Linkusio meluoti vaiko elgesys ir ugdymo problemos
5 (100%) 1 vote

Linkusio meluoti vaiko elgesys ir ugdymo problemos

ĮVADAS

Šeima – pagrindinė instancija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikui išsivysto ilgalaikiai ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Tėvai puikiai pažįsta savo vaikus. Juk juos augina nuo tos akimirkos, kai atėjo į šį pasaulį. Tėvai maitina, rengia, maudo, moko žengti pirmą žingsnį ir tarti pirmą žodį, pažindina su pasauliu ir palydi į gyvenimą, tenkina jų biologinius ir psichinius poreikius. Ar kas pasaulyje gali pažinoti vaiką geriau negu motina, tėvas, vaikui artimiausi jį labiausiai mylintys, daugiausia laiko jam skiriantys žmonės? Tačiau pasitaiko situacijų, kai tėvai patys prisipažįsta, jog jie mažai pažįsta vaiką. Pripažįsta, kad vaiko poelgis juos nustebino, kad ne visiškai supranta ir nesugeba paaiškinti, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip.

Ir susimąsto paprastai tuomet, kai vaikui nesiseka mokytis arba randasi su auklėjimu susijusiu rūpesčių. Vienas iš jų – melavimas. Daugelis iš mūsų susiduriame su meluojančiais vaikais, paaugliais, suaugusiais žmonėmis. O kodėl meluojame? Meluojame, norėdami apsaugoti save ar kitus; meluojam, nes mums tai naudingiau; meluojam, nes… esam beveik įsitikinę, kad mūsų melas nebus atskleistas.

Melas – daugiaspalvis reiškinys, o jo laukas gana platus. Melo turinys taip pat labai įvairuoja. Gali būti atsitiktinis, menkas , sistemingas, suplanuotas, didelis ir klastingas melas. Jis gali būti grynas ir mišrus. Meluodami žmonės dažnai negali paneigti įvykusio fakto, kurį daug kas žino, bet gali jį labai neadekvačiai interpretuoti, padidinti arba sumažinti, sąmoningai iškreipti arba priskirti jam nebūtų dalykų.

Nelengva suprasti, kodėl tiek daug žmonių svaiginasi melu. Melo priežasčių labai daug ir įvairių. Jas galima būtų skirti į objektyvias ir subjektyvias, socialines, dorovines ir kitokias. Melą gimdo prievarta, smurtas, išorinis spaudimas. Dažnai žmogus meluoja bijodamas kažko netekti, būti nubaustas, pažemintas. Ir šiuolaikiniai psichologai teigia, kad kiekvieną melo priežastį galima išaiškinti. Tai nereiškia, kad melą reikėtų pateisinti. Tik pirma reikia išsiaiškinti, o nebausti. Su melu susiduriame kur kas dažniau nei atrodytų. Daugelis melo aspektų verti atskirų diskusijų, tačiau aš noriu pakalbėti apie tai, kas atsitinka žmogui, kai jis ima meluoti; kaip atpažinti meluojantį žmogų; kaip elgiasi žmogus norėdamas pateisinti savo melą; kaip reikia elgtis tėvams, mokytojui su meluojančiu vaiku ir kt.

I. Melas

Kažin ar yra kita kokia yda taip paplitusi kaip melas. Vaikai meluoja tėvams, tėvai – vaikams, valdiniai – viršininkams, o valdininkai – visiems. Meluojama, mulkinama, apgaudinėjama daug ir visur. Su melu mes gulamės ir keliamės, melu alsuojame ir nuo jo jau dūstame. Melu išmenkintos mūsų sielos užteršta dvasia. Neatsitiktinai J. Marcinkevičius iš širdies gilumos sušuko:

O Viešpatie! Kiek purvo žmoguje!

Kiek melo ir klastos, niekšybės ir

apgaulės!

(“Purvas”)

Tad kas gi jis, tas melas? Iš kur tokia didelė jo galybė?

Melas – tai netiesos sakymas. Jis gali būti išreikštas žodžiu, raštu ar veiksmu, sąmoningai stengiantis ką nors suklaidinti. Meluojant tiesa gali būti iš vis nuslepiama arba sakoma tik iš dalies, iškreipiama ar pateikiama kokia nors į tiesą panaši versija. Daugkartinis melas tampa įpročiu. Įsitvirtina negatyvi charakterio savybė – melagingumas.

Meluodamas žmogus paprastai nuslepia ar iškreipia tiesą. Kita vertus, ne kiekvienas tiesos iškreipimas jau yra melas. Jei žmogus iškreipia tiesą to nenorėdamas ir neturėdamas blogų motyvų, tai laikoma klaida ar suklydimu, bet ne melu. Melagis iškreipia tiesą turėdamas kokių nors negarbingų motyvų, norėdamas nuslėpti savo nedorus poelgius ar nusikaltimą, išteisinti save, ketindamas save patį parodyti geresnį arba siekdamas kokių nors savanaudiškų tikslų.

Iš tiesų bet koks melas dažniausiai prasideda nuo sąmoningo apsisprendimo. Mes meluojame vis dėlto tikėdamiesi, kad į mūsų melą bus atsiliepta ne taip pat, o pasitelkus sąžinę. Taigi melagiui melas “atriša rankas” – jis tikisi iš savo melo gauti naudos nerizikuodamas, kad jam bus atsakyta tuo pačiu. Toks sprendimas jau pats savaime paveikia meluotoją. Apgaulingi veiksmai melagį įstumia į “uždaro komunikanto būklę” (D. Dubrovskis) – savo tikruosius ketinimus, tikslus, motyvus jis labai kruopščiai slepia. Melagis negali būti tiesiogiai susijęs su kitu, negali palaikyti “Aš – Tu” santykį, nebegali išgyventi “Mes” bendrumo. Jį nuo kito žmogaus atskiria apgaulė. Nuoširdžiam žmogui nereikia nieko slėpti – jis jaučiasi pakankamai laisvas, o melagis vieną daro, kitą mano. Jei žmogus elgiasi sąžiningai, jo galimybės tikriau išgyventi dabarties akimirką kur kas didesnės nei melagio.

Jeigu žmogus sako tiesą, jam nereikia daug ko atsiminti. Jis kalba taip, kaip buvo. Melagiui daug sunkiau. Jam dar reikia gerai įsiminti ir savo melo vingrybes. O išgalvotus dalykus visuomet lengviau pamiršti negu tikrus. Dėl to, kaip sakoma, melagiui reikia turėti gerą atmintį. Tačiau daug prisimelavęs, jis vis vien pamiršta, ką anksčiau kalbėjęs. Taip melagis susipainioja ir jo versijos sukelia įtarimą. Norėdamas išsisukti, toliau meluoja. Bet
kuo melagis daugiau meluoja, tuo greičiau demaskuojamas.

Tokio žmogaus būklė apgailėtina. Meluodamas jis anksčiau ar vėliau apsijuoks ir užsitrauks viešą gėdą. Maža to, melagis praranda žmonių pasitikėjimą. Visi į jį ima žiūrėti įtariai. Apsijuokęs žmonių akyse, kartais melagis ryžtasi daugiau nebemeluoti. Bet juo jau netikima ir tuomet, kai sako tiesą.

Taigi, visais požiūriais melas negali būti pateisinamas. Viena vertus, jis žemina asmenybės orumą ir demoralizuoja patį žmogų, kitą vertus, griauna žmonių tarpusavio pasitikėjimą, skleidžia įtarumą, ardo bendradarbiavimo santykius.

Štai ką tik rašiau, kad melas negali būti pateisinamas, kad žemina asmenybės orumą ir t.t., tačiau noriu pasakyti, kad melavimas dažnai pasitelkiamas tarpusavio santykių gerinimui. Taip išeina, kad aš pati sau prieštarauju! Bet noriu trumpai paaiškinti šią mintį.

Kitam žmogui dažniausiai meluojama apie jį patį, nes mums rūpi jo jausmai, nenorime jo sugėdyti, įžeisti arba priversti jaudintis. Ypač tada, kai reikia įvertinti kito žmogaus darbą, elgesį, aprangą ir kita, vengiama atvirai išsakyti savo tikrąją nuomonę, nes bijome pažadinti neigiamas emocijas. Aišku, būtinai noriu pabrėžti, kad melagingai žmogų vertiname tada, kai tikrai nenorime jo įskaudinti, nors jo poelgis, darbas ar kas kita mums nepatinka.

Kiekvienas iš mūsų gyvenimiškos patirties gali pasakyti, kad net geriausi draugai vengia pasidalyti vienas su kitu nepalankiais įvertinimais. Neigiamas pastabas ar neigiamą požiūrį, skirtus draugui, pirmiausia pasakome kitam, tai yra trečiam asmeniui, o ne jam pačiam. Ir taip išeina, kad pirmiausia viską sužino trečias asmuo, o ne draugas, kuris iš tiesų pirmas turėjo viską išgirsti. Ir kaip dažniausiai būna, kad tas “neigiamas naujienas” išgirsta ne tiesioginiu, o aplinkiniu keliu.

Nenorint skaudinti žmogaus meluojama apie jo ligą. Juk daugelis sunkių ligonių net nežino kuo serga. O dėl ko nežino? Nežino todėl, kad patys mes, artimieji, jiems nedrįstame pasakyti. Verčiau pasirenkame melą, o ne tiesą.

Kyla klausimas: kai meluojame ar neraudonuojame? Pasirodo, nevisiškai taip. Daugelis melagių bent truputėli sielojasi dėl to, kad jiems tenka meluoti. Pokalbius, per kuriuos tekdavo sumeluoti psichologai apibūdina kaip šaltesnius ir nemalonius. Kad žmogus meluodamas jaučiasi nepatogiai, rodo ir tai, jog malagystės dažniausiai sakomos telefonu, kai nereikia žiūrėti apgaudinėjamam žmogui į akis. Psichologės B. Depaulo ir D. Kashy pamėgino nustatyti, ar yra asmenybės tipas labiausiai linkęs meluoti. Ar beveik kas dieną sumeluojantys žmonės skiriasi nuo tų, kurie kažin ar kada yra apgavę kitą? Psichologės daro išvadą, kad tie, kurie dažnai meluoja linkę manipuliuoti kitais, siekia įgyti kuo daugiau draugų, gerbėjų ar daryti kitiems žmonėms įtaką. Šie žmonės atrodo ambicingi ir mėgstantys dominuoti, bet nesusikaustę, talentingi ir pasitikintys savimi. Meluojantys asmenys ypač susirūpinę tuo, kokį įspūdį jie daro aplinkiniams. Daugiau meluoja socialiai aktyvūs, apsukrūs, daug ir laisvai bendraujantys žmonės.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1360 žodžiai iš 4183 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.