Jono Maironio-Mačiulio kūryba ir požiūris
Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie tėvynę. Jeigu šio poeto kūrybą įsivaizduosime kaip vientisą gyvą organizmą, tai tėvynės meilei jame teks širdies funkcijos. Iš jos sruvens gyvybės gijos į visas kitas Maironio kūrybos skaidulas, kol grįžusios vėl sueis į vieną ir tą patį centrą – Lietuvą tėvynę. Maironio lyrika ne gausi, bet gili.
Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Jis gyvena didžiulių dydžių akivaizdoje. Prieš jį nusidriekia begalinė laiko erdvė. Ji tęsiasi į gilią praeitį ir tolimą ateitį.
Maironio kūryba vystosi tarsi tarp dviejų priešingų polių:entuziazmo ir pasipiktinimo. Išaukštinęs savo poezijoje idealų kovotojo paveikslą, satyrose jis smerkia jo priešingybę.Todėl Maironio satyros svarbios tuo, kad atspindi nemaža savo meto negerovių, kad padeda giliau, visapusiškiau suvokti paties poeto ideologiją, tuos reikalavimus, kuriuos jis kelia žmogui, jo santykiui su visuomene ir savo epocha.
Poetas smerkia, jam bjauri gyvuliška, grynai fiziologinė būtis, kuriai svetimas dvasingumas. Bjaurus skepticizmas, kuris šiuo atveju plaukia ne iš gilaus gyvenimo ir žmonių pažinimo, o iš sielos rambumo, širdies kietumo ir šalčio, iš prigimties, nepajėgios meilei, susižavėjimui, atsidavimui. Nuo šitokio gyvenimo poetas nuplėšia dorybės kaukę. Blogo nedarymas, nieko neveikimas – dar ne dorybė. Dorybė poetui būna aktyvi, ji reiškiasi veikliu dalyvavimu gyvenime. Tad doro žmogaus vardą nusipelno tas, kas ryžtasi keisti pagedusią gyvenimo tvarką, nesitaiksto su ja. Žmogui neleistina toleruoti blogio, žiūrėti į jį abejingai. Jis neturi teisės savo akiračio apriboti, matyti vien tai, kas jam patogu. Poetas nesmerkia iš prigimties aklų – jie būtų verti pasigailėjimo. Jo rūstybės žodis tenka tiems, kurie kadaise yra matę ir suvokę tikrąjį, žmogaus vertą gyvenimo kelią, bet praradę jį dėl savo tingumo, abejingumo, gėdingo silpnumo ir, kurie dabar savo nuopolį laiko dorybe, jaučiasi gyvenimo šeimininkais, mėgaujasi jo teikiamais malonumais. Šitokiems poetas sviedžia žodžius:
Apakę! Savo kelią matot
Tarp rožių, pokylių, juokų!..
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė – tai šalis vergų!
Jog žemė – ašarų vietovė!
Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus dangus!
Tėvynės vaizdas Maironio lyrikoje individualus, nepanašus į jokio kito rašytojo. Daug poetų Maironio laikais skyrė savo posmus Lietuvai. Bet nė vienas nesukūrė tokių įspūdingų kurinių. Maironis kūrybinės individualybės dėka iškilo virš kitų ir sugebėjo vesti paskui save tautą. Nevilties iškamuotai lietuvio širdžiai jis tiko kaip žiedui gaivinanti ryto rasa. Džiaugtasi ir verkta skaitant jo posmus. Nacionalinio judėjimo epocha buvo dramatiškas laikas. Bet dramatiškos aplinkybės būna poezijai ypač dosnios. Jos žadina kūrybines galias, suteikia joms aiškią kryptį, padeda išvengti smulkių temų ir individualizmo.
Maironis buvo labai gabus. 1892 m. eilėraščiai “Vilnius” ir “Trakų pilis” padėjo Maironiui atverti naują istorijos traktavimo kelią. Šiuose eilėraščiuse poetas pasirenka vieną vaizdą, bet užtat jis gyvas, daugiapusiškas, kupinas prasmės ir emocijų. Čia Maironis lakoniškas, jis kalba dažnai tik užuominomis, bet jos imlios, krintančios į gyvą epochos istorinę sąmonę, į sąmonę tos visuomenės, kurioje susidomėjimas istorija ir tam tikra šios srities eruducija buvo plačiai paplitęs dalykas.
Bet klaida būtų manyti, jog Maironis savo istorinius eilėraščius rašė atitinkamai pasiruošusiai publikai ir kad tik ji tegalėjo tinkamai šią poeziją suprasti, įvertinti. Maironio eilėraščiai istoriniais motyvais yra vieni iš populiariausių visoje jo kūryboje, ne vienas tapęs plačiai liaudyje paplitusia daina. Taip yra dėl to, kad poetas iš gausybės istorinių faktų ima tik plačiausiai žinomus.
XIX a. ąnuomet jaustas Lietuvos istorijos mįslingumas buvo neišsenkantis poetinio įkvėpimo šaltinis, žadinęs vaizduotę ir kėlęs jausmus. Iš jo tad ir ištryško Maironio sonetas “Praeitis”:
Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?
Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?
Kas suprasti pajėgtų tamsių amžių tolybę?
Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?
Pirmojo posmo klausimai, išsaką vis kylančią įtampą, vis didėjančią dvasinių jėgų koncentraciją, vis augantį ilgesį atspėti praeities dvasią, įkvėpti jai gyvybę, sukelia praeities viziją.
…paveikslas, kaip žaibas, kartais dvasią pagauna,
Kartais, rodosi, dvelkia stebuklingas jo kvapas;
Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas
Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.
Bet pabaigos trieiliuose ši vizija išsisklaido, ištirpsta. su baltu seneliu, žengiančiu į kapą, su apleistoj pily ūkaujančiu vėju, su tolyn nubanguojančiu Nemuno vandeniu negrįžtamai išnyksta seniai prabėgusių laikų liudytojai. Niekas kitas to meto poezijoje nėra taip stipriai išsakęs tos tikrai romantiškos svajonės prikelti gyvą
praeities paveikslą, prasiskverbti į laikų gilumą, pamatyti istorijoje ne sausus faktus, o jausmo, gyvybės ir prasmės kupiną žmonių gyvenimą, kuriame glūdi tautos dabarties šaknys.
Vienas iš tokių “kaip žaibas” nušvitusių praeities vizijų yra populiarusis eilėraštis – daina “Milžinų kapai”. Maironis čia atkuria paveikslą, visų daugelį kartų girdėtą, skaitytą, įsivaizduotą. Jis nukelia mus į tuos senus laikus, kai Lietuvoje vyko kovos su kryžiuočiais. Maironis rašė: “Jei kuomet krito karėje kervedys, tai į jo vietą skyrė kitą, o aną sudeginę ant malkinės, sukasdavo aukštus kapus. Vietą, kur buvo kova, laikė garbėje ir akmenimis aptverdavo; dabar tas vietas žmonės paprastai vadina “milžinų kapais”.