jau praeitu paskaitose, teisės dalykų normatyvinę medžiagą, t.y. teisėsaugos institucijų, konstitucinės teisės, civilinės teisės, administracinės teisės ir civilinio proceso teisės.

Lietuvos Respublikos teismų sistemos raida

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų sistemos raida iki XVI a.

Lietuvos valdovo teismas

Ponai jau nuo Vytauto laikų stengėsi dalyvauti teisme ir šios pastngos iš dalies buvo apvainikuotos 1468m. Kazimiero teisyne, tai pakartojant 1492m. privilegijose bei įtvirtinant Pirmajame Lietuvos Statute. Valdovas atsisakė teisės atimti pareigybes (urėdus) ir dvarus be teimo. Tokiame teisme įgavo teisę dalyvauti Ponų tarybos nariai. Kaip matyti iš teismų praktikos, proceso metu ponai buvo aktyvūs jo dalyviai. Kaltę dovanoti iš pradžių priklausė didžiajam kunigaikščiui, vėliau jam ir Ponų tarybai. Taip formavosi kolegialus teismas.

Pirmajame Lietuvos Statute jau buvo nustatyta didžiojo kunigaikščio teismo kompetencija. Jis sprendė ginčus dėl žemės paveldėjimo, dėl globos ir žmonių kraičio garantijų, dėl duotų privilegijų valdyti domeno žemes galiojimo, dėl savo dvarų pajamų ir bajorų luominės priklausomybės, taip pat baudžiamąsias bylas dėl valstybinių nusikaltimų, dėl savacališko muitų įvedimo, tarnybinių nusikaltimų, karo prievolės neatlikimo, žemių užvaldymo ir kitas. Statutas uždraudė nebaigtą spręsti bylą vietos teisme perduoti didžiojo kunigaikščio arba Ponų tarybos teismui. Nuolatinėteismo buveinė – Vilnius, bet vykdavo ir toje vietoje, kur valdovas apsistodavo, net užsienyje – Lenkijoje.

Mažinant valdovo teismo kompetenciją atsiranda tarpinė apeliacija arba kelių pakopūų teismas. Pirmasis Lietuvos Statutas leidžia apeliuoti į Ponų tarybą nesant valdovo šalyje. Įtvirtinus apeliaciją, seniūną ir laikytoją leidžiama skųsti vaivadai, vaivadą – Ponų tarybai, o šios sprendimus – valdovui. Apeliacija sprendimo vykdymo nestabdė. Pakeitus sprendimą, ginčijamas turtinis dalykas grąžinamas. Nuostolius privalėjo padengti teisėjas.

Ponų tarybos teismas

Tai didžiojo kunigaikščio tarybos, virtusios Ponų taryba, teismas, veikęs, kai didysis kunigaikštis išvykdavo į Lenkiją. Ponų tarybos teismo sprendimai kartais buvo tvirtinami valdovo. Bylos sprendžiamos taip pat Vilniuje. Šis teismas kaip pirmojis instancija nagrinėjo smurto prieš aukščiausius valstybės urėdus bylas ir kaip apeliacinė instancija svarstė valstybės dvarų užvaldymo bylas, spręstas komisarų teisme, taip pat bajorų garbės bylas. Pirmasis Lietuvos Statutas leido apeliuoti į Ponų tarybą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio nesant Lietuvoje. Ponų tarybos nariai priešinosi, kad svarbesnės Lietuvos bylos būtų perkeltos į užsienį. Taip XVIa. Ponų taryba į Lenkiją išvykusį Lietuvos didįjį kunigaikštį ėmė pavaduoti ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ėmė nagrinėti ir visas bylas, priklausančias Lietuvos
didžiojo kunigaikščio teismui. Bylos buvo sprendžiamos Ponų tarybos narių Vilniuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose. Kartais jų sprendimai dar buvo tvirtinami valdovo.

Kadangi Ponų taryba negalėjo nuolat rinktis, o bylų nemažėjo, didžiojo kunigaikščio ar Ponų tarybos pavedimu vykdavo vieno pono teismas. Taip formavosi įvairios kompetencijos teismai. Iš pradžių jiems pavesdavo spręsti vieno atvejo bylą, o vėliau – didesnės grupės atsitikimų bylas. Ponų tarybos teismas tapo apeliacine instancija vaivadų, vietininkų, tijūnų dvarų valdytojų, seniūnų teismui.

Vaivados teismas

Vaivados teismas atsirado dėl naujo valstybės teritorinio suskirstymo į vaivadijas XV a. ir XVI amžiuje. Tai svarbiausieji valstybės sri čių didžiojo kunigaikščio skirti vietininkai, vykdę sričių administravimą ir teisę savo vaivadijos valstybės dvarų valstiečius, taip pat savo vaivadijos bajorus išskyrus tik pačius stambiuosius didikus. Po 1564-1566m. vykdytų administracinių ir teismo reformų vaivados teismų kompetencija susiaurėjo, nes kiekviename paviete buvo sudaryti žemės teismai, o vaivados teismui buvo pavestos pilies teismo funkcijos centriniame vaivados paviete, kur vaivados teismas tapo tokiu pat pilies teismu kaip necentrinių pavietų pilies teismu. Centrinio pavieto pilies teismas dažnai būdavo vadinamas vaivados teismu. Be to, vaivados teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, juos teosė pats vaivada ar jo pavaduotojas. Tokia vaivados teismo kompetencija išliko iki valstybės sunaikinimo XVIII a.pabaigoje.

Vietininko teismas

Šio teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruojamo valsčiaus arba pavieto bajorus, išskyrus ponus. Vietininko teismui priklausė visos jo valsčiaus didžiojo kunigaikščio davrų valstiečių bylos, taip pat tų miestų, kurie neturėjo savivaldybės teisių, miestiečių bylos. Vietininko naudai ėjo jo teismo mokesčiai ir baudos. Vietininko teismas iš pradžių buvo vieno asmens teismas. Pirmajame Lietuvos Statute nustatyta, kad vietininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajorams, išimtiniu atveju – bent vienam.

Tijūno teismas

Tai iš esmės buvo tas pats vietininko teismas, nes vietininkai ligi XVI a.pradžios paprastai vadinti ir tijūnais. Šiam teismui priklausė jo prižiūrimų didžiojo kunigaikščio dvarų gyventojai. Dvarų lankytojams teisme talkino diečkai, vadinti ir vazniais bei vižais, pagal atliekamus teismo pavedimus, kurie buvo siunčiami į nusikaltimo vietą tirti teisės ginčo ar nusikaltimo aplinkybių, kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje. Diečkaus pareiga buvo taip pat pristatyti į teismą atsakovus bei įtariamuosius nusikaltimais ir vykdyti teismo psrendimus. Pirmajam Lietuvos Statutui įsigaliojant tijūno teismas teisė jam pavestų didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečius ir savo valsčiaus gyventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo jurisdikcijoje.

Komisarų teismas

Šis teismas buvo susiformavęs XV a. Tai buvo Lietuvos didžiojo teismo atšaka, sudaroma iš konkrečiai bylai skirtų asmenų nagrinėti valstybės dvarų ar jų žemių užgrobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat spręsti ginčus dėl valstybės žemių ir bajorų bei dvasininkijos žemių. Komisarų teismas susidėjo iš trijų asmenų, paskirtų didžiojo kunigaikščio, ir iš tiek pat asmenų, pasirinktų ieškovo ar atsakovo. Didysis kunigaikštis komisarais, kaip ir kitų LDK teismų teisėjais, galėjo skirti tik bajorus, gyvenančius ginčo buvimo paviete – pilininką, kur jo nebuvo – maršalką, pakamarį ir vieną bajorą, Jei kur nebuvo pilininko ar maršalkos, buvo skiriamas pakamaris ar kuris nors kitas to pavieto urėdas ir du bajorai. Komisarų teismo sprendimai buvo įrašomi į pavieto pakamario, žemės ar pilies teismo knygas.

Didžiojo kunigaikšio skirtiems ir bajorų pasirinktiems komisarams susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti į aukštesnįjį teismą, nes apeliacija buvo leidžiama tik esant nesutarimui. Komiarui teismui taip pat priklausė visos bylos dėl valstybės ir bažnytinių žemių ribų. Didžiojo kunigaikščio skirtiems komisarų teismams dar priklausė užstatytų valstybės dvarų išpirkimo ir valstiečių skundų valstybės dvarų seniūnais bylos.

Maršalkos teismas

Šis teismas žinomas nuo XVI a. Pradžios. Jis dažniausiai valdovo įsakymu sprendė turtines bylas, susijusias su ginčais dėl sutarčių sudarymo, skolų grąžinimo, nepilnamečių išlaikymo, mokesčių už miestiečių važavimą privačių dvarų keliais nustatymo, įkeistų dvarų valdymo, turto dalybų, muitų nustatymo, pabėgusių žmonių susigrąžinimo. Maršalkos teismas valdovo pavedimu taip pat sprendė baudžiamąsias bylas dėl nužudymų, plėšimų, savavališko turto ar žmonių užgrobimo, dvarų užpuolimo, smurto, neteisėto Magdeburgo miesto teisių taikymo asmenims, nepriklausantiems jo kompetencijai, dokumentų klastojimo ir kitas. Maršalkos teismui buvo pavedamos ir kai kurios politinės bylos, susijusios su bajorijos privilegijų pažeidimais. Maršalkos teismas buvo reorganizuotas 1766 m., pertvarkant į koleginį teismą, kuriame privalėjo posėdžiauti ne mažiau kaip keturi teisėjai, pirmininkaujant maršalkai. Pasidalijus balsams po lygiai, maršalka turėjo priimti sprendimą, savo balsu prisidėdamas prie vienos ar kitos balsų grupės.

Asesorių teismas

Šis teismas žinomas nuo
Pradžios ir nagrinėjo valdovo dvarų valstiečių bei magdeburginių miestų ir miestiečių bylas. Šį teismą sudarė valdovo paskirti urėdai, vadinami asesoriais. Asesorių teismui pirmiikaudavo valstybės kancleris. Šis teismas dirbo sesijomis nuo lapkričio mėnesio ir trikdavo pusę metų. Per pirmus du mėnesius buvo nagrinėjamos bylos, atėjusios iš miesto ar komisarų teismo, arba pirmosios instancijos bylos dėl miestiečių privilegijų pažeidimų ginčuose su bajorais ir dvasinikais. Trečią mėnesį nagrinėtos bylos dėl skriaudų, padarytų didžiojo kunigaikščio valstiečiams, kitus mėnesius – įvairios turinio pobūdžio bylos. Asesorių teismas bylas paprastai sprendė balsų dauguma.

Asesorių neturėjo nuolatinės buveinės ir galėjo vykti tuose miestuose, kuriuose apsistodavo didžiojo kunigaikščio dvaras. Prie asesorių teismo negalėjo būti daugiau kaip 12 prisiekusiųjų advokatų. Visuose teismuose ginčo šalims pateikti papildomų įrodymų buvo nustatytas keturių savaičių terminas, o asesorių teismas šį terminą galėjo pratęsti iki kitos sesijos. Miestai ir miestiečiai, turį savivaldą, buvo teismingi tik asesorių teismui. Apeliacija dėl asesorių teismo sprendimų nebuvo galima net ir paaiškėjus naujų apinkybių, išskyru, jeigu sutiko abi šalys.

Dvaro teismas

Teismui vadovavo davro savininko skiriamas teisėjas, kartu ėjęs ir dvaro vyriausiojo valdytojo pareigas. Civilines ir baidžizmąsias bylas jis sprendė nienasmeniškai, netgi priimdamas ir mirties nuosprendžius. Dėl sunkių nusikaltimų galėjo būti organizuotas ir mišrus teismas, dalyvaijant 2-5 asesoriams – tarėjams, renkamiems iš aukštesnių urėdų. Talkino teismo raštininkas ir vaznys. Vaznys įteikdavo šaukimus, palaikydavo kaltininmą ir atliko kitus teismo veiksmus. Šalys galėjo naudotis advokatais, neįgalintieji jos nusisamdyti, aprūpinti teismo iniciatyva.

Teismo kompetencija – gana plati. Jo jurisdikcijai galėjo priklausyti dvaro valdose gyvenantys karaimai arba žydai. Teismas, priimdamas sprendimu, privalėjo vadovautis Lietuvos Statutu. Teismo proceso eiga nėra aiški, tačiau moterims galėjo atstovauti arba jų vyrai, arba bičiuliai, o nepilnamečiams ir netekėjusioms merginoms – globėjai. Bylas leista baigti šalių susitarimu, o nesusitaikius – priimamas sprendimas. Apskundus sprendimą, bylos vykdymas sustabdomas, paskiriant apeliacijos dieną, kuri galėjo įvykti po kelių ar keliolikos savaičių dvaro savininko teisme. Sprendimas vykdomas savanorškai arba panaudojant dvaro administracijos prievartą. Dėl sprendimo nevykdymo galėjo kilti naujas teismo procesas.

Kuopos teismas

Valstiečių bylas sprendė ir kuopos teismas, kuris veikė daugiausia slavų (baltarusių) gyvenamosiose LDK srityse ir iš esmės buvo valstiečių bendruomenės teismas, susidedąa iš ginčo šalių atstovų. Kuopos teismu buvo vadinamas ir ginčų dėl žemės nagrinėjimas bei sprendimas ginčo vietose. Ginčų dėl žamės ribų teisėjai, išvažiuojantys spręsti bylas į ginčo vietą, buvo įvardyti „išvykstančiais“, o jų teismas – „išvažiuojamasis“. Baudžiamųjų bylų kuopos teismas išvykdavo spręsti į nusikaltimo vietą, o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų – į sklypą, kur buvo kilęs ginčas. Kiekviena dinčo šalis į kuopos teismą paprastai pasirinkdavo po vieną teisėją, kuriems didysis kunigaikštis arba jo vietos pareigūnai pavesdavo nagrinėti bylą, o trečias teisėjas buvo arba abiejų šalių pasikvistų teisėjų pasirenkamas, arba vietos valdžios pareigūnų parenkamas.

Kuopos teismas buvo liekana senųjų laikų, kai dar genčių ginčai buvo sprendžiami vietoje. LDK slavų žemėse kuopos teismas XVI a. Pradžioje dažnai sprendė ir baudžiamąsias bylas.

Teismų reformos XVI – XVII a.

Žemės teismas

Šis teismas – pirmosios instancijos pavieto ar vaiavadijos civilinių bylų teismas. Jo kompetencijai priklausė žemės ribų bylos ir kai kurios kriminalinės bylos. Žemės teismas turėjo galią teisti visus be išimties paviete gyvenančius ar žemės turinčius bajorus. Žemės teismas buvo sudaromas iš trijų asmenų kolegijos – žemės teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kandidatai į žemės teismo narius buvo pačių bajorų renkami pavieto seimelyje ir tvirtinami Lietuvos didžiojo kunigaikščio iki gyvos galvos arba iki perkeliant į aukštesnę tarnybą, iš pasiūlytų keturių asmenų kiekvienai žemės teisėjo pareigybei. Reikalauta tokių kvalifikacijų – būti seniai įsikūrusiais krikščionių tikybos bajorais pagal kilmę, gerais ir sumaniais, išmanančiais teisę. Teismo turėjo prisiekti, kad sąžiningai eis savo pareigas. Teisėjas, pateisėjas ir raštininkas bylas sprendė kolegialiai. Dėl svarbių priežasčių vienam teismo nariui neatvykus į teismo sesiją, esantys du teismo nariai privalėjo pasirinkti iš bajorų atitinkantį visus teisėjui keliamus reikalavimus pavaduotoją, kuris prisiekęs įgydavo teisėjo statusą toje teismo sesijoje. Žemės teisėjo nebuvo galima pašalinti iš pareigų be kaltės ir teismo. Taigi žemės teismas buvo grynai bajorų institucija, bajorų reikalams sukurta ir pačių vietos bajorų išrinkta.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2236 žodžiai iš 7348 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.