Lr respublikos prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią lietuvos respublikos konstituciją
5 (100%) 1 vote

Lr respublikos prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią lietuvos respublikos konstituciją

T U R I N Y S

Įžanga

1.Respublikos Prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią Lietuvos

Respublikos Konstituciją.,

2.Pagrindiniai Respublikos Prezidentui tenkantys valdymo įgaliojimai:

· įgaliojimai skiriant valstybės pareigūnus;

· ministrų veiklos kontrolės įgaliojimai;

· “ypatingieji” įgaliojimai;

3.Respublikos Prezidento ir Vyriausybės sąveikos ypatumai pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą.

Išvados

Literatūros sąrašas

Į Ž A N G A

Valstybės vadovo institucija sutinkama visose valdymo formose-monarchijose (monarchas, karalius, imperatorius ir pan.), respublikose (prezidentas), kai kuriose atskirose valstybėse – kolegialios institucijos su valstybę atstovaujančiais pirmininkais (prezidiumas, taryba). Vienose šalyse valstybės vadovo funkcijos nominalios, kitose – realios. Konkrečią šalies vadovo faktinę padėtį šalyje lemia pastarosios istorinės tradicijos bei politinės sąlygos.

Neabejotinai sutikčiau su E Šileikio nuomone, kad “nė viena Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta (ir tebevertinama) pagal konstitucinį statusą, kaip valstybės vadovo institucija.”

Lietuvos istorijoje būta ir kolegialaus ir vienasmenio (LR 1918m. Konstitucija), leidusio tik dekretus bei leidusio ir įstatymus (LR 1928m. ir 1938m. Konstitucijos), galinčio pirmininkauti ir Valstybės gynimo taryboms, ir Vyriausybės posėdžiams (LR 1928 m. ir 1938 m. Konstitucijos). Atskirose Konstitucijose skyrėsi netgi valstybės vadovo skyrimo tvarka – pagal 1928 m. LR Konstituciją jis buvo renkamas specialių rinkikų, kai tuo tarpu dar 1922m. Konstitucija įtvirtino Seimo galias skiriant Prezidento. Tik nuo 1992m. Konstitucijos įsigaliojimo valstybės vadovą pradėjo rinkti tauta. Skyrėsi ir vadovų kadencijos trukmė – 3m. 1922m., 5m. 1992 m. ir 7 m. 1928m.

Šiame rašto darbe bus analizuojama Prezidento institucijos vieta viešosios administracijos sistemoje pagal 1992 m. priimtą LR Konstituciją. Šiuo metu vykstant tokio mąsto politiniam skandalui Lietuvoje ši tema yra labai aktuali. Tik išsamiai išnagrinėjus LR Prezidento kompetencijos ribas, galima tikrai objektyviai nustatyti jo įvykdytų pažeidimų sunkumą bei įvertinti Prezidento institucijos prestižui ir patikimumui padarytą žalą.

1. Lietuvos Respublikos Prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią Lietuvos

Respublikos Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip ir visose šiuolaikinių teisinių valstybių konstitucijose, yra įtvirtinamas dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų žinomas valdžių padalijimo principas. Valstybės vadovas, įgyvendinamas savo įgaliojimus bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Tačiau jo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai.

Konstitucinis Teismas savo 1998m. sausio 10 d. nutarime Lietuvos valdymo formą apibūdino kaip parlamentinę respubliką, turinčią kai kurių mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumų. Lietuvos teisės doktrinoje šia tema nėra vienareikšmės nuomonės ir yra nuomonių, teigiančių kad Lietuvos valdymo formoje galima įžvelgti pusiau prezidentinės valdymo formos požymių. Konstitucijos 85 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad prezidentas leidžia teisės aktus – dekretus vykdomosios valdžios ribose, todėl galima daryti išvadą, kad šią instituciją galima priskirti institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme.

LR Prezidento įgaliojimams apibrėžti yra skirtas ištisas VI skirsnis, kurio 77 str. skelbia, kad “Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.” Taigi matyti, kad Konstitucija nedviprasmiškai paveda prezidentui būti valstybės vadovu. Tačiau praktikoje gali kilti sunkumų, nes neaišku, ar vykdant tokį pavedimą, jis gali daryti tai, kas neįvardinta Konstitucijoje ar įstatymuose, bet lyg ir išplaukia iš valstybės vadovo rango. Kaip pavyzdį galima pateikti 1999m. balandžio 14 d. Respublikos Prezidento pareikštą tiesioginį nepasitikėjimą Ministru Pirmininku. Toks pareikštas nepasitikėjimas “tiesiogiai nenumatytas Konstitucijoje ir įstatymuose, gali susidaryti įspūdis kad tokiu poelgiu, privertusiu Ministrą pirmininką atsistatydinti, valstybės vadovas pažeidė Konstitucijos 77 str. 2 d., kuri jam paveda daryti tik tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Kita vertus, gali atrodyti, kad Konstitucija Respublikos Prezidentui nedviprasmiškai paveda būti valstybės vadovu.”

Jei aiškinti terminą “valstybės vadovas” pažodžiui, galima pagalvoti, jog Prezidentas yra pagrindinė ir svarbiausia institucija, kuri netgi gali būti pakylėta virš valstybės. Tačiau toks pažodinis interpretavimas pažeistų jau minėtą valdžių atskyrimo principą, įtvirtiną LR Konstitucijos 5str. 1d. ir taip būtų paneigiamas Konstitucijos vientisumo principas.

Respublikos Prezidentas gali daryti tik tai, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Taigi ir Seimas turi įtaką valstybės vadovo veiklai. Pavyzdžiui Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia.
gali pavesti Prezidentui spręsti kurį nors klausimą net pastarajam to nepageidaujant. Taip pat Seimas tokiu pačiu būdu gali panaikinti savo ankstesnius pavedimus LR Prezidentui, nors šis tam nepritaria. Taigi galima daryti išvadą, kad terminą “valstybės vadovas per daug sureikšminti yra ydinga, nes negalima paneigti kitų valdžios institucijų (Seimo, Vyriausybės, teismų) konstitucines galias dalyvaujant valstybės valdyme.

Taip pat reikia pasakyti, kad valstybės vadovas įkūnija respublikos principą, įtvirtintą LR Konstitucijos 1str. Jis respubliką įkūnija šiais požiūriais:

a) “valstybės vadovo pareigybė užimama ne gimstant ar paveldėjus, bet rinkimais(78 str.2d.);

b) šią pareigybę galima užimti ne iki gyvos galvos, bet 5 metų kadencijai (78 str. 2d.);

c) tas pats asmuo minėtą pareigybę gali užimti ne daugiau kaip du kartus iš eilės(78str. 3d.); klausimus dėl karo ar nepaprastosios padėties įvedimo valstybės vadovas nėra įgaliotas spręsti savo nuožiūra(142 str.2d.,144 str. 2d.);

d) valstybės vadovas gali būti patrauktas konstitucinėn atsakomybėn (74 str.);

e) pasibaigus kadencijai buvusį valstybės vadovą galima bendrąją tvarka patraukti baudžiamojon atsakomybėn už teisės pažeidimus, padarytus vadovaujant valstybei(86 str. 1d.)”

Pagal galiojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją galima daryti išvadą, jog Lietuvoje Prezidentas nėra vienasmenė institucija, bet įkūnija tam tikrą “mišrią” valstybės valdžios funkciją. Toks “mišrumas” visų pirma pasireškia per įstatymų leidybą- LR Prezidentas turi teisę vetuoti įstatymus( 71str.,84 str. 24 p.) ir tokiu būdu, nebūdamas pats įgalintas įstatymų leidybos srityje, visgi tą įstatymų leidyba veikti, kartais net sustabdyti.

Taip pat minėtas “mišrumas” pasireiškia net teisingumo vykdymo srityje – nors teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai (LR Konstitucijos 109 str.), tačiau per malonės suteikimo teisę (84 str. 23 p.) Prezidentas gali savotiškai kvestionuoti teisingumą vykdančių institucijų sprendimus.

Reiktų pastebėti, kad LR Prezidento negalima priskirti vien tik prie valdymo funkcijos dar ir todėl, kad jis yra savotiška valstybės personifikacija, integralumo garantas, bei politinio nuosaikumo ir bendro moralumo pavyzdys.

Prezidentas turi tam tikrų statuso panašumų su Seimo ir Vyriausybės nariais. Tiek Prezidentas tiek Seimo nariai yra renkami tautos,(Vyriausybės nariai šiuo atžvilgiu yra skiriami) t.y. jie nedirba pagal darbo sutartį ir negali būti paskirti į darbą įsakymu. Visi šie asmenys yra traktuojami kaip valstybės politikai, t.y jie vykdo savo politinę programą (nors formaliai Prezidento instituciją stengiamasi kuo daugiau de-politizuoti). Taip pat visi jie nepraranda savo valstybės politiko statuso dėl amžiaus.

Reiktų paminėti ir tai, kad visi šie politikai negali savo pareigų užimti visuomeniniais pagrindais, t.y. negali užsiimti kita darbine veikla ir gauti kitą (papildomą) darbo užmokestį (žinoma yra kūrybinės veiklos išimtis).

Tačiau nepaisant minėtų panašumų, tarp Prezidento, Seimo ir Vyriausybės narių yra akivaizdžių skirtumų.

Vienas esmingiausių tokių skirtumų yra kompetencija – Prezidentas turi “savo” kompetencija, kai tuo tarpu Seimo ar Vyriausybės nariai turi tik šių kolegialių institucijų kompetencijos dalį. Be to, Seimo ir Vyriausybės nariai eidami savo pareigas gali toliau dalyvauti savo politinės partijos veikloje, kai tuo tarpu išrinktas prezidentas privalo sustabdyti savo veiklą politinėje partijoje (Konstitucijos 83 str. 2 d.).

Tačiau, mano nuomone, ši de-politizacijos funkcija nėra pakankama, įtvirtinant Prezidento nepriklausomumą nuo jį iškėlusių politinių partijų. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama jo nepriklausomumui nuo Prezidento rinkimų kampanijos finansinių ir kitų rėmėjų. Kaip parodo dabartinė situacija Lietuvoje, tai yra tikrai aktualu ir šią problemą riekia spręsti kuo skubiau, kol neprasidėjo nauji Prezidento rinkimai.

Dar vienas esminis prezidento skirtumas nuo kitų valstybės politikų – tai jo imuniteto apimtis. Prezidento imunitetas administracinės ar baudžiamosios atsakomybės požiūriu yra žymiai platesnis nei Seimo ar Vyriausybės narių. Tai buvo patvirtinta Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad “Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti pritaikytas Seimo nariui, bet ne Respublikos Prezidentui”

Skiriasi ir kandidatams į Respublikos Prezidentus ir Seimo bei Vyriausybės nariams keliami reikalavimai – Respublikos Prezidentu gali būti tik Lietuvoje gimęs pilietis, t.y. įgijęs pilietybę filiacijos būdu. Tuo tarpu Seimo nariu renkamas ar Vyriausybės nariu skiriamas gali būti pilietis, įgijęs pilietybę ir optavimo arba natūralizacijos būdais.

Dar vienas skirtybė – įgaliojimų laikas. Prezidento kadencijų skaičius yra ribojamas (penkeriems metams, ne daugiau kaip du kartus iš eilės). Seimo narių perrinkimo ar Vyriausybės narių paskyrimo skaičius nėra ribojami.

Taip pat skiriasi ir Prezidento, Seimo ir Vyriausybės priimamų teisės aktų galia bei forma. Prezidento leidžiami dekretai dažniausiai yra individualūs valdymo aktai, kuriuose nenustatomos bendro pobūdžio teisės normos (Konstitucijos 85 str.), nors 144 str. ir 145 str., taip pat Karo
padėties įstatymo 3str.yra įtvirtinta, jog Prezidento dekrete, kuriuo įvedama karo ar nepaprastoji padėtis, gali būti nustatomos bendro pobūdžio teisės normos, laikinai apribojančios atitinkamas žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Seimo priimami įstatymai ir dauguma Vyriausybės nutarimų –bendro pobūdžio norminiai teisės aktai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1573 žodžiai iš 5230 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.