Lietuvos respublikos vyriausybės vykdomos kontrolės įgyvendinimo problemos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos vyriausybės vykdomos kontrolės įgyvendinimo problemos

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 1

I. KONTROLĖ 2

1.1 Kontrolės esmė ir socialinė paskirtis 2

1.2 Kontrolė valstybės valdyme 4

II. VYRIAUSYBĖ 6

2.1 Vyriausybė ir jos struktūra 6

2.2 Kas tai yra Vyriausybė? 7

2.3 Vyriausybės vykdoma kontrolė 8

III. VYRIAUSYBĖS KONTROLĖ SAVIVALDYBĖSE 14

3.1 Savivaldybių administracinė priežiūra 14

3.2 Vyriausybės atstovas 16

3.2.1 Vyriausybės atstovo statusas ir reikalavimai jį paskiriant 16

3.2.2 Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir teisės 17

3.2.3 Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka 21

3.2.4 Vyriausybės atstovo atskaitomybė 22

3.3 Problemos kylančios vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą 24

IŠVADOS 26

ĮVADAS

Darbo tema: Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomos kontrolės įgyvendinimo problemos.

Darbo aktualumas: Lietuvos Respublikos Vyriausybė funkcijos valstybės valdyme yra labai reikšmingos, nes apima tokias sritis kaip kad įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė; vadovavimas civilinei ir karinei administracijai; vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas; biudžeto projekto sudarytas ir biudžeto vykdymas, t.t. Visose demokratinėse šalyse vietos savivaldą, kaip dalies teritorijos bendruomenės valdžią kontroliuoja valstybės valdžia, t.y. savivaldybės nėra visiškai savarankiškos. Valstybė, pripažindama ir garantuodama vietos savivaldą, kartu užtikrina, kad vietos savivaldos institucijos laikytųsi konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, kitaip tariant valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą t.y. vykdo vietos valdžios taikomų teisės normų kontrolę, kuri traktuojama kaip savivaldybių administracinė priežiūra.

Tyrimo objektas: Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos vykdoma savivaldybių administracinė priežiūra, kurią vykdo Vyriausybės atstovas.

Darbo uždaviniai:

– išnagrinėti kontrolės paskirtį,

– išnagrinėti Vyriausybės vykdomą kontrolę,

– išnagrinėti savivaldybių vykdomą administracinę priežiūrą ir šios priežiūros įgyvendinimo problemas.

Darbe naudota literatūra: darbe vadovautasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, specialios literatūros šaltiniais, Konstitucinio Teismo nutarimu, informaciją bandžiau susieti norminių aktų ir įstatymų pagalba.

Darbe naudoti metodai:

– teisės aktų analizė;

– mokslinės literatūros analizė;

– istorijos lyginamasis metodas.

Darbas susideda iš trijų dalių: pirmoje dalyje nagrinėjama kontrolės paskirtis, antroje dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos kontrolės principai, trečioje dalyje nagrinėjama savivaldybių vykdomą administracinė priežiūra, kurią vykdo Vyriausybės atstovas ir šios priežiūros įgyvendinimo problemas.

I. KONTROLĖ

1.1 Kontrolės esmė ir socialinė paskirtis

Kontrolė iš esmės lydi bet kurią žmogaus veiklą, kuri turėtų būti vykdoma pagal kokias nors taisykles ar standartus, siekiant pasiekti norimus rezultatus. Todėl kontrolę galima būtų įvardinti veiksmų teisingumo matu. “Taigi, kontrolės aktas yra ne kas kita, kaip žmogaus (arba bet kurio kito kontrolės objekto) veiksmų vertinimas (teigiamai arba neigiamai) pagal nustatytus bendrus reikalavimus, taisykles” . Kasdieninėje praktikoje neretai pastebimi tam tikri dėsningumai: kuo konkretesni, labiau apibrėžti reikalavimai, taisyklės, tuo konkretesnė kontrolė, tuo ji veiksmingesnė ir psichologiškai įtaigesnė. Taipogi šiuo atveju akivaizdžiai sumažėja kontroliuojančiojo pasirinkimo laisvė. Taigi yra mažiau galimybių kontrolės subjekto savivalei kontroliuojamojo atžvilgiu. Iš to seka, kad kontrolė galima tik esant iš anksto nustatytoms, reglamentuotoms ir oficialiai patvirtintoms taisyklėms, bendriems reikalavimams, normoms, kurių būtina nenukrypstamai laikytis.

Suvokti kontrolės esmės neįmanoma be jos socialinės paskirties analizės. Mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė socialinių sistemų. Jose funkcionuojančių subjektų įvairovė, o ir jų statuso ypatumai sąlygoja ir kontrolės nevienareikšmiškumą.

Kontrolė, kaip specifinė įvairių subjektų veiklos rūšis, turi savitą, labai sudėtingą vidinę struktūrą ir pasireiškia įvairiausiais aspektais. Būtent tai kai kada sąlygoja ir nevisai teisingą kontrolės sąvokos interpretacijas (kontrolė vertinama, kaip, pavyzdžiui, viena iš valstybės, jos institucijų veiklos ar net valstybinio valdymo formų…). Pasigendama labiau apibendrintos kontrolės sąvokos. Taipogi kontrolė neretai vartojama apibrėžiant viešpatavimą ar net prievartą. Manau, nesuklystume teigdami, kad žodis “kontrolė”, kaip ir žodis “valdžia” dažnai žmonėms sukelia neigiamas emocijas, nes asocijuojasi su tam tikrais savarankiškumo apribojimais.

Visgi kontrolė visada realizuoja tam tikrus socialinius tikslus ir uždavinius ir daug šioje srityje dirbančių mokslininkų vieningai pabrėžia kontrolės socialinę prigimtį ir suvokia kontrolę kaip socialinę kategoriją.

“Kontrolės, kaip unikalaus socialinio reiškinio, savito socialinio fenomeno ir objektyvios realybės reiškinio sąvoka dėsningai siejama su žmogaus, kaip atskiro individo, taip pat ir žmonių grupių bei bendrijų gyvenimo ir veiklos sferomis” . Dėl daugelio aplinkybių kartais iškyla pavojus, kad vienose ar kitose
socialinėse sistemose įmanomi nukrypimai nuo nustatytų standartų, taisyklių. Kad taip neatsitiktų, kad laiku būtų išvengta trūkumų ir klaidų, būtina nuolatinė kontrolė.

Kontrolė, galų gale, objektyviai išplaukia iš visuomenės ir valstybės veiklos esmės. Kontrolė dažniausiai vertinama kaip savarankiška ir neatskiriama visuomenės ir valstybės įvairiapusiškos praktinės veiklos sudėtinė dalis. Anot Anzelmo Katkaus, “kontrolę skirtinga apimtimi įgyvendina visos be išimties valstybinės ir visuomeninės institucijos, tiek specializuotos, tiek ir ne”.

Formuluojant kontrolės sampratą, nustatant jos turinį, svarbu aiškinti jos socialinę prigimtį ir paskirtį, ir interpretuoti ją kaip socialinį fenomeną.

Manau, šiuo atveju svarbiausia yra suvokti, kaipgi teisininkai supranta kontrolės turinį ir jos paskirtį. Bene dažniausiai teisininkų darbuose kontrolė apibūdinama kaip ypatinga valstybės institucijų socialinė funkcija arba jos veiklos sudėtinė ir neatskiriama dalis, kaip viena iš demokratijos formų ar jos institutų, kaip valstybinės veiklos, valstybinio valdymo metodų ir formų.

Apskritai kontrolės esmę ir paskirtį padeda atskleisti ir jos turinio analizė. Dažnai kontrolė, kaip institutas gretinamas ir lyginamas su “įvykdymo” ar “įvykdymo patikrinimo” ir priežiūros sąvokomis. Tačiau daugelis mokslininkų, nepaisydami to, jog tarp kontrolės ir vykdymo patikrinimo yra nemažai sąlyčio taškų, neigia šių sąvokų tapatumą. Anot jų šie institutai skiriasi veiklos apimtimi. Kontrolė visuomet suvokiama kaip tam tikras laike vykstantis, tęstinis procesas, o vykdymo patikrinimas – dažniausiai vienkartinis aktas. Vykdymo patikrinimą iš esmės galima vertinti kaip vieną iš kontrolės formų. Taipogi kontrolės turinį išplečia ir tai, kad kontrolės subjektai tikrinamųjų objektų veiklą vertina ne tik jos teisėtumo požiūriu, bet ir pagal tikslingumą.

Kontrolės sąvoka taipogi glaudžiai susijusi su administracine priežiūra, bet ir šios sąvokos nėra identiškos. Literatūroje dažniausiai nurodoma, kad priežiūra dažniausiai esanti administracijos prerogatyva jai pavaldžių struktūrų atžvilgiu. Priežiūros metu tikrinamas konkretaus subjekto veiksmų teisėtumas. “Tai susiaurinta kontrolė. Ji susiaurinta taikymo sferos požiūriu” .

Kontrolė, kaip praktinės veiklos ar sudėtingo proceso turinį determinuoja jos subjektas, t.y. kontrolės turinys priklauso nuo to, koks konkretus subjektas vykdo kontrolę.

Kalbant apie kontrolės turinį, nereikia pamiršti, kad tai nėra kažkas statiško, stabilaus ir nekintamo: tai nuolat besivystanti kategorija, kuri keičiasi priklausomai nuo visuomenėje vykstančių pokyčių.

1.2 Kontrolė valstybės valdyme

Kontrolė – tai logiška, struktūriškai išbaigta sistema. Joje nesunkiai pastebimi sudėtiniai jos komponentai, savotiškos grandys. Kontrolės instituto atsiradimą ir vystymąsi konkrečioje šalyje sąlygoja uždaviniai ir tikslai, kuriuos tuo metu sprendžia valstybė, ekonominės ir politinės šalies sąlygos bei daugelis kitų faktorių.

Efektyvios ir veiksmingos kontrolės poreikis, reikalauja suformuoti bendrais pagrindais ir principais besiremiantį, veiksmingą, atitinkantį šiandienines sąlygas kontrolės mechanizmą, kuris būtų sudėtine valstybės dalimi .

Valstybinės kontrolės mechanizmas dažniausiai suprantamas kaip darni kontrolės funkcijas įgyvendinančių specializuotų valstybės institucijų sistema.

Akivaizdu, kad kontrolės mechanizmas egzistuoja ne pats savaime ir ne dėl savęs. Kontrolės mechanizmas neturėtų, o ir negalėtų būti vertinamas tik pagal kontrolės subjektų – institucijų sistemą, jų statusą, tam tikra prasme – būsenos sutvarkymą (statika) atskirai nuo kontrolės objektų. Šių institucijų veikla nuolat aktyviai nukreipta į kontrolės objektus, tarp abiejų “šalių” – kontrolės subjekto ir objekto yra nuolatinis ryšys, kontaktas, tam tikri dvišaliai visuomeninai santykiai. Tai leidžia giliau ir visapusiškiau pažvelgti į šių santykių dinamiką, o kartu ir giliau analizuoti kontrolės sistemos ir proceso, efektyvumo problemas.

Taigi kontrolės mechanizmą sudaro trys svarbiausios jo sudedamos dalys: kontrolės subjektas, kontrolės objektas ir jų tarpusavio santykiai. Dėl to, kad kontrolės mechanizmas – sudėtinga, dinaminė, nuolat funkcionuojanti sistema, būtina nuolat koordinuoti kontrolės institucijų veiklą, nuolat ją tobulinti. Tai susiję su nemenkais sunkumais.

Kontrolę įgyvendina daugybė įvairių subjektų, besiskiriančių pagal savo teisinę prigimtį ir statusą, kontrolinių įgalinimų apimtį, veiklos formas ir metodus. Taigi grupuojant kontrolės subjektus pagal tam tikrus kriterijus leidžia juos geriau pažinti.

Labiausiai populiarus ir bene visuotinai paplitęs kontrolės skirstymas į dvi stambias grupes: į kontrolę, įgyvendinamą techninėse ir biologinėse sistemose, ir į kontrolę, įgyvendinamą žmonių visuomenėje – socialinę kontrolę.

Socialinė kontrolė savo ruožtu taip pat gali būti klasifikuojama į tam tikras sąlygines grupes. Šiuo atveju klasifikavimo kriterijumi dauguma autorių galima įvardija – kontrolės subjektų teisinį statusą. Tuo pagrindu socialinė kontrolė paprastai skirstoma į dvi stambias grupes: valstybinę ir visuomeninę .

Visų pirma valstybės
vykdomą kontrolę įgyvendina tik valstybės formuojamos atitinkamos institucijos, kurioms pagal įstatymus yra suteikta tokia teisė.

Antra, kuomet realizuojama ši kontrolinė veikla, įgyvendinami valstybės uždaviniai ir tikslai. Taipogi šią kontrolinę veiklą galima įvardinti kaip vieną iš pagrindinių valstybės vidaus funkcijų.

Trečia, šią kontrolę įgyvendinantys subjektai veikia valstybės vardu ir jos pavedimu. Šių subjektų teisinis statusas reglamentuotas aukščiausiuose šalies teisiniuose aktuose: Konstitucijose ir kituose įstatymuose.

Ketvirta, šių kontrolės subjektų veikla paremta valdingais įgalinimais (jie turi ir teisę ir pareigą spręsti savo kompetencijos klausimus), kuriuos valstybė jiems suteikia oficialiais teisiniais aktais. Ir šie kontrolės subjektai privalo laikytis tuose dokumentuose jiems suteiktų teisių ir pareigų.

Penkta, šios kontrolės institucijų aparatas formuojamas bendraisiais valstybinio aparato formavimo organizaciniais – teisiniais principais.

Šešta, šių kontrolės subjektų veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Kitaip tariant šių institucijų darbuotojams atlyginimus išmoka valstybė.

II. VYRIAUSYBĖ

2.1 Vyriausybė ir jos struktūra

Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo valstybės valdymo formos .

Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba Ministrų Kabinetu sudaro atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir ministrų “be portfelių” (asmenų, vadovaujančių žinybos, kurios nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančių atskirus vyriausybės vadovo įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios funkcijos suteikiamos ne valstybės vadovui, o premjerministras. Kai kuriose šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje – valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu.

Daugelio šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko teikimu. Tai būdinga valstybėms, kuriose vyrauja parlamento valdžia bei valstybėms, kuriose yra mišri valdymo forma. Lietuvoje premjerministras pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą vyriausybę.

Prezidentinėse respublikose vyriausybės sudarymo teisė priklauso valstybės galvai. Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant parlamentui, kartais savo nuožiūra.

Daugelyje demokratinių šalių vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys politinį patyrimą politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas, įstatymą iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų konstitucingumo kontrolė ir panašiai.

Vykdomoji valdžia dažnai išryškėja užsienio reikalų srityje. Šalies užsienio politikai vadovauja ministrų kabinetas. Parlamentas neprieštarauja vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Kai kuriose šalyse vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.

Kitas svarbus klausimas formuojant vyriausybę tai partinė jos sudėtis. Šią sudėtį nustatančios taisyklės įvairiose šalyse labai skiriasi. Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos: prezidentinėse respublikose ministrai skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai, tuomet politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens Partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai turi vietų parlamente.

Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų parlamente turinti partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje taip pat ir Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija, tai dėl tam tikrų priežasčių parlamente partijos formuoja “mažumos vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į vyriausybės sudėtį partijos. “Mažumos vyriausybė” – gana dažnai suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.

Vis populiaresnės tampa vyriausybės, formuojamos ne partiniu principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos “technokratinėmis” arba ”tarnybinėmis”.

Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus privalo įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies regionų (Indija), religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių grupių (Kenija) .

Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarko principus, o naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų,
vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą, uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus .

2.2 Kas tai yra Vyriausybė?

Vyriausybė Lietuvoje įgyvendina vykdomąją valdžią, o jos galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Jos straipsniuose įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Konstitucija ir įstatymai taip pat reglamentuoja ir vyriausybės sudarymo tvarką bei sudėtį.

“1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis

Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.”

Ministrą pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu, o šiam priklauso suformuoti ministrų kabinetą ir pateikti seimui tvirtinti (prieš tai ministrų kabinetas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento).

“6 straipsnis: Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę” .

Kartu su ministrų sąrašu ministras pirmininkas privalo pateikti Seimui patvirtinti ir Vyriausybės programą. Jeigu Seimui ši programa nepriimtina 6 straipsnio 2 dalis nustato:

“Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo” .

Lietuvos Vyriausybę sudaro 13 ministerijų:

1) Aplinkos ministerija;

2) Finansų ministerija;

3) Krašto apsaugos ministerija;

4) Kultūros ministerija;

5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;

6) Susisiekimo ministerija;

7) Sveikatos apsaugos ministerija;

8) Švietimo ir mokslo ministerija;

9) Teisingumo ministerija;

10) Ūkio ministerija;

11) Užsienio reikalų ministerija;

12) Vidaus reikalų ministerija;

13) Žemės ūkio ministerija.

Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. (31 straipsnio 2 dalis) .

2.3 Vyriausybės vykdoma kontrolė

Nustatant bet kokios valstybinės institucijos užimamą vietą kitų institucijų tarpe vykdant joms pavestos kontrolės funkcijas, turime suvokti jos teisinį statusą. Tai reiškia, kad reikia atsakyti į tokius klausimus: kas ir kokia tvarka formuoja tą instituciją, kokios funkcijos pavedamos šiai institucijai ir jos pareigūnams, kokias jie turi teises ir pareigas ir pan.

Kiekvienai iš valdžių Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai nustato būtinas funkcijas bei reikiamus įgaliojimus numatytiems tikslams pasiekti ir jų įgyvendinimo užtikrinimui.

“Vyriausybei tenka labai svarbi vieta valstybės institucijų sistemoje, nes jos veikla didžiąja dalimi turi įtakos valstybingumo raidai” . Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai teigia, kad vykdomąją valdžią Lietuvoje atlieka Vyriausybė, t.y. ji yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytus krašto reikalus.

Dabartiniu metu Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės programa, Vyriausybės ilgalaikiu strateginiu planu ir kitais teisės aktais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas nustato tokius Vyriausybės įgaliojimus:

1. Saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;

2. Vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų ir ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas, tvirtina šios programos įgyvendinimo programas ir norminių teisės aktų kompetencijas;

3. Koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą; svarsto ir aprobuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus; rengia ir tvirtina periodiškai atnaujinamą Vyriausybės ilgalaikį strateginį veiklos planą, kuris sudaromas remiantis Vyriausybės programa, nacionalinėmis programomis;

4. Rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodyklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo vykdymo ataskaitas;

5. Disponuoja valstybės turtu, pagal įstatymus nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;

6. Rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;

7. Teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;

8. Steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms vykdyti visas ar dalį įstaigų prie ministerijų steigėjo funkcijų;

9. Tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus. Tvirtinti įstaigų prie
Vyriausybė gali pavesti atitinkamam ministrui;

10. Kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; teikia Lietuvos Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo;

11. Įstatymų nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuose administraciniuose vienetuose;

12. Siūlo Seimui įstatymo numatytais atvejais įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;

13. Turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

14. Skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei savivaldybių administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas;

15. Sudaro komisijas bei komitetus;

16. Vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vyriausybės ir kiti įstatymai .

Sprendžiant iš kompetencijos ribų, kurios yra suteiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, galima nustatyti ir ribas, kuriose ši institucija vykdo jai pavestą kontrolės funkciją. Taigi, sprendžiant iš to, kad kontrolę galima būtų įvardinti veiksmų teisingumo matu, galima teigti, jog būtent kontrolė padeda įgyvendinti numatytus veiksmus. Šiuos veiksmus numato įstatymai (šiuo atveju, Vyriausybės įstatymas).

Pagal apibrėžtas Vyriausybės kompetencijos ribas ir jos uždavinius galima teigti, kad Vyriausybė atlieka kontrolę:

Pagal pirmąjį jai suteiktos kompetencijos punktą (žr. aukščiau), Vyriausybė kontroliuoja kaip yra saugoma konstitucinė santvarka ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybė, kontroliuoja krašto reikalų tvarkymą ir viešosios tvarkos vykdymą.

Šią kontrolę Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo per atitinkamas ministerijas, t.y. kontroliuodama Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų veiklą, Vyriausybė gali tiesiogiai kontroliuoti tai, kas vyksta sferose, pagal įstatymus priskirtose šioms ministerijoms. Nors ir netiesiogiai, tačiau Vyriausybė turi didelę įtaką tvarkant šiuos visuomeninius reikalus. Juk ministerijų vadovai (ministrai) privalo Vyriausybei pateikti ataskaitas kaip yra vykdoma viena ar kita programa, liečianti krašto apsaugos ir viešosios tvarkos ar viešųjų reikalų klausimus, kurią nustato Vyriausybė. Juk ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Todėl galima drąsiai teigti, jog šioje visuomeninio gyvenimo sferoje Vyriausybė atlieka kontrolės funkciją.

Pagal antrąjį Vyriausybei suteiktos kompetencijos punktą, galima taipogi teigti, jog Vyriausybė ir šiose srityje atlieka tam tikrą kontrolę. Tik galbūt tai būtų labai bendra kontrolės funkcija.

Visų pirma, todėl, kad vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus dėl ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat įgyvendindama Vyriausybės programą, Vyriausybė kone apima visą savo veikos sfera, kadangi tose programose yra numatyti uždaviniai ir sritys, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai.

Visų antra, vykdydama šias užduotis, Vyriausybė turi kiek tik įmanoma kontroliuoti įstaigas ir institucijas, kurioms ji pavedė šias užduotis įgyvendinti, nes kitu atveju, atlikti veiksmai neatitiks Vyriausybės numatytos programos.

Koordinuoti kieno nors veiklą, reiškia derinti veiksmus ir padėtį. Taigi, koordinuodama ministerijų ir kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų veiklą, Vyriausybė derina kaip yra atliekami šiai institucijai paskirti uždaviniai. Tačiau koordinuodama jų veiklą, Vyriausybė tuo pačiu metu ir kontroliuoja šias institucijas, juk be kontrolės praktiškai neįmanoma nustatyti kas yra gerai ir kas yra blogai toje ar kitoje veikloje. Juk kontrolės procese Vyriausybė tikrina ir prižiūri ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą.

Reikėtų paminėti dar ir tai, kad ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti, Vyriausybė gali įsteigti Vyriausybės įstaigas (departamentus, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančias tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas).

Kaip jau minėjau, Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Nustačiusi, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų teisės aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kt. teisės aktams (LR Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams, Ministro Pirmininko potvarkiams), Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę juos panaikinti. Tai leidžia teigti, kad Vyriausybė kontroliuoja ministerijų ir jai pavaldžių įstaigų teisės aktų leidybą. Kontrolės procesą palengvina tai, kad Vyriausybės įstaigos vadovas yra asmeniškai atsakingas, kad įstaiga spręstų jai pavestus uždavinius, ir yra tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui.

Kas liečia valstybės biudžeto valdymą, tai būtent Vyriausybė jį vykdo ir teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą. Valstybės biudžeto vykdymo procese, valstybės lėšos yra perpaskirstomos įstaigoms ir organizacijoms. Kad šios lėšos būtų teisingai paskirstytos, reikia, kad valstybės biudžeto vykdymo procesas vyktų sklandžiai ir pagal įstatymuose numatytą
tvarką.

Nepaisant to, kad valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka valstybės kontrolė, nereikėtų sumenkinti ir Vyriausybės vaidmens atliekant šią funkciją. Juk ir Vyriausybė yra atsakinga už biudžeto vykdymą, todėl ji kaip galima labiau stengiasi, kad šis vykdymo procesas vyktų teisėtai, sklandžiai ir teisingai. Būtent kontrolė jai padeda užtikrinti tokį valstybės biudžeto vykdymą, koks yra numatytas pagal įstatymus. Todėl, mano manymu, šiame procese pirminė kontrolės funkcija atitenka Lietuvos respublikos Vyriausybei, kadangi ji pirmoji turi užtikrinti teisingą valstybės biudžeto lėšų vykdymą, o tik po to, jos veiklą (t.y. biudžeto vykdymą) kontroliuoja Valstybės kontrolė.

Vyriausybės įstatymas suteikia šiai institucijai teisę įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka valdyti, naudotis ir disponuoti valstybiniu turtu. Šiuo atveju, Vyriausybė taipogi gali kontroliuoti, kaip šis valstybinis turtas yra valdomas, t.y. ar jis valdomas pagal įstatymus, ar valstybinis turtas nėra švaistomas ir pan.

Tam tikrais įstatymo numatytais atvejais (pvz.: kai savivaldos institucijos savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką; savivaldybės taryba nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pažeidinėja įstatymus ir t.t.) Vyriausybė gali pateikti Seimui siūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą. Priėmus nutarimą laikinai įvesti Lietuvos Respublikos miesto ir rajono tiesioginį valdymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro teikimu per savaitę paskiria savo įgaliotinį to miesto ar rajono laikinam valdymui bei administravimui. Be to, Vyriausybė valdymą apskrityje – Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete – organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas.

Taigi, galima drąsiai teigti, kad ir šioje valstybinio valdymo srityje, Vyriausybė vaidina nemenką vaidmenį. Skirdama tiek Vyriausybės įgaliotinį, tiek ir apskrities viršininką, Vyriausybė kontroliuoja, ar jie neperžengia jiems suteiktos kompetencijos ribų, ar tuose teritoriniuose vienetuose valdymas vyksta pagal įstatymų nustatytą tvarką.

Kas liečia Vyriausybės kontrolės procesą savivaldybėse, tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus.

Vyriausybės atstovas kontroliuoja, kad savivaldos institucijos priimti teisės aktai nepažeistų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, kad savivaldybės taryba, valdyba, meras, kitas savivaldybės pareigūnas vykdytų Vyriausybės sprendimus ir Vyriausybės atstovo reikalavimus ir pan.

Taigi, galima teigti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė kontroliuoja bene visas visuomenės gyvenimo sritis. Nors ši kontrolė nepasireiškia tiesiogiai, tačiau vykdydama kontrolę per tam tikras institucijas, Vyriausybė kontroliuoja kad kitos institucijos nepažeistų įstatymų nustatytos tvarkos, kad jų vykdomi uždaviniai atitiktų Vyriausybės programą ir pan. Juk Vyriausybės programa ir nustato sritis, kuriose reikia įgyvendinti vieną ar kitą reforma, kurioje reikia tobulinti tam tikras sritis ir t.t.

III. VYRIAUSYBĖS KONTROLĖ SAVIVALDYBĖSE

3.1 Savivaldybių administracinė priežiūra

Visose demokratinėse šalyse vietos savivaldą, kaip dalies teritorijos bendruomenės valdžią kontroliuoja valstybės valdžia, t.y. savivaldybės nėra visiškai savarankiškos. Valstybė, pripažindama ir garantuodama vietos savivaldą, kartu užtikrina, kad vietos savivaldos institucijos laikytųsi konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, kitaip tariant valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą t.y. vykdo vietos valdžios taikomų teisės normų kontrolę, kuri traktuojama kaip savivaldybių administracinė priežiūra.

Lietuvoje viena iš kontrolės formų yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus , vadinasi t.y. įteisintas savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūros konstitucinis institutas. Vyriausybės atstovai yra viešosios valstybinės administracijos subjektai, kurių paskirtis – kontroliuoti savivaldybių institucijų ir pareigūnų veiklos teisėtumą. Vyriausybės atstovų skyrimą, reikalavimus jį paskiriant, įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas .

Po nepriklausomybės atkūrimo t.y. 1990-1992 metais , pagal Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo 125 straipsnį ir Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, savivaldybės valdymo organų veiklos teisėtumą prižiūrėjo prokuratūros organai. 1992 m. spalio 25d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija bendrajai teisinei savivaldybių priežiūrai numatė atskirą pareigūną t.y. Vyriausybės atstovą (123 straipsnyje buvo numatyta Vyriausybės atstovo institucija). Tai įgalino pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo 1993m. liepos 1d. Vyriausybės atstovo įstatymą. Įgyvendinant šį įstatymą 1993 m. spalio 5d. Vyriausybės nutarimu
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų regionuose“ Lietuvos Respublikos teritorija buvo suskirstyta į 12 regionų: Alytaus, Kauno (miesto), Kauno rajono, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus (miesto) ir Vilniaus rajono, bei nustatyta, kad Vyriausybės atstovai prižiūri visų lygių savivaldybes . Taip pat buvo įsteigta 12 Vyriausybės atstovų etatų ir 12 Vyriausybės atstovų padėjėjų-sekretorių etatų. Vyriausybė pirmąjį atstovą paskyrė 1993m. spalio 8d. nutarimu Nr. 757 Vilniaus mieste, taigi praėjus trim mėnesiams nuo įstatymo priėmimo Vyriausybės atstovai pradėjo savo veiklą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4425 žodžiai iš 8588 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.