Lietuvos sąjūdžiai ir jų reikšmės
Po ilgų priespaudos metų ir sunkių kovų Lietuva 1918-1920 m. atkūrė ir įtvirtino nepriklausomą valstybę. Tačiau Europoje įsitvirtinę totalitarinės diktatūros atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga, remdamasi 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktu, 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo. Nepriklausomybė buvo prarasta, bet kova dėl jos niekada nesiliovė. Pasipriešinimas pradžioje buvo stichiškas ir neorganizuotas, nes Lietuvos vyriausybė 1940 m. įvykiams nebuvo pasirengusi pati ir neparengusi tautos.Pirmosios pogrindinės organizacijos pradėjo kurtis dar 1940 m. rudenį. Svarbiausias jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Berlyne buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K.Škirpa organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tikėdamasis atkurti Lietuvos nepriklausomybę su vokiečių pagalba. Lietuvoje 1941 m. gruodžio 26 d. įsikūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Vokiečiams 1941 m. pradėjus Lietuvos okupaciją, LAF’as organizavo sukilimą. Raudonajai armijai traukiantis iš Kauno, LAF’o pastangomis čia 1941 m. birželio 23 d. per radiją paskelbta apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą. Laikraštis “Į laisvę” birželio 25 d. skelbė: “ATSTATOMA LAISVA LIETUVA. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Vokiškoji okupacija pasirodė ne geresnė už sovietinę. Neturėjusi veikimo laisvės J.Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdė savo veiklą. Pradėjo organizuotis pasipriešinimas vokiečių okupacijai. Įvairios pogrindinės organizacijos susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kurio steigiamasis susirinkimas įvyko 1943 m. lapkričio 25 d. VLIK’as 1944 m. vasario 16 d. išplatino atsišaukimą su deklaracija, kurioje skelbiama: “Išlaisvinta Lietuva turi būti demokratinė respublika; Kol bus sušauktas demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus; Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus priima VLIK’as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus“. 1944 m. vasarą Lietuvą vėl okupavo raudonoji armija. Jaunesnieji Lietuvos karininkai, tuomet buvę tėvynėje, sukūrė ginkluotą organizaciją – Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri vėliau įsijungė į partizanų gretas. VLIK’as, vokiečių gestapo persekiotas, po daugelio vadovų suėmimo pakriko dar iki Lietuvą užimant Raudonajai armijai. VLIK’o veikla buvo atnaujinta tik 1944 m. rudenį Vokietijoje. 1945 m. pavasarį perorganizavęs savo veiklą, VLIK’as daugelį metų užsienyje aktyviai įvairiomis įmanomomis priemonėmis siekė Lietuvos išlaisvinimo, palaikė ryšius su Lietuvos ginkluotu pogrindžiu. Tuo metu okupuotoje Lietuvoje organizavosi intelektualinis ir ginkluotas pasipriešinimas. Pogrindyje 1946 m. birželio 6 d. Lietuvos partizanų vadų ir užsienio delegatų priimtas toks dokumentas: “Siekdami tikslesnių bei vaisingesnių rezultatų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ir didžiųjų demokratijos idealų įgyvendinimą, atkūrus Lietuvos valstybę, mes, žemiau pasirašę kovos ir pasipriešinimo organizacijų įgalioti, aktingai kovojančių ir siekiančių tų pat tikslų atstovai, steigiame Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdį (BDPS). BDPS yra politinis kovos sąjūdis, išaugęs ilgų metų kovoje su Lietuvos okupantais ir viso pasaulio žmonijos priešais – fašizmu ir komunizmu (bolševizmu)“. Ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę plėtėsi, nors pogrindžio kovotojai ir buvo “vienų vieni”. Siekdami geriau organizuoti pasipriešinimą ir prisitaikyti prie besikeičiančių kovos sąlygų, Lietuvos partizanų vadai, susirinkę į pasitarimą, 1949 m. vasario mėn. BDPS pavadino Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžiu (LLKS). Vasario 16 d. LLKS Tarybos priimtoje deklaracijoje nurodoma, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuva bus demokratinė respublika, jos valdymas bus vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą seimą ir sudarytą vyriausybę. “Lietuvos valstybės atstatymas – ligi Seimo bus priimta ir paskelbta Žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija – vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m.Lietuvos Konstitucijos dvasią. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams”.Organizuota ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1953 m. buvo galutinai sutriuškinta, nors atskiri nedideli partizanų daliniai ir vieniši kovotojai dar išsilaikė keletą metų. Žuvo ar buvo sušaudyti ir visi 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją pasirašę laisvės kovotojai: J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, J.Šibaila-Merainis, L.Grigonis-Užpalis, B.Liesys-Naktis, P.Bartkus-Žadgaila, V.Gužas-Kardas, A.Grybinas-Faustas.
Už Lietuvos nepriklausomybę užsienyje toliau tebekovojo buvę karo pabėgėliai, išeivijos lietuviai, kurių gretose buvo daug iškilių politikų, mokslininkų, menininkų, aktyviai veikė VLIK’as, kitos patriotinės organizacijos. Kai kuriose užsienio valstybėse – JAV, Anglijoje, prie Šventojo sosto tebeveikė
Nepriklausomos Lietuvos ambasados.
Po J.Stalino mirties Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje susilpnėjo teroras, palaipsniui grįžo likę gyvi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. Chruščiovinio “atlydžio” metu susilpnėjo represijos, tačiau išliko totalinis žmonių sekimas, ideologinė priespauda. Pralaimėjus ginkluotam pasipriešinimui, dauguma Lietuvos žmonių prisitaikė tuometinio gyvenimo reikalavimams. Lietuvos išlaisvinimu ir jos ateitimi besirūpinantys žmonės priėjo išvadą, kad ginklu iškovoti laisvę nepavyks, palaipsniui susidarė ir pradėjo veikti neorganizuotas, neformalus pasipriešinimas okupacijai, “organizacija be organizacijos”. Tokiu būdu lietuvių tauta pasirengė ilgametei politinei priespaudai.Tačiau laisvės ir nepriklausomybės idėja visad buvo gyva, nuolat įvairiais būdais reiškėsi žmonių nepasitenkinimas esama tvarka, ypač tautine priespauda, tai vienur, tai kitur vasario 16-ąją suplevėsuodavo tautinės trispalvės. Centrinėse Kauno kapinėse per Vėlines buvo giedamas Lietuvos himnas, žmonės puošdavo, pagerbdavo žuvusių savanorių kapus.
Savo tėvynės žymių datų minėjimas, įžymių praeities lietuvių prisiminimas ir pagerbimas, ekskursijos po Lietuvos istorines vietas, komunistų partijos ir KGB “pražiūrėtas”kraštotyrinis judėjimas, žygeivių kelionės po Lietuvą ir lietuviškas salas Baltarusijoje žadino žmonėse laisvės ilgesį. Ypač tai veikė jaunuomenę, gimusius karo ar pokario metais ir nepažinusius Nepriklausomos Lietuvos. Jaunimas ją idealizavo ir to idealo ilgėjosi. 1972 m. gegužės 13 d. Kaune reikalaudamas laisvės Lietuvai susidegino jaunuolis R.Kalanta. Per jo laidotuves kilo neramumai, kuriuose, skanduodami šūkius “Laisvę Lietuvai”, “Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva”, dalyvavo tūkstančiai kauniečių. Demonstrantus malšino LTSR milicija ir TSRS vidaus reikalų kariuomenės daliniai. Daug buvo sumuštų ir suimtų, keletas nuteistų. Visa tai žmonių atmintyje paliko gilų pėdsaką. Aktyvus tikybos laisvės, o per ją ir Lietuvos nepriklausomybės siekimas kilo katalikų bažnyčios veikloje. 1972 m. pradėta leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”. Kunigas R.Grigas nurodo, kad pirmąjį Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos numerį išleido jaunas kunigas jėzuitas S.Tamkevičius. Kronikos atsiradimą lėmė tuometinė lietuvių tautos ir bažnyčios padėtis, siekis Lietuvos žmonėms ir pasauliui parodyti tikinčiųjų persekiojimus ir jų kovą už savo teises. Vieni svarbiausių šios veiklos organizatorių ir vykdytojų, kunigo R.Grigo nuomone, buvo vyskupai V.Sladkevičius ir J.Steponavičius, kunigai S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis bei šimtai jų rėmėjų. Nežiūrint LTSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pastangų jis taip ir neįveikė kronikos leidėjų, nors dėl jos leidimo ir platinimo buvo aukų, buvo suimta, įkalinta keliolika žmonių.Didelį atgarsį visuomenėje sukėlė kunigų A.Svarinsko ir S.Tamkevičiaus persekiojimai, suėmimas ir teismai.1978 m. kunigai J.Kauneckas, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, V.Vėlavičius ir J.Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, kuris, be tikybos gynimo, pasisakė ir už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.