Lyginamoji edukologija
5 (100%) 1 vote

Lyginamoji edukologija

Turinys

Įvadas 2

I. Lyginamosios edukologijos sąvoka, istorinė raida 3

1.1. Lyginamosios edukologijos samprata 3

1.2. Lyginamosios edukologijos istorinė raida 8

1.3. Lyginamosios edukologijos pagrindinės teorinės idėjos 9

II. Lyginamosios edukologijos tyrimų sritys 10

II. Lyginamosios edukologijos vieta šiuolaikinės edukologijos mokslų sistemoje 11

VI. Lyginamosios pedagogikos pagrindai 13

4.1. Lyginamosios pedagogikos dalykas 13

4.2. Lyginamosios pedagogikos objektas 14

4.3. Lyginamosios pedagogikos tikslai 16

4.4. Lyginamosios edukologijos tyrimų kryptys ir tyrimų tipai 17

4.4.1. Tyrimų tematika ir metodai 17

4.4.2. Lyginamosios edukologijos tyrimai ir jų tipai 19

4.5. Lyginamojoje edukologijoje naudojami metodai 21

V. Lietuvių lyginamosios edukologijos tyrimai 25

Išvados 26

Literatūros sąrašas 27

Priedai 28

Įvadas

` Lyginamoji pedagogika padeda geriau suprasti mūsų praeitį, tiksliau įvertinti savo vietą dabartyje, ir aiškiau įžvelgti, kokia gali būti mūsų švietimo ateitis

H. J. Noach

Pastaraisiais dešimtmečiais susiklostė palankios sąlygos lyginamosios edukologijos (pedagogikos, didaktikos ir kt.) plėtrai, jos perėjimui į labiau apibendrintą sisteminį pasaulinės edukacijos minties studijų lygmenį. Tai liudija 1954 m. prie Otavos Universiteto organizuotas lyginamosios edukologijos centras: 1970 m. Otavoje surengtas pirmasis pasaulinis lyginamosios pedagogikos kongresas, kuriame buvo apibendrintos daugelio šalių pedagogikos tradicijos, laimėjimai, spragos ir suformuluoti svarbiausi lyginamosios pedagogikos principai (Ušeckienė, 2003).

Tuo pačiu laikotarpiu lyginamosios edukologijos studijos kokybine ir kiekybine tvarka išsiplėtė ir Lietuvoje: leidžiamos monografijos (Jucevičienė, 1997 ir kt.), mokomosios knygos (Vaitkevičius, 2001; Kučinskienė, 2000 ir kt.), ginamos disertacijos (Taruškienė, 1997, Vaičiūnaitė, 1997 ir kt.). nagrinėjami įvairūs lyginamosios edukologijos aspektai: lyginamosios edukologijos sąvoka, tikslai, raida, pagrindinės teorinės idėjos (Jucevičienė, 1997 ir kt.), lyginamosios edukologijos tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje (Jucevičienė, 1997, Kučinskienė, 2000), švietimo raidos tendencijos ir atskiros nacionalinės švietimo sistemos (Jucevičienė, 1997, Kučinskienė, 2000). Lyginamosios didaktikos problemos (Vaitkevičius, 2001) ir kt.

Šiuo metu svarbūs uždaviniai iškyla posocialistinėms šalims, tarp jų ir Lietuvai, modernizuojančioms, tobulinančioms savo švietimo sistemas ir siekiančioms europietiškos kultūros identiteto bendrų europinių švietimo dimensijų kontekste. Mokykla turi padėti jaunajai kartai pasijusti priklausančiais Europai – regionui ir sociumui, kur gerbiamos žmogaus teisės, multikultūriškumas, daugiakalbystė, tačiau tuo pačiu pripažįstamas ir konkrečios kultūros unikalumas. Todėl edukologams ir pedagogams reikia gerai žinoti savi ir kitų Europos šalių švietimo sistemų stipriąsias puses ir jomis remtis, o švietimo politikoje, išlaikant nacionalinį savitumą, artėti prie bendrų europinių dimensijų. Šia prasme ypatingai svarbi tampa lyginamoji edukologija (Janiūnaitė, 1999). Lyginamąją edukologiją galima apibrėžti kaip edukologijos šaką, lyginančią dviejų ar daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinius, elementus, jų junginius (Jucevičienė, 1996). Lyginamoji edukologija padeda įvertinti švietimo padėtį įvairiose šalyse, prisideda planuojant ir vykdant švietimo reformas, numatant vienų šalių edukacinės patirties, novacijų perkėlimo, adaptavimo kitose šalyse galimybes (Janiūnaitė, 1999).

Žengiant kokybinį šuolį iš pedagoginių į edukologinius tyrinėjimus, ypatingą reikšmę įgauna lyginamoji edukologija kaip edukologijos šaka, leidžianti lyginamuoju aspektu pažvelgti į įvairių šalių edukacinę teoriją, praktinę patirtį bei jos raidą (Lyginamoji edukologija, 1997).

Darbo tikslas – susipažindinti su lyginamosios edukologijos mokslu kaip pedagogikos mokslo šaka bei mokymo dalyku ir apžvelgti lietuvių švietėjų bei mokslininkų atliktus darbus šioje srityje.

Šį tikslą numatoma pasiekti sprendžiant šiuos uždavinius:

1. Atlikti lyginamosios edukologijos kaip pedagogikos mokslo šakos sampratos analizę;

2. Apžvelgti lyginamosios edukologijos istorinę raidą ir pagrindines teorines idėjas;

3. Susipažinti ir išskirti pagrindines lyginamosios edukologijos tyrimų sritimis, metodus bei tipus;

4. Išryškinti lyginamosios edukologijos dalyką, objektą, tikslus ir vietą šiuolaikinėje ugdymo mokslų sistemoje;

5. Apžvelgti lyginamosios edukologijos tyrimus Lietuvoje.

I. Lyginamosios edukologijos sąvoka, istorinė raida

1.1. Lyginamosios edukologijos samprata

Edukologija – mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą gyvenimą, apimantis ne tik mikroedukacinę terpę, kurioje vyksta tiesioginė ugdomoji sąveika (ugdomasis poveikis – ugdytinio reakcija), bet ir makroedukacinę terpę – švietimo sistemas, įvairias jų edukacines, socialines, vadybos problemas (Lyginamojo edukologija, 1997).

Lyginamoji edukologija – edukologijos šaka, lyginanti dviejų arba daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinių elementus, jų junginius. Tačiau priimta lyginamajai edukologijai priskirti ir vienos šalies edukacinius tyrimus, jeigu juos atliko kitos šalies mokslininkas. Šitaip
siekiama edukacijos mokslą padaryti ypač atviru pasauliniu mastu, sudaryti sąlygas į konkrečių šalių švietimo sistemas, pedagogiką pažvelgti „iš šalies“ – užsienio šalies mokslininko akimis (Lyginamojo edukologija, 1997).

Lyginamoji pedagogika – pedagogikos mokslo sritis, lyginamuoju aspektu analizuojanti įvairių šalių pedagogikos teorijos bei praktikos panašumus ir skirtumus bei pagrindines raidos tendencijas (Kučinskienė, 2000).

Kandel (Janiūnaitė, 1999) teigė, kad „lyginamoji edukologija – tai disciplina, kuri, taikydama istorinį metodą, turi analizuoti ir lyginti veiksnius, turinčius įtakos nacionalinių švietimo skirtumams“.

Bereday (Janiūnaitė, 1999) teigė, kad „Lyginamoji edukologija – tai tyrimų sritis, atliekanti skirtingų šalių švietimo sistemų analitinį tyrimą“.

Noah ir Eckstein (Janiūnaitė, 1999) nuomone, „lyginamoji edukologija vienija pedagogiką ir socialiniu mokslus atliekant tarptautinius tyrimus. Jų metu taikomi socialinių tyrimų metodai“

Bray ir Thomas (Janiūnaitė, 1999) lyginamąją edukologiją apibrėžia kaip „atliekančią dvi ar daugiau edukacinių vienetų arba įvykių tyrinėjimą turint tikslą nustatyti, kuo ir kodėl jie yra panašūs bei skirtingi (vienetas – bet kuris asmuo,. Grupė, organizacija, užsiimanti mokymu ir mokymusi)“.

Epstein (Janiūnaitė, 1999) lyginamąją edukologiją apibrėžia kaip „istoriniu ir filosofiniu aspektu tarptautiniame kontekste tiriančią edukacines problemas, taikant socialines teorijas ir metodus“.

Postlethwaite (Janiūnaitė, 1999) lyginamąją edukologiją įvardijo kaip „atliekančią lyginimą tiek pačioje švietimo sistemoje, tiek tarp sistemų, tik gali skirtis lyginimo lygiai (mokiniai, mokyklos, rajonai, šalys); tradiciškai lyginamajai edukologijai priskiriami ir aprašomieji švietimo sistemų tyrimai, kai tai atliko kitos šalies mokslininkas“.

Kyla nesutarimų vartojant sąvokas „lyginimas“, „lyginamasis metodas“, nes jos dažnai sutapatinamos su atskiromis lyginamosiomis disciplinomis, bet toks lyginimas reiškia mąstymo veiksmus, nukreiptus gauti žinių apie objektų, reiškinių ryšius, bet reikia skirti lyginimą kaip mąstymo operaciją kasdieniniame gyvenime ir įvairių mokslų metodą, kurias taikomas gilinant sisteminį pažinimą.

Anot Šriver (Janiūnaitė, 1999), lyginimas kaip mąstymo operacija paprastai taikomas norint išskirti specifinius objekto, reiškinio bruožus, kad būtų galima sudaryti klasifikacijas, nustatyti panašias charakteristikas. Šios operacijos metu lyginami objektai tik pagal jų faktiškus parametrus ir atitinkamus požymius. Mokslininkai tokį lyginimą paprastai vadina paprastuoju arba vieno lygio.

Antra vertus, lyginimas kaip mokslo metodas naudojamas atliekant vadinamąją sudėtingą arba daugelio lygių analizę, skirtą ne lyginti objektus pagal jų atitinkamus požymius, o numatyti ryšius tarp skirtingų reiškinių, objektų, pokyčių. Šiuo atveju lyginimas padeda įrodyti hipotezes ir spręsti konceptualizuotas problemas. Lyginimo metodas atlieka specifines funkcijas kuriant, tikrinant ir kritikuojant teorijas. Lygindamas mokslininkas geli kelti įvairius tikslus:

1. nustatyti panašumus;

2. išdėstyti nustatytus panašumus pagal konkretų kriterijų, pvz.: daugiau – mažiau, anksčiau – vėliau, į tam tikras sekas ar hierarchijas.

3. diferencijuoti skirtumus.

Kaip teigia Šriver (Janiūnaitė, 1999), mąstymo operacijos lygyje nustatomi arba sugraduojami panašumai. Tokia operacija negali padėti, kai reikia priimti tam tikrus sprendimus, taikant lyginimą kaip mokslo metodą, panašumų paieška pereina nuo faktinio turinio lygio į pasiduodančių apibendrinimui ryšių lygį.

Lyginimas kaip metodas – universalus. Tačiau, anot Olivera, tikrąjį lyginamąjį mokslą išskiria lyginimas aukščiausiame abstrakcijos lygyje, kai vyksta lyginimo lyginimas. Todėl galima skirti savarankiškas mokslinio pažinimo sritis, kurių metodologinė esmė yra lyginimas: lyginamąją kalbotyrą, lyginamąją religiją, lyginamąją edukologiją (pedagogiką) ir kt. (Merkys, 1995).

Laikantis anksčiau minėtos nuostatos, kad lyginamąjį mokslą išskiria lyginimas aukščiausiame abstrakcijos lygyje, kai vyksta lyginimo lyginimas, lyginamajai edukologijai iš Postlethwaite pateikto apibrėžimo galima priskirti tik dviejų ar daugiau šalių švietimo sistemų visuminį ir atskirų švietimo sistemos aspektų palyginimą. Būtent šią metodologiją atitinka Bereday, Anderson, Theisen ir Adams, Epstein pozicija. Šiai metodologijai prieštarauja Postlethwaite nuostata, kad lyginamoji edukologija apima aprašomuosius švietimo sistemų tyrimus, net jei tai atliko kitos šalies mokslininkas. Todėl aprašomieji švietimo sistemų tyrimai nepriskiriami lyginamosios edukologijos tyrimų sritims.

Remiantis „Lyginamosios edukologijos“ monografijoje pateikta lyginamosios edukologijos tyrimų klasifikacija, gali būti atliekami horizontalūs (tarp šalių) ir vertikalūs (laiko atžvilgiu) tyrimai. Vertikalieji tyrimai gali būti dvejopi: mokslininkas gali analizuoti ir lyginti šalies Š1 ir savo šalies Š0 švietimo pokyčius per tam tikrą laikotarpį ir mokslininkas gali analizuoti šalies Š1 švietimo pokyčius per tam tikrą laikotarpį (žvilgsnis „iš šalies“). Taigi lyginimas šalies viduje lyginamosios edukologijos tyrimams
tik tada, kai analizuojamos atskirais laikotarpiais šalyje egzistavusios švietimo sistemos ir jų pokyčiai, pvz.: Lietuvos švietimo pokyčiai 1918 – 1940 ir 1940 – 1989 metais, tačiau, pasak Halls (1990), kai kurie mokslininkai laikosi nuostatos, kad užsieniečiai , rašydami apie kitos šalies švietimo sistemą, atskleidžia kitokius analizuojamos švietimo sistemos aspektus nei tai darytų vietiniai mokslininkai. Užsienio šalies mokslininkai, atlikdami švietimo sistemos tyrimą, atneša savo sociokultūrinės aplinkos suformuotą požiūrį, kuris gali nulemti tyrimo išvadas. Kad būtų išvengta tokios situacijos, mokslininkai, atliekantys tyrimus, tarp jų ir lyginamuosius, turi laikytis tam tikrų etikos reikalavimų. Tai yra labai svarbu, tačiau esmė yra ne vien ta: moksliniam tyrimui yra keliami objektyvumo reikalavimai, o mokslininkui, aišku, ir tyrimo etikos reikalavimai, sąlygojantys aukštą mokslininko kompetenciją ir morale pagrįstus objektyvius tyrimo atlikimo ir duomenų analizės rezultatus. Šiuo aspektu galima paminėti Britų edukacinių tyrimų asociacijos suformuluotus reikalavimus edukologijos tyrimams. Jų turinį sudaro septyni skyriai: mokslininko profesinė atsakomybė; įsipareigojimai asmenims, dalyvaujantiems tyrimuose; pareigos visuomenei; santykiai su tyrimus finansuojančiomis organizacijomis; tyrimų publikavimas; autorystės teisės; mokslininko santykiai su jo institucija. Taigi etika ir profesionalumas turi sąlygoti pakankamai objektyvius tyrimo rezultatus, o ne priklausymas tai ar kitai šaliai. Aišku, reikalavimo objektyvumui nereikėtų suprasti kaip siekio suvienodinti požiūrius. Mokslininkų požiūriu, metodologinių pozicijų įvairovė būdinga visiems socialiniams tyrimams, tačiau nei vienoje socialinių mokslų kryptyje ar šakoje į atskirą grupę tyrimai neišskiriami dėl to, jog juos nagrinėjantys mokslininkai turi skirtingus požiūrius ar gyvena skirtingose šalyse.

Vadinasi, analizuojant šalies švietimo sistemos pokyčius per tam tikrą laikotarpį, savo požiūrį gali pateikti ir užsienio šalies (žvilgsnis „iš kitur“), ir analizuojamos šalies mokslininkas.

Taigi apibendrinant Postlethwaite (Janiūnaitė, 1999) ir kitų mokslininkų pozicijas galima skirti šias lyginamosios edukologijos tyrimų sritis: šalių švietimo sistemų visuminis palyginimas; šalių švietimo sistemų atskirų aspektų palyginimas; švietimo vienoje šalyje įvairiais laikotarpiais palyginimas.

Halls leidinyje „Lyginamoji edukologija :šiuolaikinės problemos ir kryptys“ (1990) remdamasis įvairių šalių mokslininkų pranešimais ir ataskaitomis, pateikia tokį šiuolaikinį lyginamosios edukologijos modelį (priedas 1). Šis modelis nėra be trūkumų, bet jis geriausiai parodo, kas tai yra lyginamoji edukologija šiandien. Nėra visiško sutarimo tarp lyginamosios edukologijos specialistų dėl terminų vartojimo. Pvz.: kai kuriems mokslininkams terminai tarptautinis ugdymas ir „besivystančių šalių švietimo organizavimas yra lygiaverčiai. Todėl toliau pateikiama, ką reiškia kiekvienas modelyje pateiktų terminų.

A. Lyginamuosius tyrimus sudaro:

A1 – lyginamoji pedagogika – tai ugdymo procesų įvairiose šalyse lyginimas;

A2 – atliekant šio tipo tyrimus, sistemiškai analizuojamas įvairiose šalyse gyvenančių etninių, kalbinių, religinių grupių švietimas tų šalių sociokultūriniame kontekste (intrakultūrinis lyginimas);

B. švietimas užsienio šalyse – apima švietimo sistemų atskirų aspektų tyrimą.

C. Tarptautinis švietimas:

C1 – tarptautinė edukacija apima multinacionalinių, multikultūrinių, multirasinių grupių mokymo tyrimus, pvz.: tarptautinėse, transnacionalinėse mokyklose arba etninių, kalbinių mažumų švietimą; taip pat tarptautinei edukacijai priklauso tokie subjektai kaip tarptautinio supratimo ugdymas, tarptautinės populiacijos ir ekologiniai tyrimai; atlikus šiuos tyrimus ir nustačius internacionalinius skirtumus, paaiškėjo, kad reikia suvienodinti ginčytinų temų dėstymą, tikslinti vadovėlius, derinti programas, sukurti tarptautines mokymo normas.

C2 – tarptautinių edukacinių institucijų darbo tyrimai. Šis punktas iš dalies sutampa su C1., bet jis labiau susijęs su švietimo politikos klausimais: tokiais kaip kvalifikacijų suvienodinimas tarptautiniu mastu, parama edukaciniams pasikeitimams ir kultūrinių susitarimų priėmimo inicijavimas.

D. besivystančių šalių švietimo organizavimas – tai pagalba švietimo politikams, ypač „trečiojo pasaulio“ šalių, kuri realizuojama suteikiant reikiamą edukacinę informaciją, padedant tobulinti ugdymo metodus ir technikas, mokant personalą sudaryti naujas mokymo programas ir kita. 1990 -1991 metais ir Lietuvą buvo priskiriama šiai šalių grupei. Tačiau analizuojant besuvystančių šalių švietimo sistemas (Lyginamoji edukologija, 1996), ryškėja kitokios nei Lietuvos problemos, pvz.: Zambijos švietimo sistema susiduria su tolesnio moksleivių, baigusių pradines mokyklas, mokymu, didėjančio neraštingumo problemomis. Lotynų Amerikos šalyse akcentuojamos šios bendros švietimo problemos: didžiulis atotrūkis tarp skelbiamų švietimo principų ir realios švietimo padėties; žemas švietimo sistemų finansavimo lygis; menka švietimo materialinė – techninė bazė; didelis gyventojų neraštingumas; netolygus beraščių pasiskirstymas
atskiruose rajonuose ir kt. Todėl šiame kontekste reikia akcentuoti, kad Lietuvos švietimo problemų tyrimai, atlikti užsienio šalies autoriaus, turėtų priklausyti C (Halls klasifikacijoje), o ne D grupei.

Iš Halls modelio ryškėja lyginamosios edukologijos tyrimų plėtra. Tyrimuose siekiama atsisakyti tradicinės lyginamosios edukologijos tyrimų bazės – nacijos ir, anot Mitter (1992), akcentuojamos socialinės, etninės, religinės grupės ir jų švietimas kaip lyginimo vienetai. Ši nuostata susijusi su vis didėjančiu lyginamosios edukologijos specialistų susidomėjimu įvairiose šalyse gyvenančių skirtingų tautybių žmonių švietimu. Autorės teigimu, kaip lyginimo vienetą akcentuojant ne nacijas, o atskiras socialines, etnines ir kt. grupes, nėra nuvertinama nacionalinių valkstybių reikšmė, o atvirkščiai, atsižvelgiama į tai, jog net ir savo nacionalines valstybes turinčių tautų žmonės gyvena kitose šalyse, pvz.: nemažai lietuvių gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Taigi galima analizuoti ir lyginti kelių tautų, gyvenančių įvairiose šalyse, švietimą ir atlikti vienos tautos įvairiose šalyse švietimo palyginimą. Šia prasme šveicarų tyrinėtoja, pavyzdžiui, domintų lietuvių tautos švietimo tiek Lietuvoje tiek ir už jos ribų (JAV, Rusijoje ir kt. gyvenančių lietuvių) tyrimas. Tačiau analizuojant tautinio identiškumo ir švietimo santykį reikia rasti vietos kultūrinei ir edukacinei visų tautinių grupių autonomijai, kadangi daugelis šiuolaikinių tautų – valstybių yra daugianacionalinės, vadinasi, švietimas turi sudaryti sąlygas tautinio formavimosi išraiškų įvairovei. Iškyla ir visai naujo pobūdžio klausimų, iki šiol Lietuvoje buvo akcentuojamos nacionalinės – lietuvių, rusų, lenkų ir kt. – mokyklos. Tačiau buvo visai nepasiruošta situacijai, kad į lietuviškas mokyklas plūstelės rusų ir kitų tautybių šeimų vaikai, norėdami geriau išmokti lietuvių kalbą. Tačiau ugdymo turinyje pasiges bent menkiausio dėmesio mažumų kultūrai (Janiūnaitė, 1999).

1.2. Lyginamosios edukologijos istorinė raida

Pagrindiniai lyginamosios edukologijos raidos etapai:

1. lyginamosios edukologijos (pedagogikos) atsiradimo pradžia – XIX a. Jos įkūrėjas – prancūzas Markas Antuanas Žiuljenas (Marc Antoine Jullien (1775 – 1848). M.A. Žiuljeno pagrindinės idėjos – tirti užsienio švietimo patirtį, tai, kas priimtina, įgyvendinti savo šalyje.

Lyginamosios edukologijos pradžia Lietuvoje (1906). Pirmieji darbai Lietuvoje.

• Puida K. Mokykla ir jos uždavinys, 1906 m.;

• Gabrys J. Jaunuomenės švietimas kitur ir pas mus, 1906 m.

2. XIX a. pabaiga. Asmeninio pobūdžio tyrimai lyginamosios edukologijos srityje. (G. Keršenšteineris, Dz. Diujis, A. Fenjeras, H. Rovidas ir kt.).

3. XX a. pirmas ketvirtis – naujas lyginamosios edukologijos mokslinių tyrimų etapas. (M. A. Sadleris (JAV) „Spalvotosios rasės švietimas“, „Vokiškųjų ir Amerikietiškųjų švietimo idealų kontrastai“; R. E. Hughe „Piliečių ugdymas: lyginamosios edukologijos studija“; P. Monro, I. Kendelis, Dž. Kauntsas (JAV); P. Raselas (Šveicarija) ir kt.).

4. tarptautinių lyginamosios pedagogikos (edukologijos) mokslinių tyrimų organizacijų, draugijų, institutų, biurų, periodinių leidinių atsiradimas JAV ir Vakarų Europoje, pirmųjų mokslinių darbų lyginamosios pedagogikos klausimais pasirodymas (I Kendelis. Lyginamoji pedagogika (1933) ir kt.)

5. XX a. antroji pusė – visapusiška lyginamosios edukologijos teorijos ir praktikos plėtotė (mokslo ir mokymo įstaigų tarptautinis bendradarbiavimas, pasauliniai kongresai, tarptautinės konferencijos, stažuotės ir kt.)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2511 žodžiai iš 8317 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.