Lietuvos tarptautinės padėties komplikavimasis 1939-40 m.
Po sėkmingų Vokietijos aneksinių išpuolių kaimyninėse valstybėse 1939 m., Klaipėdos krašte susidarė iš užsienio diriguojamo nacistinio sukilimo situacija, kurio tikslas ir uždavinys būtų duoti Hitleriui dingstį kariniam įsikišimui į Lietuvos reikalus.
Ką galėjo Lietuva tokioje tarptautinėje ir Klaipėdos krašto vidaus situacijoje daryti ? Bandyti dar kartą jėga tramdyti Klaipėdos krašto hitlerininkus ? Vienintelis kelias buvo vidaus politinių nuolaidų Klaipėdos krašte kaina stengtis gauti iš Vokietijos sienų neliečiamybės statusą. Buvo galima manyti, kad Hitlerio gangsterizmas negali amžinai tverti ir vieną kartą vis tiek gaus atsimušti kakta į sieną, todėl Lietuvai buvo labai svarbu napaliestai laimėti laiko ir visais įmanomais būdais stengtis išvairuoti savo valstybę pro visas uolas iki visuotinio sąskaitų suvedimo, kuris, daugelio manymu, lėmė Hitleriui pralaimėjimą. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio susitikime su Vokietijos atstovu Ribbentropu buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribbentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo.
Prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvos geopolitinė padėtis skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos: Lietuva neturėjo sienos su SSRS, bet jos teritorija ribojosi su Vokietija. Latvija ir Estija ribojosi su SSRS, o nuo Vokietijos jas skyrė Lietuva. Lietuva savo strategine padėtimi buvo labai svarbi ir Sovietų Sąjungai ir Vokietijai.
Vykstant deryboms su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, SSRS atstovai Lietuvą minėjo tarp šalių, per kurių teritoriją karo atveju Vokietiją turėtų pulti Raudonoji armija, tačiau pagrindinį dėmesį Sovietai buvo sutelkę į Latviją ir Estiją.
SSRS ir Vokietijos 1939 rugpjūčio 23 d. Susitarimu Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija pateko į Vokietijos įtakos sferą. Po to Vokietija stengėsi Lietuvą įtraukti į savo politinius planus. Prieš karą ir jo metu Lietuvai buvo siūloma kartu pulti Lenkiją. Lietuvos Vyriausybė atsisako veltis į karines avantiūras. Stodama į karą Lietuva būtų politiškai izoliuota ir drauge taptų visiškai priklausoma nuo Vokietijos. Hitleriui buvo svarbi ne karinė, bet politinė parama. Lietuva savo žygiu į Vilnių būtų automatiškai atsidūrusi Vokietijos sąjungininkų stovykloje. Antra vertus, Vokietijai būtų susidariusi proga okupuoti Lietuvą neva teikiant jai pagalbą. 1939 m. rugsėjo 17 dieną Tarybų Sąjunga peržengė Lenkijos sieną, užėmė Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją, Vilniaus kraštą su Vilniumi ir pasiekė demarkacijos liniją, faktiškai susidarusią tarp nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valdomo Vilniaus krašto. Lietuvos ginkluotųjų pajėgų daliniai, saugantys demarkacijos liniją, susitinka akis į akį su Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų daliniais.
Kiek vėliau Vokietijos užsienio reikalų ministras kviečia Lietuvos užsienio reikalų ministrą į slaptą susitikimą su juo kažkur apie Dancigą.
Dviem Lietuvos kaimynams tarp savęs kariaujant, Lietuvos padėtis buvo itin kebli ir grasi. Reikėjo būti labai atsargiems. Lietuvos vyriausybė atsakė Vokietijai, kad sutinka siųsti savo ministrą į tą susitikimą tik su sąlyga, jei apie tai bus viešai abiejų pusių paskelbta. Ir dar pridūrė, jog ji apie tą kvietimą painformuos Tarybų Sąjungą. Taip Lietuvos vyriausybė ir padarė. Ribbentropui viešumas, matyt, nebuvo pageidaujamas,- po Lietuvos atsakymo niekas daugiau iš vokiečių pusės apie tą kelionę neužsiminė.
Ribbentropui atskridus į Maskvą, 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista Stalinui. Dabar jau SSRS politikai pradėjo ruoštis pajungti Lietuvą. Stalinas nesnaudė: jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje buvo pareikštas noras aptarti šalių santykius. Lietuvos vadovybės laukė nemalonumai.