Lr civilinės teisės šaltiniai spragos civiliniuose įstatymuose ir jų užpildymo būdai
5 (100%) 1 vote

Lr civilinės teisės šaltiniai spragos civiliniuose įstatymuose ir jų užpildymo būdai

112131

TURINYS

1. Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3

2. LR Civilinės teisės šaltiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

3. Civilinės teisės šaltinių rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

4. Spragos civiliniuose įstatymuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

5. Spragų civiliniuose įstatymuose užpildymo būdai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13

Literatūros sarašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14

1. Įvadas

Sąvoka “teisės šaltinis” suprantama keleriopai. Pirma, ši sąvoka gali reikšti valstybės instituciją, nustatančią, priimančią tam tikras privalomas elgesio taisykles. Demokratinėje valstybėje tokia institucija yra demokratiniu būdu išrinktas parlamentas, todėl šiuo atžvilgiu teisės šaltinis yra rinkėjai.

Antra, ši sąvoka gali reikšti tam tikrą rašytinę medžiagą, kurioje yra privalomos elgesio tasyklės. Šiuo, arba fundamentaliuoju, požiūriu teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: įstatymas, įstatymų lydimasis aktas, teismo precedentas ir panašiai. Kitaip tariant, teisės šaltinis yra tam tikra teisinio pobūdžio informacija, padedanti išspręsti teisinę problemą.

Trečia, aptariama sąvoka gali reikšti visumą išorinių veiksmų, darančių įtaką vienokių ar kitokių elgesio taisyklių nustatymui tam tikroje visuomenėje. Šiuo, arba materialiuoju, požiūriu teisės šaltiniai yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, elitiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.

Vieno iš autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R.Davido nuomone, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu yra:

1. Bendrieji, fundamentalūs teisės principai (teisingumo, lygiateisiškumo ir t.t.);

2. Tarptautinė teisė;

3. Rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų lydimieji aktai);

4. Papročiai;

5. Teismo precedentas (teismų praktika);

6. Teisės doktrina.

Teisės šaltiniai klasifikuojami vadovaujantis įvairiais kriterijais. Pagal tai, teisės šaltinyje elgesio taisyklė suformuluota tiesiogiai ar yra teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos rezultatas, teisės šaltiniai skirstomi į tiesioginius, arba pirminius, ir netiesioginius, arba antrinius. Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios teisės aktai, kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės. Tiesioginiais teisės šaltiniais laikomi bemdrieji teisės principai, įstatymai, tarptautinės sutartys, įstatymų lydimieji aktai, papročiai. Netiesioginiai teisės šaltiniai, kaip minėta, yra teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas. Netiesioginiais, arba antriniais, teisės šaltiniais pripažįstama teismų praktika, teisės doktrina, įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga.

Pagal teisės akto, kuriame suformuluotos teisės normo, juridinę galią teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus ir įstatymų lydimuosius aktus. Savo ruožtu įstatymai pagal savo juridinę galią taip pat analizuotini laikantis hierarchijos: bendrieji teisės principai, tarptautinė teisė, konstitucija, konstituciniai įstatymai ir ordinariniai įstatymai.

2. LR Civilinės teisės šaltiniai

Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis suprantamas kaip tam tikri socialiniai-ekonominiai ir politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos teisės normos.

Tokie veiksniai yra visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos, valstybėje vyraujančių politinių jėgų valia, valstybės institucijų teisės kurybos veikla, teismų precedentai, visuomeniniai papročiai.

3. Civilinės teisės šaltinių rūšys

Pagrindinis civilinės teisės šaltinis yra įstatymas.

Įstatymai grupuojami į tris grupes:

1. Svarbiausias – pagrindinis šalies įstatymas. Tai LR Konstitucija, priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 metų spalio 25 dieną, referendumu. Joje įtvirtinti visų teisės šakų, taigi ir civilinės teisės, pagrindai. Visi priimami įstatymai ir poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Susisteminti civilinės teisės aktai. Jie sudaro Lietuvos respublikos Civilinį kodeksą, kuris galioja nuo nuo 2001 metų liepos 1 dienos.

3. Kiti įstatymai.

Atskirą grupę sudaro LR tarptautinės sutartys.

Kiti civilinės teisės šaltiniai yra poįstatyminiai norminiai aktai. Jau yra Vyriausybės, savivaldybių, ministerijų, žinybų norminių aktų. Tačiau tie norminiai aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek nustatyta įstatymo.

Jeigu yra Civilinio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai Civilinis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomas kodekso ar kito įstatymo
normos.

Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas “valstybės žiniose”.

Komentuojamo staripsnio 1 dalyje išvardyti pirminiai, arba tiesioginiai, teisės šaltiniai, sudarantys vadinamąją statutinę, arba pozityviąją, civilinę teisę. Tačiau nurodytieji šioje normoje nėra vieninteliai civilinės teisės šaltiniai. Dar vienas tiesioginis, arba pirminis, civilinės teisės šaltinis – paprotys – nurodytas CK 1.4 straipsnyje. Prie civilinės teisės šaltinių taip pat priskiriami CK 1.2, 1.5 ir kituose straipsniuose įvertinti bendrieji teisės principai. Civilinės teisės šaltiniai yra ir vadinamieji netiesioginiai, arba išvestiniai, teisės šaltiniai: teismo precedentas (CK 1.5 str. 3-4 d., 1.8-1.9 str.) ir teisės doktrina (CK 1.9 str.).

Konstitucija, būdama teisinės sistemos pagrindas, yra visu teisės šakų, taigi ir civilinės teisės, šaltinis. Civilinei teisei svarbūs principai ir nuostatos išdėstyti Konstitucijos 6, 7, 19, 20-25, 28-30, 32, 35, 38-39, 41, 43, 46-48 ir kituose straipsniuose. Pažymėtina, kad CK detailizuoja daugelį Konstitucijoje įtvirtintų teisių, nustato jų gynimo civilinius teisinius būdus.

Ck yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis civilinės teisės šaltinis. Civilinės teisės šaltiniai taip pat yra daugybė kitų konkrečių įstatymų. Šie įstatymai dažniausiai detalizuoja CK normas. Pavyzdžiui, įstatymas, reglamentuojantis dirbtinio apvasinimo sąlygas ir tvarką, detalizuos CK 3.154 strapsnį. Be to, kadangi Ck kei kurių civilinių santykių apskritai nereguliuoje, tai juos reguliuoja konkretūs įstatymai.

Žodis “įstatymas” turi dvi reikšmes. CK šis žodis vartojamas abiem reikšmėmis. Pirma, materialiuoju požiūriu šiuo žodžiu gali būti žymima bet kuri elgesio taisyklė, t.y. teisės norma, nustatyta valstybės. Šiuo atveju žodis “įstatymas” vartojamas kaip žodžio “teisės aktas” sinonimas. Pavyzdžiui, šitaip žodis “įstatymas” vartojamas CK 1.6 straipsnyje. Antra, formaliuoju požiūriu “įstatymas” reiškia Seimo priimtą teisės aktą. CK 1.3 straipsnio 1 dalyje žodis “įstatymai” pavartotas formaliuoju požiūriu, t.y. omenyje turimi kiti Seimo priimti teisės aktai, išskyrus Konstituciją ir patį CK.

Šiuolaikinėje civilinėje teisėje tarptautinių sutarčių, kaip civilinės teisės šaltinio, reikšmė labai padidėjo, nes dėl tarptautinio privatinės teisės vienodinimo ir derinimo daugelį sričių reglamentuoja tarptautinės sutartys. Komentuojamą normą būtina aiškinti ir taikyti sistemiškai, kartu su CK 1.13 straipsniu, kur įtvirtintas tarptautinės teisės pirmumo, palyginant su vidaus teise, principas. Pagal CK 1.13 straipsnio 2 dalį, tarptautinės sutarties nuostatos civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai (t.y. nereikalaujama, kad siekiant įgyvendinti tarptautinę sutartį būtų priimtas specialus vidaus teisės aktas), išskyrus atvejus, kai pati tarptautinė sutartis numato, kad ją taikyti būtinas viduas teisės aktas. Teismai, aiškindami ir taikydami tarptautines sutartis, privalo užtikrinti jų aiškinimo ir taikymo vienodumą (CK 1.13 str. 3 d.).

CK 1.3 antroje dalyje įtvirtinta kolizinė norma. Kadangi civilinius santykius reglamentuoja ne tik CK, bet ir kiti įstatymai, galimas CK ir konkretaus įstatymo neatitikimas ar net prieštaravimas. Toks prieštaravimas gali būti įvairus. Pavyzdžiui, konkretaus įstatymo norma prieštarauja CK įtvirtintam principui, CK ir konkretus įstatymas reguliuoja tą patį santykį, tačiau skirtingai, ir panašiai. Nustačius tokią koliziją, būtinas mechanizmas ją pašalinti. CK 1.3 straipsnio 2 dalyje, kur įtvirtinamas CK pirmumas, palyginti su kitais įstatymais, toks mechanizmas ir nustatytas. Komentuojama norma įtvirtina bendrąjį principą, kad CK ir konkrečių įstatymų prieštaravimus būtina spręsti CK naudai, t.y. taikant CK, o ne konkrečių įstatymų normas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija grindžiama tuo, kad kodeksas teisės sistemoje, grindžiamoje konfiguruotais teisės aktais, turi didesnę teisinę galią nei kiti įstatymai. Toks kodekso pirmumasa aiškinamas jo sisteminiu nuoseklumu, reglamentuojamų santykių apimtimi ir teisinio reglamentavimo pobūdžiu.

Tačiau Ck 1.3 straipsnio 2 dalyje numatyta ir bendrosios taisyklės išimtis. Jeigu pačiame CK nurodyta, kad vieną ar kitą santykį reglamentuoja kiti įstatymai arba CK leidžia kituose įstatymuose nustatyti kitokias nei CK taisykles, tai tokiu atveju pirmenybė teikima ne CK, o konkretiems įstatymams. Pavyzdžiui, CK 2.168 staripsnyje sakoma, kad kiti įstatymai gali nustatyti kitokias nei CK prekybos agento veiklos reglamentavimo taisykles. Pagal CK 6.780 staripsnio 6 dalį, konkrečiuose įstatymuose gali būti numatytos ir kitokios nei CK komiso sutarčių taisyklės. Šiais ir kitais atvejais Ck pirmenybė teikimam konkrečių įstatymų nuostatoms, todėl, esant CK ir konkretaus įstatymo normų kolizijai, bus taikomos konkretaus įstatymo normos.

Pažymėtina, kad CK
straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje kolizinėje normoje turimi omenyje tik galimi Ck ir kitų Seimo priimtų teisės aktų prieštaravimai. Kilusį CK ir kito teisės akto, o ne įstatymo prieštaravimą būtina spręsti kitais būdais. Pavyzdžiui, jeigu yra CK ir Vyriausybės nutarimo prieštaravimas, reikia taikyti CK, nes aukštesnės teisinės galios aktas (CK 1.3 str.3 d.). esant abejonei dėl Vyriausybės nutarimo sutikimo su CK, reikia kreiptis į LR Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 102 str.).

CK 1.3 straipsnio 1 dalyje pagrindiniu teisės šaltiniu pripažystamas įstatymas. Kartu to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad civilinės teisės šaltinis gali būti Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai. Tačiau CK 1.3 straipsnio 3 dalyje kartu ribojamos Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų galios reglamentuoti civilinius santykius: Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos, pavyzdžiui, ministerijos, Lietuvos bankas ir kitos, gali priimti teisės aktus civilinės teisės klausimais tik CK ir kitų įstatymų numatytais atvejais. Be to, Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos civilinius santykius gali reglamentuoti tik įstatymų numatyta apimtimi. Jeigu CK ar kitas įstatymas nenumato Vyraiusybės ar kitos valstybės institucijos teisės priimti teisės aktą tam tikrais tikslais, nei Vyriausybė, nei kita valstybės institucija neturi teisės reglamentuoti civilinių santykių. Priimtus, tokius aktus būtina pripažinti prieštaraujančiais įstatymui.

Remiantis teisės šaltinių hierarchijos principu, Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas, prieštaraujantis CK ar kitam civiliniam įstatymui, neturi būti taikomas (CK 1.3. str. 3 d.).

CK 1.3. staripsnio 4 dalyje numatytas vienas civilinių teisių gynimo būdas – teisės akto, kurio konstitucingumo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją, pripažinimas negaliojančiu (CK 1.138 str.7 p.). ši norma gali būti taikoma ministerijų, departamentų, kitų valstybės ir savivaldos institucijų ir jų pareigūnų priimamiems teisės aktams. Tokius teismo sprendimus privalu skelbti “Valstybės žiniose”. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 staripsnio 1 dalies 1-2 punktus, tokios bylos priklauso administracinių teismų kompetencijai (šiame įstatyme vartojama ne sąvoka “pripažinimas negaliojančiu” , o “panaikinimas”).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1781 žodžiai iš 3538 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.