Lietuvos respublikos vyriausybės vykdomos kontrolės įgyvendinimo problemos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos vyriausybės vykdomos kontrolės įgyvendinimo problemos

TURINYS

ĮVADAS 1

I. KONTROLĖ 2

1.1 Kontrolės esmė ir socialinė paskirtis 2

1.2 Kontrolė valstybės valdyme 4

II. VYRIAUSYBĖ 6

2.1 Vyriausybė ir jos struktūra 6

2.2 Kas tai yra Vyriausybė? 7

2.3 Vyriausybės vykdoma kontrolė 8

III. VYRIAUSYBĖS KONTROLĖ SAVIVALDYBĖSE 14

3.1 Savivaldybių administracinė priežiūra 14

3.2 Vyriausybės atstovas 16

3.2.1 Vyriausybės atstovo statusas ir reikalavimai jį paskiriant 16

3.2.2 Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir teisės 17

3.2.3 Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka 21

3.2.4 Vyriausybės atstovo atskaitomybė 22

3.3 Problemos kylančios vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą 24

IŠVADOS 26

ĮVADAS

Darbo tema: Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomos kontrolės įgyvendinimo problemos.

Darbo aktualumas: Lietuvos Respublikos Vyriausybė funkcijos valstybės valdyme yra labai reikšmingos, nes apima tokias sritis kaip kad įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė; vadovavimas civilinei ir karinei administracijai; vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas; biudžeto projekto sudarytas ir biudžeto vykdymas, t.t. Visose demokratinėse šalyse vietos savivaldą, kaip dalies teritorijos bendruomenės valdžią kontroliuoja valstybės valdžia, t.y. savivaldybės nėra visiškai savarankiškos. Valstybė, pripažindama ir garantuodama vietos savivaldą, kartu užtikrina, kad vietos savivaldos institucijos laikytųsi konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, kitaip tariant valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą t.y. vykdo vietos valdžios taikomų teisės normų kontrolę, kuri traktuojama kaip savivaldybių administracinė priežiūra.

Tyrimo objektas: Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos vykdoma savivaldybių administracinė priežiūra, kurią vykdo Vyriausybės atstovas.

Darbo uždaviniai:

– išnagrinėti kontrolės paskirtį,

– išnagrinėti Vyriausybės vykdomą kontrolę,

– išnagrinėti savivaldybių vykdomą administracinę priežiūrą ir šios priežiūros įgyvendinimo problemas.

Darbe naudota literatūra: darbe vadovautasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, specialios literatūros šaltiniais, Konstitucinio Teismo nutarimu, informaciją bandžiau susieti norminių aktų ir įstatymų pagalba.

Darbe naudoti metodai:

– teisės aktų analizė;

– mokslinės literatūros analizė;

– istorijos lyginamasis metodas.

Darbas susideda iš trijų dalių: pirmoje dalyje nagrinėjama kontrolės paskirtis, antroje dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos kontrolės principai, trečioje dalyje nagrinėjama savivaldybių vykdomą administracinė priežiūra, kurią vykdo Vyriausybės atstovas ir šios priežiūros įgyvendinimo problemas.

I. KONTROLĖ

1.1 Kontrolės esmė ir socialinė paskirtis

Kontrolė iš esmės lydi bet kurią žmogaus veiklą, kuri turėtų būti vykdoma pagal kokias nors taisykles ar standartus, siekiant pasiekti norimus rezultatus. Todėl kontrolę galima būtų įvardinti veiksmų teisingumo matu. “Taigi, kontrolės aktas yra ne kas kita, kaip žmogaus (arba bet kurio kito kontrolės objekto) veiksmų vertinimas (teigiamai arba neigiamai) pagal nustatytus bendrus reikalavimus, taisykles” . Kasdieninėje praktikoje neretai pastebimi tam tikri dėsningumai: kuo konkretesni, labiau apibrėžti reikalavimai, taisyklės, tuo konkretesnė kontrolė, tuo ji veiksmingesnė ir psichologiškai įtaigesnė. Taipogi šiuo atveju akivaizdžiai sumažėja kontroliuojančiojo pasirinkimo laisvė. Taigi yra mažiau galimybių kontrolės subjekto savivalei kontroliuojamojo atžvilgiu. Iš to seka, kad kontrolė galima tik esant iš anksto nustatytoms, reglamentuotoms ir oficialiai patvirtintoms taisyklėms, bendriems reikalavimams, normoms, kurių būtina nenukrypstamai laikytis.

Suvokti kontrolės esmės neįmanoma be jos socialinės paskirties analizės. Mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė socialinių sistemų. Jose funkcionuojančių subjektų įvairovė, o ir jų statuso ypatumai sąlygoja ir kontrolės nevienareikšmiškumą.

Kontrolė, kaip specifinė įvairių subjektų veiklos rūšis, turi savitą, labai sudėtingą vidinę struktūrą ir pasireiškia įvairiausiais aspektais. Būtent tai kai kada sąlygoja ir nevisai teisingą kontrolės sąvokos interpretacijas (kontrolė vertinama, kaip, pavyzdžiui, viena iš valstybės, jos institucijų veiklos ar net valstybinio valdymo formų…). Pasigendama labiau apibendrintos kontrolės sąvokos. Taipogi kontrolė neretai vartojama apibrėžiant viešpatavimą ar net prievartą. Manau, nesuklystume teigdami, kad žodis “kontrolė”, kaip ir žodis “valdžia” dažnai žmonėms sukelia neigiamas emocijas, nes asocijuojasi su tam tikrais savarankiškumo apribojimais.

Visgi kontrolė visada realizuoja tam tikrus socialinius tikslus ir uždavinius ir daug šioje srityje dirbančių mokslininkų vieningai pabrėžia kontrolės socialinę prigimtį ir suvokia kontrolę kaip socialinę kategoriją.

“Kontrolės, kaip unikalaus socialinio reiškinio, savito socialinio fenomeno ir objektyvios realybės reiškinio sąvoka dėsningai siejama su žmogaus, kaip atskiro individo, taip pat ir žmonių grupių bei bendrijų gyvenimo ir veiklos sferomis” . Dėl daugelio aplinkybių kartais iškyla pavojus, kad vienose ar kitose
socialinėse sistemose įmanomi nukrypimai nuo nustatytų standartų, taisyklių. Kad taip neatsitiktų, kad laiku būtų išvengta trūkumų ir klaidų, būtina nuolatinė kontrolė.

Kontrolė, galų gale, objektyviai išplaukia iš visuomenės ir valstybės veiklos esmės. Kontrolė dažniausiai vertinama kaip savarankiška ir neatskiriama visuomenės ir valstybės įvairiapusiškos praktinės veiklos sudėtinė dalis. Anot Anzelmo Katkaus, “kontrolę skirtinga apimtimi įgyvendina visos be išimties valstybinės ir visuomeninės institucijos, tiek specializuotos, tiek ir ne”.

Formuluojant kontrolės sampratą, nustatant jos turinį, svarbu aiškinti jos socialinę prigimtį ir paskirtį, ir interpretuoti ją kaip socialinį fenomeną.

Manau, šiuo atveju svarbiausia yra suvokti, kaipgi teisininkai supranta kontrolės turinį ir jos paskirtį. Bene dažniausiai teisininkų darbuose kontrolė apibūdinama kaip ypatinga valstybės institucijų socialinė funkcija arba jos veiklos sudėtinė ir neatskiriama dalis, kaip viena iš demokratijos formų ar jos institutų, kaip valstybinės veiklos, valstybinio valdymo metodų ir formų.

Apskritai kontrolės esmę ir paskirtį padeda atskleisti ir jos turinio analizė. Dažnai kontrolė, kaip institutas gretinamas ir lyginamas su “įvykdymo” ar “įvykdymo patikrinimo” ir priežiūros sąvokomis. Tačiau daugelis mokslininkų, nepaisydami to, jog tarp kontrolės ir vykdymo patikrinimo yra nemažai sąlyčio taškų, neigia šių sąvokų tapatumą. Anot jų šie institutai skiriasi veiklos apimtimi. Kontrolė visuomet suvokiama kaip tam tikras laike vykstantis, tęstinis procesas, o vykdymo patikrinimas – dažniausiai vienkartinis aktas. Vykdymo patikrinimą iš esmės galima vertinti kaip vieną iš kontrolės formų. Taipogi kontrolės turinį išplečia ir tai, kad kontrolės subjektai tikrinamųjų objektų veiklą vertina ne tik jos teisėtumo požiūriu, bet ir pagal tikslingumą.

Kontrolės sąvoka taipogi glaudžiai susijusi su administracine priežiūra, bet ir šios sąvokos nėra identiškos. Literatūroje dažniausiai nurodoma, kad priežiūra dažniausiai esanti administracijos prerogatyva jai pavaldžių struktūrų atžvilgiu. Priežiūros metu tikrinamas konkretaus subjekto veiksmų teisėtumas. “Tai susiaurinta kontrolė. Ji susiaurinta taikymo sferos požiūriu” .

Kontrolė, kaip praktinės veiklos ar sudėtingo proceso turinį determinuoja jos subjektas, t.y. kontrolės turinys priklauso nuo to, koks konkretus subjektas vykdo kontrolę.

Kalbant apie kontrolės turinį, nereikia pamiršti, kad tai nėra kažkas statiško, stabilaus ir nekintamo: tai nuolat besivystanti kategorija, kuri keičiasi priklausomai nuo visuomenėje vykstančių pokyčių.

1.2 Kontrolė valstybės valdyme

Kontrolė – tai logiška, struktūriškai išbaigta sistema. Joje nesunkiai pastebimi sudėtiniai jos komponentai, savotiškos grandys. Kontrolės instituto atsiradimą ir vystymąsi konkrečioje šalyje sąlygoja uždaviniai ir tikslai, kuriuos tuo metu sprendžia valstybė, ekonominės ir politinės šalies sąlygos bei daugelis kitų faktorių.

Efektyvios ir veiksmingos kontrolės poreikis, reikalauja suformuoti bendrais pagrindais ir principais besiremiantį, veiksmingą, atitinkantį šiandienines sąlygas kontrolės mechanizmą, kuris būtų sudėtine valstybės dalimi .

Valstybinės kontrolės mechanizmas dažniausiai suprantamas kaip darni kontrolės funkcijas įgyvendinančių specializuotų valstybės institucijų sistema.

Akivaizdu, kad kontrolės mechanizmas egzistuoja ne pats savaime ir ne dėl savęs. Kontrolės mechanizmas neturėtų, o ir negalėtų būti vertinamas tik pagal kontrolės subjektų – institucijų sistemą, jų statusą, tam tikra prasme – būsenos sutvarkymą (statika) atskirai nuo kontrolės objektų. Šių institucijų veikla nuolat aktyviai nukreipta į kontrolės objektus, tarp abiejų “šalių” – kontrolės subjekto ir objekto yra nuolatinis ryšys, kontaktas, tam tikri dvišaliai visuomeninai santykiai. Tai leidžia giliau ir visapusiškiau pažvelgti į šių santykių dinamiką, o kartu ir giliau analizuoti kontrolės sistemos ir proceso, efektyvumo problemas.

Taigi kontrolės mechanizmą sudaro trys svarbiausios jo sudedamos dalys: kontrolės subjektas, kontrolės objektas ir jų tarpusavio santykiai. Dėl to, kad kontrolės mechanizmas – sudėtinga, dinaminė, nuolat funkcionuojanti sistema, būtina nuolat koordinuoti kontrolės institucijų veiklą, nuolat ją tobulinti. Tai susiję su nemenkais sunkumais.

Kontrolę įgyvendina daugybė įvairių subjektų, besiskiriančių pagal savo teisinę prigimtį ir statusą, kontrolinių įgalinimų apimtį, veiklos formas ir metodus. Taigi grupuojant kontrolės subjektus pagal tam tikrus kriterijus leidžia juos geriau pažinti.

Labiausiai populiarus ir bene visuotinai paplitęs kontrolės skirstymas į dvi stambias grupes: į kontrolę, įgyvendinamą techninėse ir biologinėse sistemose, ir į kontrolę, įgyvendinamą žmonių visuomenėje – socialinę kontrolę.

Socialinė kontrolė savo ruožtu taip pat gali būti klasifikuojama į tam tikras sąlygines grupes. Šiuo atveju klasifikavimo kriterijumi dauguma autorių galima įvardija – kontrolės subjektų teisinį statusą. Tuo pagrindu socialinė kontrolė paprastai skirstoma į dvi stambias grupes: valstybinę ir visuomeninę .

Visų pirma valstybės
vykdomą kontrolę įgyvendina tik valstybės formuojamos atitinkamos institucijos, kurioms pagal įstatymus yra suteikta tokia teisė.

Antra, kuomet realizuojama ši kontrolinė veikla, įgyvendinami valstybės uždaviniai ir tikslai. Taipogi šią kontrolinę veiklą galima įvardinti kaip vieną iš pagrindinių valstybės vidaus funkcijų.

Trečia, šią kontrolę įgyvendinantys subjektai veikia valstybės vardu ir jos pavedimu. Šių subjektų teisinis statusas reglamentuotas aukščiausiuose šalies teisiniuose aktuose: Konstitucijose ir kituose įstatymuose.

Ketvirta, šių kontrolės subjektų veikla paremta valdingais įgalinimais (jie turi ir teisę ir pareigą spręsti savo kompetencijos klausimus), kuriuos valstybė jiems suteikia oficialiais teisiniais aktais. Ir šie kontrolės subjektai privalo laikytis tuose dokumentuose jiems suteiktų teisių ir pareigų.

Penkta, šios kontrolės institucijų aparatas formuojamas bendraisiais valstybinio aparato formavimo organizaciniais – teisiniais principais.

Šešta, šių kontrolės subjektų veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Kitaip tariant šių institucijų darbuotojams atlyginimus išmoka valstybė.

II. VYRIAUSYBĖ

2.1 Vyriausybė ir jos struktūra

Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo valstybės valdymo formos .

Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba Ministrų Kabinetu sudaro atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir ministrų “be portfelių” (asmenų, vadovaujančių žinybos, kurios nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančių atskirus vyriausybės vadovo įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios funkcijos suteikiamos ne valstybės vadovui, o premjerministras. Kai kuriose šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje – valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu.

Daugelio šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko teikimu. Tai būdinga valstybėms, kuriose vyrauja parlamento valdžia bei valstybėms, kuriose yra mišri valdymo forma. Lietuvoje premjerministras pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą vyriausybę.

Prezidentinėse respublikose vyriausybės sudarymo teisė priklauso valstybės galvai. Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant parlamentui, kartais savo nuožiūra.

Daugelyje demokratinių šalių vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys politinį patyrimą politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas, įstatymą iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų konstitucingumo kontrolė ir panašiai.

Vykdomoji valdžia dažnai išryškėja užsienio reikalų srityje. Šalies užsienio politikai vadovauja ministrų kabinetas. Parlamentas neprieštarauja vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Kai kuriose šalyse vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.

Kitas svarbus klausimas formuojant vyriausybę tai partinė jos sudėtis. Šią sudėtį nustatančios taisyklės įvairiose šalyse labai skiriasi. Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos: prezidentinėse respublikose ministrai skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai, tuomet politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens Partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai turi vietų parlamente.

Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų parlamente turinti partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje taip pat ir Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija, tai dėl tam tikrų priežasčių parlamente partijos formuoja “mažumos vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į vyriausybės sudėtį partijos. “Mažumos vyriausybė” – gana dažnai suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.

Vis populiaresnės tampa vyriausybės, formuojamos ne partiniu principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos “technokratinėmis” arba ”tarnybinėmis”.

Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus privalo įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies regionų (Indija), religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių grupių (Kenija) .

Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarko principus, o naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų,
vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą, uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus .

2.2 Kas tai yra Vyriausybė?

Vyriausybė Lietuvoje įgyvendina vykdomąją valdžią, o jos galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Jos straipsniuose įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Konstitucija ir įstatymai taip pat reglamentuoja ir vyriausybės sudarymo tvarką bei sudėtį.

“1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis

Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.”

Ministrą pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu, o šiam priklauso suformuoti ministrų kabinetą ir pateikti seimui tvirtinti (prieš tai ministrų kabinetas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento).

“6 straipsnis: Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę” .

Kartu su ministrų sąrašu ministras pirmininkas privalo pateikti Seimui patvirtinti ir Vyriausybės programą. Jeigu Seimui ši programa nepriimtina 6 straipsnio 2 dalis nustato:

“Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo” .

Lietuvos Vyriausybę sudaro 13 ministerijų:

1) Aplinkos ministerija;

2) Finansų ministerija;

3) Krašto apsaugos ministerija;

4) Kultūros ministerija;

5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;

6) Susisiekimo ministerija;

7) Sveikatos apsaugos ministerija;

8) Švietimo ir mokslo ministerija;

9) Teisingumo ministerija;

10) Ūkio ministerija;

11) Užsienio reikalų ministerija;

12) Vidaus reikalų ministerija;

13) Žemės ūkio ministerija.

Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. (31 straipsnio 2 dalis) .

2.3 Vyriausybės vykdoma kontrolė

Nustatant bet kokios valstybinės institucijos užimamą vietą kitų institucijų tarpe vykdant joms pavestos kontrolės funkcijas, turime suvokti jos teisinį statusą. Tai reiškia, kad reikia atsakyti į tokius klausimus: kas ir kokia tvarka formuoja tą instituciją, kokios funkcijos pavedamos šiai institucijai ir jos pareigūnams, kokias jie turi teises ir pareigas ir pan.

Kiekvienai iš valdžių Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai nustato būtinas funkcijas bei reikiamus įgaliojimus numatytiems tikslams pasiekti ir jų įgyvendinimo užtikrinimui.

“Vyriausybei tenka labai svarbi vieta valstybės institucijų sistemoje, nes jos veikla didžiąja dalimi turi įtakos valstybingumo raidai” . Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai teigia, kad vykdomąją valdžią Lietuvoje atlieka Vyriausybė, t.y. ji yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytus krašto reikalus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2618 žodžiai iš 8588 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.