Literaturai dokumentas
5 (100%) 1 vote

Literaturai dokumentas

4. „Tyliųjų sprogdintojų“ laikas ir situacija, avangardo poetika, individualios programos. Gintaro Patacko ir Antano Jonyno poezijos rinktinės šiandien. Juozo Erlicko kūrybos fenomenas: proza, poezija, dramos. Totalitarinės ideologijos ir literatūrinio sąstingio parodijos, absurdo poetika, karnavalo stilistika.

Poetas Gintaras Patackas gimė 1951 07 18 Kaune. 1973 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Iki 1979 m. dirbo inžinieriumi, korespondentu, stebėjo gyvenimą ir visada rašė eilėraščius. Vertėjas. Rašo originalius proginius testus. Pagarsėjęs kaip bohemos žmogus, bet dabar į bohemišką siautulį žiūri iš šalies. Lūžio knyga – „Dviveidis Janas“. Gyvena Kaune.

1998-ųjų ,,Poezijos pavasario” laureatas. Išleido eilėraščių rinkinius: Atleisk už audrą (1976), Išvarymas iš rojaus (1981), Duobės danguje (1983) Pergamento kriauklė (1985), Amuletai (1988) Kapitono Homero vaikai (1989), Lampėdžių karjero paslaptis. Gulago univermagas (1991), Meilės ir vyno dainos ( 1993) Kurtizanija (1995), Jauni patrakėliai petrarkos (1998), Dviveidis Janas (2002), poezijos rinktinę Jazmino žiedas vakarą prakalbina (1997), novelių rinkinį Naktis su keturiais lavonais (1995). Iš rusų k. išvertė Josifo Brodskio, Nikolajaus Gumiliovo, Vladimiro Vysockio eilėraščių.

Jo kūryboje jungiami ekspresyvūs, ironiški, dažnai siurrealistiški vaizdai, pasakojamos neįtikėtinos istorijos, kurios turi šokiruoti skaitytoją, o kartu išreikšti nelaisvėje gyvenančio poeto laisvės ilgesį, šiuolaikinio pasaulio trapumą, jo priešiškumą žmogui. Poeto paveikslas demitologizuotas, subuitintas, priartintas prie prancūzų „prakeiktųjų“ poetų tradicijos.

Vėlesnių rinkinių (išleistų po Kapitono Homero vaikų ) kūriniai groteskiški, ironiški. Labai svarbūs darosi porno ir kičo elementai, kurie kartais stumia eilėraščius į literatūros paraštę.

Antanas Jonynas (gimęs 1953 m. lapkričio 26 d.) yra vertėjas ir poetas. Studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. 1976 – 1993 metais dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje, vadovavo Baltijos televizijos kultūros skyriui. Pirmosios rašytojo publikacijos pasirodė 1973 metais. 1977 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Metai kaip strazdas“, už kurį gavo Zigmo Gėlės premiją. Kūrinys patraukė nervinga nerimo intonacija ir skaidriu vaizdiniu regėjimu. Vėlesniuose rinkiniuose vyrauja nuolatinės temos – vienatvė ir gamta, meilė ir mirtis, tėvynė ir žmogaus būties vertė. Lyrizmas – išskirtinis kūrybos bruožas. Išleido dar keletą eilėraščių rinkinių, parašė pjesę „Cirkas yra cirkas“, kuri pastatyta Vilniaus „Lėlės“ teatre 1982. Rinkinys „Atminties laivas“ (1980) įvertintas kaip geriausia metų jaunojo autoriaus knyga. „Nakties traukinys“ (1990) pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1991 m. knygą, tais pačiais metais poetui paskirta Nacionalinė premija. Jotvingių premija įvertintas rinkinys Krioklys po ledu (1997). 1981 metais tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

Nuo 1995 m. Antanas A. Jonynas yra laisvai samdomas vertėjas. Jis verčia poeziją iš rusų, latvių, vokiečių kalbos. Žinomiausias vertimas – Gėtės Faustas (1999) 2003 metais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, taip pat – „Poezijos pavasario“ laureatas.

Poeto vertybių sistemoje ypač vertinamas privatus gyvenimas, vidinė laisvė, bet Jonynas, skirtingai, tarkim, nuo bytnikų, daug jautriau reaguoja į žmogaus būties komplikacijas. Jo poezija psichologiškai tiksliai atspindi 7–8 dešimtmečių jaunuolio autsaiderišką savijautą socialistinėje Lietuvoje. A. Jonynas kūriniuose sąmoningai pažeidžia ritmo, skiemenų skaičiaus, pasikartojančių frazių tapatumą, bando improvizuoti.

Jonyno poezijos socialumas ne abstraktus, o išplaukiantis iš paties „aš“ – iš jo nerimo, baimių, kaltės, nuovargio, rezignacijos. Jonyno poezijoje net Kristus abejojantis, ne tik Hamletas.

A. Jonynas, taip kurdamas „netikslią“, improvizacinę melodiją. Per pakartojimus, paralelizmus ir temos variacijas bandoma džiazo muzikinius elementus transponuoti į kalbėjimo ritmiką. Jis mielai perima bytnikų kartos ilgesį, troškimą būti kitur, nuoširdaus kalbėjimo intonaciją, melancholišką nuotaiką.

Juozas Erlickas gimė 1953 m. kovo 3 d. Svirkančiuose (Akmenės r.). 1971-75 m. studijavęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbęs Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, pirmąją humoreskų knygą „Kodėl?“ išleido 1979 m. Nepriklausomybės metais tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu. Knygoje „Raštai ir kt.“ (1987) Erlickas atsiskleidė kaip plačios žanrinės skalės humoristinis rašytojas, gebąs sujungti parodijinių eilėraščių ciklus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas į mozaikinę stambaus kūrinio kompoziciją, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas – juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų satyrinei literatūrai.

Erlickas
paprastai kalba ne savo vardu, o užsidėjus primityvaus žmogelio, grafomano, iškvaišusio viršininko kaukę. Eilėraščiuose jis imituoja sentimentalių romansų ir šlagerinių dainelių jauseną, įsijausdamas į tam tikrą psichologinį tipažą arba parodijuodamas žinomus kūrinius, kaip T. Tilvytis. Erlickas lengvai valdo sudėtingą eiliavimo techniką.

Nepriklausomybės laikus pasitikęs groteskinių pjesių knyga „Gyvenimas po sniegu“ (1991), kurioje veikia Stalinas, Berija, Dekanozovas, Guzevičius, o vietiniai saugumiečiai ir partiečiai įnirtingai priešinasi Lietuvos nepriklausomybei jis labai aiškiai lokalizavo komiškąjį būties absurdiškumą sovietinės sistemos išugdytoje subkultūroje. Aštriais štrichais jis kūrė apibendrintą homo sovieticus portretą. Autorius ir kalbėjo jo vardu. Erlickas taikliai fiksuoja lūžio epochos tipiškas realijas, vertybių pervartas, drumzliną psichologinį koloritą, pridengęs ironija tramdomą pasibaisėjimą, o gal ir neviltį (policininkai reketuoja, valdininkai septyniskart paima kyšį, o nieko nepadaro. Jo tekstai – ryškiausias šio pereinamojo etapo ironiškasis metraštis.

Knygoje „Aš moku augti“ – rinktiniai populiaraus rašytojo, poeto, eilėraščiai, mėgstami įvairaus amžiaus skaitytojų. Eilėse – satyriškas ir drauge romantiškas požiūris į vaikystė, gamtą, praeitį.

Tirštos vaizdinės faktūros pasakojimą Erlickas plėtoja netikėtomis trajektorijomis, naudodamasis paradoksu kaip pagrindine mąstymo priemone. Stiprios ir turtingos literatūrinės atminties rašytojas (vienas įžvalgiausių ir kritiškiausių recenzentų), jis suteikia savo žodžiui grakštumo, išmoningai žaisdamas kultūriniais kontekstais ir viešosios kalbos stereotipais. Jo humoras turi stiprią sintetizuojančią galią ir, tik silpnėjant paradokso šuoliams, pereina į komentatorišką aprašinėjimą. 1997 metais J. Erlickas gavo Nacionalinę premiją.

5-6. Tradicijos transformacijos prozoje. Antiideologine pasaulėjauta Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino kūryboje: maisto idėja, bohemiška gyvenimo samprata, avangardo stilistika.

Ričardas Gavelis (1950–2002 m.) – prozininkas, dramaturgas, publicistas. 1973 m. Vilniaus universitete baigė fiziką, dirbo Mokslų akademijos Fizikos institute (1973–1977 m.), žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (1978–1980 m.), bendradarbiavo dienraštyje „Respublika“. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Parašė apsakymus: 1982 – “Įsibrovėliai”, 1987- “ Nubaustieji”. Romanus: 1989 – „Vilniaus pokeris“, 1990 – „Septyni savižudybių būdai“, 1991- „Jauno žmogaus memuarai“, 1993 – „Vilniaus džiazas“, 1995 – „Paskutinioji Žemės žmonių karta“. Romanas išėjęs jau po Gavelio mirties 2002 m. – „Sun – Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“

R. Gavelis vienas ryškiausių moderniosios / postmoderniosios lietuvių prozos atstovų. Kūryboje svarbus konstruktyvusis – racionalusis pradas: novelių ir romanų kompozicijoje, siužetuose, veikėjų charakteriuose yra daug analitiškumo ir metaforiškumo.

R. Gavelio prozoje kritikai ir interpretatoriai atranda daug ryškių postmodernistinės literatūros ženklų: būties slėpinių, gėrio, grožio ir tiesos reliatyvumo, realybės ir sapno logikos inversijų, tradicinių kultūros vertybių kritikos, „citatų“, žaismės visomis istoriškai susiklosčiusiomis literatūrinės raiškos priemonėmis.

R. Gavelio proza – viena iš įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Kvestionuojamos tautinė, istorinė, politinės, tikėjimo vertybės, literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius jau sovietinės cenzūros sąlygomis atvėrė naujus kelius tokiai kritikai.

R. Gavelio eseistika / publicistika skirta labai aštrioms, kasdieninėms aktualijoms, kurios taip pat yra kritiškai vertinamos. Kaip ir visoje kūryboje siekiama vaduotis iš provincializmo, įsiterpti į pasaulinį filosofijos, literatūros ir politikos kontekstą. R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems – ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius – tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.

Didelio populiarumo susilaukė romanas „Vilniaus pokeris“ (1989 m.). Jame rašytojas be gailesčio, su ciniška ironijos gaidele išjuokė totalitarinę socializmo sistemą bei jos išugdytą žmogų. R. Gavelis savo kūriniuose be gailesčio atskleidžia „tarybinio žmogaus“ dvilypumą. Romanų herojai po paklusnumo ir padorumo kaukėmis slepia seksualinius iškrypimus, sadizmą, pamišimą, smurtą ir visas kitas neigiamas žmogaus savybes.

R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.

Jurgis Kunčinas (gimė 1947.1.13 Alytuje – mirė 2002 m. Vilniuje) poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas 1964-1968 m. studijavo VU vokiečių filologiją, dirbo įvairių leidinių redakcijose.
Nepriklausomybės metais – Lietuvos aido, Valstiečių laikraščio, Šiaurės Atėnų eseistas ir daugelio leidinių bendradarbis.

Pirmoji publikacija pasirodė 1968 m. Nuo 1977 m. J. Kunčinas išleido šešias poezijos knygas, septynias apsakymų, novelių vaikams ir eseistikos knygas bei šešis romanus.

Nuolat rengdavo publikacijas Lietuvos periodikoje. Yra parašęs satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.)

Už romaną “Tūla” Jurgiui Kunčinui paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos 1994 m. premija. 1996-aisiais už novelių knygą “Laba diena, pone Enrike!” – Vilniaus miesto literatūrinė premija.

Jurgio Kunčino kūryba versta į anglų, vokiečių, rusų, estų, baltarusių, švedų, lenkų kalbas.

Jurgio Kunčino romanų bei apsakymų centrinė tema – Vilniaus bohemos atstovų, sovietinės sistemos marginalų kasdienybė, tragikomiškas bėgimas nuo tikrovės alkoholio dėka. Nevengiama autoironiškai pažvelgti į save – individą, priverstą egzistuoti sunkiai suvokiamomis visuotinės kontrolės ir standartizacijos sąlygomis. Postmoderniai fiksuojama kasdienybės tėkmė, nekeliant idealų, tvarkos, tikslų klausimo. Kunčinas – puikus savojo laiko metraštininkas, tikras pasakojimo, prozos žodžio meistras. Jo humoro jausmas – nuostabus, nors vietomis, dėl autobiografinio tragiškumo, graudokas.

Jo romanas „Tūla“ (1993) – vienas geriausių visų laikų lietuvių meilės romanų. Tai įspūdinga dviejų jaunų žmonių meilės, atsidūrusios tarp sovietinės sistemos netolerancijos netipiškiems individams ir jų pastangų jai priešintis, istorija.

14. Postmodernizmo tendencijos poezijoje. Antiideologines Aido Marceno ir Sigito

Parulskio poezijos nuostatos. Parulskio drama ir proza. Eugenijaus Alisankos

postmodernizmo programa. Zaidimas Kestucio Navako, Gintaro Grajausko poezijoje.

1988 – 1989 m. lūžio metai. Pradėtas vartoti žodis „postmodernizmas“. Įvardina reiškinius, kuriems nėra kito pavadinimo. Dėl reikšmės nesutariama. Postmodernizmas veikia globaliai. Manoma, kad užgimė po karų 1945 metais Amerikoje. Kiti sako, kad užgimė Europoje, Paryžiuje 70-80 aisiais vaizduojamajame mene. Dar kiti sako, kad užgimė keletoje vietų vienu metu. Aiškina dvi koncepcijos: 1. Postmodernizmas keičia modernizmą (nerealistinis XX a. meną). Grįžimas prie realybės. 2. Post. – modernizmo dalis. Visiems tekstams būdinga abejoti religinėmis ir filosofinėmis idėjomis. Kalba apie žmogų, praradusį dvasinę pusiausvyrą. Žmogus ilgisi praeities su harmoninga, neišsklaidyto pasaulio visuma. Ateitimi nebetiki, žvelgia atsargiai ir sako „nieko nežinau“. Labai greiti pokyčiai, nežinobybė dėl ateities. Menas vis dar pajėgia vienyti žmones. Mokslas skaido. Santykius su praeitimi atspindi tekstai – cituojama, rašoma ir pan. Civilizacijos lopšys – rūpestis dėl žmogaus išganymo. Post. etapai: reformacija, pramonės perversmas, pasauliniai…(karai?) Po to – nusivylimai. Tada vėl mąstome iš naujo. Dabar grįžimo iš postmodernizmo nebėra. XX a. menas užsižaidęs su negyvais dalykais. Menas buvo praradęs atsakomybę. Menininkas nėra kiekvienas, kuri kuria, o tik tas, kuris priartina.

Savo atsiradimą postmodernizmas grindžia „ideologijų mirtimi“ – visuotinumo koncepcijų nepajėgumu išaiškinti techniškosios civilizacijos ir vartotojiškos visuomenės sumaišties. Pasibaigus „istorijos progresui“, įsigalėjo absoliutus reliatyvizmas: kiekvienas požiūris yra teisus, nebėra vertybių hierarchijos, menas kuriamas ne amžinybei, o tik šiai akimirkai. Postmodernizmas atsisako logizuojančios sintezės: nuolat kintantis ir subyrantis daiktų bei vidinių būsenų daugiaveidiškumas yra meninės išraiškos objektas. Postmodernizmas nekuria individualizuotos stilistikos – pusiau parodijinė žaismė nusistovėjusiomis klišėmis, buvusių tekstų citatos, atgyvenusių manierų imitacija, praeities ir dabarties motyvų junginys, gretinimas to, kas gražu ir kas bjauru, daugybė skirtingų stebėjimo rakursų, koliažinė kompozicija, atsitiktinumas kaip veiksmo motyvas formuoja eklektišką kūrinio sandarą. Pliuralistinė stilių maišatis ardo žanrų uždarumą, sujaukia laiko ir erdvės mastelius, keičia meno kūrimo ir egzistavimo formas. (iš Liet. literatūros enciklopedijos)

Parulskis Sigitas gimė 1965 m. Obeliuose. Poetas, dramaturgas, eseistas, kritikas. VU baigė lietuvių lit. Dirbo laikraščiuose, redagavo. Vis dar tvirtoj pozicijoj. Debiutavo knygele „Iš ilgesio visa tai“. Užsirekomendavo kaip „blogas“ vaikas literatūroje. Švarūs, skaidrūs eilėraščiai. Kritiniai straipsniai šokiruojantys, negailestingai kritikuojantys. Rūpėjo neigti ideologines temas, nekenčia ideologijos. Stipriai pakeitė teksto formą, stilistiką, liet. poezijos stereotipus. Siekia nuogo, atviro santykio su realybe, kuri yra žeidžianti. Pasaulis nepagražintas, be sentimentų, šaltas. Pasaulis priimamas toks, koks yra. Eilėraštis fiksuoja negatyvius vaizdus. Rinkinys „Mirusiųjų“ ir kt. Su O. Koršunovu pastatė spektaklius. Rašė radio pjeses, pvz. „Nenoriu susipažinti“. Romanas 2002 m. „3 sekundės apdovanotas“ apie savo patirtį sovietų oro desante. 2004 m. „Doriforas“ = ietininkas. Esė, geriausia knyga „ Nuogi drabužiai“ 2003 m. Artima avangardo stilistikai. Netiki pasaulio
įtempta. „Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“. – S. Parulskis. Parulskis parodijuoja visuomenės mąstymo ir elgesio stereotipus, šaiposi iš sutrikusio inteligento. Ironiškas svetimo teksto vertinimas dažnai virsta autoironišku žvilgsniu į save, pereina i autoparodiją. Dviprasmiškas stilių maišymas, mąstymo paradoksalumas, provokuojančios išvados – tai būdingiausi S. Parulskio kūrybos bruožai.

Aidas Marčėnas gimė 1960 m. Kaune. Poetas ir kritikas. Baigė vidurinę mokyklą, konservatorijos nebaigė ir kitų aukštųjų mokyklų nebaigė, bet spinduliuoja savo intelektu. Reakcijos į kitų kūrybą. Meniškai naudojasi eufoninėmis, sintaksinėmis kalbos išgalėmis. Ypatinga žodžio, kalbos klausa. Klasikinė forma. Debiutavo rinkiniu „Šulinys“ 1988 m. (Zigmo Gėlės premija). 1991 m. knyga „Angelas“, 1993 m. „Dulkės“, 1994 m. „Metai be žiogo“, 1998 m. „Vargšas Jorikas“, 2001 m. „Dėvėti“. Su Parulskiu išleido poezijos knygelę „Žydrąją knygelę“. 2005 m. „Pasauliai“ už kurią gavo nac.premiją. Rinktinė „Eilinė“. Vienas didžiausių XX a. poetų. Aštrūs ir polemiški kritikos straipsniai. Pirmųjų Marčėno rinkinių lyrika skaidri ir muzikali. Poetas labai daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui, ritmui. Vėlesniuose greta silabotonikos atsirado verlibrai: ilgi sakiniai, pilni įterpinių, kartais nekasdieniškai iškilmingi, besiremiantys sapno ar regėjimo poetika, kuri leidžia derinti siurrealistiškai neįtikėtinus ir realybėje nesisiejančius vaizdus. Atsakas į pasaulio trapumą – stoiška kūryba. Stilizuotas jausmingumas gesinamas ironija, sentimentalų poetizmą čia pat keičia ironiškas prozaizmas. (Liet.lit.enciklop.)

Eugenijus Ališanka gimė 1960 m. Rusijoje. Vienas produktyviausių poetų, teoretikų. Baigė matematiką, filosofijos doktorantūros nebaigė. Akademiškas poetas. Debiutavo kn. „Lygiadienis“. Senų ir naujų literatūros formų pusiausvyros siekiantis autorius. Rimčiausias idealizmo ideologas. Modernizmo tekstai – „ Vaizdijantis žmogus:…“, „Dionizo sugrįžimas..“ apie šiuolaikinę liet. poeziją, prozą. Poezijos: „Peleno miestas“ 1995 m., „Dievakaulis“ 1999 m., „Iš neparašytų istorijų“ 2002 m. Nūdienos pasaulis išbandomas istorijos ir kultūros mechanizmo. Šiuolaikinis žmogus – nebetikintis dievais. Miestas – kultūros centras. Jokios gamtos, betono džiunglės. Pinasi žlungančios ir siekiančios išlikti civilizacijos likimas mieste. Nebijo realybės, juntamas. Almanachai: „Miestelėnai“ 1992, 95, 99 m. Labai populiarūs tarp jaunimo.

Ališankos poezijai būdinga laisva eiliavimo forma, intelektuali dinamiška mintis. Ališanka rašo eilėraščius, kuriems būdinga vadinamoji išcentrinė struktūra, – tai laisvos kompozicijos tekstai, nevaržomi nei ritmo, nei rimo, jo poetinė kalba niekados neapsistoja ties stabilesniu vaizdinių tarpusavio ryšiu, jis nesistengia kurti net iliuzinės prasmės vienovės, viską lemia minties įtampa žodžių ir vaizdų sąvartoje, kibirkštis, blykstelinti dekonstruotos kalbos blokų sandūroje.

Navakas Kęstutis gimė 1964 II 24 Šeimyniškiuose (Utenos r.); poetas, vertėjas.

1982 baigė vidurinę mokyklą Kaune. Dirbo knygyno klubo „Septynios vienatvės“ Kaune direktorium, Lietuvos televizijoje. Išleido eilėraščių rinkinius Krintantis turi sparnus (1988), Pargriautas barokas (1996), Žaidimas gražiais paviršiais (2003). Išvertė vokiečių poezijos, parašė straipsnių ir recenzijų. Navakas orientuojamasi į Europos, labiausiai vokiečių poezijos tradiciją. Kūryba turi retro prieskonį – tiek žmonės, tiek aplinkinis pasaulis estetizuoti, laisvai keliaujama po įvairius kultūros klodus. Navako eilėraštis – žaidimas eilutės, strofos skambesiu, keisčiausiais istorinio laiko ir geografinės erdvės deriniais, tarsi bandant susigrąžinti praėjusį laiką arba tiesiog grožintis pasauliu. Žaidimas kiek elegiškas, išlaikantis estetinės ir etinės vertybės jutimą.

Grajauskas Gintaras gimė 1966 m. Marijampolėje. Studijuoja muzikos mokyklose, Klaipėdos konservatorijoje, groja. Muzikos tema – ryškiausias jo poezijos bruožas. Debiutuoja „Tatuiruotė“ 1993 m. Paskui „Katalogas“, „Kaulinė dūdelė“, „Įvairios istorijos“. Svarbias egzistencines temas išsako naiviais pokštais. Būdinga ironija. Žmogus, kuris žiūri naivuolio akimis, bet mato žiaurius dalykus. Esė kn. „ Iš klausos“, romanas „Erezija“. Grajauskas debiutavo kaip nepriklausomybės metų jauniausios kartos poetas, pasiryžęs „gyventi nemeluodamas nei sau, nei kitiems“. Eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, švedų, lenkų ir kt. kalbas. Egzistencinės tuštumos pajauta šioje poezijoje transformuojama į poetinio žaidimo erdvę; ištuštėjęs ir subanalėjęs pasaulis stebimas nedramatizuojant, iš humoro distancijos, kuri leidžia apčiuopti kasdienėje banalybėje pulsuojančias universalias žmogaus patirtis – intymumą, mirties baimę, sakralumo ilgesį. Poetinė kalba priartėja prie sakytinių intonacijų, daiktiškos vaizdinijos; poetinė emocija minimali,
disciplinuota.

15. Postmodernizmo tendencijos prozoje. Naujas poziuris i mita, kalba ir zmogaus

tapatybe Renatos Serelytes kuryboje, zaidimo ideja ir formos.

Renata Šerelytė gimė 1970 m. Kupiškio raj. Šimonių kaime. Baigė VU liet. kalbą ir litera. Dirbo laikraščiuose, buvo dailininkė, rašė recenzijas, intuityviosm plastiškos. Gyvi tekstai. Logika ir racionalumas ją pykino. Nėra simetrijos kūriniuose, struktūra asociatyvi, nestandartinė. Mėgsta intuityvų kalbėjimo srautą. Žavisi metaforiškais, intuityviais autoriais, pvz. Skablauskaitė, Gutausku.Debiutavo 1995 m. novelių kn. „Žuvies davinėjimas“, buvo daug recenzijuojančių šį kūrinį, ne būtinai teigiamos. Tai tarsi plastilininė multiplikacija, jaunatviška pasaulėjauta.. R. Šerelytės novelėse prasiveržia iškalbingo, sodraus ir net intriguojančio vaizdo realybė. Šerelytės romano originalumas glūdi filologinėje jos rašomo prozos teksto prigimtyje – metaforų pynėje, išlaisvinančioje vaizduotę. Šios vaizduotės įaudrinti hermetiškieji herojų pasauliai matomi tarsi kokie perregimi sapnai, pasklidę po tyrinėjamą erdvę, – juos gali apžvelgt, įžvelgt, matyti jų įvairovę ir visumą, žaisti jais, bet jie atskiri, ir susisieja nebeįžvelgiamuose, tik nuspėjamuose gamtos pradmenyse. Šia prasme Šerelytės romanas – tipiškas postmodernizmo kūdikis.

16. Jauniausiuju kureju karta (70 m. gimimo karta). Naujausios tendencijos

Neringos Abrutytes, Dariaus Simonio, Rimvydo Stankeviciaus, Daivos Cepauskaites

kuryboje.

Abrutytė Neringa gimė 1972 XII 27 Neringoje; poetė, vertėja.

1991 baigė Nidos vid. mokyklą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VU. LRS narė nuo 1998.

Išleido eilėraščių rinkinius Rojaus ruduo (1995) ir iš pažintis (1997) Neringos m. (2003), parašė pjesę Barono Miunchauseno meilė ir kt… nusivylimai (išsp. LM, 1998, V 23 ir 30), novelių, literatūros apžvalgų, recenzijų. Iš prancūzų k. išvertė Jacques’o Prévert’o poezijos rinktinę Le bouquet = Puokštė (1999), Jacques’o Le Goffo Europos istoriją, papasakotą jaunimui (2000); iš graikų – Sotirio Souliočio eilėraščių; iš slovėnų – Alešo Štegero eilėraščių; iš vokiečių – Wolfgango Borcherto, Hertos Müller novelių. Abrutytės eilėraštis – emocijų nuotrupos, įgyjančios minipasakojimo ar dialogo skeveldrų pavidalą. Kuriama „nepoezija“, sintaksiškai sutraukant sakinį, teiginį paverčiant klausimu, trumpinant žodį, sąmoningai erzinant literatūros tradiciją. Eilėraščio centre – kuriančios asmenybės, jau niekuo nepasitikinčios, tapsmo tema. Vyraujantis žanras, autorės žodžiu tariant, meilės „nelyrika. Abrutytės poezija – atvira, savita, moderni, kartais net šokiruojanti savo intymumu. Pasižymi atšviežinta poetine kalbėsena, atkuriančia gyvai modeliuojamo asmeniško balso intonacijas. Kasdienė buitis, dionisiški malonumai, vaikystės atsiminimai, šiuolaikinio klajokliško gyvenimo patirtys persipina į nepakartojamai intymų poetinį pasakojimą – mergaitiškai naivų, erotiškai paslaptingą, šiek tiek komišką ir nesureikšmintą.

Darius Šimonis, poetas, eseistas, literatūros kritikas. Gimė 1970.10.20 Kaune.

1995 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1996-1998 m. studijavo VU Teisės fakultete.

kuria poeziją kaip postmodernų kalbinį performansą, įsitraukia į neoavangardinius kalbinius žaidimus. Rinkiniai „Spiečius“, 1997 m., „Rykštė“, 2001 m.

Stankevičius Rimvydas gimė 1973 I 7 Elektrėnuose; poetas, prozininkas. Nuo 1991 VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirba žurnalisto darbą. Išleido eilėraščių rinkinius Akis (1996), Randas (2002), miniatiūrų apysaką Vinys Marškonių kaimui statyti (2001). Paskelbė kritikos straipsnių. Sudėtingo minties piešinio, aštrių vaizdo brūkšnių naujoviškai instrumentuotuose Stankevičiaus eilėraščiuose mįslingos būties nesibaigiančioje tėkmėje iškyla vienišas individas, besišaukiantis Dievo. Eilėraščiuose perteikia vienišos sąmonės, įkalintos savyje, metafizines nuojautas bei pastangas surasti išėjimą anapus, susitikti su Kitu.

Čepauskaitė Daiva gimė 1967 IV 24 Marijampolėje; poetė, dramaturgė, aktorė. Baigė Kauno medicinos institutą. Kauno jaunimo kamerinio teatro aktorė. LRS narė nuo 1998. Išleido eilėraščių rinkinius Bevardžiai (1992), Suvalgiau vieną spanguolę (1998), parašė pjeses vaikams Pimpės gimtadienis (past. 1990), Pasiklydęs laivas (past. 1994), Bulvinė pasaka (išsp. NDB, 4, 2000; past. 2001), radijo pjesę Pupos (past. 2003?), sukūrė monospektaklį 29-as puslapis (1996). Čepauskaitės poezijoje vyrauja klasikinis skambus ketureilis, pirmajame rinkinyje dar ryški romansinė retorika, į antrąjį prasiskverbia iškalbingesnės kasdienybės detalės. eilėraščiai rašomi klasikiniu ketureiliu, tačiau ši forma kaip ir kiti tradiciniai poetizacijos būdai panaudojami sukurti mažyčiam buitiškam kasdienybės spektakliui, su ironija inscenizuojančiam poetinę subjekto „dramą“. Tačiau kartu nesumenkinamos tuo spektakliu perteikiamos patirtys. Šis „dvigubas žaidimas“ – įdomi Čepauskaitės poezijos intriga.

8-7 kl.

Galimas tradicijos centras šiandieninėje poezijoje. D.Kajoko ir N.Miliauskaitės, K.Platelio kūryba. Elitiškumo samprata, minimalizmo principai, Rytų pasaulėjauta.

Nijolė

Vilkaviškio raj. Poetė, baigė lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Jautėsi, vieniša, svetima. Susirašinėjo su V.P.Bloža (talentingas poetas, nepripažintas soviet.sistemos). Susituokė. Kūrybos autoriteta jai (20 m. vyresnis). 1985 „Mašiolės S. portretas“, geranoriškai recenzuota. Įtraukta į pasaulio literatūros geriausių poetų 80-uką, nacionalinė premija.

„Audėja“ – šilko įvaizdis, lengvas kaip debesis. Kontrastas tarp jauno ir seno, balta – tamsu. Paralelizmas ir autoriaus vaikystė. Vaikystė – neišpildyta svajonė grįžti į ją. Tai ir sielos sustabarėjimas („rankų šiurkštumas“), vaiko supratimo skaidrumas. Autorė atsigręžia į savo gyvenimą (internate) – nenurodo biografijos motyvų. Kokios prasmės šilkui.

Kūrėja- audėja. Audimas- savo gyvenimo gyvenimas. Gyvenimas- kūrybinis procesas pagal Miliauskaitę. Miliauskaitė siųlo gyventi gyvenimą kaip meno kūrinį. Egzotika (šilkas iš rytų, tarsi gyvas, tai meno kūrinys). Šis eilėraštis susijęs su kitais eilėraščiais apie šilką. Mergaitės gyvenimo istorija papasakota: anksti ištekinta. Ploni pirštai- ploniausiais kokybiškiems rafinuotiems šilkams. Pats žmogus išaudžia savo gyvenimą. Voratinklis- šilkas- trapus, plonas. Po vestuvių sunkūs darbai.

Šilkas lengvas, trapus, nereikšmingas iš pirmo žvilgsnio („nuskristų sau“). Detalės vertė. Mergaitės likimas reikšmingas jai pačiai. Reikia laikyti šilką (gyvenimą).

„Dvi sesės“- lyrinis subjektas= stebėtojas, o eilėraštis – ką mato subjektas (pasakojimas). Tos seserys- neišskiriamos „juodvi“- susiję tarp savęs. Tikslūs žodžiai, eilėraštis skamba. Sodas- aukščiausia kosminė tvarka – rojus analogas. Žmogaus rankų sukurtas, sukultūrintas, į ką žmogus žiūri, kaip ankstesnį būvį (karalių erdvė, ankstesnė buitis).

Kilmė- giminė, paveldėjimas, garbė, aristokratizmas.

Perlų vėrinėlis- pripažinimas, vertės ženklas- tai vandens semantika. Tai kaip „ašarų“ karoliai.

„Pienas ir kraujas“- kūniškas grožis, sveikumas.

„Nežvelgia į akis“- tamsi mergaitė- mirties deivė ir gyvenimo deivė – kita – būties principus įkūnija. „Valdo“ deivės. Kraitelė- kraitis. „Sodas augina rezultatus“ – gyvenimo vaisius. Sidabras- mėnulis, mirtis, paslaptis, naktis. Auksas – saulė, šviesa. „Kaupimą“-sukaupta (sena forma)- tuoj liesis per kraštus. Mirtis- principas-rezultatas. Vyšnios- prisirpęs gyvenimas. Tavo gyvenimo vaisiai sunokę. Dvi sesės- gyvenimo principas, kosminė tvarka. Išbirs vyšnios, jei dar vieną idės. Nežinai, kada ragauti savo gyvenimo rezultatų, kur jas sutiksi.

Kornelijus Platelis

„Pienas ir pomidorai“- akimirkos stebuklas. Impulsų duoda kasdieninė erdvė, daiktai. Virtuvė- šeimyniška erdvė. Buitiška situacija. Proziniai bruožai. Geidulinga moteris, įamžinta moteris („marmuras“)- išaukština kaip deivę. Prabanga, vertė.

„Kraujo stebuklas“- kapinės-uždara erdvė. Suasmenintos kapinės. Atgimimas kapinėms – pakvimpa „beržais“. Kvapas- klausa- lytėjimas- rega- skonis ( visi žmogaus pojūčiai). Lyrinis subjektas jaučiasi nesaugus, slepiasi nuo lietaus (krikšto)- (neša pražūtį). Noras susilieti su aplinka išnyksta. Vėlių gyvenimas naktį. Vėlėlės atgimsta trumpam. Grįžta į kapus, apsunkę nuo gerumo. Švento. Toliau- diena, veikia gyvieji; naivios paauglės, toks pat ritualas kaip ir naktį. Vynas joms suteikė stiprybės, maištingumo. Visuomenės problemos- alkoholizmas. Nemoka linksmintis- vynas. Kaimo problemos. Jaunimas abejingas, dievas „kažkoks“. Po mišių sutvarko, o mergaitės išmėto.

Lyr.subjektas- mišių klausytojas, pamatęs vėlių mišias, kurios nevyksta tarp gyvųjų. Mergaitėms- svaiginimas vyno, nesakralinis. Religinis ritualas- gamta ir kultūra susieta. Ironija. „Gyvenimo prasmės troškimas“. Nesuprato ir netyčia atnaujino mišių auką- suteikta prasmė; pačios nežinodamos dalyvauja aukoje. „Gyvenimo prasmė“.

Donaldas Kajokas

G.1953 m., Prienuose. Baigė Kauno kultūros institutą, dirbo fizinio lavinimo mokytoju; Maironio literatūros muziejuje. Kajokas- Kauno kultūros veidas. Labai atnaujino poetinę kalbą, suteikia savitų atspalvių santykiams su pasauliu. Gavo LRS ir LN premijas. Mažakalbis, pirmauja literatūroje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4275 žodžiai iš 8523 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.