Lietuvos žemės ūkis
5 (100%) 1 vote

Lietuvos žemės ūkis

11213141

TURINYS

1. Įvadas…………………………………………………………………………………………………………3

2. Valstybinis reguliavimas žemės rinkoje……………………………………………………….4

3. Žemės ūkio pokyčiai……………………………………………………………………………………5

4. Nedarbo problemos kaime…………………………………………………………………………..6

4.1. Skurdas kaime…………………………………………………………………………………7

4.2. Kodėl didėja nedarbas kaime?………………………………………………………….7

4.3. Ką reikėtų daryti?……………………………………………………………………………8

4.4. Kaip padėti ūkininkams?…………………………………………………………………8

5. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos……………………………………………………..10

6. Ekonominės politikos bruožai…………………………………………………………………….10

7. Visuotinis žemės ūkio surašymas………………………………………………………………..11

7.1. Kokius duomenis reikia surinkti surašymo metu………………………………12

7.2. Įstatyminė bazė……………………………………………………………………………….13

8. Ūkis ir statistika………………………………………………………………………………………..13

9. Lentelės……………………………………………………………………………………………………14

10. Išvados

11. Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu etnokultūriniu bei gamtosauginiu požiūriu. Dėl daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas prioritetine Lietuvos ūkio šaka. Kaimas pradedamas vis labiau vertinti kaip šalies infrastruktūra, nuo kurios priklauso kaime ir mieste gyvenančių žmonių gyvenimo lygis. Žemės ūkis – vienas reikšmingiausių Lietuvos ūkio sektorių. Apskritai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama.

Todėl būtina sekti ūkio pokyčius.Jie leidžia įvertinti susidariusią padėti žemės ūkyje, t.y. palyginti ją su praėjusių metų padėtimi ir panašiai,taipogi palyginti ar ta padėtis gerėja ar blogėja. Todėl tam tikslui reikalinga žemės ūkio apžvalga.

Apie visa tai aš plačiau kalbėsiu šiame darbe. Čia bus kalbama apie žemės ūkio produktų gamybą, vartoseną ir panašiai.

VALSTYBINIS REGULIAVIMAS ŽEMĖS RINKOJE

Buvusi ekonominė sistema Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Centrinės Europos šalyse žlugo. Šių šalių ūkis pergyveno ypatingą pereinamąjį laikotarpį, kurio bruožų nenumatė nei teoretikai, nei praktikai. Siekis sukurti “laisvosios” rinkos principus.

Kalbant apie laisvosios rinkos ribotumus, negalima pamiršti, kad jos antipodas – centralizuotas ūkio valdymas, pasireiškiantis valstybiniu reguliavimu, irgi turi trūkumų. Jis sujaukia rinką, iškreipdamas konkurenciją, ir reikalauja papildomų išlaidų.

Valstybinis reguliavimas žemės ūkyje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę praėjo du etapus. Pirmasis iš jų buvo 1990-1994 m., o antrasis – 1995 m., kai pradėtas įgyvendinti Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas. Minimas įstatymas numatė šias valstybės poveikio žemės ūkiui priemones:

1. Kai kurių žemės ūkio produkcijos rūšių supirkimo garantijas pagal kvotas;

2. Žemės ūkio produkcijos kainų reguliavimą, keičiant valstybinio maisto produktų rezervo apimtį;

3. Investicijų į žemės ūkį rėmimą;

4. Žemės ūkio ir maisto produktų importo bei eksporto reguliavimą;

5. Produkcijos kokybės kontrolę;

6. Rinkoje vyraujančių ūkinių subjektų ribojimą;

7. Tam tikrų žemės ūkio produktų gamybos apimties skatinimą arba ribojimą;

8. Žemės ūkio šakos interesų gynimą tarptautinėmis sutartimis.

Remiantis žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymu, žemės ūkis buvo subsidijuojamas iš valstybės biudžeto skiriant kainų priedus už parduodamą perdirbimo įmonėms produkciją. Šie priedai supirkimo kainose 1999 m. buvo: grūdų – 11,7 proc., linų pluošto – 64,6 proc., cukrinių runkelių – 56,5 proc., gyvulių ir paukščių – 9,9 proc., pieno – 15,1 proc. Taigi daugiausia tais metais buvo subsidijuojamas linų ir cukrinių runkelių auginimas, tuo tarpu grūdų bei gyvulininkystės produkcijos gamyba šiuo būdu buvo skatinama mažiau: supirkimo kainose valstybės subsidijos tesiekė 10-15 proc.

Sprendžiant žemės ūkio ekonominio reguliavimo klausimus ir tam skiriant atitinkamas lėšas, reikia vadovautis žemės ūkio ir apskritai kaimo plėtojimo strategija, jos tikslais. Šie tikslai negali remtis siauru požiūriu į šią gamybos ir žmonių gyvenimo sferą, pavyzdžiui, siekiu mažinti žemės ūkio produkcijos gamybą. Deja, kartais dar taip galvojama dėl noro greičiau įstoti į ES.
Lietuvos kaimo, taip pat ir žemės ūkio plėtojimo strategijos tikslus imta plačiau ir išsamiau formuluoti rengiant žemės ūkio ir kaimo strategiją. Dabar jau formuojasi tvirta nuomonė, kad reikia sukurti daugiafunkcionalią sistemą, kuri turi užtikrinti tiek gamintojų, tiek vartotojų poreikių tenkinimą, mažinant priklausomybę nuo produkcijos importo. Šioje sistemoje turi būti atsižvelgta į aplinkos apsaugos reikalavimus, regioninius ypatumus. Ji turi užtikrinti gyventojų užimtumą ir būtinas pajamas. Tokių tikslų įgyvendinimas logiškai apima valstybės paramos, vidaus rinkos apsaugos priemones.

Žemės ūkio gamybos intensyvinimo kelyje vis didesnius apribojimus sukuria gamtos apsaugos reikalavimai, geresnis gyventojų poreikių tenkinimas ekologiškai švariais produktais. Visa tai keičia ūkininkavimo pobūdį ir kryptį. Taigi kaimo plėtros politikos įgyvendinimas reikalauja didelių papildomų investicijų, kurių finansavimo našta yra pakeliama visai valstybei.

ŽEMĖS ŪKIO POKYČIAI

Žemės ūkis yra penktas pagal dydį ekonomikos sektorius. 2000 metais žemės ūkyje buvo pagaminta 6,9 proc. Bendrosios pridėtinės vertės, jame dirbo apie 19 proc. Šalies dirbančiųjų, žemės ūkio ir maisto prekės davė apie 12 proc. šalies pajamų (žr.1 lent.).

Vienas iš pagrindinių žemės ūkio veiklos būklę apibūdinančių rodiklių yra bendroji žemės ūkio produkcija pinigine išraiška. Ir 1998, ir 1999 metais jos apimtis (skaičiuojant palyginamosiomis kainomis) mažėjo (žr. 2 lent.). Išankstiniais skaičiavimais, 2000 metais, palyginti su 1999 metais, žemės ūkio produkcijos apimtis padidėjo 2 proc., iš to skaičiaus augalininkystės – 11 proc., o gyvulininkystės produkcija sumažėjo 9 proc. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksai pateikti 3 lent.

Kadangi žemė pasiskirsto tarp naudotojų, didėja ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose pagamintos žemės ūkio produkcijos dalis, o mažėja – žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse (žr. 4 lent.)

Žemės ūkio bendrovės ir įmonės pateikia statistines ataskaitas. Jų periodiškumas yra įvairus: ketvirtinė – apie gyvulių skaičių, jų produkciją ir produktyvumą; metinė – galutiniai duomenys apie žemę ir jos naudojimą, pasėlius pagal žemės ūkio augalus, derlių, derlingumą, gyvulių skaičių, jų produkciją ir produktyvumą, technikos skaičių, darbo išteklius, darbuotojų apmokėjimą, ūkiuose gautas pajamas, išlaidas, rentabilumą.

Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose pagamintai produkcijai apskaičiuoti taikoma ištisinė ir atrankinė apskaita. Duomenys apie pasėlius, derlių, derlingumą, gyvulių skaičių, žemės ūkio produkcijos gamybą ir suvartojimą vienam gyventojui gamybos pokyčius pateikiami 5-7 lent.

NEDARBO PROBLEMOS KAIME

Lietuvos ūkio restruktūrizacija, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus ir išorės ekonominiai veiksniai lėmė kaimo gyventojų užimtumo pokyčius kaimo ekonominės veiklos sferose ir nedarbo didėjimą. Statistikos departamento duomenimis, per 1997 – 2001 m. Bedarbių skaičius kaime išaugo net 22 proc. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą yra kaimo bedarbis. Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 17-21 proc., didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas.

1994 m. Žemės ūkyje dirbo daugiausia šalies užimtųjų ir šiuo požiūriu jis buvo vyraujančia ekonomine veikla. Nuo 1996 m. Pastebimas užimtųjų skaičiaus žemės ūkyje mažėjimas. Tai lėmė nedarbo augimą kaime. Beveik trečdalio bedarbių ankstesnė veikla yra susijusi su žemės ūkiu. Šalyje vykstantys procesai, susiję su šalies integracija i ES, bei ES valstybių patirtis rodo, kad darbo jėgos pasiskirstymas Lietuvos ekonominės veiklos sektoriuose, ypač žemės ūkyje, turėtų mažėti.

Darbuotojų skaičiaus mažėjimą žemės ūkyje galima būtų vertinti kaip teigiamą poslinkį, kurį lemia žemės ūkio restruktūrizavimas ir modernizavimas. Darbo rinkoje ir toliau didėja kvalifikuotų specialistų ir darbininkų paklausa. Auga naujų specialybių ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos paklausa lengvosios pramonės, medienos dirbinių, plataus vartojimo prekių gamybos šakose, paslaugų sektoriuje, o mažiausia samdomo darbo paklausa išlieka žemės ūkyje.

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas prognozuoja, kad žemės ūkio konkurencingumo didėjimas, ūkio subjektų ir atskirų šakų restruktūrizacija, darbo našumo augimas turės neigiamų pasekmių užimtumui, nes ir toliau mažės dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Ypač tai darys įtaką ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse ir smulkiuose ūkiuose. Lėta kitų ekonominių veiklų plėtra kaime nemažina didėjančio bedarbių skaičiaus, ypač tų, kurie anksčiau dirbo žemės ūkyje.

Įvertinus žemės ūkio gamybos augimą ir struktūrinius pokyčius Lietuvos kaime, didžiausias užimtumo mažėjimas iki 2004 m. prognozuojamas mažiau palankiose žemės ūkiui teritorijose – Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Anykščių, Rokiškio, Zarasų, Utenos, Molėtų, Šilalės, Kelmės, Šilutės, Skuodo, Plungės rajonuose. Šiuose rajonuose reikėtų ypatingą dėmesį skirti priemonėms, skatinančioms ir palaikančioms netradicinio žemės ūkio ir alternatyvios veiklos plėtrą kaime, gyventojų švietimui, profesionaliam mokymui bei
atsižvelgiant į atskirų regionų specifines sąlygas.

Skurdas kaime

Lietuvos žemės ūkio sektoriuje darbo našumas efektyviai mažesnis nei pramoninėse ekonominėse veiklos srityse. Šalies žemės ūkis rinkai pateikia produkciją dažniausiai kaip žaliavą. Todėl dirbančiųjų žemės ūkyje vidutinis gyvenimo lygis yra žemesnis nei miesto gyventojų.

Tirdami bei vertindami žemdirbio gyvenimo lygį, LAEI mokslininkai rėmėsi namų ūkio pajamų, namų ūkio išlaidų ir kitais rodikliais. Pagal 2000 m. Namų ūkio biudžetų tyrimų duomenis žemiau santykinės skurdo ribos gyveno apie 40 proc. žemdirbių, kai mažų ir vidutinių miestų – 14 proc. gyventojų ir didžiųjų miestų – 7 proc. gyventojų. Kaimas išsiskiria ne tik skurdo mastu, bet ir gyliu. Skurdžiai gyvenančių kaimiečių vidutinės vartojimo išlaidos buvo 26 proc., o miestiečių – 22 proc. Mažesnės už santykinę skurdo ribą. Skurstančiųjų skaičius kaime yra apie tris kartus didesnis nei didžiuosiuose ir du kartus – mažuosiuose ir vidutiniuose miestuose.

Svarbiausias žemės ūkyje dirbančiųjų skurdaus ir žemo gyvenimo lygio veiksnys yra santykinai mažos darbo pajamos. Vidutinės disponuojamos piniginės ir natūrinės pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį 2001 m. buvo 250 Lt. Tai tesudarė 55 proc. Miestų namų ūkių analogiškų pajamų lygio. Dar didesnis pinigų pajamų lygio skirtumas: žemdirbių gautos piniginės pajamos – apie 125 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį – tesudarė 30 proc. Miestų gyventojų analogiškų pajamų.

Dirbantieji smulkiuose ūkiuose ir mažiau palankiose žemdirbystei vietovėse, norėdami pagerinti savo materialinę padėtį, turėtų orientuotis į rinkoje paklausą turinčio ir vietovės sąlygas atitinkančio netradicinio žemės ūkio, prekybos, įvairių paslaugų bei amatų plėtrą.

Kodėl didėja nedarbas kaime?

Nestabili Lietuvos žemės ūki politika, nepalanki kreditavimo sistema, netobula žmogiškųjų išteklių ugdymo sistema, nepakankama vidaus rinkos apsauga, jos raida ir eksporto plėtra, užsitęsęs žemės grąžinimo procesas ir nesuformuota žemės rinka lėmė mūsų šalies žemės ūkio kaip investicijoms nepalankaus šalies ūkio sektoriaus susiformavimą, taip pat nedarbą kaime.

Užimtumą mažino spartūs restruktūrizavimo, privatizavimo tempai, taip pat rinkos santykių plėtra, įtakos turėjo ir sumažėjusi žemės ūkio produkcijos paklausa. Daugelio įmonių bankrotą lėmė nepakankamas žemės ūkio šakų konkurencingumas, kaimo žmonių nesugebėjimas prisitaikyti dirbti rinkos sąlygomis.

Mažėjant žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų paklausai, daugumos kaimo žmonių išsilavinimas, profesinis pasirengimas, intelektas neatitinka augančių rinkos ekonomikos poreikių. Regionų ekonominės plėtros ir kitos programos, sukurtos nedarbo problemoms spręsti, dėl lėšų trūkumo nėra įgyvendinamos.

Ką reikėtų daryti?

Kaip vieną svarbiausių nedarbo mažinimo kaime krypčių LAEI specialistai siūlo verslininkystės skatinimą. Sprendžiant nedarbo problemas kaime, siūloma skatinti ir remti netradicinio žemės ūkio arba žemės ūkio produktų gamybos ne maisto reikmėms plėtrą, vystyti sodininkystę, daržininkystę, ekologinį ūkį, smulkų ir vidutinį verslą, kaimo amatus, plėsti paslaugų pagyvenusiems kaimo žmonėms spektrą, taip pat teikti paramą investuojantiems į gamybinės ir socialinės infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse ir įdarbinantiems kaimo gyventojus.

Siekiant mažinti nedarbą kaime, ypač svarbus bedarbių integravimo į darbo rinką sistemos kūrimas – pirmiausia trišalių mokymo ir įdarbinimo sutarčių skatinimas, būtinas atskirų kvalifikacijų darbuotojų paklausos-pasiūlos derinimas, priartinant profesinį mokymą prie atskirų teritorijų rinkos poreikių. Mokymo institucijos turėtų stiprinti bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, kurie prisidėtų prie atitinkamam regionui reikiamų profesijų darbuotojų rengimo.

Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvos kaime, ir ypač žemės ūkyje, vykstantys ekonominiai ir socialiniai procesai turėjo neigiamos įtakos darbo jėgos kokybiniams rodikliams, mažėjo jos poreikis prekinės produkcijos gamyboje. Įvertinus žemės ūkio gamybos plėtros mastus, ekonominius bei demografinius pokyčius ir darbo imlumą, iki 2006 m. užimtųjų skaičius turėtų sumažėti apie 20-30 proc. Naujų darbo vietų poreikis ne žemės ūkio veikloje būtų vidutiniškai apie 4-5 tūkst. kasmet. LAEI specialistai pabrėžia, kad užimtumo mažėjimas Lietuvos žemės ūkyje didins nedarbą kaime. Todėl darbo poreikio sumažėjimą žemės ūkio veikloje būtina įvertinti ir į tai atsižvelgti rengiant regionų plėtros programas, kuriose užimtumo mažėjimas būtų derinamas su naujų darbo vietų kūrimu.

Kaip padėti ūkininkams?

Miestiečiai, juo labiau aukštesni valdininkai, neįsigilina į kaimo ekonomikos specifiką arba jos visai nežino. Žemdirbiai negauna algų, kaip jas gauna miestelėnai. Maistui žemės produktų užsiaugina, tačiau reikiamai gyventi negali, nes reikia pinigų transporto ir žemės ūkio mašinoms, padargams, benzinui, elektrai, vandens įrenginiams, mokesčiams, aprangai, pastatų statybai, jų įrangai, mokymosi išlaidoms ir t.t. tam, kad būtų pinigų šioms gyvybiškai būtinoms išlaidoms, dar
Lietuvoje joks žemdirbys negalėjo bent kiek daugiau valgyti kiaušinių, grietinės, sviesto, varškės ir kt., nes tokius produktus pirko miestelėnai, iš ko susidarydavo sau pajamų išlaidoms padengti.

Dabartinėje atsikūrusioje Lietuvoje, prisidengiant „demokratija“, ne tik kad mažėja žemės produktų eksportas, bet vis plačiau vyksta atvirkščiai, importuojami žemės ūkio produktai iš užsienio, nes iš ten pirkti pigiau, o „žemdirbiai Lietuvai esą nereikalingi“. Tai jau neatspindi esmės, nes nėra ekonomiška: be darbo likusius žemdirbius valstybei reikės išlaikyti, t.y. vietoj ekonomijos bus nuostolis ir nėra demokratijos (žemdirbiai negali išsiversti, nes jų dar neišlaiko valstybė). Pagal doc. dr. Juozą Čepelę, reiktų uždrausti daugelio maisto prekių įvežimą į Lietuvą. Jei pereinamuoju ekonominiu laikotarpiu dar negalėtume eksportuoti prekių, tai jas pirkti turėtų miestelėnai. Tokiu būdu būtų išspręsta nūdienos problema.

Tokiai nuomonei kai kas prieštarauja, sako, kad daugelio reikiamų žemės ūkio produktų Lietuvoje nėra, o jei ko yra, tai jie prastesnės kokybės. Su tuo negalima sutikti. Pirma, kiekvienam kraštui savi produktai sveikesni. Jeigu atvykusiam užsieniečiui ar mūsų kraštiečiui norisi užsieninių vaisių, tai tokį nedidelį kiekį galima importuoti iš užsienio (ekonomiškai tai nedaug atsilieps). Svarbiausia, negalima leisti importuoti grūdinių javų, bulvių, morkų ir kt. Daržovių, obuolių ir kt., jų yra perteklius. Antra, jokiu būdu negalima sutikti su tuo, kad nemokame pagaminti aukštos kokybės valgių. Atvežami iš Lenkijos beskoniai sausainiai yra nesotūs. Tuo pasinaudodami vietiniai gamintojai pagamina irgi pigių prekių. Užsigulėję transporte ir lentynose grūdų dribsniai, sojos, pupelės ir kt. greitai sugenda. Latviškų kiaušinių tryniai, nors ir geltoni, bet, kol patenka ant prekystalių, pasensta. Trečia, dėl to, kad mokyklose mokiniai nesupažindinami su išradyba, ir, trūkstant reklamos, maisto gamintojai nežino, kad turime savų išradėjų ir išradimų geros kokybės bei skaniems valgiams gaminti. Senai reikėjo pasinaudoti vietinėmis galimybėmis aukštos kokybės javų, mėsos, pieno produktų, daržovių, vaisių ir iš jų gaminamų valgių gaminimui bei platesniam jų pardavimui savo kraštui ir eksportui. Lietuva sudarė laisvosios prekybos sutartis (žemės ūkio prekėms) su Šveicarija, Turkija, Čekija, Slovėnija, Slovakija, Lenkija, Estija, Latvija it kitomis šalimis. Šioje draugystėje pralaimi silpniausioji respublika – Lietuva. Čia pirmiausia nukentės žemdirbiai, nes visose valstybėse ir visais laikais – tai labiausiai nuo gerovės nustumtas gyventojų sluoksnis.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2586 žodžiai iš 4747 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.