Lr respublikos prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią lietuvos respublikos konstituciją
5 (100%) 1 vote

Lr respublikos prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią lietuvos respublikos konstituciją

11213141

T U R I N Y S

Įžanga

1.Respublikos Prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią Lietuvos

Respublikos Konstituciją.,

2.Pagrindiniai Respublikos Prezidentui tenkantys valdymo įgaliojimai:

· įgaliojimai skiriant valstybės pareigūnus;

· ministrų veiklos kontrolės įgaliojimai;

· “ypatingieji” įgaliojimai;

3.Respublikos Prezidento ir Vyriausybės sąveikos ypatumai pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą.

Išvados

Literatūros sąrašas

Į Ž A N G A

Valstybės vadovo institucija sutinkama visose valdymo formose-monarchijose (monarchas, karalius, imperatorius ir pan.), respublikose (prezidentas), kai kuriose atskirose valstybėse – kolegialios institucijos su valstybę atstovaujančiais pirmininkais (prezidiumas, taryba). Vienose šalyse valstybės vadovo funkcijos nominalios, kitose – realios. Konkrečią šalies vadovo faktinę padėtį šalyje lemia pastarosios istorinės tradicijos bei politinės sąlygos.

Neabejotinai sutikčiau su E Šileikio nuomone, kad “nė viena Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta (ir tebevertinama) pagal konstitucinį statusą, kaip valstybės vadovo institucija.”

Lietuvos istorijoje būta ir kolegialaus ir vienasmenio (LR 1918m. Konstitucija), leidusio tik dekretus bei leidusio ir įstatymus (LR 1928m. ir 1938m. Konstitucijos), galinčio pirmininkauti ir Valstybės gynimo taryboms, ir Vyriausybės posėdžiams (LR 1928 m. ir 1938 m. Konstitucijos). Atskirose Konstitucijose skyrėsi netgi valstybės vadovo skyrimo tvarka – pagal 1928 m. LR Konstituciją jis buvo renkamas specialių rinkikų, kai tuo tarpu dar 1922m. Konstitucija įtvirtino Seimo galias skiriant Prezidento. Tik nuo 1992m. Konstitucijos įsigaliojimo valstybės vadovą pradėjo rinkti tauta. Skyrėsi ir vadovų kadencijos trukmė – 3m. 1922m., 5m. 1992 m. ir 7 m. 1928m.

Šiame rašto darbe bus analizuojama Prezidento institucijos vieta viešosios administracijos sistemoje pagal 1992 m. priimtą LR Konstituciją. Šiuo metu vykstant tokio mąsto politiniam skandalui Lietuvoje ši tema yra labai aktuali. Tik išsamiai išnagrinėjus LR Prezidento kompetencijos ribas, galima tikrai objektyviai nustatyti jo įvykdytų pažeidimų sunkumą bei įvertinti Prezidento institucijos prestižui ir patikimumui padarytą žalą.

1. Lietuvos Respublikos Prezidentas valstybės valdžios sistemoje pagal veikiančią Lietuvos

Respublikos Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip ir visose šiuolaikinių teisinių valstybių konstitucijose, yra įtvirtinamas dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų žinomas valdžių padalijimo principas. Valstybės vadovas, įgyvendinamas savo įgaliojimus bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Tačiau jo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai.

Konstitucinis Teismas savo 1998m. sausio 10 d. nutarime Lietuvos valdymo formą apibūdino kaip parlamentinę respubliką, turinčią kai kurių mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumų. Lietuvos teisės doktrinoje šia tema nėra vienareikšmės nuomonės ir yra nuomonių, teigiančių kad Lietuvos valdymo formoje galima įžvelgti pusiau prezidentinės valdymo formos požymių. Konstitucijos 85 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad prezidentas leidžia teisės aktus – dekretus vykdomosios valdžios ribose, todėl galima daryti išvadą, kad šią instituciją galima priskirti institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme.

LR Prezidento įgaliojimams apibrėžti yra skirtas ištisas VI skirsnis, kurio 77 str. skelbia, kad “Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.” Taigi matyti, kad Konstitucija nedviprasmiškai paveda prezidentui būti valstybės vadovu. Tačiau praktikoje gali kilti sunkumų, nes neaišku, ar vykdant tokį pavedimą, jis gali daryti tai, kas neįvardinta Konstitucijoje ar įstatymuose, bet lyg ir išplaukia iš valstybės vadovo rango. Kaip pavyzdį galima pateikti 1999m. balandžio 14 d. Respublikos Prezidento pareikštą tiesioginį nepasitikėjimą Ministru Pirmininku. Toks pareikštas nepasitikėjimas “tiesiogiai nenumatytas Konstitucijoje ir įstatymuose, gali susidaryti įspūdis kad tokiu poelgiu, privertusiu Ministrą pirmininką atsistatydinti, valstybės vadovas pažeidė Konstitucijos 77 str. 2 d., kuri jam paveda daryti tik tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Kita vertus, gali atrodyti, kad Konstitucija Respublikos Prezidentui nedviprasmiškai paveda būti valstybės vadovu.”

Jei aiškinti terminą “valstybės vadovas” pažodžiui, galima pagalvoti, jog Prezidentas yra pagrindinė ir svarbiausia institucija, kuri netgi gali būti pakylėta virš valstybės. Tačiau toks pažodinis interpretavimas pažeistų jau minėtą valdžių atskyrimo principą, įtvirtiną LR Konstitucijos 5str. 1d. ir taip būtų paneigiamas Konstitucijos vientisumo principas.

Respublikos Prezidentas gali daryti tik tai, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Taigi ir Seimas turi įtaką valstybės vadovo veiklai. Pavyzdžiui Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia.
gali pavesti Prezidentui spręsti kurį nors klausimą net pastarajam to nepageidaujant. Taip pat Seimas tokiu pačiu būdu gali panaikinti savo ankstesnius pavedimus LR Prezidentui, nors šis tam nepritaria. Taigi galima daryti išvadą, kad terminą “valstybės vadovas per daug sureikšminti yra ydinga, nes negalima paneigti kitų valdžios institucijų (Seimo, Vyriausybės, teismų) konstitucines galias dalyvaujant valstybės valdyme.

Taip pat reikia pasakyti, kad valstybės vadovas įkūnija respublikos principą, įtvirtintą LR Konstitucijos 1str. Jis respubliką įkūnija šiais požiūriais:

a) “valstybės vadovo pareigybė užimama ne gimstant ar paveldėjus, bet rinkimais(78 str.2d.);

b) šią pareigybę galima užimti ne iki gyvos galvos, bet 5 metų kadencijai (78 str. 2d.);

c) tas pats asmuo minėtą pareigybę gali užimti ne daugiau kaip du kartus iš eilės(78str. 3d.); klausimus dėl karo ar nepaprastosios padėties įvedimo valstybės vadovas nėra įgaliotas spręsti savo nuožiūra(142 str.2d.,144 str. 2d.);

d) valstybės vadovas gali būti patrauktas konstitucinėn atsakomybėn (74 str.);

e) pasibaigus kadencijai buvusį valstybės vadovą galima bendrąją tvarka patraukti baudžiamojon atsakomybėn už teisės pažeidimus, padarytus vadovaujant valstybei(86 str. 1d.)”

Pagal galiojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją galima daryti išvadą, jog Lietuvoje Prezidentas nėra vienasmenė institucija, bet įkūnija tam tikrą “mišrią” valstybės valdžios funkciją. Toks “mišrumas” visų pirma pasireškia per įstatymų leidybą- LR Prezidentas turi teisę vetuoti įstatymus( 71str.,84 str. 24 p.) ir tokiu būdu, nebūdamas pats įgalintas įstatymų leidybos srityje, visgi tą įstatymų leidyba veikti, kartais net sustabdyti.

Taip pat minėtas “mišrumas” pasireiškia net teisingumo vykdymo srityje – nors teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai (LR Konstitucijos 109 str.), tačiau per malonės suteikimo teisę (84 str. 23 p.) Prezidentas gali savotiškai kvestionuoti teisingumą vykdančių institucijų sprendimus.

Reiktų pastebėti, kad LR Prezidento negalima priskirti vien tik prie valdymo funkcijos dar ir todėl, kad jis yra savotiška valstybės personifikacija, integralumo garantas, bei politinio nuosaikumo ir bendro moralumo pavyzdys.

Prezidentas turi tam tikrų statuso panašumų su Seimo ir Vyriausybės nariais. Tiek Prezidentas tiek Seimo nariai yra renkami tautos,(Vyriausybės nariai šiuo atžvilgiu yra skiriami) t.y. jie nedirba pagal darbo sutartį ir negali būti paskirti į darbą įsakymu. Visi šie asmenys yra traktuojami kaip valstybės politikai, t.y jie vykdo savo politinę programą (nors formaliai Prezidento instituciją stengiamasi kuo daugiau de-politizuoti). Taip pat visi jie nepraranda savo valstybės politiko statuso dėl amžiaus.

Reiktų paminėti ir tai, kad visi šie politikai negali savo pareigų užimti visuomeniniais pagrindais, t.y. negali užsiimti kita darbine veikla ir gauti kitą (papildomą) darbo užmokestį (žinoma yra kūrybinės veiklos išimtis).

Tačiau nepaisant minėtų panašumų, tarp Prezidento, Seimo ir Vyriausybės narių yra akivaizdžių skirtumų.

Vienas esmingiausių tokių skirtumų yra kompetencija – Prezidentas turi “savo” kompetencija, kai tuo tarpu Seimo ar Vyriausybės nariai turi tik šių kolegialių institucijų kompetencijos dalį. Be to, Seimo ir Vyriausybės nariai eidami savo pareigas gali toliau dalyvauti savo politinės partijos veikloje, kai tuo tarpu išrinktas prezidentas privalo sustabdyti savo veiklą politinėje partijoje (Konstitucijos 83 str. 2 d.).

Tačiau, mano nuomone, ši de-politizacijos funkcija nėra pakankama, įtvirtinant Prezidento nepriklausomumą nuo jį iškėlusių politinių partijų. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama jo nepriklausomumui nuo Prezidento rinkimų kampanijos finansinių ir kitų rėmėjų. Kaip parodo dabartinė situacija Lietuvoje, tai yra tikrai aktualu ir šią problemą riekia spręsti kuo skubiau, kol neprasidėjo nauji Prezidento rinkimai.

Dar vienas esminis prezidento skirtumas nuo kitų valstybės politikų – tai jo imuniteto apimtis. Prezidento imunitetas administracinės ar baudžiamosios atsakomybės požiūriu yra žymiai platesnis nei Seimo ar Vyriausybės narių. Tai buvo patvirtinta Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad “Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti pritaikytas Seimo nariui, bet ne Respublikos Prezidentui”

Skiriasi ir kandidatams į Respublikos Prezidentus ir Seimo bei Vyriausybės nariams keliami reikalavimai – Respublikos Prezidentu gali būti tik Lietuvoje gimęs pilietis, t.y. įgijęs pilietybę filiacijos būdu. Tuo tarpu Seimo nariu renkamas ar Vyriausybės nariu skiriamas gali būti pilietis, įgijęs pilietybę ir optavimo arba natūralizacijos būdais.

Dar vienas skirtybė – įgaliojimų laikas. Prezidento kadencijų skaičius yra ribojamas (penkeriems metams, ne daugiau kaip du kartus iš eilės). Seimo narių perrinkimo ar Vyriausybės narių paskyrimo skaičius nėra ribojami.

Taip pat skiriasi ir Prezidento, Seimo ir Vyriausybės priimamų teisės aktų galia bei forma. Prezidento leidžiami dekretai dažniausiai yra individualūs valdymo aktai, kuriuose nenustatomos bendro pobūdžio teisės normos (Konstitucijos 85 str.), nors 144 str. ir 145 str., taip pat Karo
padėties įstatymo 3str.yra įtvirtinta, jog Prezidento dekrete, kuriuo įvedama karo ar nepaprastoji padėtis, gali būti nustatomos bendro pobūdžio teisės normos, laikinai apribojančios atitinkamas žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Seimo priimami įstatymai ir dauguma Vyriausybės nutarimų –bendro pobūdžio norminiai teisės aktai.

Įdomu yra tai, kad yra apribota Prezidento galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jis, skirtingai nei tam tikro gausumo Seimo narių grupė (1/5 Seimo narių) ir Vyriausybė, negali kreipti į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų konstitucingumo.(LR Konstitucijos 106 str. 1d.).

Taip pat reikšmingas Prezidento ir Vyriausybės skirtumas yra tai, jog jis neprivalo turėti Seimo ar kurios nors valstybės institucijos pasitikėjimą. Tai galima paaiškinti tuo, jog jis yra renkamas visuotiniais ir tiesioginiais rinkimais ir todėl turi rinkėjų, t.y. tautos pasitikėjimą.

Prezidentas neprivalo atsiskaityti už savo veiklą Seimui ar kuriai nors kitai institucijai, kai Vyriausybė pagal LR Konstitucijos 101 str. 1d. turi Seimo reikalavimu atsiskaityti Seime už savo veiklą.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad pagal 1992 metų Lietuvos Respublikos konstituciją, valstybės vadovas(Prezidentas) yra asmuo, formaliai esantis valstybės priešakyje ir kaip visos savo valstybės atstovas vykdo integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, tuo pačiu nepaneigdamas Seimo, Vyriausybės ir teismų galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Savo 1998 m. sausio 10 d. nutarime, Konstitucinis Teismas patvirtino panašią valstybės vadovo sampratą, nurodydamas, kad svarbiausias Respublikos prezidento uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką.

2. Pagrindiniai Respublikos Prezidentui tenkantys valdymo įgaliojimai

Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija yra apibrėžta konstitucijos 84 str.kuris pateikia ilgą (24 punktų) sąrašą, kuris tačiau nėra baigtinis. Šiame straipsnyje nenurodyti kai kurie Prezidento konstituciniai veiksmai (pvz.: įstatymų leidybos iniciatyvos teisė- 68 str. 1d.). ar galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą (160str. 3d.). Taip pat šiame straipsnyje nenumatyti Prezidento įgaliojimai, nustatyti jam įstatymais (pvz.:administracinių teismų teisėjų skyrimas). Taigi galima daryti išvadą, kad Konstitucijos 84 straipsnyje yra nustatyti veiksmai, kuriuos konstituciškai Prezidentas privalo atlikti. Visus minėtus įgaliojimus galima sugrupuoti į atskiras grupes:

· įgaliojimai susiję su užsienio politika ir tarptautinėmis sutartimis (1-3 punktai)

· įgaliojimai susiję su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (4-9 punktai)

· įgaliojimai susiję su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus santykius su Seimu (10-14 punktai;

· įgaliojimai susiję su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynyba (15-18 punktai);

· specialūs įgaliojimai (19 –24 punktas).

Kaip matyti iš šio įgaliojimų sąrašo, Prezidentas tikrai neturi daugiau galių vadovauti valstybei nei Seimas. Tai daugiausia lemia Prezidento negalėjimas pirmininkauti Vyriausybės posėdžiams ar teisiškai priversti ją atsistatydinti, bei įgaliojimų leisti įstatymus neturėjimas.

Yra nuomonių, kad reiktų didinti Prezidento galias valstybės valdyme. Tai norima padaryti suteikiant Prezidentui galimybes ginčyti promulguoto ar jau įsigaliojusio įstatymo konstitucingumą. Sutikčiau su E. Šileikio nuomone, jog keisti Konstitucija ir taip aukoti jos stabilumą dėl tokios normos įtvirtinimo tikrai neverta. Juk tada reiktų keisti ne tik 106 konstitucijos straipsnį, bet ir dar kelias normas. “Tokį nusistatymą reiktų grįsti tuo, kad Respublikos Prezidentas neturi galimybės sąmoningai vengti pasirašyti priimtus įstatymus, versdamas tai daryti Seimo Pirmininką (Konstitucijos 71 str. 1d.).Turint tai omenyje ir pažymint, kad grąžintą ir pakartotinai Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas privalo pasirašyti (72 str. 3d.), akivaizdu, kad iš principo ne ekstremaliomis sąlygomis negali būti įstatymų nepasirašytų Prezidento.”

Toliau aš aptarsiu kelias Prezidento valdymo įgaliojimų grupes:

įgaliojimai skiriant valstybės pareigūnus

Kaip buvo minėta, Prezidento įgaliojimai skiriant valstybės pareigūnus yra numatyti Konstitucijos 84 str. 10 – 14 punktuose. Tikriausiai svarbiausi šių įgaliojimų yra Prezidento galios formuojant LR teismus. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir atleisti teismo teisėjus. Jis teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o kai Seimas šias kandidatūras patvirtina – Prezidentas teikia Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą Seimui tvirtinti. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas savo ruožtu siūlo Prezidentui šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras, o šalies vadovas šias kandidatūras vėl teikia tvirtinti Seimui. Čia yra ryškus Prezidento ir Seimo sutarimo dėl kandidatūrų pavyzdys.

Prezidentas taip pat skiria ir Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Žinoma Prezidentas negali teikti Seimui tvirtinti teisėjų liaudiškai tariant “paimtų iš gatvės”. Teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui teikia teisingumo ministras.

Apylinkių, apygardų ir specializuoto teismo teisėjus bei pirmininkus skiria
darbo vietas keičia taipogi Prezidentas. Čia jau nereikalaujama Seimo pritarimo, tačiau įstatymo numatytais atvejais, šalies vadovas Seimui privalo teikti atleisti teisėjus. Dar viena labai svarbi institucija padedanti Prezidentui teisėjų skyrime – Teisėjų taryba. Konstitucinis Teismas savo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime nustatė, kad Teisėjų taryba turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Jei nėra šios institucijos patarimo, Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Taigi formuojant teisingumą vykdančias institucijas Lietuvoje bendradarbiauja Respublikos Prezidentas, Seimas, Teisingumo ministras bei Teisėjų taryba.

Respublikos Prezidentas nepaliktas nuošalėje ir Konstitucinio Teismo formavime. Šalies vadovas teikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, Prezidentas teikia Seimui pirmininko kandidatūrą. Kaip buvo minėta, į Konstitucinį teismą Prezidentas negali kreiptis dėl Seimo priimtų įstatymų konstitucingumo, tačiau jis gali kreiptis dėl Vyriausybės teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai bei įstatymams, bei dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai.

Konstitucijoje nustatyti ir Prezidento įgaliojimai skiriant Generalinį prokurorą, kurį jis skiria ir atleidžia tik gavęs Seimo pritarimą. Ši Prezidento teisė yra detalizuojama prokuratūros įstatyme, kuriame nustatyta, kad “Generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu Generalinio prokuroro pavaduotojus septyneriems metams skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas generalinio prokuroro teikimu.” Šalies vadovas taip pat priima šių pareigūnų priesaiką.

Valstybės kontrolieriaus ir Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras Seimui irgi teikia valstybės vadovas. Jis taip pat gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą šiais valstybės pareigūnais.

Valstybės kontrolieriaus skyrimo tvarka detalizuojama “Valstybės kontrolės įstatyme”: “Valstybės kontrolierių penkeriems metams Respublikos Prezidento teikimu skiria Seimas. Valstybės kontrolierius pradeda eiti pareigas tik po to, kai Seimo posėdyje prisiekia Lietuvos Respublikai. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojus į pareigas skiria Respublikos Prezidentas valstybės kontrolieriaus teikimu. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos Respublikai. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojų priesaiką priima Respublikos Prezidentas.” Kaip matome, formuojant Valstybės kontrolės instituciją, kompetencija skiriant pareigūnus paskirstoma tarp Seimo ir Prezidento. Skiriant valstybės kontrolierių daugiau galių turi Seimas, o skiriant kontrolieriaus pavaduotojus – Prezidentas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2646 žodžiai iš 5230 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.