PANEVĖŽIO KOLEGIJA
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
APLINKOS APSAUGOS IR STATYBOS KATEDRA
AA – 3 grupės studentės R. Gailiušytės ir R. Vaicekauskaitė
KRAŠTOTVARKOS
Savarankiškas darbas
Darbo vadovas:
Lektorė R. Bačkienė
Panevėžys, 2006
TURINYS
Įvadas 5
BIOSFEROS REZERVATAI 7
Žuvinto rezervatas 7
Gamta 8
Dubdavos rezervatas 10
GAMTINIAI REZERVATAI 12
Čepkelių rezervatas 12
Fizinės geografinės ypatybės 13
Biologinė įvairovė 14
Kamanų rezervatas 16
Geografinė padėtis 16
Aukštapelkės formavimasis ir jos padariniai 16
Istoriniai duomenys 18
Rezervato įkūrimas ir jo paskirtis 19
Augalija 19
Vabzdžiai 22
Varliagyviai ir ropliai 22
Kamanų rezervato varliagyvių ir roplių sąrašas 23
Žinduoliai 24
Kamanų rezervato žinduolių sąrašas 25
Viešvilės valstybinis rezervatas 27
Biologinė įvairovė 28
Kultūriniai rezervatai 29
Kernavės kultūrinis rezervatas 29
NACIONALINIAI PARKAI 31
Aukštaitijos nacionalis parkas 31
Svarbiausios gamtos vertybės 32
Flora ir fauna 32
Žemaitijos nacionalinis parkas 34
Svarbiausio gamtos vertybės 34
Svarbiausios kultūros paveldo vertyės 34
Augalija 35
Gyvūnija 35
Dzūkijos nacionalis parkas 36
Geografinė sąranga 36
Reljefas 37
Klimatas 38
Dirvožemis 38
Biologinė įvairovė 39
Saugomos rūšys ir bendrijos 40
Flora 40
Kuršių nerijos nacionalis parkas 42
Klimatas 42
Medynai 42
Žoliniai augalai 43
Gyvūnai 45
Trakų nacionalinis parkas 47
Svarbiausios kultūros paveldo vertybės 47
Svarbiausios gamtos vertybės 48
Muziejai 48
REGIONINIAI PARKAI 49
Nemuno kilpų regioninis parkas 49
Nemuno deltos kraštovaizdis 50
Hidrografinis tinklas 51
Augalija 52
Gyvūnija 54
Krekenavos regioninis parkas 55
Varnių regioninis parkas 57
Gamta ir hidrografinis tinklas 57
Kraštovaizdis 58
Augalija 59
Gyvūnija 61
Vabzdžiai 61
GAMTOS PAMINKLAI 62
Akmenys: Mokas ir Mokiukas 63
Valstybės saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai 64
Šeimykščių atodanga 64
Geomorfologiniai ojektai 64
Vyžuonų ozas 64
Botaniniai objektai 64
Pakalnių ąžuolas 64
Šuminų pušis 64
Varniškių ąžuolas 64
Varniškių liepa 64
Karvės uola 66
Skalių kalnas 67
Išvado 68
Naudotos literaturos sarasas………………………………………………………………………………….69
ĮVADAS
Saugomos teritorijos – tai sauumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Šiuo metu sugomos teritorijos sudaro daigiau kaip 11% šalies teritorijos.
Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų plotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus. Juose uždrausta ne tik pašalinių žmonių lankymas, bet ir visiškai ir visiems laikams uždrausta žmogaus ūkinė veikla ir jie skirti natūraliems gamtos procesams tirti. Rezervatų ekologinėms sistemoms būdingas autoreguliavimas, o rezervate žmogaus veikla gali būti skirta vieninteliam tikslui – išsaugoti rezervato ekosistemas nuo antropogeninės veiklos įtakos. Siekiant išvengti žmogaus ūkinės veiklos poveikio rezervatų gamtiniam kompleksui, daugelyje šalių aplink rezervatus išskiriamos apsaugos ( buferinės ) zonos, kurių paskirtis – sumažinti žmogaus veiklos įtaką rezervatui ir jį izoliuoti nuo tos veiklos. Rezervatams dažniausiai parenkamos pakankamai stabilaus kraštovaizdžio vietovės, atstovaujančios gamtinėms zonoms su juose esančiais moksliniu požiūriu vertingais kraštovaizdžio komponentais: augalija, gyvūnija, dirvožemiu, paviršiumi, vandenimis ir atmosfera. Lietuvos rezervai (Žuvintas, Čepkeliai, Kamanos, Lietuvos TSR nacionalinio parko rezervinė zona, Kuršių nerijos valstybinio miškų parko rezervinė zona) nepakankamai atstovauja pagrindiniam augalijos tipui – miškams, nėra rezervatų natūraliose pievose, netolygus rezervatų geografinis išdėstymas respublikoje. Pagal ūkinę ir kitokią antropologinę veiklą ir gamtinių ( žmogaus neliestų ) ekologinių sistemų santykį rezervatus galima skirstyti į dvi grupes: biosferos rezervatai ir valdomieji rezervatai. Biosferos rezervatai turi žmogaus veiklos visiškai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemoje vyrauja autoreguliavimas. Paprastai tai didelės teritorijos, kuriose nevyksta savaiminė ekosistemų destrukcija, todėl joms ir nereikia dirbtinių priemonių norimam gamtiniam režimui palaikyti. Biosferos rezervate pageidautini trys natūralios gamtos ir žmogaus veiklos santykio variantai: a) visiškai žmogaus veiklos nepaliestos teritorijos, b) unikalūs ir ypatingos reikšmės kompleksai, c) žmogaus veiklos pakeistos teritorijos. Šiose teritorijose pagal tarptautiniu mastu standartizuotą metodiką atliekami stebėjimai – aplinkos sąlygų ekologinis monitoringas. Lietuvoje biosferos rezervatas – Žuvinto, taip pat siūloma paskelbti – Kuršių neriją ir Kuršių marių bei pamario
regioną biosferos rezervatu. Tarptautinės programos „ Žmogus ir biosfera „ sąjunginių ir respublikinių organų nuomone, aplinkos sąlygų monitoringas būtinas kiekvienai sąjunginei respublikai ir didesniems gamtiniams vienetams.
Valdomieji rezervai turi žmogaus veiklos sąlygai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemų funkcionavimui gamtinio režimo sąlygomis palaikyti reikia dirbtinių priemonių. Taigi mūsų respublikos rezervatai priklauso valdomųjų rezervatų kategorijai, nes juos dažnai veikia antropogeninis oro teršimas, hidrologiniai vandens lygio pakitimai, reikia tam tikrų priemonių saugomiems augalams ir gyvūnų rūšims išlaikyti, reikia diegti kai kurių gyvūnų populiacijų gausumo reguliavimo priemones.
Be rezervatų, rezervatinio landšafto elementų yra ir nacionaliniuose bei regioniniuose gamtos parkuose, turinčiuose rezervatines zonas, ir draustiniuose, kuriuose ūkinė veikla ribojama, t. y. Leidžiama veikla, neprieštaraujanti draustinio statusui.
Rezervatinio landšafto paskirtis – užtikrinti jame natūralią gamtinio komplekso ir jo ekosistemų funkcionavimo dinamiką arba išlaikyti tam tikrą gamtinio komplekso antropogenizacijos stadiją. Rezervatinis landšaftas šiandien paprastai saugomas tiktai palyginti nedidelėse saugomose teritorijose. Nuo pat saugomų išskyrimo pradžios (XIX a. pradžia) iki mūsų dienų susiformavimo savitos saugomų teritorijų kategorijos: rezervatai, nacionaliniai ir gamtos parkai, draustiniai, gamtos paminklai ir kt. Reikia pasakyti, kad iki šiol dar nėra nusistovėjusios saugomų teritorijų kategorijos ir dažnai įvairios šalys skirtingai traktuoja saugomos teritorijos režimą. Rezervatų paskirtis – išsaugoti tipiškas landšaftinių zonų vietas – gamtos etalonus, retus gamtinius objektus, endemikus ( augalų ir gyvūnų rūšys, būdingos tik tai vietai), reliktus ( iš senųjų išlikę organizmai ), nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Rezervatuose dirbamas mokslinis darbas, todėl į juos reikia žiūrėti kaip į mokslines laboratorijas natūraliomis sąlygomis.
Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę. Skiriami valstybiniai rezervai, rezervatai valstybiniuose parkuose, rezervatai biosferos monitoringo teritorijose bei rezervatines apyrubes ( pvz. keli miško kvartalai Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose ).
Pirmasis rezervatas pasaulyje buvo įsteigtas Danijoje 1805 metais Gamelmoseno pelkei išsaugoti. Tarybų sąjungoje yra beveik 200 rezervatų. Lietuvoje yra Keturi gamtinės paskirties rezervatai: Žuvinto ( įkurtas T Ivanausko iniciatyva 1937 m. ), Čepkelių ( įsteigtas 1975 m. Varėnos rajone ), Kamanų ( įsteigtas 1978 m. Akmenės rajone ) ir Viešvilės ( įsteigtas 1991 m. Jurbarko ir Tauragės rajonuose ). Visuose mūsų rezervatuose bandoma išsaugoti tipiškus tai Respublikos daliai mažiausiai pakitusius kraštovaizdžius, daug retų augalų rūšių, sudaryti palankias sąlygas retoms paukščių rūšims
BIOSFEROS REZERVATAI
Žuvinto rezervatas – seniausias Lietuvoje. Jo steigimo istorija prasidėjo ir yra labiausiai susijusi su žymiausio praėjusio šimtmečio gamtininko ornitologo, tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Zoologijos katedros vedėjo Tado Ivanausko (1882 – 1970) veikla. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje profesorius ėmėsi tirti Žuvinto ežero paukščius, organizavo kitus gamtos tyrimus. Jo rūpesčiu, siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų ir 1937 m. jį perdavė Kauno universiteto Matematikos – gamtos mokslų fakultetui. Tuo pačiu Žuvinto ežere nuo 1937 metų buvo įvestas rezervato režimas: ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai.Šias pareigas T.Ivanauskas nuo 1937 m. balandžio 6 d. pakvietė eiti Teofilį Zubavičių (1914-1993), savamokslį ornitologą, kurio ilgamečių stebėjimų dėka sukaupta daugybė informacijos apie Žuvinto ir jo apylinkių gyvąją gamtą. T.Zubavičius Žuvinto rezervate su pertraukomis dirbo iki 1980 metų.
Okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 1 d. Žuvintas prarado rezervato statusą ir buvo pervestas sovietinės Lietuvos maisto pramonės Liaudies Komisariato žinion.
1946 vasario 5 d. Lietuvos SSR Liaudies Komisarų nutarimu Mokslų akademija įpareigojama „įsteigti rezervatą Žuvinto rajone, kuris apimtų Žuvinto ežerą ir vakarinės apylinkės pelkę su miškeliu“. Pirmoji rezervato kontora įkurta 1946 m. Daukšių k. Marijampolės r., vėliau, 1948 m. perkelta į Alytaus r. Žuvintų kaimą. Žuvinto rezervato plotas 1951 metais buvo 3167,2 ha. 1954 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino Žuvinto rezervato nuostatus, o 1962 m.– naują gamtinio Žuvinto rezervato nuostatų redakciją. 1960 – 1962 m. Žuvinto rezervate vyko tarp institutinė kompleksinė tyrimų ekspedicija, kuriai Mokslų Akademijos nutarimu vadovavo Zoologijos ir parazitologijos institutas, Tyrimų rezultatai paskelbti monografijoje „Žuvinto rezervatas“.
1963 m. rezervatas iš Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto perduotas
Gamtos apsaugos komitetui. Rezervato plotas padidintas iki 5428 ha. Antroji kompleksinių tyrimų ekspedicija, kurią organizavo Mokslų akademijos ekologijos, botanikos, geografijos ir kiti institutai, surengta 1979-1985 metais, vykdė Žuvinto ir Dovinės baseino hidrologinius, hidrocheminius, ekologinius, botaninius tyrimus, vertino žmogaus veiklos įtaką rezervato gamtai. Nuo 1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Žuvinto biosferos rezervato teritorijai (išskyrus žemės ūkio funkcinio prioriteto zoną) suteikė paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą bei priskyrė vietovėms, kurios atitinka Europinės svarbos natūralių buveinių ir rūšių, gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.
Gamta
Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų. Žuvinto gamtiniame rezervate galime aptikti aktyviąsias aukštapelkes, tarpines pelkes, žemapelkes, aukštapelkinius pušynus, šlapiuosius juodalksnynus, bei eutrofinį Žuvinto ežerą. Amalvo draustinis nukentėjo nuo melioracijos, todėl aptinkame degradavusias aukštapelkes, nusausintus ir užaugusius krūmais didelius žemapelkių plotus. Šalia Žuvinto ežero esančiame Kiaulyčios draustinyje yra vertingos pievų bendrijos. Buktos miške galime aptikti vertingas plačialapių miškų, šlapiųjų juodalksnynų, skroblynų bendrijas. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Ežere buvo labai daug paukščių, kurie viliojo tyrinėtojus jau XIX amžiuje. Iš viso Žuvinto biosferos rezervate nuo 1980 m. yra stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, šiaurinių žąsų, Lietuvoje saugomų pilkųjų žąsų bei gervių pulkai. Rezervate peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, didžioji kuolinga, meldinė nendrinukė, juodasis gandras ir kt. Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tokia didelė augalų įvairovė yra galima dėl didelės biotopų įvairovės.Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Tai ir vilkai, briedžiai, šernai, lapės, kanadinės audinės, bebrai, smulkūs graužikai. Žuvinto ežere gyvena Lietuvoje saugomos ūdros. Gyvenvietėse aptinkamos šikšnosparnių kolonijos. Vien tik Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys. Lydekos, karšiai, lynai, vijūnai bei kt.
Žuvinto biosferos rezervate yra 3 eutrofiniai ežerai: Žuvinto, Amalvo ir Žaltyčio. Šie ežerai susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu, prieš 10 tūkst. metų Jie užima 1385 ha. plotą. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos juose dirbtinai reguliuojamas vandens lygis. Žuvinto ir Amalvo ežerai priklauso Dovinės (ilgis 47 km., baseino plotas 588 km²), kairiojo Šešupės intako, baseinui. Žaltyčio ežeras priklauso Želsvelės (ilgis 3,4 km., baseino plotas 0,22 km²), Šešupės intako, baseinui. Rezervato teritorija prateka kelios didesnės upės: Dovinė, Amalva, Kiaulyčia, Rudė, Ūdrupis, Želsvelė. Dauguma jų yra ištiesintos ir paverstos melioraciniais grioviais.
Žuvintas – reliktinis ežeras, tik nedidelė kadaise buvusio milžiniško ežero dalis. Holocene, prieš 10 tūkst. metų, ežeras buvo apsėmęs beveik visas Palias 6800 ha (Garunkštis, Stanaitis, 1969). Jau susiformavo seklus, iki 6 m, todėl labai greitais pradėjo pelkėti. Šiuo metu Žuvinto ežero plotas 965 ha. Ežeras seklus, didžiausias jo gylis tesiekia 2,5 m., o vidutinis – 0,6 m., vidutinis dumblo gylis 3 m. (Garunkštis, Stanaitis, 1969). Į ežerą nuvestas melioracinis kanalas, juosiantis šiaurinę Žuvinto pelkės dalį. Be jo iš Žuvinto palių įteka 5,2 km. ilgio Rudės upelis ir ištiesinta Kiaulyčia. Jis yra stipriai užaugęs, apie 50% užima viršvandeninė augalija, sudaryta iš nendrynų, švendrynų, meldynų. Žuvinto ežerui būdingos plaukiojančios salelės vadinamos „kinimis“. Žuvinte gausu plūdžių, alijošinių aštrių, plunksnalapių, vandens lelijų. Labai svarbūs yra maurabraginių dumblių (Chara spp.) ploteliai, kuriuose maisto randa vandens paukščiai. Žuvinto ežere, ant susiformavusios viršvandeninės augalijos gyvena bebrai, kanadinės audinės, ondatros, Lietuvoje ir Europoje saugomos ūdros. Žuvų kiekis išlieka stabilus, didžiąją dalį sudaro karpinės žuvys: lynai, kuojos, raudės. Kiekvienais metais mažėja plėšriųjų žuvų: lydekų, ešerių, nes užaugus pakrantėms nėra sąlygų sėkmingai išneršti. Aptinkama Europoje ir Lietuvoje reta žuvų rūšis – vijūnas. Žuvinto ežero nendrynuose peri Europai svarbios paukščių rūšys: didysis baublys, plovinė vištelė, nendrinė lingė.
Amalvo ežeras užima apie 190 ha. Jis liekaninis, stipriai eutrofizuotas. Kilmė ir vystymasis labai panašus į Žuvinto ežerą, tik plotas žymiai mažesnis. Didžiausias gylis 2,9 m., vidutinis gylis 1 m., dumblo gylis iki 2 m. Jį iš visų pusių, išskyrus rytinę, supa Amalvo pelkių kompleksas. Į ežerą ir įteka, ir išteka Amalva, aukštupyje vadinama Šlavanta, 25,6 km. ilgio, baseino plotas 137,4 km². Vandens augalija yra skurdi, nes per Amalvos upę
didelis teršalų kiekis. Šiame ežere yra žymiai mažesni nendrynų plotai, tačiau peri kelios poros nendrinių lingių, didžiųjų baublių.
Pietvakariniame Žuvinto rezervato pakraštyje yra Žaltyčio ežeras – 256 ha., kuris priklauso 3,4 km. ilgio Želsvelės baseinui (plotas 21,8 km²). Didžiausias gylis 4 m., vidutinis gylis 2 m. Dugnas smėlėtas padengtas storu dumblo sluoksniu vietomis siekiančiu 2 m., auga didžiuliai maurabragių (Chara spp.) plotai. Šis ežeras svarbus paukščių apsistojimui per migracijas. Rudenį ir pavasarį galima matyti migruojančių ančių pulkus. Vasarą susidaro iki 100 gulbių nebylių sankaupa.
Žuvinto rezervato ežeruose, kaip ir kituose eutrofiniuose ežeruose yra didelė grėsmė žuvų dusimui, nes susidarius storam ledui vandens lieka labai nedidelis sluoksnis. Todėl žiemą matuojamas deguonies kiekis vandenyje, ledo storis ir kitos charakteristikos. Žuvinto ežere tik labai retai būna masinis dusimas. Dažniausiai dūsta sekliuose, uždaruose užutekiuose esančios žuvys, kurias pagauna ir perkelia į kitus telkinius žuvininkystės įmonės. Žiemą Žaltyčio ir Amalvo ežeruose leidžiama poledinė žvejyba.
Dubdavos rezervatas
Čia 1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas, nors žmogus su savo veikla į šį plotą faktiškai nesikiša nuo 1958 metų. Rezervatinės apyrubės statusą ši miško dalis oficialiai gavo 1994 metų gruodžio 30 d. Tuomet Vyriausybė patvirtino ir Dubravos rezervatinės apyrubės nuostatus.
Neįprastas terminas – apyrubė. Enciklopedijoje ji apibūdinama kaip geografinio landšafto struktūrinis morfologinis vienetas: dauba, kalva, aikštelė su tam tikrais dirvos, drėgmės ir šilumos režimo, augalijos savitumais. Apie ketvirtadalis rezervatinės apyrubės teritorijos – keružėmis pušelėmis, berželiais apaugusi aukštapelkė. Likusi dalis – našūs bręstantys, brandūs ir perbrendę eglynai su pušimis.
Dubravos rezervatinė apyrubė, kaip teigiama jos nuostatuose, įsteigta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti. Apyrubės teritorija tvarkoma pagal miškotvarkos projektą ir specialiąsias programas. Čia saugoma natūrali aukštapelkė, našūs eglynai bei kt.
Be to, tai – mokslinio tyrimo objektas, kur atliekami natūraliai besiformuojančio miško biogeocenozių tyrimai, stebėjimai. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama ūkinė veikla, draudžiama naudotis jos ištekliais. Veikti čia galima tik kovojant prieš gaisrus ir kenkėjus.
Už rezervatinę apyrubę atsako Dubravos eksperimentinė miškų urėdija, o Lietuvos miškų institutas atlieka mokslinius tyrimus ir rašo jos metraštį. Gaila, kad toks metraštis nepradėtas rašyti nuo pat pradžių. Dubravos rezervatinės apyrubės teritorijoje yra 14 nuolatinių tyrimo barelių, visame rezervato plote atliekami fitopatologiniai tyrimai, yra 1 ha ploto pušies sėklinis draustinis.
Kaip rodo tyrimai, grybautojų liūdesiui, valgomųjų grybų rezervato plote nepadaugėjo. Ant sausuolių, vėjolaužų ir vėjovartų gausiai apsigyveno tik medieną pūdantys grybai
Paskutinių metų vėtros, sausros ir kinivarpų plitimas gerokai nuniokojo apyrubės eglynus. Pūsta išvirtę bei stovėdami tūkstančiai kietmetrių medienos. 1994 m. pavasario apskaitos duomenimis, rezervatinės apyrubės plote medieną pūdančių grybų „stalui“ buvo pateikta 3200 kub. m vertingos, tuo metu dar tikusios perdirbti medienos. 1986 m. rasti 5137 žuvę medžiai, kurių medienos tūris 2370 kub. m. 1993 – 94 m. rezervatinėje apyrubėje pasidauginęs ir gerokai nusiaubęs pačio draustinio egles žievėgraužis tipografas plūstelėjo į aplinkinius Vaišvydavos girininkijos eglynus. Per trumpą laiką, 1994 m. rudenį ir 1995 metų pradžioje, artimoje rezervato kaimynystėje plynai teko iškirsti daugiau kaip 25 ha kinivarpų užpultų eglės medynų. Šiuo metu žievėgraužio tipografo židiniai nuo draustinio kiek nutolo.